Mėsos ir sūrio Užgavėnės prieš Velykas visada sekmadienį. Savaitė, kuri jas skiria, vadinasi Sirnica (pirmoji didžiojo pasninko savaitė). Užgavėnių data priklauso nuo Velykų, jos būna vasario ar kovo mėnesį. Mėsos Užgavėnės yra 8 sav. prieš Velykas, o sūrio – septynios.

Per mėsos Užgavėnes (nedelia Mesopustna) vakarienė tradiciškai yra mėsiška (dažniausiai - vištiena). Ja užsigavima nuo mėsos. Šeštadienį prieš mėsos Užgavėnes yra vadinamoji guliama zadušnica, kai minimi visi mirusieji. Moterys gamina, neša į kapus ir išdalija specialius apeiginius valgius – duonos kepaliukus, virtus kiaušinius, brinzą.

Sūrio Užgavėnėms (nedelia Siropustna) yra būdingi trys dalykai: apeigų stalas, švenčių laužai ir kukerių žaidimai.

Sirnicos vakare, sekmadienį, padengiamas šventinis apeigų stalas. Jam būtinai iškepama banica (sluoksniuotas pyragas) su brinza, patiekiami virti kiaušiniai, balta chalva su riešutų branduoliais, žuvis. Vakarieniauja keletas artimų giminių šeimų. Ypatingą pagyvėjimą sukelia paprotys chamkane - ant siūlo galo (kanapinio arba martenicos - pynutės iš šilkinių baltų bei raudonų siūlų – ateinančio pavasario ženklo), pakabinto ant lubų sijos, rišamas baltintas kiaušinis, anglies arba chalvos gabaliukas. Siūlą įsupa ratu ir visi sėdintieji aplink stalą (ypač vaikai) pakabintuosius bando pagauti burna.

Po šio papročio kiaušinį ir anglies gabaliukus surenka ir vėliau varoja kaip vaistą. O siūlas visada iš karto uždegamas; kiekvienas iš dalyvaujančių pavadinamas, ir iš to, kaip dega siūlas, spėjama apie jo sveikatą ir gyvenimą. Tokiu pat būdu buriama, koks bus derlius.

Kai kuriuose rajonuose vandeniu, kuriame vakarienei virė kiaušiniai, kitą dieną (švarųjį pirmadienį) prausiasi veidus – taip saugomasi blusų ir musių.

Per sūrio Užgavėnes (ir visą Sirnicos sekmadienį) įprasta atsiprašyti – jaunesnieji atsiprašo vyresniųjų, vaikai – tėvų, jaunieji prašo krikšto tėvų atleidimo; tuo metu bučiuojama ranka, nešamos dovanos – dažniausiai <>banica ir vynas.

Ugnies uždegimas per Sirnicą yra viena esminių ir pačių būdingiausių apeigų. Tai daroma Užgavėnių dieną prieš vakarienę. Svarbiausi apeigos dalyviai – berniukai (8-14 metų) ir viengungiai. Aplink kaimą kuriami laužai tikint, kad iki ten, kiek pasiekia jų šviesa, vasarą nebus krušos ir ledų. Peršokimas per ugnį apsaugo nuo blusų.

Šokis (choro) per sūrio Užgavėnes yra paskutinis žiemą. Per Velykų pasninko periodą nebešokama. Nuo Sirnicos iki Velykų nekeliamos ir vestuvės.

Kukerių žaidimais ir apeigomis užsiima tik vyrai (ypač nevedę) Sirnicos sekmadienį ir pirmadienį po sūrio Užgavėnių, vadinamąją Kukerių dieną (Kukerovden). Kiekviena kukerių bendrija turi savo vadovą, vadinamą kukeriu, boba arba kukerica, kukerių jaunąja, carą, duoklės rinkikusvyrų kirpėją. Vadovas apsirengęs ožkų, avių arba kalnų ožių kailiais vilna į viršų, ant galvos turi odinę kaukę arba yra išsitepęs veidą suodžiais. Ant jusomens jam yra prikabinti žvangučiai, rankoje laiko medinę lazdą, nudažytą raudonai, ir medinį virbą (vytelę) su pririštu prie galo skuduru, skirtu krosnims valyti. Boba, aprengta apdriskusiais drabužiais, nešiojasi pintinę su verpalais ir verpiamąjį ratelį. Nešioja „vaiką“ iš medžio ir skudurų, „gimdo“ (paleidžia kačiuką iš aukštai) arba vagia tikrąjį vaiką, kol vaikščioja po namus. Duoklės rinkikai nešiojasi grandines, kuriomis gaudo žmones ir renka iš jų „nesumokėtas duokles“. Pliufkačiai nujuodintais veidais ir mediniais ginklais, ant galvos jie turi nuskustą odą, kad atrodytų pliki. Caras būna apsirengęs šventiniais drabužiais, gali turėti dirbtinę barzdą. Kitų kukerių drabužiai beveik vien iš odos. Kaukės taip pat iš odos ar kartono, neretai gausiai ir juokingai papuoštos įvairiais vilnoniais siūlais, veidrodėliais ir t.t. Visi kukeriai juosmenis apsijuosę įvairaus dydžio skambaliukais, o rankoje turi medinius kardus.

Kukeriai apeigas pradeda aplankydami visas sodybas, linki sveikatos, derliaus, sėkmės bei renka dovanas (miltai, pupos, kiaušiniai ir t.t.). Be to, kukeriai imituoja įvairias buities ir komiškas situacijas. Paskui, susirinkę kaimo aikštėje, šoka siautulingus šokius, žvangindami skambaliukais.

Vėliau vyksta apeiginis užarimas ir apsėjimas. Pagrindinis šio veiksmo veikėjas yra caras. Kad būtų derlingi metai, paprastai išrenkamas pats stotingiausias šeimininkas, turintis pirmagimį sūnų, arba dvynukų tėvas. Carui gali būti padengtas stalas kaimo aikštėje, kur jis suvalgo tris kepaliukus duonos, išgeria vyno ir palinki sveikatos, sėkmės ir derlingų metų. Paskui paragina įkinkytus į arklą kukeriuis, ratu užaria tris vagas ir užsėja. Kukeriai simboliškai „užmuša carą“ (arba kukerių jaunąją) savo nešiojamais ginklais; vėliau „užmuštasis“ prisikelia.

Pirmoji savaitė po sūrio Užgavėnių vadinama Todoro sekmadieniu (Todorovska nedelia).

Per švarųjį pirmadienį moterys visus riebaluotus, taukuotus indus plauna karštu vandeniu. Skalbia ir kuopia namus. Gamina valgį visai savaitei, nes kitomis savaitės dienomis tai daryti uždrausta.

Antradienis vadinamas bloguoju, juoduoju, sausuoju, kurčiuoju, jis laikomas pačiu blogiausiu metų antradieniu. Saugojamasi sausros, kurtumo ir ustrelo (liaudiškas įvairių ligų pavadinimas).

Pamišęs trečiadienis skirtas apsisaugoti nuo išprotėjimo. Rytiniuose rajonuose jį dar vadina trimirna sriada, kadangi tą dieną baigiasi griežtas trijų dienų pasninkas. Jo ypač laikosi merginos, sužadėtinės ir suaugusios moterys, kurios tuo metu nevalgo ir negeria. Trečiadienį nueina į cerkvę ir, priėmę komuniją, čia pat išdalina pasninko valgius arba kviečia į namus artimuosius ir gimines prie pasninko stalo.

Todoro savaitės ketvirtoji diena vadinama beprotiškuoju ketvirtadieniu. tądien griežtai paisoma kai kurių draudimų, kad žmonės ir gyvuliai būtų apsaugoti nuo pamišimo. Moterys nevynioja siūlų, nelenkia jų lankčiais, nesuka verpimo ratelio ir pan. dalijama apeiginė duona, jos dalį įdeda į ėdalą avims. Išsaugo truputį tos duonos ir visus metus ja gydo galvos svaigimą.

Todoro diena švenčiama ypač dėl to, kad būtų sveiki arkliai, iš to kilęs ir šios dienos pavadinimas Arklių velykos. anksti ryte, prieš patekant saulei, moterys iškepa apeiginę kumeliuko, arkliuko arba pasagos formos duoną, kurią papuošia riešutų branduoliais, česnakų skiltelėmis ir druska. Kiekviena moteris šią duoną stengiasi išdalyti pirmoji arba bent jau ne paskutinė, kadangi tikima, kad to, kuris liks paskutinis, arkliai nusus. Dalydamos apeiginę duoną moterys bėga, šokčioja, spardosi ir žvengia kaip kumelės. Apeiginės duonos truputį įdeda arkliams į ėdalą. Už jų sveikatą dalijami ir virti kukurūzai.

Pats įdomiausias šios šventės momentas yra žirgų lenktynės - kušija (šuoliavimas). Vyrai ir viengungiai išveda prišertus iki soties ir išpuoštus žirgus rungtyniauti. Varžybų nugalėtojas gauna apdovanojimų: žirgas – kamanas, jo šeimininkas – marškinius ar nosinę. Po lengtynių vadeliotojas, atvažiavęs pirmas, su žirgu apvažiuoja visus namus, sveikindamas su Todorica, ir visur mergina ar jauna moteris pagirdo žirgą nenugertu vandeniu arba vynu.

Todoro dieną labai anksti ryte moterys skuba išmaudyti vaikus, kol "neįsikūreno" arkliai, kad vaikai nesusirgtų. Prieš lenktynes moterys trenkasi galvas, įmesdamos į vandenį iš arklių ėdžių paimtų šiaudų, surištų raudonu siūlu. Vandenį nusipraususios išpila į gatvę paskui arklius, kadangi tikima, kad jų plaukai augs ilgi (kaip arklio uodega) ir neskaudės galvų. Kol lenktynės nepasibaigusios, tol moterys stengiasi nieko nedirbti.

Kai kuriuose rajonuose vyrai arkliais apvažiuoja kapines, o kituose – penktadienį prieš šventę yra vadinamoji Todorovska dušnica, per kurią dalijami specialūs duonos kepaliukai – kryžinės; grūdinės kultūros, baltos ir juodos pupos, kriaušės.

Esminės pavasario šventės ir apeigos prasideda kovo 1-ąją. Tai Marta. pirmosios pagrindinės apeiginių veiksmų grupės esmė – kad būtų gražus, geras oras. Prieš patekant saulei, moterys išneša į kiemą ką nors raudono – drabužį, prijuostę, juostą arba siūlus I palieka ten 9 dienoms. Tikima. Kad bet koks raudonos spalvos daiktas pralinksmins senutę Martą, t.y. oras bus gražus ir geras. Senyvos moterys iš namų anksti neišeina, nes bijo, kad tik nesutiktų ir tuo nepapiktintų senutės Martos. Ir atvirkščiai – jei ją sutiktų mergaitės, oras būtų šiltas ir gražus.

Moterys neskalbia ir nedžiausto baltų drabužių, kad nekristų šerkšnas ir kruša. Kad apsisaugotų nuo griaustinio, nedaužoma kultuvėmis, nieko neverdama. Moterys vengia siūti, pinti, verpti, austi, dirba sode.

Miestuose švenčiami matenicų šeštadieniai. Tada moterys neatlieka namų ruošos, vyrai nearia. Ant ugnies nededamas "juodas" suodinas) puodas, kad neapdegtų kepama duona.

Kovo pirmosios ryte moterys išpurto visus drabužius, paklotus ir antklodes, surinktas šiukšles uždega kieme, kad išvarytų blusas ir visas nelaimes.

Uždegamas laužas, per kurį kovo pirmąją dieną šokama, kad būtų išvytos gyvatės ir driežai.

Antroji apeigų grupė skirta sveikatai. Pats įdomiausias paprotys yra martenicų darymas ir puošimas. Senutės Martos išvakarėse arba ankstų šios dienos rytą pati vyriausia moteris, kuri turi būti švari, vynioja raudonus ir baltus vilnonius siūlus. Martenicos rišamos ant rankų ir kaklelių vaikams, ant kasų merginoms, ant verpimo ratelių senutėms; ant vaismedžių, mažems kumeliukams, teliukams, ėriukams.

Martenica gali būti ir daugiaspalvė, papuošta kryžiukais, saulutėmis, česnako skiltelėmis ir pan. nešiojama tol, kol pamatoma pirmoji kregždė, gandras ar gervė. Tada martenica numetama ir dažnai paliekama po akmeniu, paskui buriama. Jei po kelių dienų po akmeniu atsiranda skruzdėlių, tais metais bus daug avių; jei randama kirminų – arklių, o jei užtinkamos dievo karvytės – bus daug karvių. Numesta martenica gali būti pakabinta ant vaismedžio. Martenicą saugo ir vėliau riša tiems vaikams, kurie nužiūrėti piktų akių.

Kovo 9 diena - Šventieji 40 kankinių. Tikima, kad šią dieną Saulė "atsisuka" į vasarą ir "pasiunčia" 140 įkaitintų spindulių į žemę, todėl oras sušyla. Tikima, kad tuomet iš savo buveinių išlenda visi drugeliai, iššliaužia gyvatės ir driežai, atskrenda gandrai. Apeiginiam gyvačių ir driežų išvarymui uždegama ugnis (arba tris kartus su degančiu skuduru apeinamas kiemas apie trobą) ir peršokama. Tą dieną draudžiama tempti siūlą ir tarti žodį "gyvatė".

Kai kuriuose rajonuose iškepama 40 apeiginių duonos kepaliukų - mladenci, kurie dalijami saugantis raupų; kituose dalijami taip pat 40 kvietinių paplotėlių arba nedidelių karavajų - dėl sveikatos. Vakarų Bulgarijoje tą dieną švenčiama dėl jaučių sveikatos. Tą dieną surenka po 40 sraigių arba vėžių, pasodinta 40 lizdų bulvių, išgeria po 40 stiklelių (gurkšnių) vyno arba rakijos (vynuogių degtinės), išsiuvinėja 40 siūlių ir pan.

Kovo 25-oji – blovieščius (blagoveščenije) laikomas didele švente, "pusiau Velykomis", per kurią "net paukštelis lizdo neveja". Tikima, kad šią dieną parskrenda keliaujantys paukščiai. Todėl nuo šios dienos kiekvienas stengiasi išeiti iš namų sotus ir su pinigais kišenėje, nes jei užkukuos gegutė – visus metus bus sotus ir turės pinigų. Manoma, kad šią dieną vaikšto samodivos ir pradeda savo žaidimus.

Per blovieščių mažoms mergaitėms praduriamos ausys, žymimi ėriukai ir ožiukai, nes tikima, kad tuomet jiems neskaudės. Sodinami vaismedžiai ir daržovės, kad jų vaisiai būtų saldūs.

Prieš blovieščių lobių ieškotojai tikisi rasti užkastų pinigų. Bitininkai atidaro avilius ir išleidžia bites, kad šios surinktų saldaus medaus. Tikima, kad per šventę net ir patys stipriausi nuodai netenka savo galios. Netgi užmuštos gyvatės galva lsikoma turinčia gydomųjų savybių. Tikima, kad dėl sveikatos nors žuvies kaulu privalu išsikrapštyti dantis.

Per blovieščių tradiciškai išvaro gyvates, driežus, blusas, tai daroma kaip kovo pirmąją ie 9-tąją. Šokdami per laužą vaikinai truputį apsisvilina kojas, kad jiems vasarą neįgeltų gyvatės. Stalas – žuvis.

Lazaro diena (Lazarovden) švenčiama priešpaskutinį šeštadienį prieš Velykas ir yra susijusi su Lozoriaus atgijimu. Pagrindiniai šios šventės elementai yra du – paprotys, vadinamas lazaruvane, ir mirusiųjų paminėjimo apeigos. Lazaruvane dalyvauja merginos ir mergaitės, kurios pradeda ruoštis dar nuo pasninko, pagal amžių būriuojasi į grupes. Būryje yra dainininkės, šeimininkės, viena iš paprotinio veiksmo dalyvių nešasi pintinėlę kiaušiniams. Jos eina per kaimą šeštadienį nuo pietų, įeina į kiekvieną trobą, kiekvienam šeimos nariui dainuoja dainas. Šoka nesujungtą ratu lazarsko choro. šeiminnkai jas apdovanoja kiaušiniais.

Suaugusios papročio dalyvės (lazarki) vaikšto ir sekmadienį, aplanko smukles ir parduotuves, dainuoja ten susirinkusiems, visų pirma vyrams. Baigdamos pasidalija, ką susirinkusios. Gali suruošti bendrą stalą vadovės namuose.

Paprotys, vadinamas kumičene, atliekamas kitą dieną, Verbų sekmadienį. Vadinamosios jaunosios lazarkos nueina prie upės Ir į ją pleidžia vainikėlius iš gluosnio. Kurios vainikas išlenda pirmas, ta mergina tampa kūma, krikšto mama. Kai kuriuose rajonuose kiekviena mergina iškepa specialų apeigoms skirtą kepalėlį – lėlę. Po apeigų visi eina į išrinktosios kūmos namus, kur padengiamas bendras stalas. Merginos "gavi", t.y. nesišneka su kūma iki Velykų.

Verbų sekmadienio pavakare paskutinį kartą šokamas lazarsko choro. tai pirmasis šokis, po Velykų pasninko sujungtas ratu.

Mirusiųjų paminėjimo apeigos atliekamos pirmiausia Šiaurės vakarų Bulgarijoje. Tikima, kad Verbų sekmadienį "paleidžiami mirusieji", t.y., jie išlenda iš savo karstų ir laukia artimųjų, kad pastarieji jiems ko nors atneškų. Todėl šeštadienį rengiama vadinamoji lazarska zadušnica (mirusiųjų paminėjimas), kai visi dalija maistą mirusiųjų vėlėms. Dar penktadienį prieš Lazaro dieną moterys išverda kviečių ir iškepa apeigoms skirtos duonos be aliejaus. Kepa ir nedidukus paplotėlius. Jų skaičius priklauso nuo mirusiųjų, tačiau būtinai yra nelyginis. Tą patį vakarą moterys su specialiu kepalėliu. Kviečiais ir buteliu vyno nueina į kapines, kartu nešasi ir smilkytuvą su anglimis ir smilkalais. Vėliau, kai dvasininkas pašventina tai, kas atnešta, kiekviena pasmilko ir perlieja vynu savo artimojo arba artimųjų kapus, dalija kviečius ir duonos kepaliukus. Mažutės ostijos dažniausiai dalijamos šeštadienį iš ryto, mirusiųjų paminėjimo dieną.

Verbų sekmadienį prieš patekant saulei moterys nueina į kapus su gluosnio šakelėmis, pelais, smilkytuvu ir vandeniu. Pirmiausia pasmilko ir perlieja kapus, paskui įbeda po vieną- dvi gluosnio šakeles prie antkapių ir pelais (kukurūzų stiebais) uždega ugnį.

Verbų sekmadienis – didelė religinė šventė. Visi eina į cerkvę iškilmingų šventų mišių, iš kur parsineša "skaitytas" pašventintas gluosnio šakeles. Dobrudžos vietovėje dirba vainikėlį, kurį deda ant ikonos. Jei kas nors iš šeimos suserga, tai tą gluosnio šakelę uždega ir smilko sergantįjį. Jei kuris vaikas nužiūrėtas piktų akių, jam akys plaunamos vandeniu, į kurį buvo įmerkta gluosnio šakelė. Gluosnio šakelės dedamos ant juosmens ir galvos, kad jų neskaudėtų. Stalas – žuvis.

Velykos (Kristaus prisikėlimas) visada sekmadienį, kitą savaitę po Verbų sekmadienio. Prieš tai buvusi savaitė vadinama Didžiąja.

Didįjį ketvirtadienį moterys margina kiaušinius. Pirmasis kiaušinis būtinai dažomas raudonai. Juo šeimininkė perbraukia per vaikų skruostus ir kaktą, kad jie būtų sveiki ir raudoni, paskui jį palieka prie namų ikonos. Ten jis būna iki kitų metų Didžiojo ketvirtadienio, tada iš jo vidaus pasikeitimų buriama ateitis. Tikima, kad pirmasis raudonas kiaušinis turi gydomųjų savybių.

Didįjį ketvirtadienį švenčia siekdami išvengti krušos. Todėl moterys nedirba, vyrai nearia. Tokie patys draudimai galioja ir ateinančius šešis ketvirtadienius (paskutinis vadinamas Spasovden). Įdomu tai, kad tie ketvirtadieniai taip pat vadinami Didžiaisiais.

Pirmąjį Didįjį ketvirtadienį raugiama gira, į kurią įberiama gydomųjų žolelių. Dalį giros išsaugo ir metus gydo arba naudoja kovai su magija. Dobrudžos vietovėje tą dieną prieš patekant saulei moterys kuria laužus ant kapų.

Didįjį penktadienį Vakarų Bulgarijoje merginos ir jaunos nuotakos įvairiais motyvais bei būdais puošia dažytus margučius. Išrašyti kiaušiniai (margučiai) yra ypatingai gražūs.

Penktadienis laikomas dvylikos penktadienių, per kuriuos siekiama apsisaugoti nuo krušos ir ledų, pradžia.

Šeštadienį kepami apeigoms skirti duonos kepaliukai. Jie sudaro tris pagrindines grupes: vieni yra šventiniam šeimos stalui (ir tie, kurie dalijami vaikams), kiti – nešami krikštatėviams ir artimiesiems, treti lazarkų kūmai. Visi velykiniai duonos kepaliukai kepami su aliejumi ir prieš iškepant tepami iš viršaus kiaušiniais. Būdingas jų papuošimo elementas - kiaušiniai (vienas ar keli, raudoni arba nedažyti) pastatomi ant kepamos duonos.

Savaitei baigiantis, tvankųjį šeštadienį, moterys nešasi į kapus ir ten dalija mirusiųjų vėlėms margučius ir duoną.

Velykos švenčiamos tris dienas. Pirmoji visada yra sekmadienis, kai visi eina į iškilmingas mišias cerkvėje. Žvakes, kurias ten turėjo, nešasi uždegti namo. Namie atgavi, pirmiausia suvalgydami po mažą kiaušinį ir gabalėlį specialios duonos. Ir namie, ir gatvėje pasikeičiama įprastais pasveikinimais, susijusiais su Krikščionių Bažnyčios kanonais.

Visi daužosi dažytais kiaušiniais. Tas, kieno margutis pasirodo stipriausias, visus metus bus sveikas. Per šventę jaunieji eina į svečius pas kūmus, pas jaunosios tėvus, nusineša dažytų kiaušinių arba margučių ir velykinių duonos kepaliukų; iš šeimininkų gauna kiaušinių.

Merginos, kurios dalyvavo kūmavimo apeigose, į kūmos namus taip pat eina su raudonais kiaušiniais ir specialiiu duonos kepaliuku. Jos kūmai bučiuoja ranką ir nuo to momento nustoja gavėjusios. Po bendro stalo kūma jas išsiveda už kaimo, kur jos supasi, kad išvengtų gyvačių, samodivų ir moteriškų ligų.

Tris šventės dienas šokamas viso kaimo choro.

Antroji Velykų diena kai kuriuose rajonuose vadinama griaunamuoju pirmadieniu. Tai susiję su kiaušinių daužymo papročiu, kuriuo siekiama išvengti krušos ir prašoma derlingų metų. Kaimo merginos ir vaikinai susirenka pamiškės pievoj, sustoja į dvi grupes viena priešais kitą ir ridinėja raudonus kiaušinius.

Savaitė po Velykų yra žinoma kaip šviesi, tuščia Tomo (Tomina) savaitė. Pirmadienį po Tomo savaitės yra švenčiama Sofijos diena (Sofinden), kurią švenčia siekdami išvengti sausros. Moterys tą dieną neskalbia arba, jei skalbia, drabužių iki galo neišdžiovina. Vyrai nekasa, nesėjam kad "neišdžiūtų maistas". Šie draudimai susiję su žmonių ir galvijų sveikata. Nevalgomi kiaušiniai, kad neatsirastų šunvočių, skaudulių. Tam, kad neišbertų ir būtų apsaugoti nuo susižeidimų, Sofijos dieną visi veidą ir rankas prausiasi vandeniu, kuriame paskandintas raudonas kiaušinis. Neverdamas pienas, kad "nepakiltų" galvijų pienas ir neatsirastų žaizdų. Nekinkomi galvijai, nevedami į laukus, kad neapšlubtų.

Martinija (šv. Martynas, maldininkas, popiežius) švenčiama balandžio 14 d., tai nedidelė religinė šventė. Kai kuriuose rajonuose šventės išvakarėse namie į krūvą surenka šukas, vienas su kitomis sujungia ir padeda kampe. Tikima, kad taip "užrišama burna vilkams" ir apsaugomi galvijai. Tai atliekama primerktomis akimis, kad vilkai būtų akli, kai eina pro avis.

Georgijaus diena (šv. Jurgis, kankinys nugalėtojas), gegužės 6-oji,švenčiama krikščionių šventojo Jurgio, kuris laikomas avių piemenų ir bandos globėju, garbei.

Šventės išvakarėse piemenys atskiria ėriukus nuo avių ir dar prieš naktį arba anksti iš ryto prieš auštant trumpam išveda bandą pasiganyti.

Iš ryto jiems sugrįžus vyksta pirmasis apeiginis avių melžimas. Nesvarbu, ar šeimininko namuose, ar už kaimo ribų, visada atliekami apeiginiai magiški veiksmai. Kibiras, į kurį bus melžiama, papuošiamas specialiai nupintu vainiku iš įvairių gėlių ir žalumynų, surinktų iš vakaro arba tą patį rytą, surištų raudonu siūlu arba martenica.

Moterys iškepa duoną su skyle viduryje, kuri taip pat uždedama ant kibiro. Per vainiką ir duoną, kai kur ir per sidabrinį žiedą, išmelžia pirmąją apsiėriavusią avį. Jai kaklo gali turėti tokį pat vainiką arba po melžimo jai uždeda vainiką nuo kibiro. Vainikai dedami ant pienui skirtų indų ir pieno produktų.

Georgijaus dieną skerdžiamas ėriukas – auka šventajam globėjui. Paprastai išrenkamas pirmasis gimęs ėriukas, dažniau baltos negu juodos spalvos. Jis taip pat papuošiamas vainiku, ant dešiniojo ragelio (arba ant abiejų) prieš papjaunant pritvirtinama žvakelė ir uždegama. Tada ėriukas pašeriamas žalia žole, druska ir pagirdomas vandeniu.

Ypatingai svarbi yra vieta, kur skerdžiamas ėriukas. Kai kuriuose rajonuose pjaunama prie ugniakuro arba rytinės namo sienos; stengiamasi, kad ėriuko kraujas aptaškytų sieną. Likęs kraujas surenkamas į indą, kuriame gali būti žolynų (dažniausiai dilgėlių), ir užkasamas į žemę, švarią vietą, kuria nevaikštoma. Tuo pačiu indu neša švarų vandenį, juo praskiedžia ėdalą galvijams. Kai kur ėriuką pjauna sode po vaismedžiu ir kraują palieka susigerti į žemę. Vakarų Bulgarijoje tai atliekama prie upės, tada kraujas nuteka į upę. Jeigu ėriuką paskerdžia namie, tai jo kraują atneša prie upės ir supila į ją.

Tuo krauju vaikams ant kaktos daro kryžiaus ženklą, kad šių "nepagautų piktos akys". Žymi durų slenksčius arba kambario kampus, kad į namus neįeitų burtai ir ligos. Ėriuko kaulus surenka ir, šventei pasibaigus, užkasa į skruzdėlyną, kad "avys veistųsi kaip skruzdėlės", laukuose arba sumeta į upę – "kad pienas tekėtų kaip vanduo". Išsaugomas tik ėriuko dešiniosios kojytės kauliukas, kuriuo kitais metais papuošiama šventei skirta apeiginė duona. Georgijaus ėriukas kepamas visas, gali būti kemšamas žarnokais arba ryžiais, virš jo dedamas žalumynų stiebas. Taip ir nunešamas į cerkvę, kad jį pašventintų dvasininkas, arba tiesiog padedamas ant šventinio stalo, kur jį atėjęs dvasininkas palaimina.

Georgijaus stalas paprastai dengiamas visam kaimui ir "ant žalumos" – cerkvės kieme arba atitinkamoje vietoje kaimo pakraštyje (kur anksčiau buvo cerkvė ar koplyčia, vienuolyne ir pan.). Apeiginiai duonos kepaliukai, skirti Georgijaus dienai, ypatingi. Jie kepami iš vakaro. Tešlą užmaišo mergaitė, jauna marti arba šeimininkė, kuri taip pat turi būti švari. Minkytoja vilki švariais drabužiais, pasipuošusi puokšte gėlių arba žalumynų, surištų raudonu siūlu. Puokštė uždedama ant sieto ir duonkubilio. Minkytoja atneša šviežio vandens mielėms užraugti ir duonos kepaliukams užminkyti, mediniai kibirai taip pat papuošti žalia šakele. Visi reikmenys iš anksto išplauti, kad "būtų švarūs kviečiai". Užminkyta tešla apdengiama moteriškais marškiniais – kad gimtų avelės, ant viršaus padedama gėlių puokštė. Vanduo, kuriame minkytojos nusiplauna rankas, vėliau išpilamas į daržą po vaismedžiu arba panaudojamas ruošiant ėdalą gyvuliams.

Apeigoms skirtų duonos kepalų yra trys didelės grupės: vieni skirti šventiniam stalui, kiti – apeigoms avidėje, treti – išdalyti linkint sveikatos. Pirmųjų dviejų grupių duonos kepalai yra dideli apvalūs karavojai, o išdalyti skirti – mažesni apvalūs kepaliukai. Šiai šventei skirti duonos kepaliukai yra „marginami, puošiami“ Georgijaus dienos kauliuku arba papuošimais iš tešlos – su „avidės“ elementais (gabaliuku tešlos, nesujungtu ratu ant duonos krašto), „avimis“ (tešlos rutuliukais), „avių piemeniu“, „didele piemens lazda su kriukiu gale“, „šunimis“ bandoje.

Duona, kuri nešama avims į avidę, duodama avių piemeniui, jos papuošimai susmulkinami į avių ėdalą.

Prie padengto ir pašventinto stalo moterys pirmiausia pasidalija viskuo, tik paskui sėda valgyti. Jaunos nuotakos iš pradžių stovi šalia stalo, kad „augtų aukštos kanapės“. Paskui pradeda bėgti, o vaikais jas matuoja brinzos gabalais – kad būtų derlius. Moterys jaunuosius išmatuoja brinzos gabalais, kad būtų vaisingi. Visi aplink stalą jaunųjų nuotakų galvas apraišioja skarelėmis, kūmas pirmą kartą nuauna jaunają ir nurengia jos viršutinį drabužį. Prie stalo ir per visą dieną šokami šiai šventei skirti šokiai (georgijovdenskite chora).

Dar iš ryto visi sveriasi ant svarstyklių, pakabintų ant žalio medžio, ir supasi sūpynėmis, taip pat pritvirtintose ant žalio medžio – kad būtų sveiki.

Anksti iš ryto ir sveiki, ir ligoniai voliojasi (kai kur nuogi, o Vakarų Bulgarijoje apnuoginę apatinę kūno dalį) rasotoj žolėj arba lauke. Dažniausiai taip elgiasi nevaisingos moterys. Žinomas ir maudymasis upėse ir šaltiniuose. Tam, kad būtų sveiki, visi nešioja žolynus. Jais (dilgėlėmis, laukiniais snapučiais, buku, gudobele, gervuoge) papuošia namų duris ir ūkinius pastatus. Per Georgijaus dieną avis šeria žole ir gydomosiomis žolelėmis, kurias senutės yra surinkusios iš vakaro. Šventei surenkamos žolelės, kurios tuomet turi stipriausią gydomąją galią. Ligoniai maudomi vandenyje, kuriame yra virusios įvairios žolelės, paskui vanduo išpilamas kryžkelėje.

Iš ryto kiekvienas ūkininkas eina į savo laukus, apsėtus kviečiais. Apeina juos, jų viduryje užkasa raudoną kiaušinį, išsaugotą nuo Velykų, nuplėšia dalį varpų ir parsineša namo, kad apsisaugotų nuo krušos ir vagių. Tikima, kad Georgijaus diena yra viena iš švenčių, oer kurias burtais nuo laukų galima nuimti derlių ir iš galvijų atimti pieną. Tai daro moterys kerėtojos, apgaudinėtojos. Stebukladarė nurenka rasą nuo svetimų laukų su skuduru ir ją išsunkia savo klėtyje, prikerpa kviečių varpų laukų viduryje arba kampuose, nutraukia vadinamąją care (varpas, kuriose slypi derlius) ir parsineša į savo svirną. Siekdama prisitraukti svetimo pieno, burtininkė apeina svetimą tvartą arba avidę, duoda gyvuliams duonos ir druskos, buria ir užkalba, užšeria savo galvijus kitų trąšomis ir pan. Šiuos veiksmus atlieka nuoga.

Norėdami, kad neapvogtų, Georgijaus dienos išvakarėse šeimininkai prie vartų iš vidaus padeda gabalą druskos ir moterišką diržą, kad per juos peržengtų galvijai. Kitą dieną druska suberiama į ėdalą.

Neduodama skolon druskos ir pieno raugo, kad su jais nebūtų daroma burtų.

Tikima, kad burtininkės „nuima“ Mėnulį nuo dangaus, paverčia jį karve ir išmelžia, kad turėtų pieno; kad prieš šventę „žaidžia turtais“, t.y. ugnis pasirodo ten, kur yra užkasti pinigai.

Georgijaus dieną atnaujinami seni ir sudaromi nauji susitarimai dėl būsimojo įvairių samdinių darbo. Tai patvirtina liaudišką metų dalijimą: žiema nuo Dimitro iki Georgijaus dienos, o vasara nuo Georgijaus iki Dimitro dienos.

Stalas: visas Georgijaus dienai skirtas ėriukas, apeiginiai duonos kepaliukai, šviežias pienas, iš jo pagaminta brinza, raugintas pienas, pienas su ryžiais, šviežias česnakas (jo dabar pirmąkart atsikandama).

Vertė Jolanta Viburytė   
Šiaurės Atėnai, 2002 m. vasario 23 d., Nr. 8 (594)   

Apie Velykas
Trobriando salos
Papročių paskirtis
Slontaho šventykla
Ugnies kultas Rusijoje
Žėruojančios šokių aikštelės
Vanduo kalendorinėse šventėse
Patristinės elgsenos paplitimas
Indipascha gydo ir išpildo troškimus
Apie arkivyskupą Rogerijų (Vengrą)
Interneto folkloras - komunikacijos forma
Paslaptingas ugnies nusileidimas
Armėnų literatūros atšvaistai
Mankurtas: asmuo be ateities
Lenino mauzoliejaus mistika
Niobė - suakmenėjusi deivė
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Uolų piešiniai prie Baikalo
Rusijos istorijos erdvės
Kur gieda angelai...
Užgavėnės Lietuvoje
Pažintis su chazarais
Skraidymai nemiegant
Perkūno akmenys
Vartiklis