Vitgenšteino kopėčios. Vartiklis

Mano teiginiai yra paaiškinami taip: tasai, kuris supranta mane, galiausiai pamatys juos kaip beprasmius, kai perlips per juos, ant jų, virš jų (jis privalo taip sakyti, kai numes kopėčias, kuriomis užlipo).

Griežtas ir bekompromisinis Liudvikas Vitgenšteinas savo laiku nebuvo panaudojamas avangardiniams meno kūriniams. Jis atsisakė formuluoti estetiką, paskelbdamas, kad niekas negali apibrėžti „grožio“ kitaip nei nustatydamas „kuri kavos rūšis yra skani“. Ir vis tik dar mūsų laikmečio rašytojai turi suprasti, kad Vitgenšteinas yra „jų“ filosofas. Juk Vitgenšteinas pateikė radikaliai naują estetiką, leidžiančią suprasti neišvengiamą paprastos kalbos nepaprastumą.

Vitgenšteino kopėčios yra vykęs tos radikalios estetikos simbolis, ir ne vien jo, kaip objekto, paprastume. Kilimas „aukštyn“ tomis kopėčiomis niekada negali būti daugiau nei, kaip išsireiškė jo amžininkė Gertrude Stein, „vėl ir vėl pradžia“. Vitgenšteinas mums parodo, kad tomis pačiomis kopėčiomis negalime užlipti dukart: kalbos, kurios kontekste pasirodo žodžiai ir sakiniai, panaudojimas apibrėžia jų reikšmes, kurios keičiasi su kiekvienu pakartojimu. Vitgenšteino estetika nepriima nei teorijos, nei esmingumo, nei metakalbos – tik praktiką, veikimo būdą, fragmentinį ir elipsoidinį.

Rimtai priimant Vitgenšteino pastebėjimą, kad „filosofija turėtų būti rašoma tik poezijos forma“, galima aptarinėti Vitgenšteiną kaip „poetą“. Vitgenšteino apsėdimas dirbti su kalba yra savita marginalumo forma (nacionalinė, kultūrinė, religinė, seksualinė), kuri, matyt, atspindi modernistines sąlygas.

Žr. M. Perloff. Vittgenstein‘s Ladder: Poetic Language and the Strangeness of the Ordinary, 1996

1939-ųjų rudenį Liudvikas Vitgenšteinas ir jo jaunasis draugas, Kembridžo studentas Normanas Malkolmas, vaikštinėdami palei upę, pamatė laikraščių pardavėjo iškabą, skelbiančią, kad vokiečiai apkaltino britų vyriausybę, sukursčius neseniai įvykusį pasikėsinimą į Hitlerį. Kai Vitgenšteinas pastebėjo, kad jo visai nenustebintų, jei tai būtų tiesa, Malkolmas atrėžė, kad tai neįmanoma, nes „britai pernelyg civilizuoti ir padorūs, kad darytų ką nors taip slapta, ir .... kad toks aktas nesuderinamas su britų ‚nacionaliniu charakteriu‘.“ Vitgenšteinas įsiuto. Po penkerių metų jis parašė Malkolmui²⁾:

Kada bepagalvodavau apie tave, negalėdavau neprisiminti vieno incidento, kuris man pasirodė labai svarbus... tu padarei pastebėjimą apie ‚nacionalinį charakterį‘, kas mane sukrėtė savo primityvumu. Tada pagalvojau: kam studijuoti filosofiją, jei visa, ką tai duoda, teleidžia su tam tikru įtikinamumu kalbėti apie kai kuriuos miglotus logikos klausimus ir pan.; ir jei tai nepagerina tavo mąstymo apie kasdieninio gyvenimo svarbius klausimus, tai nepadaro tavęs, naudojant PAVOJINGAS frazes, sąžiningesniu bei bet kuris ... žurnalistas...

Kam studijuoti filosofiją, jei tai nepagerina tavo mąstymo apie kasdieninio gyvenimo svarbius klausimus? Tai klausimas, kurį Vitgenšteinas uždavinėjo sau visos savo, kaip filosofo, karjeros metu. Dar 1913-ais „Pastabose apie logiką“ ³⁾ jis rašė: „Filosofijoje nėra dedukcijos: ji grynai aprašomoji. Filosofija nepateikia tikrovės vaizdų“. Ir po kelių metų, jis padarė tokį paslaptingą įrašą rankraštyje, tapusiu „Traktatu“:

Tad, kai Vitgenšteinas barė Malkolmą kaip „teisingą“ priimantį teiginį, kad bandymas nužudyti yra svetimas britų ‚nacionaliniam charakteriui‘, klausimas ne tame, dalyvavo britų vyriausybė ar nedalyvavo pasikėsinime nužudyti Hitlerį, o tame, ar prasminga laikyti, kad ji pernelyg „civilizuota“ ir „padori“, kad tai padarytų. Etinius teiginius, teiginius apie tokius dalykus, kaip ‚nacionalinis charakteris‘, Vitgenšteinas visada laikė abejotinais: „niekas, apie ką galime pagalvoti ar pasakyti, neturėtų būti tema“⁴⁾. Tad įsivaizduokime, ką pasakytų Vitgenšteinas apie mūsų polinkį naudoti žargoną, pamėgimą, ne tik tarp TV žurnalistų, bet ir intelektualiniame gyvenime, kalbėti apie „istorijos pabaigą“, „Reigano laikmetį“, „šaltojo karo mentalitetą“, „Vietnamo sindromą“ ir pan.

Viena tokių „primityvių“ teiginių aibė susijusi su poezija. Vernon Shetley^R1) knygos pavadinimas yra „Po poezijos mirties“; Dana Gioia^R2) knyga vadinasi „Ar poezija yra prasminga?“⁵⁾, o joje liūdnai pastebima, kad „Amerikos poezija priklauso subkultūrai“, kad „dienraščiai daugiau neapžvelgia poezijos“ ir kad, „nors aplink yra nemažai poezijos, ji mažai ką reiškia skaitytojams, leidėjams ar reklamos davėjams – niekam, išskyrus pačius poetus“.

Ar tokios „PAVOJINGOS frazės“ turi vertę? Vitgenšteinas galėtų atsakyti, paklausdamas Shetley ar Gioia, kas „tai“ yra, kas daugiau nieko „nereiškia“, „tai“, kas kritikų apibūdinimu taip liūdnai „nuvertėjo“, taip sumarginalėjo, taip nuslinko į 20 a. pabaigos Amerikos kultūros užkulisius. Ir jis lygiai taip pat būtų įtarus dėl kritikų pasiūlymų (pvz., Gioia teigimo, kad jei organizuotume Kūrybinio rašymo programas, poezija galėtų grįžti „publikai“), paklausdamas, kuriems poezija galėtų būti reikšminga ir kodėl? Galiausiai, viskas priklauso, kokie klausimai yra užduodami duotomis aplinkybėmis. Kaip Vitgenšteinas užrašė 1942-ais užrašų knygutėje: „Žmogus bus įkalintas kambaryje su uždarytomis, į vidų atsiveriančiomis durimis tol, kol jis nepatrauks jų - vietoj to, kad stumtų jas“ [CV 42). Ar vėl:

Anksčiau fizikai sakė, kad staiga aptiko, kad turi per mažai matematikos žinių, kad susidorotų su fizika; ir beveik taip pat šiandien jaunuoliai gali pasakyti apie situaciją, kurioje daugiau nepakanka įprastinio sveiko proto, kad įveiktų gyvenimo iškeltus reikalavimus. Viskas tapo taip painu, kad susigaudymui reikia nepaprasto intelekto. Daugiau neužtenka sugebėjimo žaisti; kyla klausimas: ar šis žaidimas iš viso gali būti žaidžiamas dabar ir koks turėtų būti teisingas žaidimas? [CV 27]

Galėtume paklausti, perfrazuodami Vitgenšteino klausimą, ar gali būti šiandien žaidžiamas „teisingas“ poezijos žaidimas, ir, jei „sugebėjimų“ – tarkim, mokėjimo naudoti metrą, rimus ir „gyvą“ vaizduotę – daugiau nepakanka, kaip jis turėtų būti pertvarkytas? Išdėsčius konkrečiau: kokį vaidmenį vaidina kalbos, kurią naudoja dichten (poezijos rašymas), nagrinėjimas 20 a. pabaigos masinėje kultūroje. Galiausiai Theodoras Adorno 1967-ais paskelbė, kad „kultūrinė kritika susidūrė su kultūros dialektikos paskutiniąja faze ir barbarizmu. Po Auschwitz‘o kurti poeziją yra barbariška. Ir tai graužia netgi žinojimą, kodėl šiandien tapo neįmanoma kurti poeziją⁶⁾”. Tai kas tada kultūrinėje sąmonėje pakeičia „poetiškumą“?

Vitgenšteinas galėjo neturėti atsakymų į šiuos ir susijusius klausimus. Atvirkščiai, jo „filosofijos“ rašymas tarsi ji būtų „poezija“ dramatizuoja kūrybos procesą tam tikrais klausimais kaip patikrinimą, kas gali būti ir kas negali būti pasakyta apie literatūrines formas (pvz., poeziją), koncepcijas (pvz., barbarizmą) ir gyvenimo faktus (pvz., mirtį). Jis rašė 1944-ais: „Filosofas yra žmogus, turintis savyje išsigydyti daug intelektualinių ligų prieš prieidamas prie sveiko proto sąvokų“ [CV 44]. Galbūt šis misticizmo ir sveiko proto mišinys, radikali mintis, prie kurios tebelimpa kieno nors senojo požiūrio „lukštai“, sukūrė Vitgenšteiną, kuris savo laiku visai nesidomėjo „poezija“, savotišką poetų ir menininkų šventąjį patroną.

Scenarijaus, kurį 1993 m. parašė Dereko Jarman‘o^R3) filmui apie Vitgenšteiną⁷⁾, įžangoje Terry Eagleton‘as^R4) parašė:

Tebesipildo meninių darbų apie Liudviką Vitgenšteiną biblioteka. Kas tai per žmogus, kurio filosofija gali būti kartu pakankamai paini ir techninė, kuri taip žadina meninę vaizduotę? Fregė yra filosofų filosofas; Bertranas Raselas kiekvienam pardavėjui - išminčiaus atvaizdas, Sartras - intelektualo idėja medijoje; o Vitgenšteinas yra poetų ir kompozitorių, dramaturgų ir romanistų filosofas; jo galingojo ‚Traktato‘ akordai perteikti netgi muzikoje.

Pats T. Eagleton‘as pasidavė Vitgenšteino kerams prieš kelis metus, kai rašė sąmojingą romaną „Šventieji ir mokslininkai“ (1987), kuriame Vitgenšteinas, bėgdamas nuo Kembridžo ribotumo ir veidmainystės, išsinuomoja kotedžą Airijos pakrantėje su draugu, emigravusiu iš Rusijos lingvistikos filosofu Nikolajumi Bachtinu^R5) (didžiojo kritiko Michailo broliu), kuris, skirtingai nei asketiškas Vitgenšteinas, buvo didelis gurmanas⁸⁾. Netrukus jie suteikia prieglobstį airių patriotui James Connolly^R6), besislapstančiam nuo britų vyriausybės, ir Leopoldui Bloom‘ui, besislepiančiam nuo antisemitizmo Džoiso Dubline. Jų pokalbiai apie revoliuciją ir susijusias temas yra romano esmė; tik Vitgenšteinui užimant tvirtą poziciją. Jis sako Connolly: „Revoliucija yra metafiziko svajonė“, ir dar „visiško pasikeitimo gyvenime idėja yra iliuzija. Nėra nieko, kas totaliai pasikeistų. Nes viskas, kas dabar yra, turėtų baigtis, ir kažkas, visiškai nauja, prasidėti“ ⁹⁾. Ir dar romane teigiama, kad tai Vitgenšteinas, kuris pasireiškia kaip tikrasis tos grupės radikalas blaiviai įvertinantis situaciją.

Panaši, gal labiau stilizuota, išmonė yra Guy Davenport‘o^R7) apsakyme „Brescia aeroplanai“, paskelbtame rinkinyje „Tatlin!“ (1974). Davenport‘as rašo, kad 1909-ais, kai Kafka ir jo draugai Otto ir Max Brod‘ai atostogavo (ir iš tikro taip ir buvo) Como^R8), jie nusprendė dalyvauti dideliame oro šou Brescia^R9), kur turėjo pasirodyti aviatoriai Louis Bleriot^R10), Glenn Curtiss^R11) ir broliai Wright'ai. Jiems stebint, kaip Bleriot‘as ruošia lėktuvą („geltoną laumžirgį iš vaškuoto medžio, ištempto audeklo ir laidų“), jie susiduria su pašalaičiu¹⁰⁾:

Netoli jų aukštas vyras tankiais kaštoniniais plaukais laikė sau už riešo, tarsi jį skaudėtų. Jo žvilgsnio aštrumas patraukė Kafkos dėmesį labiau, nei liesas ūgis, kuris, iš požymių, rodė jį esant oreiviu ir mechaniku. Tai buvo paukščiažmogių ir mašinų magijos amžius. Kas žino, bet vienas tų išsiblaškiusių veidų galėjo būti pats Marinetti? Tai buvo žmogus-gervė. Jo garbanotų rudų plaukų laukinis vaizdas bei įtampa ilguose pirštuose liudijo keistą žmogaus poreikį skristi. Jis kalbėjo žemam vyrui mėlynu mechaniko chalatu ir akių raiščiu. Iš jo burnos sklido žodžiai Aitvaras kyla aukštyn aerostotis, Hohere Luftstazion zum Drachensteigenlassen. Žemasis vyras klausiamai pakėlė rankas ir pašiaušė plaukus. Glassop, buvo atsakymas, kurį palydėjo žalias žodis Derbyshire.

1908-1911 m. tikrasis Vitgenšteinas studijavo aeronautiką Mančesterio universitete, jo pagrindinis tyrinėjimų projektas apie aitvarų konstravimą buvo atliekamas „Aitvarai kyla į viršutinę atmosferą“ stotyje netoli Glossop‘o¹⁰⁾. Davenport‘as, patrauktas labai neįprasto, tačiau praktinio būsimo filosofo išsilavinimo (Vitgenšteinas neturėjo universitetinio išsimokslinimo), pateikia, kas galėjo nutikti, jei Vitgenšteinas ir Kafka, du didieji avangardistai, kilę iš austro-vengrų imperijos asimiliuoto žydų pasaulio, du rašytojai, kurie, vienok, niekada nežinojo vienas kito darbų, būtų susitikę (arba, beveik susitikę) Brescia oro šventėje. „Kas, - Davenport‘as verčia Francą [Kafką] paklausti italų reporterio, - tas aukštas vyras skvarbiomis akimis ir kaštoniniais plaukais?“ Giornalista nežino, tačiau vėliau, po Bleriot'o skrydžio, ištiesia Francui popieriaus lapą. „Kafka pažiūri į vardą. Jis perskaito, .... Liudvikas Vitgenšteinas“.

Tai viskas, kas nutinka. Du vyrai niekada nesusitinka. Tačiau po Curtiss tikrai velniškojo skrydžio, kuris jam atneša didįjį prizą, „vyras, kurio pavardė Vitgenšteinas, vėl laikė savo kairįjį riešą, jį masažuodamas, tarsi skaudėtų“, tuo tarpu kitoje lauko pusėje Maksas klausia Francą: „Kodėl tavo akyse ašaros?“ ir Francas atsako: „Nežinau... Nežinau“.

Be abejonių, kad tai tik du pavyzdžiai besiplečiančios vitgenšteiniados, į kurią įeina tokie skirtingi kūriniai kaip Peter Handke^R12) „Kasparas“ (1968), Ingeborg Bachmann^R13) „Malina“ (1971), Thomas Bernhard‘o^R14) „Vitgenšteino sūnėnas“ (1982) ir „Ritter, dene, Voss“ (1984), Bruce Duffy^R15) biografinis romanas „Pasaulis, kokį atradau“ (2011) ir David Markson‘o^R16) „Vitgenšteino meilužė“ (1988). Tarp poetų Vitgenšteino pamėgimas dar labiau stebina: Charles Bernstein^R17) „Sofistas“ (1987) ir „Tamsusis miestas“ (1994), Allen Davies^R18) „Signage“ (1987), Steve McCaffery^R19) „Evoba: tiriamosios meditacijos 1976-78” (1987), Tom Mandel^R20) „Realizmas” (1991), Michael Palmer^R21) „Pastabos apie Echo ežerą” (1981), Joan Retallack^R22) „Atsitiktinis įrodymas” (1985), Ron Silliman^R23) „Lūšnų amžius” (2007), Rosmarie Waldrop^R24) „Formų atkūrimas“ (1987) ir „Raktas Amerikos literatūrai“ (1994), Jan Zwicky^R25) „Vitgenšteino elegijos“ (1986). Sąrašas dar labiau išsiplečia, kai įtraukiame pjeses, pvz., Laurie Anderson^R26) „Kalba yra virusas iš kosmoso“ (1986), David Antin^R27) „Idėjų poezija ir poezijos idėja“ (1984), John Cage^R28) „I–VI“ (1958–1966), Johanna Drucker^R29) „Vitgenšteino variacijos“ (2008). „Fluxus“, vienas svarbiausių 7-8 dešimtm. tarptautinių meno judėjimų, yra neįsivaizduojamas be Vitgenšteino, kaip ir Emmanuel Hocquard^R30) ir Claude Royet-Journoud³¹⁾ poetiniai eksperimentai Prancūzijoje bei „Gruppo 93³²⁾“ Italijoje. Joseph Kosuth‘as³³⁾, kurio „Meno tyrinėjimų“ serija buvo tiesiogiai sumodeliuota pagal Vitgenšteino rašinius, 1992 m. išleido „Vitgenšteino laiškus, sutraukta Ghente“, dvikalbį Vitgenšteino laiškų Karl Engelmann‘ui variantą lydimą paslaptingomis nespalvotomis Ghento^R34) miesto nuotraukomis. J. Kosuth‘as leidžia skaitytojui nustatyti, ar šie niūrūs gamyklų, kanalų, stovėjimo aikštelių ir įstaigų pastatų vaizdai siejasi su laiškų pokalbiais apie gyvenimo prasmę.

Tekste naudojami sutrumpinimai:
T – Traktatas
CV – Kultūra ir vertė
PI – Filosofijos
NM – N. Malkolmo knyga apie Vitgenšteiną¹⁾

¹⁾ Z#160; CV 24: vok. Philosophie durfte man eigentlich nur dichten. E. Anscombe vertė: „Filosofija turėtų būti rašoma tik kaip poetinė kompozicija“. Čia pateikta labiau idiomatiškai.

²⁾ N. Malcolm. Ludwig Wittgenstein: A Memoir and a Biographical Sketch, by G.H. von Wright, 1984; su Vitgenšteino laiškais Malkolmui. Tekste nuorodos žymimos kaip NM.

³⁾ „Pastabos apie logiką“ padiktuotos Birmingeme prieš pat Vitgenšteinui išvykstant į Norvegiją 1913 m. vasarą. Jos paskelbtos kaip priedas „Užrašų knygutėse, 1914-1916”.

⁵⁾ V. Shetley. After the Death of Poetry: Poet and Audience in Contemporary America, 1993 ir D. Gioia. Can Poetry Matter? Essays on Poetry and American Culture
Shetley poetiniai požiūriai visai skiriasi nuo Gioia „naujojo formalizmo“, tačiau, kaip ir Gioia, jis laiko, kad „kadaise gyvybingą“ poeziją dabartinė kultūra marginalizavo.

⁷⁾ Wittgenstein: The Terry Eagleton Script, the Derek Jarman Film, 1933
Jarman‘o scenarijus taip skiriasi nuo pradinio Eagleton‘o scenarijaus, kad pateikiami abudu. Įžangoje Eagleton‘as pakomentuoja skirtumus.

⁸⁾ Vitgenšteinas iš tikro 1948-aisiais nuomavo kotedžą Galway, kai atsisakė pareigų Kembridže. Tačiau ten jis gyveno vienas ir 1948 m. rudenį persikėlė į viešbutį Dubline. „Mano Vitgenšteine“ Eagleton‘as nurodo, kad N. Bachtino „kūrinys turi didelių panašumų su jo jaunesniojo brolio kūryba, nors abu prarado ryšius po Sovietų revoliucijos ir Nikolajus netgi nežinojo, kad Michailas išgyveno, kol atsitiktinai rado šio knygą apie Dostojevskį Paryžiaus knygyne“.

^R1) Vernonas Šetlis (Vernon Shetley) – anglų kalbos profesorius, parašęs „Po poezijos mirties: Poetas ir skaitytojai šiuolaikinėje Amerikoje“ (1993), knygą apie naująją juodąją filmografiją.

^R2) Maiklas Džioja (Michael Dana Gioia, g. 1950 m.) – amerikiečių poetas, rašytojas ir kritikas. Pirmus 15 m. rašė naktimis dirbdamas „General Foods“ korporacijoje. Po išgarsėjusios esė „Ar poezija ką reiškia?“ (1991) užsiėmė tik kūryba. Išleido 5 poezijos knygas ir 3 tomus literatūros kritikos. Taip pat rašo operų libretus, dainų tekstus, verčia. Priskiriamas „naujojo formalizmo“ krypčiai.

^R3) Derekas Džarmenas (Michael Derek Elworthy Jarman, 1942-1994) – britų režisierius avangardistas, scenos menininkas ir scenaristas, daržininkas. Gavo 3 „Tedi“ prizus - Berlyno festivalio apdovanojimą už filmus apie seksualines mažumas. Filmavo nuo 1971 m, o 1976 m. išleido prieštaringai Britanijoje vertintą „Sebastianą“, teigiamai pateikdamas homoseksualus (nufilmuotas lotynų kalba). Toliau sėkė „Jubiliejus“ (1978, apie pank-roko kultūrą), „Audra“ (1979, tai Šekspyro ekranizacija). Tada 7 m. kūrė tik trumpametražius filmus iki pat „Karavadžio“ (1986). 1986 m. nustaytas ŽIV. Sekančia atžyma – filmas „Arija“ (1987). Už „Atsisveikinimo žvilgsnį į Angliją“ gauna „Tedi“. Sunkiai suserga – ir sirgdamas susuka filmą „Vitgenšteinas“ (1993), kur filosofas pavaizduojamas homoseksualu. Paskutinis filmas „Blue“ (1993) nufilmuotas jau Derekui apakus, turintis tik vieną ryškiai mėlyną kadrą, kuris yra fonu muzikai, ir kuriame Derekas bei keli aktoriai pasakoja apie režisieriaus gyvenimą ir požiūrį.

^R4) Teris Igltonas (Terence Francis "Terry" Eagleton, g. 1943 m.) - airių kilmės britų literatūros kritikas, neomarksistinės pakraipos filosofas. Pradėjo Viktorijos laikų literatūra, vėliau užsiėmė anglakalbe 19-20 a. literatūra. Išleido apie 40 knygų, kurių žinomiausia „Literatūros teorija: Įvadas“ (1983). Taip pat žinomas kaip postmodernizmo kritikas, paskelbęs „Postmodernizmo iliuzijas“ (1996). Taip pat aršiai kritikuoja „Naująjį ateizmą“, o futbolą laiko „opiumu liaudžiai“.

^R5) Nikolajus Bachtinas (1894-1950) – rusų filosofas, antikos žinovas, Michailo Bachtino brolis. 1905 m. su šeima persikėlė į Vilnių, kur tėvas atstovavo Oriolo banką. Sutriuškinus baltagvardiečius, nuo 1920 m. gyveno emigracijoje. Parašė kūrinių, apmąstančių froidizmą ir psichoanalizę. 1932 m. galutinai persikėlė į Angliją, kur apsigynė daktaro disertaciją. Nuo 1935 m. dėstė antikinę filosofiją Sautamptono koledže, vėliau klasikinių kalbų profesorius Birmingemo un-te (daugiausia, graikų). Buvo L. Vitgenšteino draugu. Leido žurnalą „The Link“, buvo artimas radikaliesiems marksistams ir prieš karą įstojo į komunistų partiją.

^R6) Džeimsas Konolis (James Connolly, 1868-1916) – airių respublikonas, socialistas, revoliucionierius, marksizmo teoretikas. Vienas Velykų sukilimo (1916) organizatorių ir vienas iš septyneto, pasirašiusio deklaraciją del Airijos respublikos sukūrimo.

^R7) Gajus Davenportas (Guy Mattison Davenport, 1927-2005) – amerikiečių rašytojas, poetas, eseistas, vertėjas, dailininkas, pedagogas. Vienu svarbesnių tyrinėjimų buvo E. Paundo kūryba. Vertė senovės graikų poeziją, komentavo Homerą, pasireiškė kaip grafikas. Į meninę literatūrą atejo 1970 m. su apsakymu „Brescia aeroplanai“, kuris remiasi Kafkos apsilankymu oro šou 1909-ais. Jo kūrybai panaudoja tris pagrindines priemones: realius istorinius įvykius ir asmenis, formalius naratyvinius eksperimentus ir „Furjė utopizmą“, kai nedidelėms žmonių grupėms pašalinamas kūno ir mąstymo atskyrimas. Jo knygos: „Tatlin!“ (1974), „Da Vinči dviratis“ (1979), „Obuoliai ir kraušės“ (1984), „Pikaso mirtis“ (2003), „Wo es war, soll ich werden“ (2004) ir kt.

^R8) Komas (Como) - miestas šiaurės Italijoje, prie Komo ežero, Lombardijos Alpių papėdėje; 85 t8kst. gyv. Įkurtas 2 a. pr.m.e.; jame daug 11-18 a. architektūros paminklų.

^R9) Breša (Brescia) – universitetinis miestas Lombardijoje (šiaurės Italija), 200 tūkst. gyv. Jame išlikę senovės romėnų pastatų liekanos; garsus San Salvatore-Santa Giulia vienuolyno kompleksas.

^R10) Luisas Blerijo (Louis Charles Joseph Bleriot, 1872-1936) – prancūzų aviatorius, inžinierius ir išradėjas. Pirmasis lakūnas perskridęs Lamanšą (1909) ir pirmasis prancūzas gavęs piloto pažymėjimą. Sukūrė pirmąsias praktiškas automobilių priekines lempas. Pirmasis ėmė naudoti vairalazdės ir kojų pedalų orlaivių valdymui. Įsteigė Bleriot-Voisin aviacijos įmonę. Jo garbei pavadintas Saturno palydovas.

^R11) Glenas Kiortisas (Glenn Hammond Curtiss, 1878-1930) – amerikiečių aviatorius, motociklų pradininkas. 1904 m. ėmė gaminti orlaivių variklius, po 1908 ėmė kurti lėktuvus. Įsteigė „Curtiss Aeroplane and Motor Co“, gaminusiai orlaivius JAV armijai ir laivynui (Pirmojo pasaulinio karo metais atliko bandymus su hidroplanais). Jos kariniai ir civiliniai orlaiviai dominavo iki Antrojo pasaulinio karo.

^R12) Peteris Handkė (Peter Handke, g. 1942 m.) – austrų rašytojas, dramaturgas, vertėjas, poetas, Nobelio premijos laureatas (2019). 7-o dešimtm. pabaigoje išgarsėjo pjesėmis „Publikos įžeidimas“ (1966) ir „Kasparas“ (1967) ir romanu „Vartininko baimė prieš 11 m baudinį“ (1970), kuris buvo ekranizuotas. „Kasparas“ pasakoja Kasparo Hauserio (1812-1833), „Europos vaikio“, kuris sakėsi augęs pilis požemyje visiškoje tamsoje. Surastas jis nemokėjo nei vaikščioti nei kalbėti. Pjesė jį vaizduoja kaip sunaikintą visuomenės bandymais jam primesti jos kalbą ir racionalias vertybes. Ji apie kalbą ir gebėjimą ja kankinti. Dažnai atkreipiamas dėmesys į ryšį tarp „Kasparo“ ir Vitgenšteino „Traktato“.

^R13) Ingeborga Bachman (Ingeborg Bachmann, 1926-1973) – austrų poetė ir rašytoja. 1945-50 m. įvairiuose universitetuose studijavo filosofiją, psichologiją, filologiją ir teisę; 1949 m. apsigynė disertaciją apie Heidegerio filosofiją, buvo stipriai veikiama Vitgenšteino kalbos filosofijos. Rašė libretus baletui ir operai. 1958-63 m. artimai draugavo su M. Frišu ir skausmingai išgyveno išsiskyrimą su juo. Jų draugystės aplinkybės pavaizduotos romane „Malina“ (1971), vėliau adaptuotame filmui (1991). Jame ji negalavimus, kuriuos mato visuomenėje pažeidžiant žmonių santykius, bando gydyti kalba: „Patikėkite, išsireiškimas – tai beprotybė, ji kyla iš mūsų beprotybės“. Romano pabaigoje aiškėja, kad „kalba“ reiškia tiek pažadą išlaisvinti per išsireiškimą, tiek potencialių išsireiškimo pavojų pasmerkimą dėl reikšmės ir tapatumo po to kai žodis ištartas.
Jos kūrinių temos liečia tiesą ir kalbos filosofiją. Daugelyje prozos kūrinių vaizduojama moterų išgyvenimo ir teisės reikštis kova. Daug liečia imperializmo istoriją ir jo idėjų tvarumą dabartyje, Taip pat pastovia tema buvo fašizmas.

^R14) Tomas Bernhardas (Nicolaas Thomas Bernhard, 1931- 1989) – austrų rašytojas, dramaturgas ir poetas. Jo pjeses statė C. Peymann‘as, kuriam skyrė ir paskutinę savo pjesę „Klausas Peimanas perka kelnes“ (1990). Kai kurias pjeses parašė specialiai žinomiems aktoriams. Ligotas vienišius, nepriimantis jokio dirbtinumo asmeniniuose ir visuomeniniuose santykiuose, aršia visų austrų institutų kritika užsitarnavo juodintojo ir skandalisto reputaciją. Testamentu jis uždraudė savo kūrinių publikaciją ir pjesių statymą Austrijoje.
„Vitgenšteino sūnėnas“ (1982) yra autobiografinis kūrinys apie jo draugystės su Pauliu Vitgenšteinu prisiminimus. Paulis sirgo psichiniu negalavimu ir dažnai gulė į ligoninę, kaip ir T. Bernhardas dėl plaučių. Pavadinimas yra užuomina į Didro „Ramo sūnėną“. Labai jautrus žmogus, nepritampantis prie pasaulio, aistringai pamėgęs muziką, kaip ir lenktyniniais automobiliais bei buriavimu, Paulis iššvaistė visą savo turtą ir mirė skurde. Kūrinyje jis atskleidžia Austrijos visuomenės tuštybę ir galiausiai pasamprotauja apie literatūrines premijas, kurias „skiria nekompetentingi žmonės, norintys šlapintis jums ant galvos, jei priimate premiją“.
„Ritter, Dene, Voss“ (1984) – pjesė apie tris aktores (jų vardai pavadinime), įkūnijančios asmenis: „Voss yra Liudvikas, Dene – jo vyresnioji sesuo, o Ritter – jaunesnioji“. Seserys laukia grįžtančio pietų psichine liga sergančio filosofo; jų pokalbiai atskleidžia gilius konfliktus su broliu. Antrame veiksme pasirodo Liudvikas, kuris nėra neveiksnus kaip dauguma klinikos pacientų, o skaito filosofinius tekstus vyresniajai seseriai. Kai kurių šeimos narių ar gydytojo paminėjimas jam sukelia pykčio priepuolius. Trečiame veiksme jau po pietų jis kabinėja portretus ir perstumdo baldus; niekinamai atsiliepia apie seserų nutapytus modernistinius portretus. Jų santykiai nepasikeitė.

^R15) Briusas Dafis (Bruce Michael Duffy, g. 1951 m.) – amerikiečių rašytojas, geriausiai žinomas romanu „Pasaulis, kokį atradau“ (2011), kuriame aprašo L. Vitgenšteino gyvenimą. Jis atlieka kruopščius tyrinėjimus savo biografiniams romanams. Romane veikėjai perteikiami ne tik apmąstymais ir ginčuose, bet meilėje ir neviltyje. Vitgenšteinas, keistas, neramus ir neramus, graužiamas prieštaravimų žmogus primena mums, kad abstraktūs ir formalūs filosofiniai klausimai yra ne kas kita, kaip neišsprendžiami gyvenimo ir mirties klausimai.

^R16) Deividas Marksonas (David Merrill Markson, 1927-2010) – žydų kilmės amerikiečių rašytojas, parašęs kelis postmodernistinius romanus, įskaitant žinomiausią „Vitgenšteino meilužę“ (1988). Jo paskutine knyga buvo „Paskutinis romanas“ (2007). Jo kūriniai pasižymi netradiciniu ir eksperimentiniu pasakojimo būdu ir veiksmo vystymusi. „Vitgenšteino meilužėje“ pagrindinė veikėja laiko save paskutiniu žmogumi žemėje. Kūrinys – daugiausia jos teiginiai nuo pirmojo asmens, jų temos dažnai kartojasi ir į Vakarų pasaulio ikonas – nuo Zenono iki Bethoveno. Stilius gana artimas L. Vitgenšteino „Traktatui“.

^R17) Čarlzas Bernšteinas (Charles Bernstein, g. 1950 m.) – žydų kilmės amerikiečių poetas, eseistas, literatūros kritikas. Pirmąją knygą „Prieglaudos“ (Asylums) išleido 1975-ais. Viso išleido apie 20 poezijos rinkinių ir kelias eseistikos knygas, taip pat yra parašęs libretų operoms ir miuziklams. Priskiriamas „kalbos poezijos“ krypčiai – anot jo, Vitgenšteinas skatina intuicijas apie garso reikšmę, kad metaforos yra neišvengiamos (po „L. Vitgenšteino ženklu“ parašytas ir poezijos rinkinys „Tamsus miškas“, 1994). Jis teigia, kad jam poezija yra sofizmo ir retorikos forma, o ne tiesos ir nuoširdumo forma (vienas jo poezijos rinkinių ir vadinasi „Sofistas“, 1987).

^R18) Alanas Deivisas (Alan Davies, g. 1951 m.) – amerikiečių poetas ir kritikas, priskiriamas „kalbos poezijos“ krypčiai. Su L. Vitgenšteinu susijęs kritikos rinkinys „Signage“ (1987).

^R19) Stevenas MakKaferis (Steven McCaffery, g. 1947 m.) – kanadiečių poetas, 1968 m. atsikėlęs į Torontą. 1970 m. su kitais poetais įsteigė „Keturių raitelių“ grupę. Kai kurie jo kūriniai bando sulaužyti kalbos sintaksės logiką ir sukurti grynai emocinį įspūdį.

^R20) Tomas Mandelis (Tom Mandel, g. 1942 m.) – žydų iš Austrijos kilmės amerikiečių poetas, dažnai siejamas su „kalbos poezijos“ kryptimi. „Realizmas“ (1991).

^R21) Maiklas Palmeris (Michael Palmer, g. 1943 m.) - amerikiečių poetas ir vertėjas, per 12-os poezijos knygų autorius. Jo poezija dažnai apibūdinama kaip abstrakti, su užuomina, asmeninė, politinė ir nesuprantama. Jis ne kartą pabrėžė, kad poeto gyvenimas paradoksalus: aklas matymas, „nieko nematyti“, „aktyvus laukimas“, „tikslingai, kartais muzika“ arba „niekur“, t.y. „dabar/čia“.

^R22) Joana Retalak (Joan Retallack, g. 1941 m.) – amerikiečių poetė, kritikė, biografė. Ji yra daugelio kritinių studijų autorė, tame tarpe „Poetinių lažybų“ (2003) ir Gertrūdos Štein studija (2008). Žinoma feministine kritika (literatūriniu feminizmu) ir susidomėjimu Vitgenšteino filosofija.

^R23) Ronas Silimanas (Ron Silliman, g. 1946 m.) – amerikiečių poetas, dažnai siejamas su kalbos poezija. 1979-2004 m. parašė vienintelę poemą „Abėcėlė“, o vėliau pradėjo rašyti „Visatą“. Jo poezija gali būti analizuojama Vitgenšteino kalbos struktūrų kontekste.

^R24) Rosmarie Waldrop (g. 1935 m.) – vokiečių kilmės amerikiečių poetė, rašytoja, vertėja, eseistė. JAV gyvena nuo 1958 m., kur pradėjo versti poeziją iš prancūzų ir vokiečių kalbų. 1961 m. pradėjo leisti „Burning Deck“ žurnalą, publikuojantį eksperimentinę poeziją ir prozą. Artimai siejama su Kalbos poetais. „Formų atkūrime“ (1987) eilėraščiuose proza jis laisvai, be sistemos panaudoja Vitgenšteino frazes, kartais cituodama tiksliai, kartais įtraukdama daiktavardžius, kurie galėtų juose būti.

^R25) Janina Cviky (Janine Louise Zwicky, g. 1955 m.) – kanadiečių filosofė, poetė, muzikantė. Jos poeziją paveikė klasikinės Europos, bliuzo ir džiazo tradicijų muzika. Ji taip pat susijusi su gamta ir dažnai pasižymi ypatingu lyrizmu. Filosofijoje ji realistė, siekianti įveikti analitinį skepticizmą, nagrinėjant filosofinio ir poetinio mąstymų santykius ir vysto rezonanso ir lyrinio supratimo sąvokas. Rezonanso idėją vysto knygose „Lyriška filosofija“ (1992) ir „Išmintis ir metafora“ (2003).

^R26) Laura Anderson (Laura Phillips Anderson, g. 1947 m.) – amerikiečių aktorė avangardistė, kompozitorė, muzikantė. Jos kūriniai apima scenos menų, pop muzikos ir multimedijų projektus. Nuo 8-ojo dešimtmečio vykdo daugybę skirtingų scenos meno projektų Niujorke, kurdama įvairias kalbos, technologijų ir scenos menų jungtis. Ji sakė: „Kalba – tai virusas iš kosmoso; štai kodėl aš mieliau išgirsiu tavo vardą, nei pamatysiu tavo veidą“. 2012 m. ir 2018 m. lankėsi Lietuvoje.

^R27) Deividas Antinas (David Abram Antin, 1932-2016) – amerikiečių poetas, kritikas, performansų atlikėjas. Pirmas publikuotas kūrinys pasirodė 1959 m. 7-o dešimtm. pradėjo atlikinėti „kalbančios poezijos“ improvizacijas. Jo ankstyvoji poezija, išleista rinkiniu „Selected Poems: 1963-1973“ (1991) buvo eksperimentinė; joje jis naudojo surastus ar „paruoštus“ tekstus kalbos problemų spendimui (pvz., „Naujosiose eilėse“ iš to rinkinio jis perverčia populiarius romanus, iš jų puslapių paimdamas eilutę ar frazę, kad iš šių sueiliuotų eilėraštį). „Idėjų poezija ir poezijos idėja“ (1984), remiantis Vitgenšteinu ir Marksu, buvo perskaityta Vakarų pakrantės Humanitariniame inst-te Berklyje.

^R28) Džonas Keidžas (John Milton Cage Jr., 1912-1992) – amerikiečių kompozitorius, pianistas, aktorius, filosofas, mikologas. Buvo vienas ryškiausių 5-6 dešimtm. JAV avangardizmo muzikos kūrėjų. Jis išplėtojo vadinamo preparuoto fortepijono (prepared piano) techniką: tarp fortepijono stygų įdedama įvairių daiktų ir taip modifikuojamas instrumento tembras. 5-me dešimtm. studijuodamas Rytų filosofiją, dzenbudizmą, Keidžas sustiprino atsitiktinumų vaidmenį muzikoje. 1969 su L. Hileriu sukūrė pirmąjį kompiuterinį kūrinį „HPSCHD“ (1-7 klavesinams ir 1-51 magnetofonui). Reikšmingiausiu savo kūriniu laikė „4’33“ (1952 m.): vienas ar keli atlikėjai 4 minutes 33 sekundes tyliai būna scenoje.

^R29) Johana Draker (Johanna Ruth Drucker, g. 1952 m.) – amerikiečių rašytoja, kultūros kritikė, vizualinės kalbos teoretikė, plačiausiai žinoma savuoju knygų menu. Jo tyrinėjimai sukoncentruoti abėcėlės istoriografijai, skaitmeninei estetikai, knygų ir spausdintos kultūros istorijos, vizualaus pavaizdavimo sritims.

^R30) Emaniuelis Okaras (Emmanuel Hocquard, 1940-2019) – prancūzų poetas, antikinės ir amerikiečių poezijos vertėjas, leidėjas. Jam svarbus savaip suprastas Vitgenšteinas. Jis poeziją laiko minties apvalymo ir išaiškinimo darbu, tačiau tiksliausias ir pirminis suvokiamas kaip tamsiausias ir neįprasčiausias. Jis principingai atsisako emocijų, skambesio, metaforų, epitetų. Poeto užduotis – koncentruotis į pačią kalbą ir jos funkcionavimą. Vėliau rašė parodijų detektyvus.

^R31) Klaudas Rojė-Žurno (Claude Royet-Journoud, g. 1941 m.) – prancūzų poetas, vertėjas, 1972-97 m. paskelbęs tetralogiją (jos antrojo tomo pavadinimas „La Notion d'obstacle“ įkvėptas Vitgenšteino, kuris yra jo filosofinių citatų privilegijuotas šaltinis). Buvo žurnalo „Si?cle ? mains“ (1963-70) bendrasteigėjas, o 1973 m. įsteigė naują žurnalą neįtikėtinu „llanfairpwllgwyngyllgogerrychwyrndrobwlllantysiliogogogoch“ pavadinimu.

^r32) Gruppo 93 – italų literatūrinis judėjimas, susiformavęs 1989 m. Milane (jis primena „Gruppo 63“). Grupė puoselėjo „lateriškumo literatūros“ idėją, kaip atsaką į politinių utopijų ir avangardo kaip opozicijos sistemai krizę. Jos veikla susijusi su žurnalais „Linea d'ombra“ ? „Baldus“.

^R33) Džozefas Košutas (Joseph Kosuth, g. 1945 m.) – amerikiečių menininkas, vienas iš konceptualaus meno pradininkų. Garsus savo instaliacijomis, pvz., „Vienas ir trys kėdės“ (1965). Gyvenęs įvairiuose Europos miestuose, tame tarpe Gente ir Romoje, grįžo į Niujorką. Jo darbuose dažnos užuominos į Z. Froido psichoanalizę ir L. Vitgenšteino kalbos filosofiją, kuri, beje, paveikė jo kūrybos vystymąsi 1965-74 m. Tuo metu jis vystė idėją, kad kalba turi prasmę tik savo pačios atžvilgiu (pvz., „Neon Electrical Light English Glass Letters Red Eight“, kur 8 žodžiai reiškė tik kūrinyje esančius elementus). Netgi jo 1971-72 m. kultūrinės antropologijos studijos buvo išaugę iš vėlyvojo Vitgenšteino „antropologinės“ dimensijos.

^R34) Gentas (Ghent) – vakarų Belgijos uostas prie Šeldos upės, rytų Flandrijos provincijos centras; per 260 tūkst. gyv. Minimas nuo 7 a.; 1000-1550 m. buvo antruoju pagal dydį miestu šiauriau Alpių (po Paryžiaus). Nuo 19 a. žinomas kaip tekstilės pramonės centras. Jame yra universitetas ir 4-ios aukštosios mokyklos, dailės menų muziejus, archeologijos muziejus. Išlikę Flandrijos grafų pilis Gravensteen (1180–1200), gotikinė katedra (13-16 a., su brolių van Eikų „Gento altoriumi“), miesto bokštas (12-14 a.). Mieste vyksta didžiausi Europoje kultūriniai festivaliai.