Vittgenstein: Kopėčių patraukimo simptomai ir kaip elgtis su jais. Vartiklis

Bus aptariama J. Conant'o¹⁾ straipsnyje „Sudėjus du ir du“ išsakyta pastaba apie Vitgenšteino „Traktatą“:

„Vitgenšteinas pats kritikuoja 'Traktato' filosofinio perteikimo būdą, dėl to, kad… jo doktrina turi trūkumų, o todėl, kad jo metodas su trūkumais: jam būdingas dogmatiškumas - veikalas sukelia įspūdį, kad dalykai jame pateikiami dogmatiškai. Toks kritikos išsakymo būdas turi leisti manyti, aš laikau, kad panaudota procedūra nelabai tinka norint išlikti neutraliu dialektiniame konflikte – tarp samprotavimo pretenzijų ir jo nusivylimų - kai dogmatizmas pristato vieną iš pusių. 'Traktatas', žinoma, bando išsakyti šią problemą. Jis bando teigti apie savo sakinius, kad jie nėra prasmingi teiginiai, o tik paaiškinimai. Tačiau, atrodo, kad Vitgenšteino vėlesnė savo veikalo kritika kaip beveik visada pasirodo per vėlai“.

'Traktatas' tiek daug kalba apie logiką, nes logika gali būti be problemų išreikšta logikos kalbos žaidimu, - skirtingai nuo etikos. Tačiau 'Traktatas' yra veikalas apie etiką – ir būtent filosofinės problemos su dėstoma logika trukdo filosofams suprasti Vitgenšteino etikos požiūrį. „Traktato“ tragedija yra tai, kad jo dogmatiškumas yra perdaug įtikinantis paviršinės gramatikos lygyje, kad leistų susidaryti teisingam įspūdžiui, kad gramatikos gilumoje visa knyga yra savo pačios satyrinis reductio ad absurdum. Skaitytojas linkęs jausti, kad kiekvieną teiginį turi sekti „taigi taip“ arba „susiję su tuo“. Reductio ad absurdo jėga tame, kad jis verčia mus galvoti apie tai, apie ką negali būti galvojama. Tačiau dauguma analitiškai orientuotų „Traktato“ skaitytojų tradiciškai laikė, kad jiems draudžiama net pagalvoti apie tai, apie ką negalima galvoti. Vitgenšteino mokinys M. O'C. Drury²⁾ sėkmingai panaudoja Kierkegoro palyginimą apie teatro direktorių, kuris išbėga į sceną vaidinimo viduryje, kad praneštų apie kilusį gaisrą. Žiūrovai mano, kad tai vaidinimo dalis ir kuo garsiau jis šaukia, tuo labiau publika ploja. Ch. L. Creegan'as net sakė, kad filosofai, labiausiai jaučiantys, kad teisingai supranta „Traktatą“ (t.y. taip, kaip norėjo Vitgenšteinas), tradiciškai buvo tie, kurie turėjo jo nesuprasti.

Dauguma 'Traktato' skaitytojų negalėjo priimti to loginio paviršiaus ir mistinės gelmės derinio; jie negalėjo įsivaizduoti, kaip galima būtų suprasti Vitgenšteiną, ir padėjo knygą į šalį. Umberto Eco „modelinis skaitytojas“, kuriam autorius gali savo tekste įtraukti priemones jo interpretavimui, sunkiai įsivaizduojamas 'Traktato' atveju. Ir tai yra, dėl ko 'Traktate' pateiktas logikos demitologizavimas išlaikytas Vitgenšteino vėlesnėje filosofijoje. Savo straipsnyje „Filosofas ir jo kaukė“ (1992) prancūzų filosofas Jacques Schlanger'is⁴⁾ išnagrinėjo filosofų ryšius su auditorija, kuriai skiria savo mintis. Anot jo, atrodo, kad didžiųjų filosofų veikalų skaitytojai net nesitiki saviraiškos jų tekstuose. Jie labiau tikisi išgirsti bauginančią, nuasmenintą tiesą, kurie tie pasiekė, o tiesa turi teisę būti pontifikuota:
„Vitgenšteinas pradeda 'Traktatą' eile kategoriškų tvirtinimų, kurie iš tikro sukelia įspūdį apie jo išsakomą tiesą: 'Pasaulis yra visa, kas yra. Pasaulis yra faktų, o ne daiktų visuma'. Kas būtų, jei vietoje tokio kategoriško tono, Vitgenšteinas būtų sakęs: "Aš manau, aš tikiu, man atrodo, aš darau prielaidą, būtų įdomu tarti [ar kažką tokio], kad pasaulis yra visa, kas yra; tarkime, kad pasaulis sudarytas iš faktų, o ne daiktų, nors aš tiksliai nežinau, kas yra daiktas'? Ar Vienos ratelis priėmė tai, ką jis taip rimtai sakė?“.

Sunku įsivaizduoti, kaip kažkas kaip Raselas (leidusio sau klausinėti išvargusio Vitgenšteino, naktimis vaikštinėjančio po kabinetą, apie ką jis galvoja - ar apie logiką ar apie savo nuodėmes) galėtų perkąsti Vitgenšteino ankstyvąjį stilių. „Traktato“ stilius gerokai nutolęs nuo linksmo, savimi patenkinto, pseudo objektyvaus Raselo stiliaus, besiremiančio britų aristokrato šmaikštumu. Kaip kartą pasakė pats Vitgenšteinas, „Traktato“ pradžia sklidina „melsvo rūko“. Jis primena Bacho fugų garsus katedroje - naktį žvakių šviesoje ir net Jono evangelijos pradžią: „Pradžioje buvo žodis, ir žodis buvo pas Dievą, ir žodis buvo Dievas“. Netgi „Traktato“ pagrindinių pastraipų skaičius primena skaičiaus septyni svarbą judėjų-krikščionių misticizme, arba bent jau „Apokalipsėje“. Išsireiškiant trumpai, „Traktato“ stilius yra kosminis, tuo tarpu Vitgenšteino vėlesnės filosofijos stilius yra banalus. Pats L. Vitgenšteinas 1931 m. rankraštyje pastebėjo, kad „Traktato“ pradžia pernelyg pompastiška, sukeldama skaitytojams klaidingas asociacijas: „Kai pradėjau kalbėti apie ‚pasaulį‘ (o ne šį medį ar stalą), ko dar norėjau, jei ne tais žodžiais išreikšti kažką aukštesnio?“. Vėlesniuose savo kūriniuose Vithgenšteinas bando išvengti „Traktato“ stiliaus.

Jau po 30 m. L. Hertzberg'as pasakė, kad tai, ką jis darė vėlyvojoje filosofijoje panašu į gyvenimą nustūmus šalin kopėčias. Tik reikia pastebėti, kad nustūmęs kopėčias, pats Vitgenšteinas jautė sunkius pasikeitimo simptomus. Nenuostabu, kad pats Vitgenšteinas minėjo skirtumą tarp savo ankstyvojo ir vėlesniojo stilių: „Mano minties judėjimas dabar visiškai kitoks, nei buvo prieš 15-20 m. ir tai tarsi tapytojas pereitų iš vienos mokyklos į kitą“. Bet 1949 m. jis sugrįžo prie ankstyvojo stiliaus. Tada jis pasakė: „Kiekvienas sakinys 'Traktate' turi būti suprantamas kaip skyriaus pavadinimas, reikalaujantis tolimesnio išdėstymo. Mano dabartinis stilius visiškai kitoks ir aš bandau išvengti tos klaidos“.

Taigi, grįždamas prie ankstesnio stiliaus, vėlyvasis Vitgenšteinas bandė apsaugoti savo skaitytojus nuo klaidingų asociacijų, kad ankstyvojo Vitgenšteino idėjos vėl nebūtų klaidingai suprastos. Tačiau toji strategija nebuvo labai sėkminga – ji daugiausia kėlė interpretacijas, pagal kurias radikalus stiliaus pasikeitimas reiškė ir minčių pasikeitimą. Tačiau išsaugoti Pirmojo pasaulinio karo laikų užrašai (kaip ir naujausios analizės) rodo, kad idėjos liko panašios. Ir net kelios savaitės prieš mirtį jis pateikė formuluotes, labai panašias į naudotas „Traktate“.

Problema dėl tų formuluočių ne dėl reikšmių, o dėl jų papildomų prasmių. Daug kas susiję su „nesąmonės“ supratimo nemažoje rašinių apie „Traktatą“ dalyje. Anot C. Diamond'o ir J. Conant'o, „nesąmonė“ nėra techninis terminas prasmių teorijoje, kaip dauguma komentatorių linkę manyti. Iš tikro tai vertinamas terminas įprastinėje kalboje. Tad besiginčijantys, ką jis turėjo omenyje dėl Sachverhalt, Gegenstand ar Lebensform, pirmiausia turėtų žvilgtelėti į vokiečių kalbos žodyną.
„Traktatas“ yra paprasčiausiai nesąmonė; jis nėra kažkuo, kas laikytina nesąmone vien dėl ginčijimosi. Pagal Schlanger'į, filosofai, turintys kažką pasakyti, visada yra savęs teigėjai: savęs, savo minčių, pažiūrų, tikėjimų jutimų, troškimų ir išmonių. Tačiau klaidinga tikėti, kad filosofinis tekstas gali būti paaiškintas remiantis vien psichologiniais autoriaus aspektais. Autorius bando sukurti interaktyvų ryšį tarp savosios egzistencinės problemos ir skaitytojo; skaitytojuje atrasti dalykus, kurių tasai nepastebėjo [tuo tikslu Schlanger'is atkreipia dėmesį į filosofinių veikalų pratarmes]. Vitgenšteinas vienos savo paskaitų metu pastebėjo, kad bando studentams įrodyti, kad jie susipainioję iki tiek, kad net neįsivaizduoja, iki kiek. Tokio mąstytojo, kaip Vitgenšteinas, atveju, sunku nustatyti ryšį su jo asmeniu: „Kad paimtum maksimumą iš jo, turi išvysti, kad jis neturi nieko panašaus į jus“ (C. McGinn).

Tai, kad perėjimas prie paprasto stiliaus leido išlikti giliu ir įžvalgiu, gali būti paaiškinta tuo, kad vėlyvuoju laikotarpiu Vitgenšteinas pažvelgė į tai, ką galima pavadinto magiškuoju realizmu.

Kartą L. Vitgenšteinas pasakė draugui: „Aš nesu religingas žmogus, tačiau negaliu padėti matydamas bet kurią problemą iš religinio požiūrio taško“. Tos iš religinio požiūrio taško matomos problemos linkę būti techniniais logikos ir kalbos dalykais. Vitgenšteinas, prieš pasukant į filosofiją, mokėsi inžinerijos ir todėl naudojasi įprastomis dantračių, svirčių ir mašinerijos metaforomis. Ten, kur jo raštuose aptiksite žodį „transcendentinis“, netoliese bus ir „nesusipratimas“ ar „nesąmonė“.

Vis tik kai jis atsako filosofams, siekiantiems aukštesniųjų paslapčių, jis gali būti labai nepagarbus – štai: „Žmogus, pasakęs, kad negalimą į tą pačią upę įbristi dukart, buvo neteisus; į tą pačią upę galima įžengti dukart“. Tokiais tiesmukiškais pareiškimais Vitgenšteinas atrodo esąs tiesiog nuobodus, viską pažodžiui imantis. Vis tik įdėmus to pareiškimo panagrinėjimas gali mums parodyti, ką ji turėjo omenyje ne tik sakydamas „iš religinio požiūrio taško“, bet ir išryškinti Vitgenšteiną kaip ypatingai originalų religinį mąstytoją.

Heraklitas, tuo pat metu ikisokratinis ir postmodernistinis mąstytojas, „Naujojo amžiaus“ ir kitų klaidingai cituojamas išėmus iš konteksto, nes visa, ką mes turime iš jo – tėra tik atskiri fragmentai. Bet ko mes negalime padaryti? Aišku, aš galiu pamakaluoti kiek koja upėje nuo kranto. Bet tai ta pati upė nuo pradžios iki pabaigos – vanduo, tekantis pro mano koją, galiausiai įsilieja į vandenyną ir tuo pat metu nauji vandenys įsilieja į jos ištakas – ir, galiausiai, ar aš tesu tas pats žmogus?

Vienu skaitymo būdu Heraklitas perteikia mistinį pranešimą. Mes naudojame tą žodį upė, kad apibūdintume kažką, kas yra nuolatinėje tėkmėje, o tai gali mus lenkti prie minties, kad daiktai yra pastovesni, nei yra iš tikro – ir net daugiau, kad pastovūs daiktai iš tikro egzistuoja. Mūsų su daiktavardžiais susieta kalba negali pajusti nenutrūkstamo egzistavimo srauto. Heraklitas nurodo, kad kalba – neadekvatus įrankis tikrovės aprašymui.

Vitgenšteino pareiškimai intriguoja tuo, kad, atrodydami nepaprastai svarbiais, neaišku kokią reikšmę turi kam nors. Tarkim Heraklitas leidžia dieną prie upės su Parmenidu, teigiančiu, kad kitimai neįmanomi. Jie gali karštai susiginčyti, ar taip vadinamoji upė yra viena ar jų daug, o tada nueiti paplaukioti, atsigaivinti gėrimu ar pažvejoti su museline. Nė vienas tų veiksmų nė kiek nepakeičia ginčo dalyvių metafizinių aplinkybių.

Anot Vitgenšteino, tokius ginčus galima paaiškinti palyginus, ką sako žmonės su žaidimo ėjimais. Kaip kiekvienas šachmatų ėjimas keičia žaidimo būseną, taip kiekvienas ėjimas pokalbio metu keičia to, ką jis vadina kalbos žaidimu, būseną. Pokalbio, kaip ir šachmatų figūros ėjimo, prasmė tame, kad kažkas būtų padaryta. Tačiau ėjimas užskaitomas tik tada, jei tas ėjimas užtikrino tam tikrą padėties pasikeitimą tame žaidime. Žaidžiant šachmatais, reikia mokėti atskirti žirgą nuo rikio, žinoti, kaip vaikšto skirtingos figūros ir t.t. Pradinė padėtis lentoje – tai ne ėjimų seka; tai yra tai, ką pirmiausia padarome, kad žaidimas būtų įmanomas.

Vitgenšteinas mano, kad vienu būdu susipainioti kalboje yra tas, kad veiksmai nustatant taisykles ir vietų išdėstymą vyksta toje pat terpėje kaip ir tikrieji kalbos žaidimo ėjimai, - t.y. žodžiuose. „Upė išeina iš krantų“ ir „žodis upė – daiktavardis“ – abu teiginiai gramatiškai teisingi, tačiau tik pirmasis yra ėjimu kalbos žaidime. Antrasis įveda kalbos naudojimo taisyklę – tai tarsi „rikis eina įstrižainėmis“.

Vitgenšteinas nori, kad pamatytume, kad Heraklito ir Parmenido nuomonės išsiskiria, tad tai ne faktas apie upę, o pokalbio apie upę taisyklės. Heraklitas siūlo naują kalbos žaidimą: kad žodis upė draudžia sakyti, kad į upę galima įbristi dukart, nes kalbos žaidimo taisyklė draudžia sakyti, kad tas pats veiksmas tuo pačiu laiko momentu nutiko skirtingais laiko momentais. Nėra nieko blogo siūlyti alternatyvias taisykles, jei aiškiai suprantate, kad darote būtent tai. Tad sakydami „Karalius vaikšto kaip valdovė“ jūs arba sakote kažką klaidingai apie šachmatų žaidimą, arba siūlote alternatyvų žaidimo variantą, galintį būti geru ar blogu. Heraklito bėda tame, kad jis įsivaizduoja, kad kalba apie upes, o ne taisykles, - ir tokiu atveju jis tiesiog klysta. Pagal Vitgenšteiną, mūsų dažna klaida filosofijoje tame, kad manom, kad darome viena, kai iš tikro darome kita.

Bet jei atmesime pastebėjimą apie upes kaip naivią klaidą, nieko iš o nepasimokysime. Vitgenšteinas perspėjo: „tam tikra prasme negalima per daug atsargiai priimti filosofines klaidas; jose tiek daug tiesos“. Heraklitas su Parmenidu negalėjo nieko kita daryti dėl savo metafizinių skirtumų, tačiau tie skirtumai liudija apie stipriai skirtingą požiūrį į viską, ką jie daro. Jis gali būti gilus ar paviršutiniškas, drąsus ar atsargus, tačiau jis nėra teisingas ar klaidingas. Lygiai taip žaidimo taisyklės nėra teisingos ar klaidingos – jos tėra matu, pagal kurį nustatome, ar žaidimo ėjimai teisingi ar klaidingi – tačiau kokius žaidimus, jūsų nuomone, verta žaisti ir kaip žiūrite į jų taisykles ir kaip jas naudojate, daug pasako apie jus.

Tai kas skatina tą sustatymo išraišką laikyti metafiziniu faktu? Heraklitas siekia reformuoti kalbos žaidimus, nes mano, kad jie iškreipia reikalus. Bet ką reiktų padaryti norint įvertinti, kad mūsų kalbos žaidimai daugiau ar mažiau adekvatūs tam tikrai ribine tikrovei? Mums reiktų palyginti du dalykus: mūsiškį kalbos žaidimą ir tikrovę, kurią jis turi perteikti. Kitaip sakant, reiktų palyginti tikrovę, kurią įsivaizduojame, su tikrove, nesiejama su jokiu įsivaizdavimu. Tačiau tai neturi prasmės: kaip galite įsivaizduoti, kaip atrodo daiktai nesaistomi jokio įsivaizdavimo?!

Bet net faktas, kad mums gali kilti pagunda manyti, kad galim tai padaryti, liudija apie gilų žmogaus siekį išsinerti iš savo odos. Galime jaustis esą savo kūniško egzistavimo apriboto laike spąstuose. Yra tam tikras religinis impulsas, ieškantis išsilaisvinimo iš tų apribojimų: siekis išeiti iš mūsų baigtinio „aš ribų ir prisiliesti prie begalinio. Religinis Vitgenšteino proveržis mus stumia priešinga kryptimi: jis bando ne nepatenkinti mūsų transcendiškumo siekį, o aplamai mus atriboti nuo tokio siekio. Jo siūlomas išsilaisvinimas – tai ne nuo mūsiškių „aš“ apribojimų, o mūsų apribotiems „aš“.

Vitgenšteino pastaba apie Heraklitą yra paimta iš 4-ojo dešimtm. mašinraštinio teksto, kai jis dar tik bandė vystyti brandžią filosofiją, po mirties paskelbtą „Filosofiniuose tyrinėjimuose“ (1953). Šis vėlyvas kūrinys ypatingas tuo, kad filosofas, kiekvieną problemą nagrinėjantis iš religinio požiūrio taško, susilieja su praktišku inžinieriumi. Metafizikinės spekuliacijos jam yra tarsi dantračiai, ištrūkę iš kalbos mechanizmo ir beprotiškai nekontroliuojamai besisukantys. Inžinierius Vitgenšteinas nori, kad mechanizmas veiktų sklandžiai. Ir būtent čia pasireiškia dvasinis nušvitimas: mūsų teisingai suprastas tikslas – ne transcendentiškumas, o pilnai įdėtas imanentiškumas. Šiuo atžvilgiu jis siūlo savitą techninį sprendimą, kurio išraišką randa pas mistikus, nuo Meisterio Ekharto iki dzen patriarchų: ne siekti tobulybės būsenos, o pripažinti, kad tai, kur randatės, jau šią akimirką, yra visa, jums reikalinga tobulybė.

Žmogus ir kompiuteris

Pasaulis yra kaip loginė sistema, kurioje bet kuris teiginys P yra arba teisingas, arba klaidingas. P ir ne-P užpildo visą erdvę. Nelieka vietos Werner Heisenberg‘o neapibrėžtumo principui (kad negalima didžiausiu tikslumu išmatuoti visų objekto savybių, pvz., elektrono vietos ir greičio).

Logika yra kompiuterių darbo pagrindas. Žmogaus protas nuo jo skiriasi tuo, kad loginį protavimą gali paremti nelogiškais argumentais. Tai pademonstruoja skirtumas tarp to, kaip šachmatais žaidžia žmogus ir kompiuteris. Kompiuteris gali laimėti prieš žmogų, nes tai griežtai determinuotas žaidimas su ribotu pasirinkimų skaičiumi. Žmogus gali daryti tokias klaidas, kurių kompiuteris nedaro. Bet žaisdamas žmogus naudoja gilesnes koncepcijas, tuo tarpu kompiuteris tik perrenka variantus. Jis tik tiek naudoja koncepcijas, kiek jų į programą įdėjo kūrėjai.

Žmogus tas koncepcijas sukuria sujungdamas praeities, dabarties ir galimos ateities idėjas – ir jų pagrindas ne teisingumas, o jutimai, intuicija, miglotos nuostatos... Kompiuteris visada išrenka geriausią ėjimą, tuo tarpu žmogus kartais nepagrįstai aukoja figūras, nes auka jam gali atrodyti graži ar įdomi. Jis ne visada gali nustatyti savo veiksmų poveikį ateičiai. Tuo tarpu kompiuteris visada žino savo ėjimų pasekmes ir nedaro nesaugių ir gražių ėjimų.

Liudvikas Vitgenšteinas tyrinėjo primityvias kalbos formas, neturinčių sudėtingų mąstymo procesų prieštaringumų. Jo manymu priežasčių-pasekmių sąryšių grandinėje loginiais samprotavimais sudėtingus dalykus galima išvesti iš paprastų dalykų. Tačiau sudėtingi procesai gali užstrigti susidūrę su neišsprendžiamomis problemomis. Vitgenšteino amžininkas Rene Tomas³⁾ sukūrė katastrofų teoriją. Tuo tarpu paprasti procesai yra nenutrūkstami.

Kitas amžininkas Kurt Godel‘is išvystė nepilnumo teoremą. Uždaroje erdvėje ne visus teiginius galima įrodyti tos sistemos priemonėmis. Kad juos įvertintumėm, turime išeiti iš sistemos.

¹⁾ Džeimsas Konanas (James Ferguson Conant, g. 1958 m.) – amerikiečių filosofas, kurio dėmesio sritys yra kalbos filosofija, etika ir metafilosofija. Labiausiai žinomas rašiniais apie Vitgenšteiną ir ryšiais su „Naujojo Vitgenšteino“ mokykla (Cora Diamond). Taip pat rašė apie G. Fregę bei R. Karnapą bei jų ryšį su Vitgenšteinu. Yra parašęs plačiai aptariamas esė apie „žemyninius“ filosofus: Kierkegorą, Nyčę... Pasikartojančiu motyvu jo kūriniuose yra filosofinis skepticizmas.

²⁾ Maurice O'Connor Drury (1907-1976) - airių kilmės psichiatras, L. Vitgenšteino mokinys ir pasekėjas, dirbęs ir dėstęs Dubline. Parašė knygas „Pokalbiai su Liudviku Vitgeinšteinu“ ir : „Žodžių apie Vitgenšteiną pavojai“, kurioje bandė kalbos kritiką pritaikyti praktikoje, psichologijoje, kad ji valdytų mąstymą lygiai taip, kaip fizika valdo materiją.

³⁾ Renė Tomas (Rene Frederic Thom, 1923-2002) – prancūzų matematikas, topologas, dėmesį sutelkęs į tuos aspektus, kuriuos galima būt pavadinti singuliarumo teorija. 1958 m. už kobordizmų teorijos sukūrimą (ekstravagantiškos homologijos, netenkinančios Stinrodo-Eilenbergo aksiomos) gavo Fieldso medalį.
Vėlyvuoju laikotarpiu (1968-72) visuomenei tapo žinomas kaip katastrofų teorijos, išvystytos singuliarumų teorijos rėmuose, pradininkas. Jis ją bandė taikyti įvairiose srityse – nuo lingvistikos iki gėlių žiedų formos paaiškinimų. Paskutinių 20 m. publikacijos buvo daugiausia iš filosofijos ir epistemologijos, kai jis iš naujo peržvelgė Aristotelio mokymą apie mokslą.

⁴⁾ Žakas Šlangeris (Jacques Schlanger, g. 1930 m.) – žydų filosofas, gimęs Frankurte, Vokietija Paskutiniu metu dėsto Jeruzalės Hebrajų un-te. Daugelio veikalų autorius, tarp jų „Vadovas pradedančiajam filosofui“, „Mąstytojo vienatvė“, „Apie gerą gyvenimą“, „Menas, idėjos ir mano menkos sielos atsiprašymas“ ir kt.