Andy Warhol „Oksidacija“   „Tos malonios vyresnio amžiaus moterys klausinėjo, kaip aš juos sukūriau – ir man neužteko drąsos pasakyti, kaip buvo iš tikro, nes jos būtų užrietę nosis. Ir dar, buvo tiek daug žmonių“. A. Warhol'as buvo vienas pirmųjų supratęs masinės media svarbą. Ankstyvuoju laikotarpiu jis medžiagą ėmė iš bulvarinių laikraščių (pvz., „The National Inquirer“ ir „The Daily News“) jumoro ir skelbimų skilčių. Bet, skirtingai nuo Jasper Johns'o*), Robert Rauschenberg'o**) ir kitų pop-arto atstovų, ėmusių objektus tel quel, be pakeitimų, Andy pabrėžė masinio vartojimo gaminius – juos išskirdamas ir sureikšmindamas – be jokių kitų daiktų fone. Tai leido jam sukurti pop-arto ikonas. 8-tojo dešimtmečio pradžioje jis leido „Interview' žurnalą ir parašė „Andy Warhol filosofiją (nuo A iki B ir atgal)“ 9-ąjį dešimtmetį pasitiko su popizmo propoganda – „Warhol 60-ieji“, „20 a. žydų portretai“, „Retrospektyvų“ ir „Atvirkštinių“ ciklais. Vedė du kabelinės televizijos šou: „A. Warhol TV“ (1982) ir MTV kanale „A. Warhol 15 minučių“ (1986). Atsižvelgdamas į 9-ojo dešimtmečio nuotaikas, jis sukūrė „Deimanto dulkių batą“ ir „Deimanto dulkių Beuys“ (kaip nuorodą į jo, kaip komercinio dailininko, kūrybos pradžią 6-me dešimtmetyje). 1978-aisiais Andy Warhol'as pristatė abstrakčių kūrinių ciklą „Oksidcija". Mirguliuojančių spalvų, gelsvų, oranžinių ir žalių vario spalvos atspalvių drobės atrodė esą tarsi atsisakymas nuo tradicinių Warhol pop-arto kūrinių. Bet tik tol, kol nesužinoma, kokio tipo „oksidacija" buvo juose panaudota. A. Warhol'as samdė jaunuolius, kad ateitų į jo „Fabriką“ ir nusišlapintų ant jau vario dažais pradėtų drobių – jo ar Ronnie Catrone, kuris taip pat buvo „sysiotojas“. Savo dienoraštyje Andy atskleidžia paslaptį: „Aš liepiau Ronnie nesišlapinti rytais, kol neateis į ofisą, nes jis vartojo daug B vitaminų ir, jam nusišlapinus, drobė įgaudavo tikrai puikią spalvą“. Pati ši technika ateina iš antikos, kai šlapimas pagreitindavo bronzos ir kitų metalų pasendinimą. Tačiau ji turi nemalonų šalutinį efektą - kvapą. Žinoma, per tiek metų jis jau išnyko. Bob Colacello spėja, kad šių kūrinių kilmė yra susijusi su „Sekso klubais“ ir gėjų pirtimis, kurių viena Niujorke buvo vadinta „Tualetu“, kur nuogi vyrai galėjo prigulti leisdami, kad ant jų nusišlapintų. Warhol'as pripažino, kad jo „Šlapinimosi paveikslai“ yra Jackson Pollock'o parodija, tarsi užuomina į sklidusius gandus, kad, atseit, Pollock nusišlapindavo ant drobės prieš atiduodamas nemėgstamam užsakovui ar pardavėjui. Yra minima ir daugiau panašių Pollock'o veiksmų. Jis yra sakęs savo draugams, kad kartą stovėjęs šalia savo tėvo ant plokščios uolos ir stebėjo, kaip tėvas šlapinasi akmens paviršiuje palikdamas žymes ... ir norėjo taip daryti užaugęs. Dar garsesnis jo poelgis vakarėlyje, kai pyktelėjęs Pollock nusičiurškė į židinį globėjo Peggy Guggenheim'o ir kviestų draugų akivaizdoje. Jo biografai nurodo keletą atvejų, kai Pollock'as viešai nusilengvindavo ir net galėjo sudrėkinti Guggenheim'o lovą. Prisiminkime, kad Z. Froidas civilizacijos užuomazgą įsivaizdavo kaip nusišlapinimą. Jis „Civilizacijos ir nepasitenkinimo“ išnašoje rašo: „... Pirmykštis žmogus turėjo įprotį užgesinti ugnį šlapimo čiurkšle. Išlikusios legendos neabejotinai teigia falinę aukštyn šaunančių ugnies liežuvių prigimtį. Ugnies užgesinimas ... buvo lytinio santykiavimo su vyru atmaina ir homoseksualinių varžytuvių seksualinės potencijos išraiška. Užgesindamas savo seksualaus susijaudinimo ugnį, jis pažabodavo ugnies prigimtinę galią...“ Z. Froidui šlapinimasis į ugnį buvo homoseksualus aktas. Tuo tarpu, ugnies priežiūra siejama su heteroseksualumu, auginimu, atsakomybe (žmogus globoja ugnį). Pagal Froidą, moteriai skirta prižiūrėti ugnį, kuri įkalinama namų židinyje, nes jos anatomija neleidžia patenkinti to troškimo. Jei tikėtume Froidu, Warhol „Oksidacijos“ ciklas ir Pollock'o paveikslų drėbimas yra sugrįžimo į priešistorę rūšis. Warhol'as išreiškia homoseksualių varžytuvių seksualinę potenciją. Tokiu būdu jis prašo jaunuolių įrodyti savo vertę. Ir tiesiogine prasme, geriausias kūrinius sukuria tie, kurie geriausiai šlapinasi. Sąsajos siekia net Marcel Duchamp'as***), kurio garsiausias kūrinys, skulptūra „Fontanas“, padaryta iš apversto vyriško pisuaro, nutrina ne tik ribą tarp meno ir ne meno, bet ir viešo bei privataus gyvenimo. Nedaug rašyta apie tą neįprastą, 1917 m. pristatytą Niujorke, skulptūrą, Ji niekad nebuvo demonstruojama ir žinoma tik nuotraukų ir 5-e dešimtmetyje padarytos jos kopijos. *) Džasperas Džonsas (Jasper Johns, g. 1930 m.) – amerikiečių dailininkas, grafikas ir skulptorius, kurio darnai siejami su abstrakčiu ekspresionizmu, neo-dadizmu ir pop-artu. Gerai žinomas, kaip savo kūryboje vaizdavęs JAV vėliavą (vienas pirmųjų tokių kūrinių yra „Vėliava“, 1954-55 – susapnavus plokščiai nutapyta JAV vėliava ir tiek) ir kitus su JAV siejamus atributus. Jo darbai nuolat parduodami už rekordines sumas aukcionuose. Reikšmingiausiais jo tapybos kūriniais priimta laikyti ankstyvųjų darbų seriją (6-o dešimtm. antroje pusėje). Kūryboje dažnai naudoja masinės kultūros vaizdinius. Iš skulptūros kūrinių vyrauja paprasčiausi iš bronzos išlieti daiktai, pvz., elektrinis žibintuvėlis, lemputė, dantų šepetėlis. Vienas garsesnių tokių kūrinių – dvi alaus skardinės. Vėliau meniniu objektu yra virtę įvairūs kasdieniniai daiktai, pvz., indai, valgymo įrankiai ar maisto produktų skardinės. **) Robertas Rauschenbergas (Milton Ernest "Robert" Rauschenberg, 1925-2008) – amerikiečių tapytojas, grafikas, dizaineris, skulptorius. 6-o dešimtm. pradžioje praėjo tris tapybos stadijas (įkvėptas K. Malevičiaus): „Baltąją tapybą“, „Juodąją tapybą“ ir „Raudonąją tapybą“ – nusakančias naudojamas spalvas. 1954-64 m. (ir vėliau po 1977 m.) M. Kaningemo šokių projektams kurdavo kostiumus, scenos dekoracijas, apšvietimo sprendimus. 1963 m. įvyko pirmoji R. Raušenbergo retrospektyvinė paroda Žydų muziejuje Niujorke. 1970 m. menininkas, protestuodamas prieš JAV karą Vietname, pasitraukė iš Venecijos bienalės ir apsigyveno Keptivos saloje Floridoje, kur kūrė atspaudus ant šilko tekstilės audinių. 1980 m. jis pradėjo savo kūriniams naudoti paties fotografuotas nuotraukas. 1981 m. pradėjo „1/4 mylios“ arba „Dviejų furlongų kūrinys“, ties kuriuo dirbo iki mirties; jame fiksavo įvairias savo kūrybos technikas ir idėjų chronologiją. ***) Marselis Diušanas (Henri-Robert-Marcel Duchamp, 1887-1968) – prancūzų kilmės amerikiečių menininkas, dailininkas, skulptorius, vienas įtakingiausių dadaizmo ir siurrealizmo menininkų; o taip šachmatininkas (1923 m. apleido meninę veiklą, kad galėtų žaisti šachmatais). Ankstyvieji Diušano darbai siejasi su post-impresionizmo stiliumi. Prieš Pimąjį pasaulinį karą, kaip ir daugelis to meto menininkų Diušanas buvo susižavėjęs idėja mene pavaizduoti ketvirtą dimensiją. Tarp to laikotarpio darbų yra ir pirmasis „mechaninis“ paveikslas, „Kavos malūnėlis“ (1911). Savo meno darbams jis pradėjo naudoti įprastus kasdieninius daiktus, kurie visiškai nesusiję su daile. Diušano žymiausias darbas „Fontanas“ šokiravo dailės pasaulį 1917 m., nes šiam kūriniui jis panaudojo apverstą pisuarą. Jis laikė, kad meno kūrinyje svarbiausia turi būti idėja, slypinti už medžiagiškumo. Diušano domėjimąsi kinetiniu menu galima įžvelgti jau nuo „Didelio stiklo“ brėžinių bei „Dviračio rato“. 1920 m. su Man Rayumi sukūrė motorizuotą skulptūrą „Besisukančio stiklo plokštės“. Prietaise buvo įmontuotas motoras, kuris turėjo sukti stačiakampio formos stiklo plokštes ant kurių buvo nutapytos skritulių dalys. Kai motoras suko plokštes buvo galima matyti optines iliuzijas. Ji sdirbo ir su įvairiomis muzikinėmis idėjomis. Dailė fiziko akimis N. Rerichas ir teosofai A. Warhol - nuobodulio karalius Andy Warhol: Portretas su datomis Apie A. Warhol „Paskutinę vakarienę“ Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė? William’o Burroughs'o Cut-Up technika Klasikinė tapyba: Nicolas Poussin Moters krūtis kaip artimo meilė XXI a. disidentai - David Icke Apie nuobodulio filosofiją Dailė fiziko akimis Poetinė geometrija Poezijos vizijos Vartiklis