Kas, jei Dievas - vienas mūsų?

   

Ir tai ne kosmonautai...

V. Zaicevas pabandė panagrinėti legendas apie vieną pranašą, vieną dievą ir vieną žmogų – Jėzų Kristų, Kacelkoatlį ir Čžan Dao-lin*). Anot jo, tai vieno laivo, nusileidusio Žemėje 1 a., ekipažo nariai, kurie ar tai savo valia, ar tai kapitono įsakymu išsiskyrė, patraukdami prie pagrindinių Žemės civilizacijos židinių ir mokydami žmones moralės pagrindų, duodami išradimus ir stebindami stebuklais. Užbaigę savo šviečiamąją misiją, nežemiečiai paliko Žemę sugrįždami į dangų.

„Žmonijos mokytojų“ panaudojimas smarkiai padidina „ateivių“, specialioje literatūroje vadintų „kultūros didvyriais“, kiekį. Tipiški atstovai: Prometėjas, Jan-di,  Ea, Kacelkoatlis. „Mokytojai“ ir „pranašai“, kaip Kristus, Buda ar Čžan Dao-lin, griežtai imant, „kultūros didvyriams“ nepriskiriami, nors kažkuo į juos ir panašūs. Pranašai neišranda rato ir neatneša žmonėms ugnies, jie pasirodo jau prometėjų pagerintame pasaulyje ir bando pakeisti šį pasaulį moralės schemų, religinių mokymų pagalba.

Kultūrinis didvyris – beveik visada ateivis. Jis tai pasirodo tai iš dangaus, tai iš jūros, tai iš nežinomų svečių šalių... Ir labai retai gimsta šalyse, kurias jam lemta pamaloninti... Tokia išimtimi yra Dedalas, kuris gimtuosiuose Atėnuose išrado klijus, oblių ir išdrožė kelias skulptūras, o vėliau nužudė jį aplenkusį giminaitį (kuris, nepaisant jauno amžiaus, sukūrė pjūklą, puodžiaus ratą ir skriestuvą) ir pabėgo į Kretą. Ir jau ten karaliui Minui pastatęs Labirintą, nulipdęs kelias puikias skulptūras, išgąsdinusias net dievus, ėmėsi svarbiausio savo kūrinio – oreivystės įsisavinimo. Tuo jis pagarsėjo dar labiau ir vėliau buvo priskirtas dievams.

Šiandien mus mažai kas stebina. Pasaulis racionalus – mes žinom, kad Einšteinas ir broliai Čerepanovai nebuvo ateiviais, nes pasitikim spausdintu žodžiu. O kaip buvo prieš kokius 5 tūkst. m.? Atotrūkis tarp miesto, kuriame gyvena žyniai ir valdovai, ir stepės, kurioje avis gano klajokliai, buvo milžiniškas. O ir žinios priklausė saujelei žynių, tarpininkų tarp dievų ir žmonių. Ir tos žinios buvo slepiamos nuo svetimų akių ir ausų, nes pats žynių luomo egzistavimas priklausė nuo jų monopolijos žinioms. Iš žynių žmonės gaudavo nurodymus – ką daryti ir ko nedaryti, kam paklusti, ko bijoti. Svarbiausia – ko bijoti!

Jei Dievas turėtų vardą, koks vardas tai būtų?
Ir pamatęs Jį, ar atpažintum?
Jei akis į akį susidurtum su Juo visoje Jo šlovėje ir galėtum Jo ko nors paprašyti – ko paprašytum?

And yeah, yeach, God is great
Yeah, yeah, God is good
Yeah-yeah-yeah

Visi žinome šią Joan Osborne dainą. Daugelį žmonių jaudina dainoje skambantis klausimas “O ką, jei Dievas būtų vienas iš mūsų?”. Ar jis sarkastiškas? Gal retorinis? Gal tik šiaip klausimas…

Iš tiesų, ar Dievas turi vardą ir veidą, ar Jis kada nors buvo “vienas iš mūsų”? Biblijoje, Toroje, Pradžios knygoje yra pasakyta, jog Dievas sukūrė mus pagal savo atvaizdą ir pavidalą. Taigi, mūsų išvaizda, jausmai, emociniai poreikiai, mūsų minčių vingiai yra sutverti pagal Jo išvaizdą, emocijas, mintis. Galbūt vietoj klausę, ar Dievas kada nors buvo vienas iš mūsų, galėtume pasakyti, jog savo esme mes esame “vieni iš Jo”.

Būti sukurtam pagal Jo paveikslą taip pat reiškia turėti laisvą valią. Kai pirmieji žmonės – vyras ir moteris – nusisuko nuo Dievo ir nusprendė eiti savo keliais, visa žmonija dėl tokio jų pasirinkimo tapo atskirta nuo Dievo. Kadangi mes buvome sukurti pagal Dievo atvaizdą, mes turėjome poreikių, į kuriuos galėjo atsakyti tik Dievas. Tačiau mes buvome atskirti nuo Jo.

Turėdamas troškimą bendrauti su mumis, Dievas įsteigė daug dalykų (gyvulių aukos, Mozės įstatymas), kurie galėtų užpildyti spragą ir palengvintų žmogaus kelią pas Jį. Tačiau netgi čia mūsų laisvoji valia privertė mus suklupti – kai kurie pradėjo manyti, jog geri darbai gali atvesti juos pas Dievą. Dievas nenorėjo, kad mes užsisuktume užburtame Jo prisakymų rate, iš kailio nerdamiesi atrodyti gerais. Jis norėjo, kad mes ateitume pas Jį tokie, kokie esam. Jis nenorėjo, kad Jam įtiktume. Jis norėjo, kad mes norėtume būti su Juo.

Turbūt vieną dieną Dievas uždavė sau klausimą: “O ką, jei tapsiu vienu iš jų? Ar jie tuomet patikės ir suvoks, kaip stipriai aš myliu kiekvieną iš jų? Ar jiems kada nors pavyks suprasti, kokie brangūs jie yra mano akyse?”.

Tapti žmogumi Jam buvo labai svarbu. Tačiau ar tapimas žmogumi ką nors pakeistų žmonių požiūryje į Dievą ir kitus žmones?

Todėl Jis parengė tikrai šaunų planą. Jis nusprendė ne tik ateiti į žemę, bet ir suteikti žmonėms galimybę pažinti Jį. Pagal Jo sumanymą ne tiek svarbu, ar žmogus sugebėjo įtikti, ar padarė daug gerų darbų, ar mokėjo gražiai sugyventi ir t. t. Svarbiausia Jo sumanyme yra tai, jog Jį pažinti galėtų kiekvienas, kuris to tik panorės.

Jis atėjo į žemę ir tapo vienu iš mūsų. Šioje planetoje Jis išgyveno 32 metus ir pakluso viskam, kam paklūstame tu ir aš. Jis niekada nenusidėjo, nors buvo gundomas visame kame. Jis buvo toks kaip tu ir aš. Jis turėjo draugų. Jo gyvenime būdavo dienų, kai Jis jausdavosi alkanas, pavargęs arba sušalęs. Jis turėjo vardą – Ješua. Ir Jis mirė. Tačiau būtent per Jo mirtį, prisikėlimą ir Jo pergalę prieš mirtį mes pagaliau esame sutaikyti su Dievu, jei tik tikime tuo ir ieškome Jo.

Ir nors Jam galbūt niekuomet neteko važiuoti prigrūstame autobuse, Jis tikrai pasiekė savo namus. Šiandien Jo pasekėjai gali kasdien gyventi Jo dvasios buvime. Jis pažadėjo vieną dieną grįžti ir pasiimti visus savo draugus pas save į namus, kad Jam netektų būti vienišam, laukiant telefono skambučio…

Parengė Rūta Rušinskienė


*) Čžan Dao-lingas (34-156) - kinų daosistas rytiniame Hane, kalnų atsiskyrėlis, įkūręs „Dangiškųjų mokytojų mokyklą“ (Tianši, arba „Penki kaušeliai ryžių“). Įkūrė pirmąją daosistinę bendruomenę. Naujosios religijos ypatybe buvo maisto ir gyvūnų aukų atsisakymas. Jis mokymą perėmė iš paties Lao-dzi. Jis kartais vaizduotas jojantis ant tigro.
59-ais metais buvo pasiekęs aukštas pareigas, tačiau jas metė ir pasitraukė į kalnus, kad išsiaiškintų ilgaamžiškumo mokslą. Aplink save surinko jaunų žmonių grupę. 89 m. (ar 105 m.) išvyko į klajones, kol pasiekė Gražiųjų debesų kalnus, kur ėmėsi lydyti nemirtingumo eliksyrą. Kai jis buvo paruoštas, jeims pasirodė drakonas ir tigras, o kalnas gavo Drakono ir Tigro pavadinimą (Lunchušan). 142 m. su juo susitiko Lao-dzi, papasakojęs apie erų keitimąsi. Jo mokykla buvo pavadinta „Penki kaušai ryžių“), nes toks buvo stojamasis įnašas su užuomina į Didįjį kauša (Grįžulo ratus), nemirtingųjų buveinę. Jis paip pat praktikavo gydymą ir švietė gyventojus. 156 m. sūnui perdavė relikvijas ir išėjo į nemirtingųjų šalį (Cinčenšan kalną). Laikoma, kad jis nemirė, o kartu su žmona ir dviem mokiniais pakilo į dangų. Jis laikomas nemirtinguoju. Jo įpėdiniai iki šiol turi Dangaus mokytojų titulus.

**) Čerepanovai - Jefimas (1774-1842) ir jo sūnus Mironas (1803–1849), kilę iš Uralo baudžiauninkų, buvo rusų išradėjai, pagaminę pirmą rusišką garvežį. 1822 m. Jefimas tapo visų Žemutinio Tagilo fabrikų vyr. inžinieriumi, o sūnus jo padėjėju, vėliau perėmusiu ir pareigas. Nuo 1820-ųjų jie pagamino apie 20 įvairaus galingumo garo katilų, 1833-34 ir pirmą garvežį ir nutiesė pirmuosius 854 m geležinkelio.

NSO Biblijoje
Monoteizmas
Ateiviai iš pragaro
Skraidantys šventieji
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Paleovizitai: idėjos istorija
Biblija, X-files, NSO ir mokslas
Abraomo ankstyvasis gyvenimas
Šv. Jeronimas. Komentarai apie Susaną
Ar NSO nėra sukurti žmogaus?
Astrologija ir visuomenė
Zoologija ir mitologija
Okultizmo spąstai
10 keistų radinių
Tylos kalba
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis