Auksinis balsas
(arba negimk nei gražia, nei talentinga, o gimti Kambodžoje ir kitu laiku)

Kadaise Pnompenis buvo tokio pat grožio kaip koks Prancūzijos provincijos miestelis. Kolonizacija Kambodžos sostinei atnešė suklestėjimą, toji tapo pietryčių perlu ir dar kurį laiką juo išliko šaliai 1953 m. atgavus nepriklausomybę. Tada šalį valdęs Nododom Sianukas buvo aistringas kilo, baleto ir muzikos gerbėjas, todėl sostinė jautė meno pakilimą. Tad tokioje aplinkoje sugebėjo prasiskverbti ir trapios merginos, tapusios „karališkos sostinės aukso balsu“, ūglis.

Ros Sotėja gimė 1948 m. mažame kaimiūkštyje Batambango provincijoje (šiaurės vakarų Kambodža). Šeima gyveno taip varganai, kad negalėjo mergaitės leisti į mokyklą, tad Sotėja augo net nemokėdama skaityti. Sunki buvo jos vaikystė. O paaugle ji kartu su šeima dainavo tradicinėje kaimo valstiečių grupėje: ji su broliu Serėjum dainavo, o kii šeimos nariai grojo įvairiais instrumentais. Kasdien jie rengė po kelis pasirodymus, važiuodami iš kaimelio į kaimelį tol, kol nesusirinkdavo tiek pinigų, kad galėtų nusipirkti maisto. Pamažu jie darėsi vis populiaresni. Grupė vadinosi „SoreiSotėja“ – brolio ir sesers vardais. Būdama 15 m., 1963 m., Sotėja laimėjo provincijos dainininkų koncertą ir ją pakvietė į grupę, pasirodančią viename Batambango restorane.

Tačiau brolis su seserim nusprendė „pavergti“ sostinę ir dviese nuvyksta į Pnompenį. Pradžioje jie nusprendžia veltui dainuoti naktiniuose klubuose, tačiau jau po pirmojo jų pasirodymo juo pasamdo darbui. Greitai jiedu dainuoja jau keliose vietose ir jie darosi žinomi.

Toji smulkutė. Vos pusantro metro ūgio, mergina turėjo magnetizuojantį balsą, o pati ji buvo patrauklumo ir energijos verpetas. Jos juokas užkrėsdavo visus aplink, o nuo jos dainavimo kūnu nubėgdavo skruzdės. Ir sostinėje ji ėmė surinkti daugybę klausytojų. Ji išsiskyrė iš daugelio kitų gerų dainininkių. Ji nustelbė brolį ir toliau dainavo jau kaip solistė, tačiau išlaikė jo vardą tebesivadindama SoreiSotėja. Ji patraukė prodiuserių dmesį ir jos balsas kasdien skambėjo per Kambodžos radiją. Ji dainavo khmerų kalba – 1967 m. išėjo jos pirmasis hitas. Jai retai retai reikėjo mikrofono, nes jo balsą retai reikėjo stiprinti. SoreiSotėja

Iki 8-o dešimtm. vidurio Ros SoreiSotėja įrašė daug puikių dainų, tapusių Kambodžos muzikos klasika. Ji net nusifilmavo keliuose filmuose. Jai suteikia „karališkos sostinės aukso balso“ titulą. Tuo metu ji ima bendradarbiauti ir su Sin Sisamutu, „Kambodžos Elviu“, kartu su juo ir kitais muzikantais sukurdami tai, kas dabar vadinama Kambodžos psichodeliniu arba garažiniu roku, kurio muzika dažnai konfliktuoja su tekstu (liūdni lyriški žodžiai „uždedami“ ant linksmų ir netgi aistringų melodijų) – Sotėjos balse vienu metu girdisi ir džiugesys, ir kančia.

Asmeninis Sotėjos gyvenimas nebuvo laimingas. Jos sūnus sakė, kad mama jį atkalbinėjo nuo dainavimo, nes nenorėjo, kad jo likimas būtų kaip jos. Dainininkės profesija tuo metu nebuvo labai gerbiama Kambodžoje. Tačiau gražuolė su tokiu balsu vyrams buvo labai patraukli, tad ji turėjo kelis skambius romanus. Vienu metu jos vyru buvo dainininkas Suos Matas, kuris ją mušė. Su juo išsiskyrus draugavo su aukšto rango kariškiu Lol Nolu, bet tasai žuvo mūšyje.

Satėjos karjera baigėsi 1975 m. balandį atėjus raudoniesiems khmerams. Ją bandė išsiųsti iš šalies, tačiau ji, nuslėpusią savo asmenybę, kaip ir daugelis kitų, buvo išsiųsta darbams kaimo vietovėje Kampong Spu provincijoje. Kai ją ten atpažino, ją vertė dainuoti revoliucines dainas plačiai auditorijai, o kitu laiku privalėjo rausti kanalus kartu su kitais.

1977 m. Pol Potas privertė Sotėją ištekėti už vieno savo pagalbininkų, kuris buvo pavydus ir ją mušė. Yra liudijama, kad ji, kartu su visa šeima, buvo nužudyta vyro įsakymu – nors tai ir nenustatyta. Bet kuriuo atveju 1978 m. Sotėja tiesiog dingo – ir apie tai pasakojamos kelios versijos.

O mums teliko tik keli piratiniai įrašai. Tai, kad khmerai, rizikuodami gyvybe, išsaugojo tas vinilines plokšteles, daug pasako. O jos dainas nuolat atlieka šiuolaikinės grupės, pvz., „Šešiolika metų“, o Los Andžele – „Denge karštligė“. Jos dainos buvo panaudotos M. Dilono filmo „Vaiduoklių miesto“ garso takelyje. O ir pačiame Pnompenyje galima nusipirkti senų plakatų kopijas.


Biografiniai duomenys

Ros Serei Sotėja (1948-1977) – Kambodžos dainininkė, pasižymėjusi įvairiuose žanruose, tačiau labiausiai lyrinėmis baladėmis. Buvo 4-uoju 5-ių vaikų varganoje provincijos šeimoje. Lokaliai išgarsėjusi ir pakviesta dainininkės Im Song Serm, su broliu nuvyko į sostinę Pnompenį.
Pradžioje jos repertuare dominavo tradicinės baladės, tačiau vėliau ėmė atsirasti išdavystės, mirties temos. Iš pietų Vietnamo prasiskverbus vakarietiškoms įtakoms, jos aukštas balsas labai tiko psichodeliniam (garažiniam) rokui. Kartu ji vakarų dainas adaptavo khmerų lyrikai. Jos dainos panaudotos per 250 filmų, o keliuose jų ir nusifilmavo. Gaila, kad jie dingo (o ir pati dainininkė pradingo) per raudonųjų khmerų laikotarpį.

Papildomai skaitykite:
Naujoji banga
Ką nutyli būgnai?
Aklieji vargonų virtuozai
Korėjos tradicinė muzika
Kipras - Ignalinos krašto legenda
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Kultūrinis „Užburtosios fleitos“ fonas
Paganinis: paskutiniai metai, kūriniai
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Don Campbell. Mozarto muzikos galia
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
Daina gyvenime: David Bowie ir Space Oddity
G. Beresnevičius. Autsaideriai
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Menininko ir jo kūrinių klajonės
G. Kapcanas. Būsena, ženklas
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Susitikimai BLITZ klube
Meno skiltis
Vartiklis