Šiuolaikinis spiritualizmas mokslo evoliucijos požiūriu. Vartiklis

Viena spiritualizmo savybių yra jo prisitaikomumas: jis įtraukė eklektišką grupę iš mediumų, intelektualų, prisišliejusiųjų, socialinių reformatorių, gydytojų, leidėjų, nuobodžiaujančių žmonų, žavių jaunų moterų ir, galiausiai, mokslininkų, o taip pat visų, „ieškančių įrodymo, kad gyvenimas žemėje nėra žmonių egzistencijos visuma“. Spiritualizmas suteikė intymumo jausmą ir buvo savotišku kolektyviniu hipnotiniu poveikiu nemažai visuomenės daliai. Tu pat metu, jis, kaip bet kuriS eretiškas judėjimas, neigė vyraujančias laikmečio dogmas – ar tai būtų religijos sekuliarizacija, ar mokslo buržuazėjimas.

Dažnai „šiuolaikinio“ spiritualizmo pradžia laikomi 1848-ieji. Tais metais daug paslaptingų pabeldimų vyko Fox‘ų šeimos užimtoje trobelėje, Hydesville, Niujorko valstijoje. Jie buvo priskiriami nužudytam prekybininkui ir naujiena išplito greitai ir plačiai. Netrukus reiškinys persikėlė į Angliją ir Europą. Tai negalėjo įvykti tuščioje intelektualinėje erdvėje, - dirva tam turėjo būti jau paruošta.

A.A. Walsh‘as spiritualizmo pradžią kildina iš J.S. Grimes‘o^*) 1843 m. paskaitų apie nervų sistemos fiziologiją ir frenologiją Poughkeepsie mieste (Niujorko valstijoje). Kiti spiritualizmo pradžią įžvelgia ankstyvuosiuose intelektualiniuose judėjimuose nesiedami su konkrečiais įvykiais. Frank Podmore 1902 m. klasikinėje spiritualizmo istorijoje „Šiuolaikinis spiritualizmas“ teigia jį kilus iš dviejų srovių, kurios pirmąkart susiliejo Amerikoje. Tai „gyvūniškojo magnetizmo“ kulte, kuris daugiau ar mažiau nuo Mesmero laikų buvo sutinkamas kiekvienoje civilizuotoje šalyje, ir raganavime ir su juo susijusiuose reiškiniuose.

Protingi spiritizmu netiki

Kartą pas akademiką I. Pavlovą į laboratoriją užsuko Oldenburgo princas ir ėmė įkalbinėti vykti su juo į jo rūmus, kur pasirodymą rengs toks nepaprastas spiritualistas, kad Pavlovas pakeis savo skeptišką požiūrį į juos. Pavlovas atsikalbinėjo, sakė, kad tai grynas šarlatizmas, tačiau galiausiai vis tik sutiko.

Kai jį pristatė spiritualistui, tasai iškart ėmė jį vadinti genijumi. Princas pašnibždėjo Pavlovui: „Matote, jis iškart suprato, kas jūs“. Tačiau akademikas atsakė: „Na ir kas čia nuostabaus. Visi aplink su uniformomis, su juostomis, ordinais, o aš nors ir paprastu švarku, tačiau man rodo dėmesį. Reiškia, aš kažką reiškiu“.

Prieš seansą Pavlovas susitarė su vienu jaunu vyriškiu iš princo palydos. Jiedu sėdu abipus spiritualisto ir, kai tik užgesino šviesą, tvirtai sugriebė jį už rankų. Svečiai veltui laukė stebuklo. Išsekęs spiritualistas, bergždžiai bandęs ištraukti rankas, galiausiai paprašė uždegti šviesą, pareiškęs, kad kažkas jam labai trukdo dvasiškai. Pavlovas pasišaipė: „Kur ten dvasiškai, grynai fiziškai. Pažiūrėkite, man, o ir kaimynui iš kitos pusės apsiuvus nutraukėte...“

Į panašų seansą Fridricho Vilhelmo II rūmuose buvo pakviestas ir žinomas gamtamokslininkas ir keliautojas A. Humboltas. Karaliui tamsoje pasirodė, kad stalas juda, ir jis iš jausmų pertekliaus bakstelėjo Humboltui: „Ar pastebėjote, kad juda stalas?“. Tasai filosofiškai pastebėjo: „Protingi žmonės neprieštarauja, jūsų didenybe“.

Spiritualizmas nuo savo pirmtakų skyrėsi pseudo-religingume bei moksliniu jo grindimu. Janet Oppenheim^**) jo vystymą priskyrė žmonėms, kurie siekė suderinti mokslą su krikščionybe.

Alan Gauld‘as tyrė 19 a. pradžios Anglijos religinio atgimimo šaknis, kuriomis laikė kylantį susidomėjimą evangelizmu ir metodizmu. Vėliau tas pats pakilimas sietas su spiritualizmu. Kylančią tendenciją „priverstine abejone“ į krikščioniškąjį tikėjimą spiritualizme iliustruoja Frederick Myers‘as ir Henry Sidgwick‘as, Psichikos tyrimų bendrijos įkūrėjai. Taip pat „19 a. antrame ketvirtyje įvairūs moksliniai ir techniniai laimėjimai tapo plačiai žinomi ir audrino žmonių vaizduotę apie mokslo jėgą ir galimybes… Jie negalėjo kelti, bent jaunimui, optimizmo…“

Tai paaiškina mokslinį spiritualizmo suvokimą paprastų žmonių tarpe, bet nepaaiškina, kodėl į spiritualizmą linko mokslininkai. Kodėl Niutono mechanistinei pasaulėžiūrai esant zenite dalis mokslininkų parodė susidomėjimą spiritualizmu? Tam reikia suprasti, ką po 1850-ųjų mokslas reiškė britų visuomenei. Daliai jų jis buvo apribotas tyrimais laboratorijose. Kitiems – bet kokį žmogaus ir gamtos pažinimą. Ir visa eilė tarpinių padėčių. Ir reikia pabrėžti, kad tie mokslininkai nebandė aiškinti mokslo religinėmis sąvokomis, o bandė moksle rasti vietą religijai.

J. Oppenheim dar vienu veiksniu laikė ankstyvąją frenologiją, besivysčiusią po 1820-ųjų su aiškiai išreikšta nuostata, kad “smegenys yra vienintelis mąstymo organas”. Frenologija buvo psichologijos pirmtakė. Ji ir mesmerizmas įtakoja vienas kitą. Spiritualizmas iš jų išsiskyrė pseudo-religingumu. Mat kai kurie spiritualizmą priėmė kaip sociologinį-politinį judėjimą.

Mesmerizmas išsivystė priešrevoliucinėje Prancūzijoje, kur jis tapo atrama prieš Švietimą. Po revoliucijos jis nuo kraštutinio racionalizmo ir net materializmo pasuko į spiritualizmą.

1850-ųjų mesmerizmo apogėjaus metu buvo sukurtos naujos vaiduoklių iškvietimo ir konvulsijų sukėlimo technikos. Mesmerizuojančios lazdelės ir grandinės liko, bet kubilais naudotis liautasi, veidrodžiai ištobulinti tiek, kad rodė dvasias, dvasios bendravo belsdamos stalus ir piešė anglimi.

19 a. pabaigoje dominuojantis mokslinis požiūris buvo niutoniškasis ir mechanistinis – nors ir ne visuotinai. Tie, kurie nebuvo įsitraukę į mokslinę veiklą, nebuvo tiek prisirišę prie Niutono mechanikos kaip akademinio sluoksnio atstovai. Vėliau Niutono sistema įsigalėjo ir mokymo sistemoje. Tačiau perteikiant mokymą “masėms”, atsirado pakeitimų. Mokslo koncepcijų pristatymas visuomenei neatitiko varianto akademiniams sluoksniams.

Bendrasis veiksnys buvo mąstymo ir materijos sintezės paieška. Visi bandymai buvo paradoksalūs. Tokios idėjos kaip gyvūnų magnetizmas, gyvybiniai fluidai, gyvybinės galios bei galvos formos buvo nagrinėjamos. Žmonės ir kitos gyvos būtybės pradėjo atrodyti daugiau, nei vien mechaniniai automatai ir sugyvinta materija turėjo ypatingas savybes, kurios išėjo iš negyvosios gamtos schemų. Arthur Lovejoy

Tai buvo bandymai išspręsti paradoksą, kuris buvo žinomas tiek, kiek siekia įrašai. Jis nuolat veikė žmonijos intelektualinį vystymąsi. Tai tyrinėjo Arthur Lovejoy bei Gerald Holton'as. Pirmasis knygoje “Didžioji būties grandinė” pažymėjo, kad yra, tiesioginės ar absoliučiai netiesioginės prielaidos apie daugiau ar mažiau nesąmoningus psichinius įpročius, pasireiškiančius individų ar kartos mintyse.

Tada jis įtraukė “elementarių idėjų” sąvoką, kuri susideda ir vienintelio tam tikro teiginio arba “principo”, aiškiai išsakyto iškiliausių Europos filosofų kartu su kai kuriais kitais ir susijusiais.

Lovejoy "elementariosios idėjos" sąvoką panaudojo kultūros ir idėjų istorijų kontekste. G. Holton'as savo knygoje "Thematinės mokslo idėjų kilmės" pateikė "themata" sąvoką, turinčią beveik tą pačią funkciją mokslo istorijoje (jos vis dar laikosi mokslo filosofai Stephen Toulmin'as ir Lewis Feuer'is. Pagal jį nėra radikalių istorinių pasikeitimų (mokslo revoliucijų), o tik palaipsnė koncepcijų evoliucija, kai atnaujintos hipotezės tam tikrais laiko momentais išpopuliarėja. Tos hipotezės yra themata ir jos nuolat vėl sušmėžuoja mokslo istorijoje. Themata kinta tik ribotai ir vystosi atitinkamai pasiektam mokslo lygiui. Kitaip, jos bazinės ir pagrindinės koncepcijos išlaikančios tam tikrą pastovumą kultūroje ir moksle.

Spiritualistai spiritualizmą tiesiog išplėtė nuo gamtos mokslų į sritis vadinamas antgamtiškomis. Senasis spiritualizmas vystėsi įgaudamas naujų savybių – “dvasinės būtybės, populiarios 17-18 a. ir besikišančios į žmonių reikalus, nebuvo žmonių dvasios” [ Podmore ]. Tuo tarpu šiuolaikinis spiritualizmas reikalų turi vos ne išimtinai su žmonių dvasiomis. Ir dvasinis pasaulis nebuvo atskiriamas nuo materialaus pasaulio ir abu sudarė vientisą pasaulį. Įtakos turėjo ir mokslinių koncepcijų vystymasis.

[ Wilhelm Wundt ]. Nuo ankstyvųjų laikų materializmas turėjo dvi formas, kurių viena neigia dvasinį pradą, o kita jį transformuoja į materiją. Antroji forma yra senesnė ir iš populiariųjų mitologijų perauga į filosofiją.

Šios dvi formos nusako du būdus, kuriais mokslas racionalizavo spiritualizmą – tais atvejais, kai tai buvo būtina. Iš kitos pusės, griežtas sąmonės ir materijos dualumas yra dekartiškas ir mechanistinis.

Spiritualizmo pervedimas į materiją turi pradžią 17 a. vokiečio Gotfriedo Leibnico monadose. Tai tarsi bandymas suderinti materiją ir mąstymą surandant jiems bendrus elementus. “Monadologijoje” rašoma:

Praeinanti sąlyga, kuri vysto ir išreiškia daugumą vienovėje arba paprastoje substancijoje, yra ne kas kita, kaip Percepcija. Tai turi būti tiksliai atskirta nuo Apercepcijos arba sąmonės. Ta prasme, dekartininkai darė didelę klaidą, kai neegzistuojančiomis laikė tas percepcijas, kurios nesuvokiamos. Ir tai jiems leido tikėti, kad vien tik dvasios yra monados, o gyvūnai neturi sielos ar kitų Entelechies; ir tomis sąlygomis jie negalėjo atskirti realios nesąmoningos būsenos nuo mirties. Taip jie perėmė scholastinę klaidą, laikydami, kad sielos gali egzistuoti visai nepriklausomai nuo kūno, kas net buvo patvirtinama sutrikusios psichikos pavyzdžiais, tikint, kad sielos yra nemirtingos.

Iš tikrųjų, Leibnico schemoje nebuvo sąveikos tarp dvasios ir kūno, nes jos buvo “iš anksto nustatytoje harmonijoje”. Iš kitos pusės, Leibnicas įtraukė kontinumą tarp dvasinio ir materialaus pasaulių. Siela ir kūnas monadose buvo neatskiriami, nors ir buvo visiškai autonominiai. Tai buvo pasiekta materiją suskaičius į atomo dydžio monadas.

Barrow'as pastebėjo, kad spiritualizmas išsivystė kaip veiksnių sąveika per ilgalaikį Švietimo racionalizmą ir greta buvusių liaudiškų gydymo būdų, “natūraliosios” magijos ir vadinamojo “baltojo raganavimo”.

Bet Švietimo racionalizmo pagrindas buvo dekartiško mąstymo ir materijos atskyrimo doktrina. Ir daug svarbesnis veiksnys spiritualizmui buvo Romantizmo iškilimas, kuris, kaip filosofinis judėjimas, buvo reakcija į Švietimą, kaip ir mesmerizmas buvo atsakas į Švietimo mokslo mechanistinį racionalizmą.

Tiek Lovejoy, tiek Ernst Cassirer'is romantizmo sėklas įžiūrėjo pačiame Švietime. Racionalistinis Švietimo požiūris pasaulį aiškino kaip mechaninį, jį suvesdamas iki materijos ir jėgų. Mąstymas ir materija atskirti visiškai, dekartiškai.

Romantizmas buvo mechanistinio požiūrio atmetimas ir kartu racionalizmo tęsinys. Leibnicas dar prieš šimtmetį aptiko tą problemą, ir kaip sprendimą pasiūlė monadą, fizinę esybę. Bet ir pati monada buvo fizinio pasaulio supaprastinimas, bet buvo ir fizinio jungimas su psichiniu, mąstymo su materija, objektyvaus su subjektyviu. Ir čia Herder'io svarba buvo tame, kad jis sugriovė sielos ir kūno autonomiškumus ir privertė juos sąveikauti.

Monada turėjo universalią substanciją, kuri siekė išreikšti save, “dvasią”, “kraft” arba galią. Herder'is, plėtodamas Leibnico idėjas, labiau įtakojo romantizmą nei Leibnicas.

Romantizmo požiūrį išreiškė ir vokiečių natūrfilosofija. O daugelis romantizmo bruožų buvo būdingi ir mesmerizmui. Iš esmės, “prancūzų romantikų rašiniai pilni elektros iškrovų, okultinių jėgų ir vaiduoklių” [Darnton}, kurių dauguma paimti iš mesmerizmo. “Mesmerizmas davė [Aleksandrui] Diuma ir kitiems romantikams tą medžiagą, kurios jie norėjo – fantastiško, paslaptingumų, okultizmo, nepaaiškinamų dalykų” [Darnton].

Jėgų bendrumo, ‘Naturphilosophie’ pagrindinės temos, ištakos ne mažiau fundamentaliame kontinumo principe. Kai kuriuose ankstyvuosiuose požiūriuose, galios ir energijos nebuvo griežtai atskirtos ir buvo tam tikra prasme tolydžiai pereinančios. Pvz., 18 a. pradžioje Rodžeris Boskovičius sukūrė teoriją, kurioje materijos atomai buvo pakeisti pritraukiančių ir atstumiančių jėgų deriniais. Jei materija ir jėgos yra tolygios, tada gamta turi būti vienalytė. Šis požiūris filosofinį pagrindą Materijos ir Energijos tvermės dėsniams. Bet ir pats Kontinumo principas yra vienijantis mąstymo principas ir Lovejoy laikytas vienu pagrindinių bazinių idėjų. Iš tikro, Lovejoy naudojo Leibnico filosofiją savo idėjų pateikimui.

Pagrindinės kosmoso savybės jam [ Leibnicui ] yra pilnumas, kontinumas ir tiesinis pokytis. Grandinė sudaryta iš monadų visumos besikeičiančių rangu nuo Dievo iki žemiausių juslinių gyvybės formų, ir tarp jų nėra dviejų panašių ir toje gradacijoje nuo žemesnių ir aukštesnių besiskiriančių mažiausiu įmanomu skirtumu.

Svarbu pažymėti, kad Leibnicui Visatoje nebuvo absoliučios tuštumos. Ši idėja susišaukia su Aristotelio plenum koncepcija apie visuotinę substanciją užpildančią visą erdvę.

Šios mokslinės koncepcijos buvo prielaidos šiuolaikiniam spiritualizmui. Sielos ir materijos kontinumas buvo jungianti monadų grandis, kuri virto ryšiui tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Jei nėra iki galo tikima mechaniniu pasauliu, kuriame tėra vien materija ir galios, tada galima priimti, kad po mirties kažkas išlieka.

Kaip kad gamtoje niekas ‘iš tikrųjų’ nemiršta, o tik atnaujina savo gyvenimą kita ir aukštesne forma, taip ir Žmogus. Būdamas aukščiausiu dėsnių tvariniu, privalo naudodamasis savo mąstymo galia ir protu vystytis anapusybėje [A.R. Wallace]

Ta prasme Kontinuumo principas yra vienijantis žmogaus evoliucijos mechanizmas. Nei Wallace, vienas darvinizmo įkūrėjų, nei pats Darvinas nenumatė problemų, kilsiančių iš mąstymo evoliucijos. Mąstymas išskiria žmogų iš gyvūnų pasaulio. Ir net laikant žmogų išsivysčius iš žemesnių formų, mąstymas netelpa į evoliucijos schemą. Su evoliucijos teorija, mąstymo ir materijos problema tik paaštrėjo. Ji buvo Wallace ir Darvino prieštaravimų priežastis. Wallace tikėjimas „Kažkuo, kas nėra materija, išsakytas 1864 m. esė „Žmonių rasės vystymasis natūralios atrankos būdu“. Žmogui pasiekus fizinį tobulumą, mąstymas tapo dominuojančiu veiksniu, skatinančiu nuolat augančią proto galią, kuri vystosi pagal poreikius. Tas Dieviškosios Dvasios „įkvėpimas“ buvo pagrindinė nesutarimo su Darvinu priežastis.

^*) James Stanley Grimes (1807-1903) – amerikiečių teisininkas ir frenologas. Apie jš mažai kas žinoma. Anglų imigrantų sūnus užsiėmė teise gimtajame Bostone ir Niujorke ir tuo pat metu dėstė medicininę jurisprudenciją Vermonto koledže. Kažkur po 1860-ųjų persikėlė į Evanstoną (Ilinojaus valst.).
Kažkur apie 1830-uosius J.G. Spurzheim‘as (1776-1832) skaitė paskaitas apie frenologiją Bostone, kurių vienu klausytoju buvo J.S. Grimes, kuriam paskaitos padarė tokį didelį įspūdį, kad jis nusprendė pats užsiimti frenologija. 1834 m. jis pradėjo skaityti paskaitas, o po 5 m. paskelbė „Naująją frenologijos sistemą“, išdėstančią jo požiūrius (ir nustatė 37 cerebrinius organus, kuriuos suskirstė į 3 tipus: ipseal (savisaugos ir rūpinimosi savimi), socialinį ir protinį ), o taip pat tais pačiais metais Buffalo įkūrė Vakarų frenologijos draugiją. Vėliau dar išleido „Freno-geologiją: progresyvųjį žmogaus sukūrimą“ (1851), kurioje teigė medulla oblongata (pailgąsias smegenis) esant centriniu organu, kuriame randasi sąmonė, o visi cerebriniai organai sueina į šį centrą. 1893 m. savo ilgametes studijas apibendrino trumpu traktatu „Freno-fiziologija“ – šiuo terminu jis apibūdino savo nustatytus ryšius tarp frenologijos ir fiziologijos.

^**) Džanetė Openheim (Janet Oppenheim, 1948-1994) – amerikiečių istorikė, Amerikos un-to Vašingtone profesorė. Plačiausiai žinoma savo darbais apie 19 a. Angliją. Viena svarbesnių jos knygų yra „Kitas pasaulis: spiritualizmas ir psichikos tyrimai Anglijoje, 1850-1914“ (1985).