Atlantai tebėra gyvi? Vartiklis

Atlantida Atlante?

Tarybinis atlantidologas N.F. Žirovas siūlo Atlantidos pėdsakų ieškoti salose, esančiose netoli Europos ir Afrikos – Azorų, Kanarų ir pan. Platonas rašo, kad Atlantidos sostinė pastatyta iš raudonos, juodos ir baltos spalvos akmenų. O šios spalvos – pagrindinių Azorų uolienų, iš kurių pastatyti salos senovės statiniai. O daugelis tyrinėtojų Kanarų tikruosius gyventojus, guančius, tiesa visiškai išnaikintus ispanų, atlantais. Liko jų atvaizdai ir aprašymai. Jie buvo aukšti, šviesiaplaukiai ir mėlynakiai. Jų papročiai turi panašumų su senųjų tautų papročiais. Guančiai turėjo žynių kastą, nešiojusią apdarus, panašius į babiloniečių. Jie balzamavo mirusiuosius, kaip egiptiečiai, ir laidojo kupolo formos kapuose, kaip graikai Mikėnuose. Guančiai paliko užrašus ant uolų, panašius į rastus Kretoje, kurie iki šiol neiššifruoti. Lenkas L. Zaidleris („Atlantida“) pateikia vieno paskutinio guančių žodžius, užrašytus ispanų kronikininko: „Mūsų tėvai sakė, kad mus čia apgyvendinęs dievas vėliau mus užmiršo. Tačiau jis grįš kartu su Saule, kuriai liepė gimti kasryt ir kuri mus pagimdė“. Tai liudija apie du dalykus: 1) patys kanariečiai save laikė atsikėlėliais, 2) jie buvo Saulės garbintojai.

1990 m. kelionės į Tenerifę metu norvegų keliautojas Turas Hejerdalis susidomėjo neįprastais akmeniniais dariniais salos rytuose (prie Guimaro miestelio), kuriuos vietiniai laikė protėvių laikų terasomis žemės ūkio tikslais. Tačiau jie buvo nepaprastai panašūs į laiptuotas piramides. Pasirodė, kad Tenerifės piramidės irgi astronomiškai orientuotos, o jų Povandeninis piramidės: Azorai akmenys paimti iš vulkaninės lavos srautų. Kas jas pastatė – iki šiol neaišku. Ant T. Hejerdalio, jas pastatė guančiai ir jos susiję su Saulės kultu. Matyt, saloje nesant metalo telkinių, senoji civilizacija slopo. Tačiau tai, kad anksčiau metalo buvo, liudija tai, kad senoviniai įrašai išrėžti metaliniais įrankiais.

N. Žirovas Atlantidą talpino prie povandeninio Atlanto Centrinio kalnagūbrio su prie jo prisišliejančios Azoro plynaukštės. Dar 1945 m. danų inžinierius Marius Frandsenas nurodė, kad Azoro plynaukštės, esančios į pietus nuo Azorų, reljefas labai panašus į aprašytą Platono. Tai vėliau patvirtino švedo Malezo¹⁾ matavimai. Čia kelių kilometrų gylyje rasta ir seklumų šilummėgių koralų.

Platonas, Herodotas, Plutarchas rašė, kad Atlantą tam tikroje vietoje sunku perplaukti, nes ten pilna skysto purvo:
„Okeanas klampus, tarsi pelkė“. O juk, anot A. Gorbovskio²⁾, okeaninė 1947-48 m. ekspedicija tai patvirtino!
Vandenyno dugnas tarp Azorų ir Trinidado padengtas beveik 30 m storio klampiu dumblu. Ne kartą čia dėl pemzos strigdavo net šiuolaikiniai laivai. Apie tai rašyta laikraščiuose.

Plinijus Jaunesnysis³⁾ rašo apie valtį, kurią bangos priplakė prie pakrantės. Ją irklavo raudonodžiai vyrai. Pomponijus Mela ir Plinijus aprašo jų išvaizdą, kuri leidžia spėti, kad jie atvyko iš kitos Atlanto pusės.

Mituose paminima, kad dievams nemirtingumą užtikrinusią ambroziją į Olimpą nuo vandenyno atnešdavo balandžiai. O balandžiai pakrantėje galėjo ieškoti ne tik maisto, bet ir medžiagos lizdams. Kas ji galėjo būti? Argi ne dumbliai, o tiksliau, jūrų žolės? Ir čia sąsaja su Šumero ir Asirijos laikų mitu, kuriame Gilgamešas sužinojo apie jūros gėlelę, žmogui suteikiančią amžiną jaunystę. Tą gėlę iš jo pavogė gyvatė.

O paukščių lizdai galėjo būti maistu žmonėms (juk Kinijoje verdama sriuba iš kregždžių lizdų; žr. >>>>>). O jų sudėtyje tais senaisiais laikais galėjo būti ir kitokių medžiagų, t.y. augalų, galėjusių būti ambrozijos pagrindu. O jei į vandenyną buvo nukritęs meteoritas – vandenyje galėjo atsirasti telūro, kuris kai kurių primityvių organizmų amžių gerokai prailgina (apie tai žr. >>>>>).

Ar gali būti, kad legendinė Atlantida išnyko ne šiaip sau, o buvo sąmoningai sunaikinta?

Pirmiausia – Platonas, aprašęs žuvusią šalį. Atlantida buvo pažangi šalis, kurios technikos lygis viršijo aplinkinių žemių. Taip pat, tai buvo itin turtinga, įstatymų valdoma šalis. Iki tos dienos, kol neužrūstino dievų savo blogu elgesiu. Koks tas blogas elgesys – sunku pasakyti, greičiausiai todėl, kad žmonės, aprašinėję šią šalį neturėjo pakankamai žinių, o, gal būt, ir sąvokų. Juk prikišęs rankas prie atviro elektros laido laukinis nepradės šaukti apie elektrą ir idiotus elektrikus, o sakys, kad jį nubaudė dievai.

Kitas žinių šaltinis – Biblija. Niekam ne paslaptis, kad garsioji tvano istorija pasisavinta iš kitų šaltinių, tačiau tai nė kiek netrukdo jai būti tam tikrų žinių nešėja. O šios žinios yra maždaug tokios – prieš tvaną dievai ar, tiksliau, jų dalis, susidėjo su žemės moterimis ir prigimdė vaikų. Tada kiti dievai, tie, kur liko danguje ar bet kurioje vietoje, nežinomoje vietiniams gyventojams, nusprendė sunaikinti išdavikus ir jų atžalas. Tam buvo pasirinkta išties galinga stichija – vanduo.

Trečias, kad ir netiesioginis šaltinis atskleidžia kitą informaciją. Tai įvairios žinios, kurios viršija ne tik tų laikų, kai buvo paviešintos, lygį, bet ir dabartinį. Galimas dalykas, kad jas visas užrašė dievų raštininkas Totas, kaip sakoma parašęs 26 000 knygų, tačiau tai nelabai svarbu. Reikalas tame, kad indų epose aprašomi skraidantys aparatai, masinio naikinimo ginklai, Egipte Atlantidos sunaikinimas

rasti skraidančių aparatų modeliai bei daugybė kitų nepaaiškinamų dalykų (žr. >>>>>),mums šaukia, kad Žemėje vyko kažkas, ką sunaikino tvanas.

Istorija neatranda nieko naujo – sukasi ratu, vis grįždama į tą patį tašką. Na, gal spirale, su didesniu skersmeniu. Tarkime, kad žmonija pasiekė buvusį atlantų ar kas jie bebuvo, lygį. Dabartiniu metu bent jau priartėjo. Mes mokame skraidyti, danguje (kosminėje stotyje) pas mus budi kad ir nedidelės, bet vis tik pajėgos. Galime masiškai naikinti artimą savo. Tiesa, neturime dievų ir žmonių palikuonių. Ar tikrai?

O dabar pažvelkime į šią problemą šiuolaikinių technologijų požiūriu. Ir neužmirškime, kad visame pasaulyje vis matomi visokie neatpažinti skraidantys, plaukiojantys ir panašūs objektai.

Po dešimties metų žmonija laisvai galės kosmose šalia Žemės, o gal Mėnulyje įrengti koloniją (žr. >>>>>), kurioje gyventų pora šimtų žmonių. Per tą laiką kompiuteriai ir įvairūs daiktai įgis intelektą, užtikrinantį jiems savarankiškumą (žr. >>>>>). Tikriausiai pasirodys ir pusiau žmonės, pusiau robotai – kiborgai, kurių dalį sudarys dirbtiniai arba laboratorijose užauginti organai (žr. Ateities žmogus). Visai galimas dalykas, kad jų smegenys bus „praturtintos“ ir dirbtiniam intelektui skirtomis mikroschemomis, greičiausiai „įdiegiamomis“ tuoj po gimimo.

Taigi, jei įvyks seniai prognozuotas ir visų labai bijomas „mašinų maištas“, tie pusžmogiai tikriausiai stos prieš likusią žmoniją. Tarkime, kad žmonės kosminėje stotyje turės pakankamai galimybių, o gal pati gamta suteiks jiems kokį praskrendantį meteoritą ar dar kokį objektą, galintį per visą Žemę nuristi milžinišką cunamio bangą. Buvo apskaičiavimai, kas gali sukelti lėtai aplink Žemę slenkančią poros kilometrų bangą, viena iš tokių galimybių – Mėnulio dydžio kūnas su kiek artimesne trajektoja, nei dabartinė. Bent jau teoriškai tai įmanoma. Taigi stoties gyventojai pasijus dievais ir nuspręs nutraukti civilizacijos raidą.

Žinoma, kompiuteriai su visu internetu būtų sunaikinti. Kartu būtų sunaikinta visa pasaulinė infrastruktūra – tiltai, keliai, elektros linijos. Žodžiu, civilizacijos neliktų nė pėdsakų. Labai tikėtina, kad smarkiai pasikeistų žemynų kontūrai. Nors kažkokia dalis žmonijos išliktų – pavyzdžiui kalnų gyventojai, jūreiviai, tačiau jie negalėtų atkurti civilizacijos vien dėl paprastos įrankių nebuvimo priežasties. Taigi, civilizacijai tektų startuoti iš naujo.

O kas jeigu tai jau buvo? Jeigu atlantai jau vieną kartą tokiu būdu išsprendė problemą? Žinoma, jie padėjo išlikusiems žmonėms, tačiau jiems atrodė tarsi dievai. Žinoma, jie prikaišiojo visokių tabu ir sukūrė stabilią civilizaciją, pavyzdžiui, Egipto, kurioje viskas veikė sąlyginai gerai ir stabiliai, o svarbiausia – ilgai (skaitykite O kas, jei tai jau buvo?).

O gal jie niekur ir nedingo – kaip gyveno kažkur kosmose, taip ir gyvena? Žinoma, per tiek laiko jų technologijos kur kas labiau patobulėjo, taigi dabar jie lanko Žemę skraidančiomis lėkštėmis. Būdami smalsūs, grobia žmones ir tyrinėja, kaip keičiasi žmonija. Ir gal būt, vis dar saugo mus nuo beprotybės, galinčios privesti prie naujos pasaulio pabaigos?

Dešimt Atlantidos karalysčių

Kur jos buvo? Viena jų – tai pati Atlantida, kurią, pagal Platono aprašymą, geriausia atitinka Grenlandija. Įvade į „Timėjo“ vertimą Tomas Teiloras⁴⁾ pateikia citatą iš Marcelijaus „Etiopijos istorijos“:
Jie sako, kad jų laikais Atlanto jūroje buvo 7 salos, skirtos Prozerpinai; ir be šių septynių, dar buvo trys visai stambios salos, kurių viena buvo skirta Poseidonui, kita – Amonui, o trečia, pagal dydį vidutinė, tūkstančio stadijų, skirta Neptūnui; ir dar daugiau, kad šios paskutinės gyventojai išlaikė Atlantidos salos didybę, kaip teigė jų protėviai, ir jos ilgalaikį visų Atlanto salų valdymą. Kanarai

Gausias šalis salose Atlante mini ir senieji autoriai. Taip Teopompas⁵⁾ (4 a. pr.m.e.) pasakoja apie milžinišką žemyną, kuriame gyvena milžinų meropų rasė. Pseudo-Aristotelis⁶⁾ (apie 300 m. pr.m.e.) tvirtino, kad Atlante randasi „neaprėpiami žemynai ir salos“, susiję su Atlantida.

Geografas Marcelas (5 a. mini 7 salas, skirtas Prozerpinai ir dar trys salos „didelio ilgio“, pašvęstos Plutonui, Amonui (Dzeusui) ir Neptūnui. Tai primena pasaulio padalijimą tarp Dzeuso (Jupiterio), Poseidono (Neptūno) ir Plutono, kaip beje, ir pasaulio padalijimą tarp Nojaus sūnų Simomo, Hamo ir Jafeto.
Matyt, kalbama ne apie atskiras salas, o apie archipelagus. Tada su 7-iomis salomis viskas gana paprasta: Kanarų salos prie Šiaurės Afrikos labai panašios į tą septynetą.

Plinijus Vyresnysis dar tvirtino, kad senovėje Etiopija buvo vadinama Atlantija [beje, minėjęs Atlandidą daugelyje vietų; netgi mūšį su Atėnais] – minėdamas Meroe salas. Proklas irgi buvo įsitikinęs, kad Atlantida susijusi su Etiopija (ir ji buvo šios dalimi) – kaip ir A. Braghine⁷⁾ (1878-1942).

Romos laikais demokratų vadas Sertorijus buvo priverstas nuo savo politinių priešų sprukti į Ispaniją, Ten, prie Gvadalkivyro žiočių sutiko jūrininkus, grįžtančius iš kažkokių salų Atlanto vandenyne, kurias jie vadino „Palaimintųjų salomis“, nes gyvenimas ten buvo vientisa šventė „iš kalnų tekėjo medus, krantus gaubė švelnus zefyras, o gyventojai neturėjo nei rūpesčių, nei priešų“. Kaip beatrodytų fantastiškai, tačiau tai atitiko Marcelo aprašymą – ir tremtinys Sertorijus panoro persikraustyti į tas puikias salas. Tačiau likimas jį vėl nubloškė į politines kovas ir jam neteko į jas nuvykti.

¹⁾ Renė Malesas (René Edmond Malaise, 1892-1978) – švedų entomologas, liemeniapilvių žinovas, tyrinėtojas, žinomas kaip Maleso gaudyklės išradėjas. Nuo 1950-ųjų susidomėjo geologija ir buvo (dabar atmestos) Nilso Odnerio hipotezės apie Žemės plutos susispaudimą šalininku. Pagal šią hipotezę pluta yra tarsi ventilių, kurie kyla ar leidžiasi priklausomai nuo temperatūros, o ne pasislenka, sistema. Ja jis bandė paaiškinti Atlantidos vietą Centrinio Atlanto kalnagūbrio rajone.

²⁾ Aleksandras Gorbovskis (1930-2003) – ukrainiečių kilmės istorikas, orientalistas, indologas, mokslo populiarintojas, rašytojas ir fantastas. 9-me dešimtm. su šeima persikėlė į Angliją. Rašė ir apie senovės istorijos paslaptis, paranormalius reiškinius, mažai tirtus žmogaus psichikos fenomenus. 1964 m. debiutavo fantastiniu apsakymu „Jis pabus po 200 m.“. Atlantidos temai skirta „Kokia buvo civilizacija iki katastrofos“ (2012; peržiūrėtas variantas) ir kt.

³⁾ Gajus Cecilijus Plinijus Jaunesnysis (Gaius Plinius Caecilius Junor, 61-114) - romėnų rašytojas, politikas. Plinijaus Vyresniojo sūnėnas. Išliko Plinijaus Jaunesniojo laiškų knygos.

⁴⁾ Tomas Teiloras (Thomas Taylor, 1758-1835) – anglų neoplatoninkas, vertėjas, pirmasis į anglų kalbą išvertęs visus Aristotelio ir Platono kūrinius, o taip pat orfikų kūrinių fragmentus. Taip pat paskelbė kelis darbus iš filosofijos (pvz., apie Proklo neoplatonizmą) ir matematikos.

⁵⁾ Teopompas (apie 380-315 m. pr.m.e.) – graikų istorikas ir retorikas. Jo tėvas 377 m. pr.m.e. buvo demokratų išvytas iš Chijo salos, tad ilgą laiką praleido svetur klajodamas ir tik apie 335 m. pr.m.e., tarpininkaujant Aleksandrui Makedoniečiui, Teopompas grįžo į Chijo salą, tačiau vėl buvo ištremtas, gyveno Efese, o mirė Egipte. Parašė 12 kn. „Graikų istoriją“ (410-394 m. pr.m.e. laikotarpis), 58 kn. „Filipo II Makedoniečio istoriją“ (362-336 m. pr.m.e.); šios 3 kn. Buvo skirtos Sicilijai, vienas skyrius – karinei demagogijai, ir dar vienas – nepaprastiems pasakojimams.

⁶⁾ Pseudo-Aristotelis - bendras įvardijimas filosofinių ir medicininių veikalų autorių, kurie savo veikalus priskirę Aristoteliui, arba buvo priskirti jam. Pirmieji jų – peripatetikų mokyklos veikalai. O Viduramžiais daugelis Europos ir arabų mokslininkų savo veikalus pateikė kaip Aristotelio. Jų pasitaikydavo net ir vėliau – pvz., 1684 m. paskelbtas ir Anglijoje išpopuliarėjęs „Aristotelio šedevras“ (seksualinių praktikų ir akušerijos vadovas) buvo platinamas net ir 20 a. pradžioje.

⁷⁾ Aleksandras Braghine (1878-1942) parašęs knygą „Atlantidos šešėlis“, kurioje tvirtina, kad Atlantida buvo daugelio Pietų Amerikos tautų gimtinė. Jis jos žūtį sieja su Halio kometa 4015 m. pr.m.e. Vėliau daugelį jo minčių pakartojo I. Velikovskis.