Auksinis balsas
(arba negimk nei gražia, nei talentinga, o gimti Kambodžoje ir kitu laiku)
Kadaise Pnompenis buvo tokio pat grožio kaip koks Prancūzijos provincijos miestelis.
Kolonizacija Kambodžos sostinei atnešė suklestėjimą, toji tapo pietryčių perlu ir dar kurį laiką
juo išliko šaliai 1953 m. atgavus nepriklausomybę. Tada šalį valdęs Nododom Sianukas buvo
aistringas kilo, baleto ir muzikos gerbėjas, todėl sostinė jautė meno pakilimą. Tad tokioje
aplinkoje sugebėjo prasiskverbti ir trapios merginos, tapusios karališkos sostinės aukso balsu, ūglis.
Ros Sotėja gimė 1948 m. mažame kaimiūkštyje Batambango provincijoje (šiaurės vakarų
Kambodža). Šeima gyveno taip varganai, kad negalėjo mergaitės leisti į mokyklą, tad Sotėja
augo net nemokėdama skaityti. Sunki buvo jos vaikystė. O paaugle ji kartu su šeima dainavo
tradicinėje kaimo valstiečių grupėje: ji su broliu Serėjum dainavo, o kii šeimos nariai grojo
įvairiais instrumentais. Kasdien jie rengė po kelis pasirodymus, važiuodami iš kaimelio į kaimelį
tol, kol nesusirinkdavo tiek pinigų, kad galėtų nusipirkti maisto. Pamažu jie darėsi vis
populiaresni. Grupė vadinosi SoreiSotėja brolio ir sesers vardais. Būdama 15 m., 1963 m.,
Sotėja laimėjo provincijos dainininkų koncertą ir ją pakvietė į grupę, pasirodančią viename
Batambango restorane.
Tačiau brolis su seserim nusprendė pavergti sostinę ir dviese nuvyksta į Pnompenį.
Pradžioje jie nusprendžia veltui dainuoti naktiniuose klubuose, tačiau jau po pirmojo jų
pasirodymo juo pasamdo darbui. Greitai jiedu dainuoja jau keliose vietose ir jie darosi žinomi.
Toji smulkutė. Vos pusantro metro ūgio, mergina turėjo magnetizuojantį balsą, o pati ji buvo
patrauklumo ir energijos verpetas. Jos juokas užkrėsdavo visus aplink, o nuo jos dainavimo
kūnu nubėgdavo skruzdės. Ir sostinėje ji ėmė surinkti daugybę klausytojų. Ji išsiskyrė iš
daugelio kitų gerų dainininkių. Ji nustelbė brolį ir toliau dainavo jau kaip solistė, tačiau išlaikė jo
vardą tebesivadindama SoreiSotėja. Ji patraukė prodiuserių dmesį ir jos balsas kasdien
skambėjo per Kambodžos radiją. Ji dainavo khmerų kalba 1967 m. išėjo jos pirmasis hitas. Jai
retai retai reikėjo mikrofono, nes jo balsą retai reikėjo stiprinti.
Iki 8-o dešimtm. vidurio Ros SoreiSotėja įrašė daug puikių dainų, tapusių Kambodžos
muzikos klasika. Ji net nusifilmavo keliuose filmuose. Jai suteikia karališkos sostinės aukso
balso titulą. Tuo metu ji ima bendradarbiauti ir su Sin Sisamutu, Kambodžos Elviu, kartu su
juo ir kitais muzikantais sukurdami tai, kas dabar vadinama Kambodžos psichodeliniu arba
garažiniu roku, kurio muzika dažnai konfliktuoja su tekstu (liūdni lyriški žodžiai uždedami ant
linksmų ir netgi aistringų melodijų) Sotėjos balse vienu metu girdisi ir džiugesys, ir kančia.
Asmeninis Sotėjos gyvenimas nebuvo laimingas. Jos sūnus sakė, kad mama jį atkalbinėjo
nuo dainavimo, nes nenorėjo, kad jo likimas būtų kaip jos. Dainininkės profesija tuo metu
nebuvo labai gerbiama Kambodžoje. Tačiau gražuolė su tokiu balsu vyrams buvo labai
patraukli, tad ji turėjo kelis skambius romanus. Vienu metu jos vyru buvo dainininkas Suos
Matas, kuris ją mušė. Su juo išsiskyrus draugavo su aukšto rango kariškiu Lol Nolu, bet tasai
žuvo mūšyje.
Satėjos karjera baigėsi 1975 m. balandį atėjus raudoniesiems khmerams. Ją bandė išsiųsti iš
šalies, tačiau ji, nuslėpusią savo asmenybę, kaip ir daugelis kitų, buvo išsiųsta darbams kaimo
vietovėje Kampong Spu provincijoje. Kai ją ten atpažino, ją vertė dainuoti revoliucines dainas
plačiai auditorijai, o kitu laiku privalėjo rausti kanalus kartu su kitais.
1977 m. Pol Potas privertė Sotėją ištekėti už vieno savo pagalbininkų, kuris buvo pavydus ir
ją mušė. Yra liudijama, kad ji, kartu su visa šeima, buvo nužudyta vyro įsakymu nors tai ir
nenustatyta. Bet kuriuo atveju 1978 m. Sotėja tiesiog dingo ir apie tai pasakojamos kelios
versijos.
O mums teliko tik keli piratiniai įrašai. Tai, kad khmerai, rizikuodami gyvybe, išsaugojo tas
vinilines plokšteles, daug pasako. O jos dainas nuolat atlieka šiuolaikinės grupės, pvz.,
Šešiolika metų, o Los Andžele Denge karštligė. Jos dainos buvo panaudotos M. Dilono
filmo Vaiduoklių miesto garso takelyje. O ir pačiame Pnompenyje galima nusipirkti senų
plakatų kopijas.
Biografiniai duomenys
Ros Serei Sotėja (1948-1977) Kambodžos dainininkė, pasižymėjusi įvairiuose
žanruose, tačiau labiausiai lyrinėmis baladėmis. Buvo 4-uoju 5-ių vaikų varganoje provincijos
šeimoje. Lokaliai išgarsėjusi ir pakviesta dainininkės Im Song Serm, su broliu nuvyko į sostinę Pnompenį.
Pradžioje jos repertuare dominavo tradicinės baladės, tačiau vėliau ėmė atsirasti išdavystės,
mirties temos. Iš pietų Vietnamo prasiskverbus vakarietiškoms įtakoms, jos aukštas balsas labai
tiko psichodeliniam (garažiniam) rokui. Kartu ji vakarų dainas adaptavo khmerų lyrikai. Jos
dainos panaudotos per 250 filmų, o keliuose jų ir nusifilmavo. Gaila, kad jie dingo (o ir pati
dainininkė pradingo) per raudonųjų khmerų laikotarpį.
Papildomai skaitykite:
Naujoji banga
Ką nutyli būgnai?
Aklieji vargonų virtuozai
Korėjos tradicinė muzika
Kipras - Ignalinos krašto legenda
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Kultūrinis Užburtosios fleitos fonas
Paganinis: paskutiniai metai, kūriniai
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Don Campbell. Mozarto muzikos galia
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
Daina gyvenime: David Bowie ir Space Oddity
G. Beresnevičius. Autsaideriai
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Menininko ir jo kūrinių klajonės
G. Kapcanas. Būsena, ženklas
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Susitikimai BLITZ klube
Meno skiltis
Vartiklis