Julianas: Magas ir atskalūnas. Vartiklis

Išsamiausią jo biografiją pateikė istorikas Eunapijus „Filosofų ir sofistų gyvenimuose”. Eunapijus, nugyvenęs ilgą ir ramų gyvenimą, buvo iš tų, kuriems nepasisekė gimti jų laimingoje epochoje. Dvigubai pikta buvo dėl to, kad paauglystėje jam dar teko pajusti to nuostabaus laiko akimirką – imperatoriaus Juliano valdymą. Bet kaip netruko atskubėti katastrofa!

[Ir štai jau] žaizda šone prasivėrė plačiau, išsiplėtusios venos trukdė kvėpuoti; jis paprašė ir išgėrė šalto vandens ir pusiaunakčio tyloje ramiai išleido dvasią 32-ais gyvenimo metais [Amianas Marcelinas].

Taip žuvo Julianas (331-363), pramintas Atskalūnu, už tai, kad atvirai skelbėsi pagonybės šalininku. Ir nors jis žuvo žygio į Persiją metu, „krikščionys visai neatsižegnojo nuo įtarimų, kad jų nekenčiamas imperatorius žuvo nuo jų religijos šalininko“.

Dievobaimingas Konstancijus II, Juliano pusbrolis, kelią į sostą (351 m.) skynėsi lavonais, su fanatišku atkaklumu išžudydamas giminaičius – pora dėdžių, 4-is pusbrolius ir savo tikrą brolį (tiesa, nužudytą svetimomis rankomis). Per atsitiktinumą išlikęs Julianas giliai neapkentė to kruvino pamaldumo, o kartu ir krikščionybės.

Ir suprasdamas, kad anksčiau ir vėliau vis tiek padės galvą, tais pačiais 351 m. su pasmerkto mirčiai atkaklumo puolė gilintis į filosofijos paslaptis. Klausė mokytojų, Edesijo¹⁾ Pergame ir Maksimo²⁾, nuo 350 m. vėl apsigyvenusio Efese, mokymų. Jis godžiai siurbė iš jų išmintį, gerai suprasdamas, kad bet kuris išgirstas žodis gali būti paskutiniu...

Po keleto metų jaunuolis subrendo, 360 m. pasiskelbė imperatoriumi ir išsiuntė laišką Konstancijui II, kuriame nurodė, kad jis patinka kariams, norintiems jį matyti Imperatoriumi. Konstancijus II rengėsi malšinti maištą, tačiau sunkiai susirgo ir po metų mirė.

Bet ir Julianas valdė tik dvejus metus – žuvo mūšyje su persais. Tačiau ir to laiko pakako, kad taptų vienu iškiliausių vėlyvosios Romos imperatoriumi.

Vos gavęs valdžią, į Konstantinopolį pasikvietė keletą filosofų, ketindamas juos skirti patarėjais. Bet atvyko tik Priskas³⁾ ir Maksimas, nepabūgę blogų ženklų. Maksimas lydėjo imperatorių ir to nelemto žygio metu. [daugiau apie Juliano žygį >>>>> ]

Po imperatoriaus mirties jo priešininkų neapykanta išsiliejo ant jam padėjusių. Netruko susidoroti ir su Maksimu – jį apkaltino, kad jis labai turtingas. Išsiuntė į Mažąją Aziją ir ten išradingai kankino. Maksimas išgyveno tik tam, kad išvystų 371 m. prasidėjusius pagonių persekiojimus. Marcelinas rašo, kad imperatorius Valentas⁴⁾ parodė „tokį aršų pyktį, kad atrodė, kad jis gailisi, kad savo aukoms negali pareikalauti didesnės bausmės nei mirtis“. Baimė ir nerimas apėmė Rytus. Už bet kokią užuominą į magiškas apeigas, būrimus, pranašavimus buvo baudžiama mirtimi. Buvo suimta, kankinama, nužudoma tūkstančiai žmonių. Tarp jų buvo žinomų valdininkų, mokslininkų, filosofų. Vienus pasmaugė, kitus gyvus degino, tretiems nukirsdavo galvas – visi jie laikyti burtininkais ir magais. Kaip „kenksmingas“ sunaikindavo ištisas bibliotekas.

Tad negalėjo išgyventi ir Maksimas, senas ir ligotas žmogus. Suimtas jis viskuo prisipažino – kad tik išvengtų kankinimų. O Valentą jam ištikimi biografai išaukštino kaip „tikintį krikščionį, gerą sutuoktinį ir labai protingą“, vadindami „moralinio tyrumo“ saugotoju.

¹⁾ Edesijas (Aedesius, m. 355 m.) – graiko neoplatonikas ir mistikas, Jamblicho mokinys, Pergame įsteigęs savo mokyklą, didžiausią dėmesį skyrusiai teurgijai ir mitologijai. Jo mokiniu buvo imperatorius Julianas.

²⁾ Maksimas iš Efeso (310–372) – graikų filosofas neoplatonikas, teurginio Jamblicho neoplatonizmo šalininkas, turėjęs įtakos imperatoriui Julianui, pataikaudamas jo meilei magijai ir teurgijai. Dėl valdingo būdo turėjo daug priešų, o po Juliano mirties pateko į kalėjimą, kur Valenso buvo nuteistas mirtimi. Jo kūrinių apie astrologiją ir magiją neišliko.

³⁾ Priskas iš Epyro (Priscus, apie 305-395 m.) - filosofas neoplatonikas, Edesijaus mokinys. Vėliau mokė Atėnuose, kur mokė Julianą. Buvo uždaro ir tylaus būdo. Šaipėsi iš žmogiškųjų silpnybių. Vyko su Julianu į Persiją. Po Juliano mirties buvo suimtas, tačiau buvo išlaisvintas, taip išvengdamas Maksimo likimo, ir grįžo Atėnus.

⁴⁾ Valentas II (Flavius Julius Valens Augustus, 328-378) – Rytų Romos imperatorius (364-378). Buvo sumuštas ir žuvo Adrianopolio mūšyje, pradėjusiame Romos imperijos byrėjimą. Jis rėmė Arijaus mokymą, kurio populiarumas po jo mirties ėmė kristi.