Spindulinė energija rašytojų akimis

Tyrinėtojų darbai (Milikeno, Lenano, Kalgorstero ir t.t.) parodė, kad tikrovė gali netgi aplenkti rašytojų fantazijas. Tačiau apžvelkime ankstyvuosius bandymus grožinėje literatūroje.

Velsas. Pasaulių karai Velso šiluminiai spinduliai

Anglas H. Velsas „Pasaulių karuose“ (1897) aprašo, kaip marsiečiai užpuolė Angliją (žr. ir >>>>>). Jie turėjo metalinius trikojus, kuriuose vaikščiojo po žemės paviršių. Nuo trikojo viršaus šiluminis spindulys viską naikino savo kelyje:
„Už trikojo kiek žemiau jo galvos buvo krepšys ir baltų metalinių virbų, iš kurios, kaip ir visų sudūrimų, periodiškai išvirsdavo žalsvokų dūmų kamuoliai. Vienoje savo nariuotų rankų trikojis laikė kažką panašaus į dėžę, iš kurios pasklisdavo silpnos šviesos spindulys, persikeliantis iš vietos į vietą. Staiga spindulys krito ant žmonių grutės, krūmų ir medžių, stovinčių toliau už šios grupės, ant plikos žemės, esančios po jais – ir viskas, ant ko jis krisdavo, akimirksniu užsiliepsnodavo, pasiekdami baltą kaitrą... viskas degė, skleisdami akinančią šviesą... Mokslininkai nenustatė, kas sudarė mirtiną marsiečių ginklą. Daugelis manė, kad jie sugebėjo kažkaip pagaminti ir sukoncentruoti nematomus šiluminius spindulius absoliučiai šilumai nelaidžioje kameroje. Tuos šiluminius spindulius, atspindėtus parabolinio reflektoriaus, panašiai, kaip šviesa atsispindi švyturiuose, marsiečiai, matyt, per kažkokią abipusiai išgaubtą linzę su židiniu, kurį galima artinti ar tolinti, ir nukreipdavo į bet kurį sunaikinti numatytą objektą. Visi daiktai, į kuriuos buvo nukreiptas tas spindulys, buvo ugnies sunaikinami: augalų ir gyvūnų audiniai degė, švinas ir net stiklas lydėsi iki skystos būsenos, plienas minkštėjo, o vanduo, net didelių talpų (upių, ežerų, jūrų) paviršiuje akimirksniu virsdavo garu“.

Semionovo detonatorius

Vl. Semionovas (1867-1910; taip pat žr. >>>>>) romane „Oro karaliai“ (1908) aprašo sprogdinimus per atstumą „Detonatoriaus“ pagalba:
„Šviesos, cheminis, elektrinis ir detonuojantis spinduliai – tos pačios eilės spinduliai. Pakanka į bet kokį sprogų junginį nukreipti atitinkamą spindulį, praleisti juo atitinkamo ilgio hipotetinio eterio bangą – ir jisai suirs į sudedamąsias dalis ir sukels sprogimą. Remiantis šia idėja ir buvo sukurtas 'detonatoriaus' prietaisas, siunčiantis skirtingo ilgio bangas priklausomai nuo sprogdinamos medžiagos sudėties“.

Hanso Dominiko (1872-1945) spinduliai

Taip pat žr. Telelaida iš Veneros...

Vokiečių rašytojo „Mirties spinduliuose“ (1924) aprašomi galingi spinduliai, skaldantys atomus, kai išsiskiria milžiniški energijos kiekiai. Generatoriaus sukurti spinduliai gali pasklisti tūkstančius kilometrų ir specialaus induktoriaus dėka būti sufokusuoti nustatytame erdvės taške. Ten prasideda oro atomų skilimas ir išsiskiria energija (iš 1 cm3 - 10 mlrd. arklio jėgų). Tą energiją galima išreikšti sprogimu, paversti elektros, magnetine ar kita rūšimi. Tų spindulių pagalba galima realizuoti ir galingą radijo telefoną, perduodantį žodžius visomis kryptimis, visur blokuojant kitą telefoninį ryšį.

„Cheopso piramidės gaisre“ aprašomas trys tokios energijos gavimo būdai taikiems ir kariniams tikslams.
1. Anglas Montgomeri sukūrė aparatą, leidžiantį išskirti atomo energiją, tačiau numirė, nespėjęs atskleisti jo veikimo principo. Aparatą pagrobia Mauritanijos vyriausybė ir jį slepia Egipte, Cheopso piramidėje, kur mokslininkas Ibn Ezeris atskleidžia jo paslaptį ir rengiasi kalifo nurodymu pagaminti 12 panašių aparatų, kad užkariautų Europą.
2. Vokiečių firma „Riggers Verke“ po ilgų bandymų elektros lauko įtampą pakelia iki 5,2 mln. gausų. Tačiau energija išsiskyrė taip audringai, kad sprogimas sunaikino visas firmos gamyklas.
3. Vokietis Eizenekeris išmoksta skaldyti atomus sutankinta statine elektra. To dėka gauna chemiškai gryną auksą, gamina revolverius, šaudančius tos elektros kulkomis, išskriejančiomis kai kamuoliniai žaibai, viską naikinantys savo kelyje. Sužinojęs apie mauritaniečio užmačias, malūnsparniu skrenda prie Cheopso piramidės viršūnės, kur ir patalpina vieną savo patronų. Visas akmeninis piramidės apvalkalas ima degti, visa ji nerukus pasidengia stiklo pavidalo mase. Aparatai sunaikinami,o mokslininkas žūsta, o Eizenekeris savo išradimą perduoda Vokietijai jos kultūros vystymui.

Gernsbekas. Laiškai iš Marso Atomus skaidantys spinduliai

Hiugo Gernsbekas (1884—1967) apsakyme „Laiškai iš Marso“ (1904) aprašo spindulius, kuriais marsiečiai rausė kanalus: „Palei būsimo kanalo ašį, eilėmis ant ratų riedėjo milžiniški tūkstančio pėdų aukščio bokštai. Nuo kiekvieno jų viršaus į įvairias puses buvo nukreipiami platūs kažkokios elektrocheminės emanacijos ryškiai purpurinės spalvos spinduliai. Jie, turėję savybę trupinti, o tiksliau, lydyti bet kokios medžiagos atomus, buvo nepaprastos galios. Dirva, smėlis ir pan. tiesiog tirpo jų poveikyje. Aišku, spindulys pats savaime nebuvo karštas, nebuvo aukštos temperatūros; jis tik vertė medžiagą į atomus, tiesa, į gruntą pranikdamas negiliai, suformuodamas ne daugiau kaip 8 m gylio duobę“.

M. Volkovo šautuvas

M. Volkovas apsakyme „Bairo-Tunas“ (1929) aprašo, kaip reaktyviniu sviediniu į Žemę atvyko marsietis, turėjęs šautuvą, iššaunantį atomo skilimo produktus. 5 km atstumu šūvis viską naikino 600 m spinduliu. Be to, artomų skilimo būdu marsietis galėjo siųsti anestezuojančius spindulius, veikiančius gyvų būtybių nervų sistemą ir paralyžiuojančius jų judesius.

Atvirkštiniai Valiusinskio sprogimai

V. Valiusinskio (1899—1935) romane „Penki nemirtingieji“ (1928) aprašomas naujas griovimo būdas, kurį į Žemę atnešė kolonistai iš Mėnulio. To sprogimo metu ne kietas kūnas virsta dujomis, kaip ir įprasto sprogimo metu, o atvirkščiai. Oro elementai sukimba ir sudaro tankią materiją, dažniausiai šviną. Tasai metalas pakimba kaip smulkiausios molekulinės dulkės. Visa oro užimta erdvė tampa tuščia, nes susidariusio metalo apimtis labai maža. Viskas aplink ima lėkti į tos tuštumos centrą. Pvz., lėktuvų eskadrilės centre sudarius tokią „juodą skylę“, visi lėktuvai sukris į vieną masę.

Magnetiniai Lasvico spinduliai

Kurtas Lasvicas (1848-1910) romane „Dviejose planetose“ (1897), aprašydamas žemiečių ir marsiečių karą, sako, kad marsiečiai, praskrisdami virš žemiečių kariuomenės, į juos nukreipia „magnetinius spindulius“, traukiančius visus metalinius daiktus: patrankas, šautuvus, sviedinius ir kt. tada visa tai būdavo numetama kitoje vietoje ir į ten nukreipiami kiti, „nihiliuojantys“ spinduliai, sunaikinantys tą metalą.
Taip pat žr. >>>>>

V. Orlovskio siaubo mašina

Vl. Orlovskis (1889—1942) „Siaubo mašinoje“ (1925) (taip pat žr. >>>>>) aprašo amerikiečio D. Elikoto išradimą, galintį dideliu atstumu susprogdinti sprogias medžiagas. Mat sprogios medžiagos turi nestabilių molekulių. O kadangi atomą išlaikančios jėgos yra elektrinės prigimties, tai bet koks staigus EM bangos impulsas, ilgiu atitinkantis svyravimus atome, gali sukelti sprogimą. Elikotas mašinas įrengė vienoje Pamliko įlankos prie Šiaurės Karolinos salų. Mašinos bangas skleidė pasvirai aukštyn. Jos atsispindėdavo nuo viršutinių atmosferos sluoksnių ir krisdavo į numatytą vietą. Tų bangų sukūrimui buvo įrengti milžiniški veidrodžių imtuvai, saulės energiją verčiantys į kitas energijos rūšis.

O bangų siųstuvas turėjo nuožulnios aštuonbriaunės piramidės, paguldytos ant vieno šono, formą. Ji buvo pagaminta iš aliuminio ir galėjo judėti eilės pavarų dėka. Jos ilgis buvo apie 200 m, o žiotys – apie 60 m pločio. Greta jos buvo dar dvi panašios piramidės. Viduje jos buvo padengtos spindulius atspindinčio izoliatoriaus sluoksniu.

Šių mašinų pagalba Elikotas Amerikoje atliko keletą sugriovimų. Tačiau rusui Morevui pavyko nutraukti jo veiklą. Jis suorganizavo būrį, ginkluotą sviediniais su paprastu dūminiu paraku, kuris nebuvo veikiamas Elikoto spindulių. O būrio nariai buvo apsivilkę specialiais drabužiais, nelaidžiais spinduliams, sukeliantiems beprotybę ir mirtį (apie juos daugiau žr. >>>>>).

Šių spindulių veikimas apibūdintas telegramoje: „Gyventojai paliko miestą paveikti visus apėmusios nepaaiškinamos baimės. Gyvenimas apmirė. Bankai uždaryti. Prekyba nevyksta. Bado grėsmė“. Kitose telegramose buvo pranešama apie masinę erotinę epidemiją, apėmusią Atlantą ir gretimus gyvenamuosius punktus...

Ultramėlyni Dorželeso ir Žinju spinduliai

Prancūzai R. Doržolesas (1885-1973) ir R. Žinju (Régis Gignoux, 1878-1931) romane „Karą panaikinanti mašina“ (1917) aprašo spindulius, gebančius 100 km atstumu susprogdinti visas sprogias medžiagas. Jie sukuriami taip: keli elektros įrenginiai su 3000 a.j. varikliais, perduoda srovę į vamzdį su gyvsidabrio garais. Tada tų garų pavidalas pakeičiamas molekuliniu bombardavimu, ir garai nueina vamzdžiais iš lydyto kvarco, skaidriais spinduliams. Spinduliai sukoncentruojami 25 m skersmens prožektoriuje ir nukreipiami į tikslą.

Desberio žydrieji spinduliai

Vokietės L. Desberry (1883-1951) romane „Žydrasis spindulys“ (1922) herojui chemikui Džonui Gėjui pavyko cheminiu būdu iš materijos išlaisvinti elektronus. Jis sukūrė įtaisą, koncentruojantį tuos elektronus ir perduodantį jų žydrą spindulį dideliu atstumu pereinant kiaurai geležį ir uolas. Susikaupę tam tikrame punkte jie galėjo sunaikinti organinę gyvybę ir lydyti metalus. Nukreipimas atliekamas milžiniškų kreivų veidrodžių, kurių židinyje būdavo pažeidžiamas objektas.

A. Tolstojaus infraraudonieji spinduliai

„Inžinieriaus Garino hiperboloide“ (1925-26) pasakojama apie žudančius šiluminius spindulius skleidžiantį aparatą (taip pat žr. >>>>>). Štai aparato, kurio pavyzdžiu vėliau sukurti keli dideli aparatai, sandara.:
Cilindrinio apvalkalo h viduje paviršius b b turėjo sukinio c hiperboloidinę formą su atspindinčia vidine puse. Tarpine dalimi i i prie apvalkalo h jungėsi 12-šonis apvalkalas j j su sferos pavidalo galu. Jo viduje buvo 12 porcelianinių dubenėlių a, pritvirtintų prie bronzinio laikiklio. Juose buvo specialios, degančios be dūmų, piramidžių pavidalo žvakės, pagamintos iš aliuminio ir geležies oksido (termito) mišinio su kieta alyva ir geltonuoju fosforu. Jų šilumos spinduliai atsispindėjo nuo hiperboloido b b vidinių sienelių ir susirinkdavo židinyje, kur buvo kitas hiperboloidas c, pritvirtintas prie strypo e, judinamo sraigtu d. Nuo jo atsispindėję šilumos spinduliai lygiagrečiu pluoštu per angas f ir g išeina į išorę ir viską degina savo kelyje. Perkeliant hiperboloidą c į kairę ar dešinę, galima valdyti to spindulio storį.

Hiperboloidas c buvo pagamintais iš sunkiai besilydančio, idealiai poliruojamo šamonito mineralo. Štai kaip veikė toks aparatas, įrengtas bokšte už 5 km nuo anilinių dažų gamyklos, siekiant ją sunaikinti (joje buvo 500 t sprogaus tetrilo):

Švytinti, tiesi tarsi yla, gija nuo bokšto nutįso gamyklų kryptimi. Jos kelią žymėjo užsiplieskiančios kregždės, degantys paukščių kūneliai.
Pirmas smūgis teko gamyklos kaminui, - jis susvyravo, lūžo per vidurį ir griuvo. Beveik iškart į kairę nuo kamino virš ilgo pastato stogo pakilo garų stulpas, įgavo rožinės spalvos, susimaišė su juodais dūmais. Dar kairiau stovėjo penkiaaukštis korpusas. Staiga visi jo langai aptemo. Nuo viršaus per visą fasadą prabėgo ugninis zigzagas, vėl ir vėl, ir pastatas susmuko, išbiro, jo likučius apgaubė dūmo kamuoliai. Netrukus pusė pastatų liepsnojo tarsi kartoniniai namukai. Infraraudonasis spindulys kaip išprotėjęs šoko tų sugriovimų viduryje, apčiuopdamas svarbiausia – sprogių pusfabrikačių sandėlius. Raudonis apėmė pusę dangaus. Dūmų debesys, geltoni, rudi, sidabriškai balti kibirkščių spiečiai šokinėjo aukščiau kalnų.
Buvo matyti kaip kelių juostomis iš miesto slenka kažkokia gyva košė. Upės juosta, atspindinti visą šį milžinišką gaisrą, atrodė marga nuo juodų taškelių. Tai gelbėjosi gyventojai – žmonės bėgo lyguma. Tačiau jau buvo per vėlu. Žolėtas laukas tarp miesto ir gamyklos, padengtas ilgomis čerpėtų pastogių eilėmis, staiga pakilo. Žemė išsipūtė. Dabar gi iš po žemių per plyšius išsiveržė baisūs liepsnų liežuviai. Ir staiga iš liepsnų iškilo akinantis, niekad dar neregėto ryškumo stulpas, - ugnies ir įkaitusių dujų kalnas, besikeliantis vis aukštyn. Liepsnojanti piramidė. Dangus tarsi pakilo virš lygumos. Erdvė užsipildė žalsvai rožine šviesa. Joje, tarsi Saulės užtemimo metu, išryškėjo kiekvienas stiebelis, kiekvienas žolės kuokštas, kiekvienas akmenėlis.
Trenkė. Nugriaudėjo. Kilo išsiveržusios žemės griausmas. Sudrebėjo kalnai. Uraganas nupurtė ir palenkė medžius. Skriejo akmenys, nuolaužos. Dūmų debesys užgulė lygumą. Ir tamsoje pasigirdo antras sprogimas. Visas dūmų prisodrintas oras prisipildė niūriai raudona, baugia spalva...

Psichiniai Beliajevo spinduliai

Beliajevo schema Jie aprašomi A. Beliajevo (1884—1942) romane „Pasaulio valdovas“ (1926). Jie veikė žmonių psichiką (daugiau apie juos žr. >>>>>). Nuo jų saugojo plonas metalinis įžemintas tinklelis. Jis apaugos, tačiau kartu neleis ir transliuoti minčių. Tačiau galima veikti ir mechaniškai, „smegenų mašinos“, kuri tarsi gramofonas skleidžia anksčiau užrašytą mintį, pagalba.

Faktiškai romanas perteikė realiai vykusius B. Kažinskio eksperimentus (daugiau žr. >>>>>). Štai jo sukurta schema, kurioje panaudoti pažymėjimai:
MDT – mikrofonas, detektorius, telefonas – smegenų dalys, registruojančios svyravimus;
S – selenoido apvijos; saviindukcija, neuronų siūlai;
K – kondensatoriai – neuronų dendritai;
R – reostatas; nervų gijos ilgis;
L – Raundo lempos; širdies nervų kolbelės;
b1 ir B2 – akumuliatorių baterija; energijos šaltinis – širdis;
A – antena; rėmelis – nervų „jautrūs galiukai“;
Z – įžeminimas; nervų sistemos periferija.

N. Muchanovo naikinantys spinduliai

N. Muchanovas (1882—1942) romane „Liepsnojanti bedugnė“ (1924; taip pat žr. >>>>> bei >>>>>, o taip pat >>>>>) aprašo, kaip 2400 m. išrasta nauja „spindulių“ rūšis, padariusi perversmą karo technikoje, kurie buvo siunčiami iš kosminių eskadrilių laivų. Nedideli laivai skleidė nebulijaus sigma ir tau spindulius, o stambūs – to paties elemento fita spindulius. Sigma spindulių greitis – 180 tūkst. km per sekundę; ir jie išskaido bet kokią sudėtinę kelyje pasitaikančią materiją. Tau spinduliai, pasiekiantys 200 tūkst. km per sek. greitį materija susvilina į atomines dulkes. Galiausiai, fita spinduliai, turintys 220 tūkst. km/ sek. greitį, visa savo kelyje paverčia naujo tipo stichiška galia. Kiekvienam šių tipų egzistuoja kontr-energija, kurio esmė yra karinė paslaptis.

Be to, buvo atskleisti ir nauji kombinuoti nebulijaus bei kito, iki tol nežinoto, tolimų žvaigždžių svečio, pavadinto „Paslaptimi“, spinduliai. Naujai atrasta jėga pavadinta „Nebulijaus omega spinduliais“. Jų greitis – 280 tūkst. km/ sek., o „mėtymo“ nuotolis neribotas. Pagrindinė savybė – bet kokią sutiktą materiją paversti tam tikru pirmapradžiu elementu.

Tačiau ir Marso gyventojai naudojo naikinimo spindulius. Štai kaip atrodė jų panaudojimas: „Oras ir jūra liepsnojo žaliais spinduliais, kritusiais tarsi lietaus čiurkšlės beveik statmenai. Štai spinduliai susiliejo į gausius srautus, ir viskas aplink nušvito ryškia, vaiduokliškai gražia smaragdine šviesa. Dangus, vandenynas, besileidžiantis Mėnulis – visa švytėjo žaliai liepsnojančia ugnimi. Skaidri smaragdinė uždanga vientisa siena slinko ant kranto, iš dangaus nuginusi rausvą žarą.
Grėsmingas kažko neišvengiama, baisaus ir galingo kvėpavimas pasklido ryto vėsoje
Iš tolo artėjo monotoniškas, įkyriai vibruojantis garsas, savyje sukaupęs visus vandenyno šnaresius.
Vandens sūkuriai, tarsi milžiniškos smaragdinės spiralės, įsisuko link tolimo dangaus. Sala pradėjo liepsnoti žalia liepsna. Pasijuto kvapą gniaužiantis sieros dvokas. Tapo nepakenčiamai karšta, trūko oro, judesiai sustingo
Vibruojantis garsas su balsus slopinančių kaukimu užgulė klausą.
tai buvo marsiečių „feluifa“ spinduliai.
Žemės paviršiuje siautė žalias pragaras. Jūra griaudė ir plakė, susisukdama į gigantiškus smaragdinius verpetų sūkurius. Uolos rūko. Visa augalija pavirto dulkėmis. Vibruojantis kauksmas, tarsi milijonai demonų, siautė virš žalio kraujo okeanu.
Galiausiai ataka nutrūko; dujos išsisklaidė. Visos uolos, tarsi sena bronza, buvo pasidengusios stora žalia pluta. Vietomis akmuo susmego ir tarsi aptirpo. Visoje saloje neliko nė stiebelio augalijos. Ten, kur budėjo laivas, žaliavo išdarkyto apsilydžiusio metalo krūva.
Kai kurios Azijos vietovės buvo nuo priešų atitvertos aukščiausios įtampos radijo srovių siena bei lubomis. Šitos savotiškos pussferės orbitą kirsti galima buvo tik tam tikruose punktuose per siaurus vartus ore, ir specialiai pritaikytiems laivams.
Kai priešo aerožablis netyčia pateko į tą nematomą srovės grandinę, jis beprotiškai ėmė vartytis ore, sudarydamas vientisą spindintį ratą. Po akimirkos, plykstelėjęs kamuoliniu žaibu, jis dribo ant skardžių, paskui save palikdamas ugninę juostą, panašią į kometos uodegą“.

M. Filipovo spinduliai

Apie 1903-iuosius Peterburge daug triukšmo sukėlė paslaptinga chemiko M. Filipovo mirtis savo laboratorijoje. Matyt, jis atskleidė naują sprogdinimo per atstumą (iki tūkstančių kilometrų) būdą. Tačiau visi rankraščiai ir prietaisai buvo užantspauduoti ir išsivežti, o tada be pėdsakų dingo. Daugiau apie tai >>>>>

Spinduliai prieš lėktuvus

1923 m. laikraščiuose pasirodė pranešimų, kad, atseit, Vokietijoje išrasti spinduliai, kuriais nuo žemės galima sustabdyti aeroplanų ir dirižablių, o taip pat tankų ir mašinų ir kt. variklius. Pvz., belgų „Bulletin Beige des Sciences Militaires“ (1923 m. gruodis) Dalveleras spėjo esant galimą tokį įrenginį ir pateikė faktą, kaip 1908 m. stambios Kolorado elektrinės įranga buvo sudeginta dėl aukšto dažnio prietaisų poveikio iš Teslos laboratorijos, buvusios keli kilometrai nuo tos elektrinės. Teslos prietaisų galingumas buvo 300 kW, jokios antenos nebuvo, o rezonansas nutiko atsitiktinai.

Ypač tuo sunerinusi buvo Prancūzija, kai jos oro linijoje Paryžius-Buchareštas įvyko 8 variklio užgesimai ties ta pačia vieta Bavarijoje. Be to, ir Prancūzijoje buvo bandomas automobilių valdymas per atstumą. Galiausiai elektrines dalis imta pridengti pagalvėlėmis, nepraleidžiančiomis pavojingų bangų. Rubusas. Citrinos skonis

Rubuso revoliucionitas

Levas Rubusas (L. Uspenskis, 1900-1978) romane „Citrinos kvapas“ (1927) aprašo naują medžiagą „revoliucionitą“, skleidžiančią nepaprastos galios spindulinę energiją. Toji medžiaga rasta meteorite, nukritusiame viename nuošaliame Kaukazo rajone. Jį sudarė kažkas primenantis kvarcą, tik labai tamsus ir labai sunkus, su būdingu kriauklišku vingiu. Jo viduje buvo kažkokios Žemėje nežinomos medžiagos, kuri buvo nepaprastai aktyvi, gabalėlis. Štai jo poveikiai kūnui:
1. Terminis. Stipriai įkaitina visus prisiliečiančius daiktus. Slėnyje oras visąlaik buvo įkaitęs iki 60o.
2. Elektromagnetinis. Jo veikiama kompaso rodyklė šoka kaip stipriausios magnetinės audros metu. Visos jėgos linijos supainiotos. Ant drėgnų medžių lapų, ant uolų kyšulių – šv. Elmo ugnys.
3. Cheminis. Vanduo švyti ir įgauna rūgštoką skonį net neprisiliesdamas su medžiaga. Dirva keičia savo sudėtį.Be to, ji skleidžia didelio dažnio virpesius, kurių mūsų organai nepriima, tačiau pagaunami techniškai, o kartu sustiprina beveik visus žinomus EM procesus ir visas chemines reakcijas. Mažiausia jo dalelė sustiprina visus žinomus energijos šaltinius.

Rasto gabaliuko užteks tūkstantmečiams. Jo apsaugojimui nuo prisilietimo su kitomis medžiagomis pakanka suvynioti į vaškinį (švino cukru įmirkytą) popierių. Romanas užbaigiamas taip:
„Nauja jėga atėjo į pasaulį. Tai revoliucionitas. Jis – besidarbuojančių turtas. Kova dėl jo baigėsi. Prasidėjo kova jį turint rankose“.

A. Zarino kamuolinis žaibas

A. Zarinas (1862=1929) apsakyme „Nuotykis“ () mini kelis paslaptingus gaisrus Leningrade, sukeltus kamuolinio žaibo, kurį paleidžia kažkokie piktadariai per didelį atstumą. Jie aptikti atsitiktinai, pastebėjus per langą:
„Prie lango stovėjo žmogus su keistais prietaisais. Čia pat kyšojo trys geležiniai virbai, link kurių sklendė trys švytintys kamuoliai. Pasiekę virbus jie geso. Kažkaip kartą vienas išskridusių rutulių negrįžo, ir tas reiškinys sutapo su fabriko gaisru. Kitą kartą prietaiso konduktoriuje pasirodė šviečiantis taškas, greitai išsiplėtęs iki nedidelio kamuolio dydžio, o tada jisai atsiskyrė ir, švytėdamas blausiai žydra šviesa, nusklendė oru. Po jo nuskrido antras, trečias... netrukus po jų pasirodymo užsidegė dar viena gamykla...“

Dž. Londono energonas

Dž. Londonas apsakyme „Goliafas“ (1908) pasakoja apie griaunamą spindulinės energijos, pavadintos „energonu“, poveikį. Tai kosminė energija, glūdinti Saulės spinduliuose. Ji palengvims žmonijai gyvenimą. Jos išskyrimo iš spindulių metu susidaro radis, radijaitas, radiodruska ir kt. Pradžioje Goliafas ją naudoja pavergdamas visas vyriausybes, naikindamas prieš į siunčiamą karinę techniką. Kai pasaulis jam paklūsta, jis atskleidžia o paslaptį (1937 m.).

Laferto spinduliai Šiluminiai Laferto spinduliai

K. Laferto (1872-1938) romane „Pasaulinis gaisras“ (1925) aprašyta „eterinė“ stotis, kurią žmonės įrengė už kelių tūkstančių kilometrų nuo Žemės. Joje gyvena inžinieriai, valdantys milžiniškus veidrodžius, Saulės spindulius siunčiančius į įvairias Žemės vietas, kas sureguliuotų klimatą.

Kitame romane „Dangaus švyturys“ () aprašoma kosminė stotis 100 tūkst. km atstumu nuo Žemės, kurią įrengė „Pasaulio lyga“, siekianti panaikinti karus tarp valstybių. Greta jos įrengta 1000 veidrodinių reflektorių iš pasidabruoto popieriaus. Kiekvieno jų skersmuo – 30 m, o visas atspindintis plotas – 280 ha. Jų pagalba Saulės spindulius galima atspindėti į bet kurią Žemės vietą. Tada toje vietoje dėl karščio viskas žūdavo. Be to, stotis galėjo į Žemę skleisti įvairių tonų garso bangas.

Pitčo spinduliai

Vokiečių rašytojas Otto Pitčas (Otto Pietsch, 1874-19?) romane „Kikoksas ir Ko“ (1920) aprašė amerikiečio Edvardso išradimą, kai ties pusiauju sugaudžius maksimumą saulės energijos, ji koncentruojama ir be laidų perduodama į bet kurią žemės vietą. Pvz., naktį Niujorke įžiebiama „saulė“ spinduliais iš Ekvadoro, iš ten pat energija aprūpinami fabrikai Airijoje ir pan. be to, buvo sukurtas ypatingas žiedas iš nepaprasto metalo, kurio pagalba sukaupta saulės energija patekdavo į transformatorius, ją transformuojančius į galingą srovę, įgalinančią įveikti žemės trauką. Tos srovės zonoje visi daiktai atsiplėšdavo nuo žemės ir išlėkdavo į erdvę.

Baijo spinduliai

Alberto Baijo (Albert Bailly, 1886 – 19??) romano „Eteris-Alfa“ (1929) pagrindas yra galingi spinduliai, gaunami išskiriant atomo vidinę energiją, kai helio branduoliai 100 tūkst. km/sk. Greičiu bombarduojami radžio alfa spinduliais. Jų poveikyje eteris tampa skystu, o vėliau ir kietu. Iš tos medžiagos statomas tarpplanetinis laivas „Eteris-Alfa“ ir juo skrendama į Mėnulį.

Mėnulyje gyvena radžio vaikai, viešpatauja elektrinė gyvybė, o tų būtybių protą sudaro elektros virpesiai. Jų išorinė išvaizda – į žvaigždes panašios įvairiaspalvės švieselės. Tie selenitai, baimindamiesi žemiečių atėjimo, nusprendžia Žemėje sunaikinti gyvybę ir į ją pasiunčia elektros bangas, sukeliančias žemės drebėjimus, potvynius, gaisrus ir kt. tačiau herojai nurodo, kad nuo jų reikia gintis Eterio ekranu, izoliuojančiu Žemę nuo žudančio jų poveikio.

Aniu spinduliai

E. Zelikovičiaus (1896 — po 1965) romane „Sekantis pasaulis“ (1930) aprašomi mirtini spinduliai, kuriuos sukūrė Saturno palydovo „Aija“ gyventojai. Jų laivai buvo sferoidų formos ir pakraščiuose turėjo skrituliukus – 5 cm skersmens ryškiai raudonos spalvos objektyvus. Šie spinduliavo galingų generatorių tiekiamą atominę energiją. Kai viename Saturno palydovų „Juivi“ kilo karas, Aijos gyventojai jį nutraukė tų objektyvų skleidžiamais spinduliais; tie spinduliai lydė patrankas, šarvuočius ir dirižablius, degino tvirtoves, kaitino orą, sprogdino sprogmenis... Juivi įsitvyrojo taika ir vieninga respublika.

Papildomai skaitykite:
Daugiaveidis Marsas
Tarpplanetinė komunikacija
V. Gvozdėjus. Rasti kurmį
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Mitologija Visatos masteliu
Planetų judėjimo pakeitimai
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
Į žvaigždes – pas kitus protus
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Kosminė opera ir Marsas
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Grigorijaus Kalendarovo „mirties spinduliai“
Ž. A. Roni-vyresnysis. Nepažintasis pasaulis
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
Žvaigždžių žmonės: pastabos dabar
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Mokslininkų indėlis fantastikai
Rusų fantastai apie Marsą
Žvaigždžių karų belaukiant
Keista Ciolkovskio filosofija
S. Ivanovas. Ramanas
Šeiveris ir „Slėpiniai“
Žmogaus misija kosmose
Apie ufologiją kine
Ateities vizijos
Vartiklis