Priekulė slenkant amžiams
Senieji vieškeliai, nulėmę Priekulės raidą

Nuo seno Priekulė kūrėsi prie svarbiausio Klaipėdos krašto vieškelio Klaipėda- Šilutė-Tilžė. Matyt, nuo seno buvo susiklosčiusi perkėla per Minijos upę kiek žemiau dabartinės Priekulės (ten ilgai gyvavo praeityje garsi Minijos karčema).

Turbūt tas vieškelis lėmė ir pačios gyvenvietės atsiradimą toje vietoje, jos vėlesnį gan spartų augimą. Gretimos gyvenvietės - taip pat žinomos nuo seno - taip ir liko menkesniais kaimais.

Svarbios buvo ir gamtos sąlygos. Ties Priekule abipus Minijos prasideda žemuma, kurią nuolatos užtvindo upė. Akivaizdu, kad dėl to susiklostė ir vingiuota senojo vieškelio juosta, ėjusi aukštesnėmis vietomis, tenykščių gūbrių viršūnėmis. Aukštesnėmis vietomis kolstėsi ir keliai į netolimas Kuršių marias (bei gyvenvietes ir uostus prie jų). Tokių aukštumų kryžkelėje ir kūrėsi senasis Priekulės branduolys.

Matyt, ten jau senokai buvo kelių ar takų sankryža - kelias iš Klaipėdos link Šilutės kirtosi su keliu iš pamario (galbūt prasitęsiančiu ir šiaurės-šiaurryčių kryptimi - link Stragnų ir pan.). Turbūt ties ta sankryža klostėsi pirmosios pakelės sodybos. Jau XVI a., matyt, netoli tos sankryžos kūrėsi bažnyčia.

Dar XVI a. Priekulėje buvo dvarelis. Jis jau tiksliai žinomas XVII a. pradžioje, kai ten buvo atidaryta ir užeiga. Kulminio dvaro sodyba, matyt, nuo seno kūrėsi ties senuoju vieškeliu Klaipėda-Tilžė (dabar Turgaus ir Žalgirio gatvės) ties minėtąja svarbių kelių (dabar Turgaus ir Pamario gatvės) sankryža.

Dar vienas svarbus faktorius Priekulės urbanistinėje raidoje - tenykštis bajoriškasis riterių dvaras šiauriau senosios gyvenvietės.

To dvaro pirmtakas buvo Priekulės Kameryrų rūmai, minėti dokumentuose dar 1664 m. Jiems taip pat priklausęs didelis žemės plotas, todėl bent jau XVII a. viduryje (jei ne anksčiau) čia buvo reikšmingas urbanistinės struktūros elementas.

Nuo Kameryrų rūmų (1723 m. tapusių Priekulės valsčiaus nuomojamu dvaru, o 1886 m. pagal karaliaus privilegiją - bajoriškuoju riterio dvaru) nuo seno turėjęs eiti aiškus ir patogus kelias į gretimą Priekulės gyvenvietę. Atrodo, kad tokiu buvo dabartinė Naujoji gatvė bei dabartinės Klaipėdos gatvės pradžia.

Spėjame, kad ta juosta galėjo sutapti su galbūt buvusiu keleliu nuo Kuršių marių link Stragnų (persikeliant per Miniją ties minėtu dvaru). Gal jau kiek vėliau buvo pakeista to kelio trasa, aplenkiant įsikūrusio kulminio dvaro sodybą iš rytų pusės. Tokios žymės lyg pastebimos dabartinėje trikampėje aikštėje - Klaipėdos, Turgaus ir Žalgirio gatvių sankryžoje (dabartiniame skvere).

Šis senasis kelias ėjo ir dabartinės Klaipėdos gatvės dalimi - galbūt tarp dabartinių sodybų Nr. 4 ir 8.

Čia aprašomi kelių pasikeitimai galėjo vykti XVI-XVII a. Tikslesnių ir patikimesnių žinių apie tai dar neturime.

Priekulė ir jos apylinkės tiksliau buvo užfiksuotos XIX a. pradžios (1810 m.) plane - turbūt daugmaž atitinkančiame ir XVIII a. pabaigos būklę.

Ten gan ryškus kelelis iš šiaurės (nuo valsčiaus - vėliau bajoriškojo dvaro sodybos) į svarbųjį vieškelį Klaipėda-Šilutė-Tilžė. Tas kelelis gana aiškiai aplenkia iš rytų kulminio dvaro sodybą, nebeįsikirsdamas į svarbiąją sankryžą (dabar Turgaus ir Pamarių g. sankryžą).

Jis gal vingiavo ir abiejų dvarų žemių riba, o gal toji riba buvo nustatyta pagal senąjį kelelį. Atrodo, kad kulminiam dvarui priklausė žemė į vakarus nuo to keliuko, o bajoriškajam - į rytus. Antai 1913 m. Priekulės centre sudegė senas pastatas, kur buvo Valterio Baumgarto parduotuvė (dabar Klaipėdos g. Nr. 6 ir 8). Pabrėžiama, kad tas sklypas ir senasis pastatas (matyt dar XIX ar XVIII a. statytas) priklausė būtent bajoriškajam dvarui.

Atrodo, kad senąsias dvarų žemių ribas (ar anuometinį jų sudalinimą) žymi savotiškos skersinės (senajam keliui į bajoriškąjį dvarą - dabartinę Naująją gatvę) gatvelės - dabar Vingio ir Amatų gatvės. Deja, kol kas nėra aptikta tikslesnių dokumentų apie senąją dvarų žemėvaldą.

Naujojo Klaipėdos plento tiesimas

Lėtoką ir iki XIX a. vidurio gana nuoseklią Priekulės urbanistinę raidą tuo momentu pastebimai paveikė krašto ūkiniai pertvarkymai.

Atrodo, kad Klaipėdos krašto ekonomikai bei jo gyvenviečių raidai naujų kelių tiesimas buvo reikšmingas. Anuometinio valdovo įsakymu 1846 m. buvo nutiestas naujas kelias iš Klaipėdos į Priekulę, vėliau pratęstas iki Tilžės (pasiektos 1853 m.). Tad jau nebebuvo tenkintasi senojo vieškelio taisymu bei tobulinimu.

Naujasis plentas buvo tiesiamas jau kitaip nei senieji - daugmaž savaime susiklostę, vingiuoti, taikęsi prie vietovės, ėję patogiausiomis vietomis. Šįkart - pagal naujųjų laikų užsimojimus - buvo norėta tiesti gan tiesų ir platų kelią, nepaisant nežymių reljefo svyravimų ir kitų mažesnių kliūčių. Lėkštesnes daubeles tada tiesiog užpildavo, gal būdavo ir kiek iškasų, perėjimų per griovas, upelius ir pan. Atrodo, kad tiesiant naująjį valstybės plentą mažiau paisyta žemės nuosavybės, senesnės žemėvaldos ir pan., atsižvelgiant į tai tik reikšmingesniais atvejais.

Visa tai ryšku tyrinėjant Klaipėdos gatvės juostą. Anuomet aiškiai buvo užpilta įduba - upeliuko ištakos ties dabartine sodyba Nr. 21. Trasos išilginis bei skersinis profiliai palyginti ir kitose atkarpose, tiestas gana lygus plentas.

Įdomus to plento įsikirtimas į Priekulę, galbūt išlaikęs senojo planavimo bei apstatymo žymes. Gal buvo numatyta aplenkti senąjį gyvenvietės branduolį, neužkliudant nei kulminio dvaro sodybos, nei bažnyčios parapijos sklypų. Kita vertus, norėta tiesiau išsimušti į vienintelę galimą panaudoti (kiek aukštesnę ir rečiau užliejamą) senojo vieškelio atkarpą palei Miniją (dabartinė Žalgirio gatvė).

To siekta gana savitai - it slalomo slidžių trasoje išvingiuojant du priešingus posūkius - į dešinę ir į kairę. Kažkodėl naujoji juosta tiese perkirtusi aplinkinius plotus čia neišėjo iškart į Minijos pakrantę (pavyzdžiui, ties dabartine sodyba Žalgirio g. Nr. 4 ar autobusų stotele). Vienas galimų motyvų - siekta išvengti pernelyg smailaus kampo susikirtime su tebeveikiančiu senuoju vieškeliu (dabar Turgaus gatvė). Tokia sankryža nebūtų buvusi paranki važiuojantiems nuo Klaipėdos pusės, jei jie būtų norėję iš naujojo plento pasukti link Kuršių marių. Tačiau tą techninį dalyką buvo įmanoma ir kitaip išspręsti.

Turbūt svarbesnis motyvas buvo tuo metu veik neįveikiamos (net ir tokiai svarbiai statybai kaip visai provincijai reikšmingas, karaliaus nurodymu tiesiamas plentas) kliūtys. Matyt, anuomet (XIX a. pradžioje) jau buvo susiklosčiusi aiški kelio iš kilmingojo dvaro į Priekulės centrą trasa. Tai turėjęs būti ne vien lauko kelelis, bet jau gyvenvietės gatvė, apstatyta tokiomis svarbiomis sodybomis, kurių turėjo paisyti ir nujojo plento tiesėjai.

Tokia reikšminga sodyba, matyt, buvo Priekulės kilmingajam dvarui priklausiusi ir XX a. pradžioje V. Baumgarto valdyta senoji parduotuvė (buvusi dabartinių sodybų Klaipėdos g. Nr. 6 ir 8 vietoje). Tiesiai iš šiaurvakarių atėjęs naujasis plentas tiesiog įsirėmė į tą sklypą. Matyt, sodybos valdytojai (ar anuometinis kilmingojo dvaro savininkas) buvo pakankamai įtakingi ar atkaklūs, kad jų sodyba liko stovėti, o naujajam plentui toje vietoje teko išvingiuoti tarp dviejų kliūčių - šios sodybos ir kulminio dvaro sodybos. Matyt, vienintele įmanoma landa liko neplatus tarpas tarp dviejų (gal net kampais susieinančių sodybų) - dabar plane įžiūrimas susiaurėjimas tarp Klaipėdos g. Nr. 5 ir Nr. 6 pastatų. Atrodo, kad tiesiant naująjį platų plentą, vis dėlto buvo nugnybtas" kulminio dvaro sodybvietės šiaurrytinis kampas - daugmaž stačiakampis tos sodybos sklypas ten buvo nukirstas įžambiai.

Įveikus tą kliūtį - prasmukus tarp "Scilės ir Charibdės" - toliau naujasis plentas jau sklandžiai suktas link Minijos, įvestas į senojo vieškelio trasą ties dabartinės Žalgirio gatvės pradžia. Taip galėjo susiklostyti dabartinė trikampė aikštė: Klaipėdos, Turgaus ir Žalgirio gatvių sankryža.

Galbūt seniau ji buvusi kiek kitokia - gal dar buvo likęs senasis (?) pravažiavimas kulminio dvaro sodybvietės pakraščiu (apjuosiant visą aikštę). Nors 1942 m. (ir gal nelabai tiksliame XIX a. pabaigos) Priekulės plane gana aiškiai parodytas taškas trijų gatvių sankryžoje - lyg apvali posūkių vieta. Turbūt naujajam plentui nebuvo naudingos pernelyg dažnos sankryžos, gal vežimų dardėjimo po langais nebenorėjo ir kulminio dvaro savininkai.

Tada nutiestasis plentas iš esmės pakeitė Priekulės urbanistinę struktūrą, vis labiau pritraukdamas naujas įstaigas bei lankytojus. Taip klostėsi Priekulės "Naujamiestis", augęs greta "Senamiesčio" (istorinio branduolio ties Turgaus ir Pamarių g. sankryža). Šis plentas ir dabar yra senosios gyvenvietės "nugarkaulis", reikšminga išsiplėtusios gyvenvietės urbanistinės struktūros dalis.

Dr. Martynas PURVINAS, archit. Marija PURVINIENĖ, Kaunas

Keista ta Liškiava...
Vilkaviškis iki XIX amžiaus vidurio
Alovės vietovardžio kilmė
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
šv. Trejybės (Plymouth) parapijos istorija
Salantų parapijai - 395 metai
Senoji Buivydžių bažnyčia
Ūlos kraštas senovėje
Pažinkime kitokius Druskininkus
Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis
Vartiklis