Čarlzas Pirsas ir jo atgimimas  

Čarlzas Pirsas (Charles Sanders Peirce, 1839-1914) – amerikiečių matematikas, logikas, filosofas. Laikomas pragmatizmo, mokslo filosofijos ir semiotikos pradininku. Įvedė fanerono terminą, pasiūlė tichizmo koncepciją. Logikoje yra Pirso strėlytė, o kartografijoje – Pirso projekcija. 1886 m. jis įžvelgė, kad logines operacijas galima realizuoti elektros schemomis, - ta pati idėja buvo panaudota kuriant kompiuterius. Vokiečių filosofas Apelis jį pavadino „Amerikos filosofijos Kantu“.
B. Raselas (1959) rašė: „Be abejonių ... jis buvo vienas originaliausių 16 a. pabaigos mąstytojų, ir neabejotai didžiausias visų laikų Amerikos mąstytojas“. A.N. Whitehead, atvykęs į Harvardą 1924-ais, skaitydamas nepublikuotus Pirso rankraščius, buvo nustebintas, kad Pirsas buvo numatęs jo paties mąstymo „procesą“. K. Poperis laikė Pirsą „vienu didžiausiu visų laikų filosofų“.

Nuo 1870-ųjų vystė sąryšių teoriją. Jos platesnius aspektus 1940-ais įžvelgė A. Tarskis ir su mokiniais išvystė į reliacinę algebrą. Matematikoje ji padarė įtaką E.H. Moore abstrakčiajai analizei bei Charles Sanders Peirce G. Birkhoff'ui gardelių (struktūrų) teorijai. Kompiuterių moksle E.F. Codd išvystė reliacinį duomenų bazių modelį. Reliacinė logika plačiai naudojama ekonomikoje.

Charles Sanders Peirce gimė 1839 m. rugsėjo 10 d. Kembridže (Masačūsetso valst.) astronomijos ir matematikos profesoriaus Bendžamino Pirso, matyt pirmo rimto matematiko Amerikoje, šeimoje.

1863 m. Harvarde gavo chemijos magistro laipsnį. Deja, Harvardo instruktorius Ch.W. Eliotas apie Pirsą suformavo neigiamą nuomonę, kas vėliau turėjo šiam didelę įtaką – Harvardo prezidentas 1869-1909 m. vetavo visus Pirso bandymus įsidarbinti Harvarde.

Pirsas visą gyvenimą kentė nuo veido neurologijos, neigiamai veikiančios charakterio pastovumą bei bendravimą.

1859-91 m. tėvo užtariamas dirbo įvairiose mokslinėse pareigose – ir tai leido jam išvengti Pilietinio karo. Daugiausia užsiėmė geodezija ir gravimetrija, tobulindamas mažas švytuokles mažų Žemės gravitacijos pokyčių nustatymui. Nuo 1867 m. Amerikos menų ir mokslų akademijos narys. 1869-72 dirbo Harvardo observatorijoje, kur nustatinėjo žvaigždžių ryškumą bei Paukščių tako formą. 1879 m. paskirtas Džonso Hopkinso universiteto logikos dėstytoju – ir tai buvo vienintelės jo akademinės pareigos.

Atsidavimas darbui nublanko, tačiau 1883-1909 m. jis enciklopedijai „Century dictionary“ parašė tūkstančius straipsnių iš filosofijos, logikos, mokslo ir kitais klausimais. Pradėjo, tačiau neužbaigė daugybės knygų.

Mirė skurde 1914 m. balandžio 19 d.

Pripažinimas

Tačiau Pirso pasiekimai nebuvo iškart pripažinti. Pirmuoju mokslininku, moksliškai atkreipęs dėmesį į Pirsą, buvo J. Royce studentas M.R. Cohen‘as, parengęs Pirso raštų antologiją „Šansas, meilė ir logika“ (1923). Jo įtaka žymi pas Dž. Dewey. 1949 m. matematikos istorikė Carolyn Eisele pradėjo 40 m. trukusius Pirso tyrinėjimus.

Pasiekimai

Matematikoje svarbiausias indėlis logikos ir pagrindų srityse. Tačiau dirbo ir tiesinės algebros, matricų, įvairių geometrijų, topologijos ir Listingo bei Belo skaičių, grafų, 4-ių spalvų problemos ir tolydumo prigimties srityse. Užsiėmė taikomąja matematika ekonomikoje, inžinerijoje ir žemėlapio projekcijose, ypač aktyvus buvo tikimybių ir statistikos srityje.

Padarė atradimus, apie beveik visus tebuvo sužinota po jo mirties:

1860 m. jis pasiūlė kardinalinę aritmetiką su begaliniais dydžiais, anksčiau už G. Kantorą (1867 m.), ir nežinojęs Bernard Bolzano 1851 m. (pomirtinio) veikalo „Paradoxien des Unendlichen“.

1880-81 m. parodė, kaip Bulio algebra gali būti realizuota per vieną pasikartojančią binarinę operaciją (loginę NOR), aplenkdamas H.M. Sheffer‘į 33 metais.

1881 m. jis įvedė natūrinių skaičių aksiomatizaciją, tai padarydamas keliais metais anksčiau už R. Dedekindą ir Dž. Peano.

1885 m. jis atskyrė pirmos ir antros eilės kvantorizaciją; tame pačiame straipsnyje jis įvedė pirmąją (primityvią) aibių teorijos aksiomatizaciją (2 dešimtmečiais aplenkdamas Zermelo).

1886 m. jis parodė, kad logines operacijas galima realizuotis elektrinėmis grandinėmis.

Pirsas parašė įvado į matematiką („Nauji matematikos elementai“) juodraštį, kuriame savitai pažvelgė į matematikos problematiką. Jis pritarė A. Komtė, kad matematika yra fundamentalesnis mokslas už filosofiją ir bet kuriuos kitus specialiuosius mokslus (gamtos ir dvasinius). Jis matematiką skirstė į tris sritis: logikos matematiką; pseudo kontinuumo (apimančią ir realiuosius skaičius) ir kontinuumo. Savo tėvo Bendžamino įtakoje jis teigė, kad matematika tiria grynai hipotetinius objektus ir nėra vien mokslas apie dydžius – labiau tai mokslas, kuris daro išvadas; kad matematika padeda logikai, o ne atvirkščiai; kad pati logika yra filosofijos dalis.

Pirsas buvo vienas statistikos pradininkų. Statistikos principus jis suformulavo savo „Mokslo logikos iliustracijose“ (1877-78) ir „Tikėtinų išvadų teorija“ (1883).

Semiotikoje filosofas aptarė teiginių naudingumą. Jis ieškojo teiginių aiškumo kriterijų, atsižvelgiant į praktinio panaudojamumo. Jis absoliutina: „tik praktinis patyrimas daro sąvokas teisingomis“ (apie laboratorinius tyrimus bei matematikos uždavinius).

Vystė ženklų teoriją. Viskas yra ženklas – nebūtinai kaip pats savaime, o tam tikruose sąryšiuose. Esmė yra ženklo sąryšiai. Jis apibrėžė tris roles: 1) ženklą; 2) ženklo objektą; 3) ženklo prasmę arba atsišakojimą, sudarant efektą, kurį vadino interpretant (tolimesnį ženklą, pvz., vertimą). Anot Pirso, tai sudaro nesupaprastinamą trigubą sąryšį. Charles Sanders Peirce

Č. Pirso pragmatizmas pasireiškė eksperimentinio metodo taikymu filosofijoje, t.y. sąvokos nurodo kokį nors empirinį veiksmą, jei ji nenurodo nieko, ką galima patvirtinti praktika, tai ji nereikšminga ir tuščia.

Anot jo, filosofijos tikslas yra atskleisti sąvokas taip, kad vėliau jas būtų galima tiksliai, empiriškai pritaikyti. Visos tiesos reliatyvios, nes priklauso nuo praktinės sėkmės ir empirinio pritaikymo. Mokslas privalo būti utilitarus. O sąvokos – verifikuojamos.

Pirsas kritikavo dekartizmą, nes

  1. „Jis aiškina, kad filosofija privalo prasidėti visuotine abejone“, kai tuo tarpu pradedama „išankstinėmis nuostatomis, kurios neatrodo mums kvestionuojamomis“, nors vėliau ir galime rasti priežastis, kad iškeltume klausimus dėl jų. „Neimkim abejoti filosofijoje tuo, kuo neabejojame savo širdyse“.
  2. „Jis moko, kad galutinis teisingumo patikrinimas yra ... individualioje sąmonėje“, tuo tarpu moksle teorija remiasi bandymais tol, kol pasiekiamas sutarimas, kol nelieka abejojančių. Joks atskiras individas neturi viltis išpildyti kelių kartų filosofinę svajonę. Tol, kol yra metodiškų prieštaravimų teoriniame lygyje, tol teorijos kūrėjas turi jausti abejonę dėl jos.
  3. Jis pasitiki „viena išvada dažnai priklausančia nuo daugelio nežymių prielaidų“, kai filosofija, kaip sėkmingas mokslas, turėtų remtis tik rimtomis, kruopščiai parinktomis prielaidomis ir pasitikėti ne kokiu nors vienu argumentu, o daugeliu jų, stipriai tarpusavyje susijusių.
  4. Jis daugelį faktų aiškina kaip „visiškai nepaaiškinamus, kaip paaiškinimą pateikdamas ‚Dievas taip padarė‘“.

Pirsas metafiziką skirstė į

  1. Ontologiją arba bendrąją ontologiją.
  2. Psichinę arba religinę metafiziką.
  3. Fizikinę metafiziką. Pirsas laikė, kad „materija yra išsekęs mąstymas; įsigalėję įpročiai yra fiziniais dėsniais“. Jis skirstė tikrovę į 1) absoliutaus atsitiktinumo (tychistinis požiūris); 2) mechanistinės būtinybės (anacistinis požiūris); „meilės dėsnio“ (agapistinis požiūris).

Maksas Vėberis
Va tai šeimynėlė!
Aritmetikos pagrindai
Amerikos matematikos pirmtakas
Ferdinandas de Sosiūras
Matematikai: Davidas Hilbertas
Paslaptingi Markovo procesai
A. Puankarė. Mokslas ir hipotezė
Laplasas: asmenybė ir veikla
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Kalbos matas ir netiesinė struktūra
Mokslo riboženkliai: 1867-ieji – kartų kaita
N. Teslos tyrimų metodas ir pasaulėvaizdis
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Mokslo ribotumas: Dievas, Giodelis ir gravitacija
Džordžas Birkhofas - matematikas ir meno matuotojas
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
V. Nalimovas. Skaičiaus filosofija
P. Fejerabendas prieš mokslą
Atsidaro matematikos muziejus
Hadronų koliderio kūrėjas
Borchesas ir matematika
Galileo Galilėjus
Vartiklis