2019 m. Nobelio fizikos premijos laureatai    

Pagerbti ankstyvosios Visatos tyrėjai ir ekzoplanetų atradėjai
2019 m. Nobelio fizikos premija

Kai James Peebles1) karjerą Prinstono un-te pradėjo 7-o dešimtm. pradžioje, buvo mažai įrodymų apie Didįjį sprogimą. O tada A. Penzias ir R. Wilson’as atrado kosminio fono mikrobanginį spinduliavimą (CMBR). Dž. Piblas su R. Dicke ir kitais kolegomis pateikė paaiškinimą, ką reiškia CMBR ir kaip jis susijęs su Didžiuoju sprogimu.

Jis iš CMBR traukė informaciją apie Visatos pradžią, spėdamas, kad pradžioje Visatos temperatūra siekė per 10 mlrd. laipsnių. Tokiame karštyje spontaniškai materializavosi elektronų ir neutrinų poros, po kurių sekė protonų ir neutronų 2019 m. fizikos nobelistai sintezė, kuriems susijungus susidarydavo atomų branduoliai. 1966 m. Dž. Piblas atliko detalius skaičiavimus apie skirtingų izotopų pasiskirstymą to proceso (vadinamo nukleosinteze) metu.

Tačiau jo iš CMBR gauti skaičiai skyrėsi nuo to, ką stebi šių dienų astronomai. Tas neatitikimas reiškė, kad kažkas svarbaus buvo praleista. Vėliau nuspręsta, kad pradiniai protonai ir neutronai virto kitu materijos tipu, vadinamu tamsiąja materija.

8-me dešimtm. Dž. Piblas užsiėmė kosminės struktūros susiformavimo klausimais. Jis nemažai prisidėjo vystydamas infliacijos teoriją bei padėdamas suprasti tamsiąją materiją.

Kita 2019 m. Nobelio premijos dalis atiteko tyrinėtojams, patikslinusių sampratą apie mūsų planetos vietą kosmose.

1995 m. astronomai jau buvo daug metų ieškoję ekzoplanetų ir perspektyvos neatrodė labai šviesiomis. Jei aplink žvaigždę sukasi planeta, tai jų bendras masės centras yra labai arti žvaigždės, tad žvaigdždė nukrypsta labai nežymiai. Kitas metodas, tai spektro poslinkiai planetai judant link Žemės ir tolstant nuo jos. Tačiau tuo metu dar niekas nežinojo ar įmanoma išmatuoti tokius nežymius pokyčius.

Vienu būdu buvo vienu metu pažvelgti į daug žvaigždžių. Tam tikslui Michel Mayor ir Didier Queloz sukūrė naują spektografo tipą, prietaiso, skirto tiksliai išmatuoti iš žvaigždės ateinančią šviesą. Šis „Elodie“ vadinamas spektografas leido vienu metu matuoti 142 žvaigždžių šviesą. Jo pagalba jie aptiko periodinį Pegaso 51 žvaigždės, esančios Saulės tipo, šviesos kitimą. Pokyčių periodas tebuvo vos 4 d., gerokai trumpesnis nei buvo tikėtasi. Tačiau trumpas periodas leido stebėti daugelį ciklų bei kitiems astronomas patvirtinti atradimą.

Tas atradimas atskleidė slaptą Visatos matavimą. M. Mayor2) ir D. Queloz3) parodė, kad Saulės sistema nėra unikali – ir tik laiko klausimas, kada kitos planetų sistemos bus atrastos. Į paieškas įsiliejo naujų protų ir pinigų. 2006 m. į orbitą iškeltas ekzoplanetų ieškantis „Corot4) “ teleskopas; paskui jį 2009 m. sekė „Kepler“ ir TESS (2018). Kandidatų į planetas 2019-ais jau turime per per 4000 – jos svyruoja nuo Žemės tipo uolingų iki Jupiterio tipo dujinių milžinių. Kai kurios turi atmosferą; kai kuriose yra vandens. Jų skaičiai verčia astrofizikus permąstyti planetų susidarymo procesus.


1) Džeimsas Piblas (James Peebles, g. 1935 m.) – kanadiečių kilmės amerikiečių astrofizikas, astronomas ir kosmologas; Nobelio premijos laureatas (2019). Daktarinę disertaciją apsigynė Prinstono un-te ir su juo susiejo visą tolimesnį gyvenimą. Nuo 1964 m. didžioji jo darbų dalis skirta teorinei kosmologijai. Tuo metu ši sritis laikyta beveik „užbaigta“, tačiau jis padarė žymų indėlį į Didžiojo sprogimo teoriją, nuspėjo kosmoso mikrobangio spinduliavimo (CMBR) egzistavimą. 1987 m. jis ankstyvajai Visatai pasiūlė pirmapradį izokreivinį barioninį modelį (PIB). Nuo 8-o dešimtm. pradžios nagrinėja tamsiosios materijos klausimus.
Taip pat skaitykite >>>>>

2) Mišelis Majoras (Michel Gustave Edouard Mayor, g. 1942 m.) – šveicarų astrofizikas, Ženevos un-to profesorius; darbuojasi Ženevos observatorijoje; Nobelio premijos laureatas (2019). Buvo Šveicarijos astrofizikos ir astronomijos draugijos prezidentu (1990-93). 1995 m. kartu su D. Kelo surado pirmąją ekzoplanetą, esančią prie Pegaso 51 žvaigždės. Kitos jo mokslinių tyrimų sritys yra dvinarių žvaigždžių statistinės charakteristikos, kamuolinių spiečių dinamika, galaktikos struktūra ir kinematika.

3) Didjo Kelo (Didier Patrick Queloz, g. 1966 m.) - šveicarų astronomas, Kembridžo un-to profesorius (nuo 2013 m.); Nobelio premijos laureatas (2019). 1995 m. kartu su M. Majoru surado pirmąją ekzoplanetą. Anglijoje bendradarbiavo su WASP komanda, ieškančia ekzoplanetų tranzito per žvaigždę būdu, o dabar dirba su anos įpėdine NGTS. Jis prognozuoja, kad per ateinančius 30 m. žmonės kosmose ras nežemišką gyvybę.

4) CoRoT (pranc. Convection, Rotation et Transits planetaires) – orbitinis teleskopas, kurio pagrindine veikla buvo ekzoplanetų paieška. Jis iškeltas 2006 m. gruodžio 27 d. iš Baikonūro kosmodromo ir veikė iki 2013 m. birželio. Pirmąją planetą atrado 2007 m. gegužės 3 d.; viso per misiją buvo atrastos 25-ios ekzoplanetos. Tarp jų išskirtina COROT-7b Vienaragio žvaigždyne, atrasta 2009 m., kuri buvo pirmoji, sudaryta iš uolienų ar metalo.

Superlaidumas
Planeta su skyle
Galileo Galilėjus
Garo tramdytojas
2018 metai matematikoje
Žygiuojam į Saulės amžių
Genijaus keliai ir klystkeliai
2018 m. nibeliai: manipuliacijos šviesa
Galvaninės teorijos pradžia
Dž. Bruno mirtis ir nemirtingumas
8-i alternatyvūs energijos šaltiniai
2018 m. atradimai fizikoje ir astronomijoje
El. dalelių simetrija persmelkia viską
Artileristas, atradęs sustingusio laiko sferą
Kvantinė chemija – ateities mokslas?
Amžinas judėjimas laiko kristaluose
Lemtingasis Rentgeno atradimas
Elektra, kol dar nebuvo vartotojų
S. Lemas. Trumpas sujungimas
Sunkusis ir metalinis vandenilis
Robotai - dirbtiniai žmonės
Hadronų koliderio kūrėjas
Nobelio fizikos laureatai
Mažosios saulės mįslės
Senovės mechanika
Stikliniai laidai
Vartiklis