Literatūroje apie vištas

Vienuolyno kapeliono pasakojimas apie gaidį ir vištą, Šantiklerą ir Pertelotę

Tai vienas iš 14 a. anglų poeto Džefrio Čoserio (Geoffrey Chaucer) „Kenterberio pasakojimų“. Tai 625 Nun story of Chanticleer and Pertelote of Geoffrey Chaucer eilučių eiliuotas gyvas ir linksmas pasakojimas, tikriausiai egzistavęs ir anksčiau, tačiau Čoserio labai išpopuliarintas.

Pasakojimo prologas aiškiai siejasi su ankstesniu „Vienuolio pasakojimu“, negailestingas trumpų epizodų rinkinys apie nuverstus despotus, nusikaltėlius ir žuvusius herojus, kurių pasakojimą nutraukia nepatenkintas riteris. Smuklininkas palaiko riterį ir prašo pakeisti temą. Tačiau vienuolis atsisako, tardamas „tegu kitas jus linksmina“. Tada smuklininkas paprašo vienuolyno kapeliono, kuris sutinka. Tačiau šio pasakojimo tema labai artima ankstesniajai, tačiau pateikiama parodijos forma su laiminga pabaiga. Kartu šiame pasakojime yra ir kitų sąryšių su kitais „Kenterberio pasakojimais“.

Kaip ir daugeliu kitų atvejų, tiksli šio pasakojimo data nėra tiksliai žinoma, tačiau spėjama, kad jis sueiliuotas maždaug 1382-ais. Kitas spėjimas – 1398-ais. Čoseris adaptavo 12 a. prancūzų poetės Marijos Prancūzės kūrinį „Del cok e del gupil“ ir 13 a. prancūzų epą „Le Roman de Renart“. Yra atspindžių ir iš keleto Aezopo*) pasakėčių.

Nuo Dž. Čoserio laikų Anglijoje daug kas pasikeitė, - ir iš Tabardo viešbučio, jo keliautojų apsistojimo vietos, teliko tik paminklinė lenta.

Pasakojama apie kalbančius gyvūnus, perteikiančius žmonių savybes ir ydas. Pagrindinis veikėjas yra Šantikleras, pasipūtęs gaidys, kuriam prisisapnavo besiartinanti lemtis, kurią įkūnija lapė. Išsigandęs jis pažadina vištą Pertelotę, kuri jį ramina, kad jam tik sutriko virškinimas ir tai tėra paprastas sapnas. Tačiau Šantikleras prisimena pranašiškas istorijas, kurių herojai nuspėjo savo mirtį, primena ir Makrobijaus „Scipiono sapną”, kuris teigia, kad “sapnai turi savo dėsnius”. Tačiau Pertelotei pavyksta jį nuraminti; ir prasideda nauja diena.

Tačiau, deja, sapnas buvo pranašiškas ir po 30-ies dienų, ruda lapė praniko į kiemą ir tykojo jo apyniuose. Kai Šantikleras pastebi „doną Raselą“ (užuomina į rausvai rudą lapės kailį), lapė išnaudoja gaidžio pasipūtimą ir įveikia jo savisaugos instinktą, paprašydama jį sugiedoti. Gaidys sugieda, ištiesęs kaklą ir užsimerkdamas – ir tada jį pačiumpa lapė.

Lapei nešant gaidį per mišką, jis pataria jai sustoti ir pasijuokti iš persekiotojų, kad tie liautųsi ją persekioti. Kai lapė paklauso ir išsižioja, gaidys ištrūksta ir užskrenda į seną ąžuolą. Lapė dar bando nuvilioti gaidį žemyn, tačiau tas nepasiduoda ir yra linkęs likti saugiai medyje.

Baigiasi pasakojimas moralizuojančia išvada, ją palydint „Amen!”

1951 m. Gordon‘as Jacob‘as pasakojimui pritaikė muziką; tą patį 1976 m. padarė ir Michael‘is Hurd‘as („Gaidžio skiauterė“).
Canterbury stories by William Blake
V. Bleiko iliustracija „Kenterberio pasakojimams“

Lietuvos paminėjimas Geoffrey Chaucer

Beje, bendrojoje „Kenterberio pasakojimų“ pratarmėje D. Čoseris pamini prūsus ir Lietuvą, kai aprašo riterio darbus. 

Su karaliumi Aleksandriją puolė,
Svečiavosi prūsų pilyse,
Žygiavo į Lietuvą ir rusus puolė,
Puotavo Ordino menėse.
Nesigiriant - paliudys Dievas -
Iš riterių - tik jis toks vienas.

Džefris Čoseris

Džefris Čoseris ( Geoffrey Chaucer, 1343-1400) – anglų rašytojas Viduramžiais, „anglų poezijos tėvas“, filosofas, diplomatas.

Gimė 1343 m. normandiškos kilmės Londono pirklių šeimoje, kuri importavo ispaniškus ir itališkus vynus. 1357 m. Džefris jau ėjo pažo pareigas pas vieną iš Eduardo III sūnų, o po poros metų dalyvavo ginklanešiu karo žygyje į Prancūziją, kur pateko į nelaisvę, bet buvo karaliaus išpirktas už 16 svarų. Tuo metu jau buvo neblogai susipažinęs su rašytojų kūryba ir jau pats „bandė ranką“. Po karo 1360-67 m., matyt, lankė aukštąją teisinę mokyklą. Studijavo klasiką, vertė Boecijų. 1370-78 m. Čoseris atliko įvairius pavedimus Flandrijoje ir Italijoje, kartu buvo ir Londono muitinės prižiūrėtojas. Italijoje susipažino su Petrarka ir Bokaču. 1386 m. išrinktas į parlamentą, bet savo kalbomis užsitraukė karaliaus Ričardo II nemalonę ir buvo pašalintas. Nuo 1389 m. pavesta kontroliuoti pastatų statybą ir remontą, tačiau materialiniai reikalai visai pablogėjo. Mirė 1400 m. spalio 25 d. skurde, prasiskolinęs. Palaidotas Vestminsterio abatijoje.

Išliko daug D. Čoserio kūrinių: įvairaus pobūdžio ir apimties eilėraščių, poemų, keli prozos kūriniai. Jie pasižymi formos grakštumu, meistriškumu. Jo poezijos formos prancūziškos. Temų sėmėsi iš prancūzų „Rožės romano“, Boecijaus „Apie pasiguodimą filosofija“, Ovidijaus. Išgarsėjo epinio ir satyrinio pobūdžio poemas, kurių dauguma liko neužbaigtos. Svarbesniosios jų:

  • „Hercogienės knyga“ (1369); Nun story of Chanticleer and Pertelote of Geoffrey Chaucer
  • „Šlovės namai“ (1381);
  • „Paukščių parlamentas“ (1381-82);
  • „Troilas ir Krizeida“ (1385);
  • „Knyga apie garbingąsias moteris“ (1387);
  • „Kenterberio pasakojimai“.

    • Didelės apimties (5 kn.) poemos „Troilas ir Krizeida“ (Troylus and Chryseide) siužetas paimtas iš Bokačo. Tarp epizodų ypač išsiskiria dramatiška scena, kurioje veikia Krizeidos su Pandaru, kuris, kaip tarpininkas tarp jos ir Troilo, meistriškai sukelia jos susidomėjimą Troilu, vėliau virstantį aistra. Poema baigiasi būdingu poetui moraliniu pamokymu. „Kenterberio pasakojimai“ – tai pasakojimų rinkinys. 29-i įvairiausių sluoksnių atstovai susirinko smuklėje netoli Londono, kad iš ten vyktų į Kenterberį nusilenkti šv. Tomo Beketo karstui. Kad neprailgtų laikas, kiekvienas jų pasakoja kokią nors istoriją. Kiekvieną pasakojimą palydi gyvos scenos – klausytojai aptarinėja, ginčijasi, karščiuojasi. Gyvenimo pabaigoje parašė keletą eilėraščių, kuriuos persmelkia liūdna gaida: jis juose išsako norą bėgti nuo pasaulio ir žmonių, prašo karaliaus pagalbos dėl savo skurdo, užsidaro savyje.

    *) Ezopas (Aizopos, apie 620-560 m. pr.m.e.) – žymus graikų filosofas ir poetas, su kuriuo siejamas pasakėčios žanro atsiradimas. Jis sukūrė savitą alegorišką pasakojimo formą. Jo pasakėčiose dažnai veikia gyvūnai, perteikiantys žmonių ydas ir charakterius. Jo pasakėčius pasiekį mus kaip vėlesni poetiniai perdirbimai (lotynų ir graikų kalbomis). Jo gyvenimo detalės (kartais prieštaringos) išsibarščiučios per daugelio autorių kūrinius.

    Višta mitologijoje
    Įvairiapusis Edgaras Po
    R.W. Emersonas. Poetas
    Pranašiškas Aldous Huxley
    Vištų matematiniai pokalbiai
    Jim Morrison, Amerikos poetas
    Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
    Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
    A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
    M. Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
    Selma Lagerliof: romantikė, fantazuotoja
    V.S. Naipaul. Mūsų universalioji civilizacija
    Franzas Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija
    Levas Tolstojus: grafas ir socialinis kritikas
    Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas
    Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
    William’o Burroughs'o Cut-Up technika
    Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
    Šiuolaikinė jaunųjų arabų literatūra
    E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
    Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
    Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
    Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai
    H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
    C. Lewis. Didžiosios skyrybos
    Odisėjas visapusiškas
    Prerafaelitai
    Makrobijus
    Religijos skiltis
    Skaitiniai
    Vartiklis