Peteris Karvašas. Archimedas  

Taip pat skaitykite (Archimedas ir jo laikmetis  

 
Peter Karvaš Apie autorių

Peter Karvaš (1920-1999) – slovakų prozininkas, dramaturgas, teatro kritikas ir estetikas.

Už Slovakijos ribų labiau žinomas kaip dramaturgas ir satyrikas. O iš rimtosios“ prozos stiprų įspūdį daro autobiografinė knyga „Lizde“ (1981, V hneizde) ir dokumentinis romanas „Aplankas C“. Ir vis tik įdomiausiais reiktų laikyti jo apokrifus, kurių vieną čia ir pateikiame.

Apokrifo žanrą vienaip ar kitaip išbandė daug rašytojų, taro jų G. Floberas, A. Fransas, Ž. Laforgas, B. Šou, L. Andrejevas, Ž. Anujus ir kt. O ypač išskirtinas K. Čapekas su „Apokrifų knygomis“ (1932), kuriam daug kuo artimas P. Karvašas. Abu derino prozą ir dramą su žurnalistika, abiem būdinga filosofuoti, abiem teatras buvo kaip visuomeninė tribūna.

 

Kai (Archimedą1), vienplaukį, išdidžiai pakelta galva, vedė Sirakūzų2), gatvėmis, žmonės sustodavo ir nustebę žvelgė nedidelio būrio įkandin: suėmė? O gal tai garbės palyda? Bet kuriuo atveju buvo keista: kam saugoti kuklų ramų mokslininką? Mintis, kad jis išdavė ar perėjo į romėnų pusę, niekam negalėjo ateiti į galvą – neįmanoma! Tačiau mokslininką per Sirakūzų agorą vedė visas ietininkų manipulas3), pirmos kolonos, kuriai vadovauja centurionas Sempronijus Gratidanas Buras4), kariai. Visi matė, kad jie patraukė prie buvusio tirono Gelono5) namų ir įėjo į vidų.

Konsulas Markas Klaudijus Marcelas6), pergalingasis Sirakūzus apgulusių romėnų karvedys, o dabar miesto administracijos viršininkas, pusiaugulom gulinėjo Helono namų sode, paskubomis architekto paversto namų peristiliu – nedidelį kiemelį su kolonada, ir dorojo ridiką bei kiaušinienę su kumpiu, visą tai užgerdamas sicilietišku raudonu vynu (netrukus po pergalės tarp užkariautojų pasklido jo šmaikšti replika, kad vien dėl šio vyno vertėjo dvejus metus šį prakeiktą miestą laikyti apsiaustyje).

Aplink Marcelą retu pusračiu stovėjo liktoriai su fascijomis7) – rykščių pundais, kas liudijo apie artėjantį oficialų išklausymą. Ir tikrai, netrukus konsulas išvydo, kad iš už krūmų, klombų ir marmurinių kolonų prie jo eina Publijus Kamilas Murena, jo tribunus militum8), su pilna karine apranga. Priėjęs prie viršininko, jis, plačiai išskėtęs kojas, atsistojo pagarbia poza ir griausmingai tarė:
- Konsule Marcelai, tasai žmogus čia.
- Atveskite!

Įėjo Archimedas. Jis dėvėjo gana panešiotą ir nelabai švarią tuniką. Centurionas Buras gana grubiai jį stumdinėjo takeliais, pabarstytais smulkiu rožiniu smėliu. Vos atstūmęs Mureną, Marcelas prakalbo jam neįprastu – geranorišku ir nelauktai maloniu – balsu:
- Sveikinu tave, Archimedai! – šūktelėjo jis puikia graikų kalba.

Mokslininkas nustebęs nužvelgė šio nelaimingo miesto gyvenimo ir mirties valdytoją. Atsakė girgždančiu balsu savąja graikų kalba:
- Nežinau, ką ir sakyti. Juk neimsiu prašyti dievų, kad pašlovintų tavuosius žingsnius Sirakūzų žemėje. O ir pats tu nepatikėtum, šeimininke.
- Nepatikėčiau, - skambiai nusijuokė konsulas ir nusišluostė lūpas servetėle, - ir tikrai nepatikėčiau. Aš čia pusryčiauju, nenorėtum prisijungti?
- Dėkoju, - santūriai atsakė Archimedas. – Mes, graikai, pusryčiaujam vieną kartą per dieną. Aš jau valgiau. Avių sūris, balta duona ir truputis ožkų pieno.

„Nesupykdyk manęs, - šaltai pagalvojo Marcelas, - nesupykdyk, drauguži, o tai blogai baigsis“. Tačiau garsiai ištarė:
- Kam gi taip pabrėžti, kad esi graikas, Archimedai? Juk štai jau kelios valandos, kaip tu Romos pavaldinys.
- Žinau, - trumpai mestelėjo mokslininkas. – Norėčiau paklausti, kodėl taviškiai suėmė mane?
- Suėmė?.. – su apsimestine nuostaba paklausė Marcelas. – Jie tave suėmė? – jis tiriamai, griežtai pažvelgė į centurioną. - Ar suėmei šį žmogų, Burai? – Ir vėl kreipėsi į Archimedą. – Pas tave nusiunčiau būrį garbės apsaugos, kad palydėtų tave pas mane.
- Mane į čia atvedė jėga, - pasakė Archimedas.

Marcelas vėl pasisuko į Burą ir, pakėlęs balsą, įsakė:
- Aplink! Marš!

Šimtininkas nužingsniavo iš sodelio link išėjimo. O konsulas, vėl svetingai pažvelgęs į mokslininką, tęsė:
- Būk čia kaip namuos.

Archimedas, žmogus samprotaujantis ir, nepaisant viso savo kuklumo, išliekantis garbingu, pažvelgė į liktorius su rykščių pundais ir kirviais, į drūtą, švariai nusiskutusį tribūną Mureną žvilgančiais šarvais ir, nusišypsojęs lūpų kampeliais, tarė:
- Tai, vienok, sunkoka, nors aš ir namie.
- Esi pernelyg jautrus, - šaltai pastebėjo tribūnas.
- Nugalėtojai, belaisviai, pavergtieji kažkaip visada jautrūs, - atsakė Archimedas. - Sakiau apie jus, graikus, - pridūrė Marcelas ir čia pat baigė savo vaidinimą. – Na ir gerai.
- Ar galiu pakartoti klausimą, Markai Klaudijau Marcelai? Kodėl tavo žmonės suėmė mane ir atvedė čionai?
- Prigulk, - pasakė konsulas. – Tu negirdėjai mano pasiūlymo? Norėčiau baigti savo pusryčiu, tačiau man nepatinka gulinėti prie stalo vienam.
- Aš pastovėsiu, - ramiai paprieštaravo Archimedas. – spėsiu dar prisigulėti...

Kelias akimirkas konsulas žvelgė į Archimedą. Jo žvilgsnis neteko jokios išraiškos. Raukšlelės aplink burną ir nosį tapo smailesnės ir bloga lemiančios, tačiau tada, tarsi atsipeikėjus, jo veidas vėl pragiedrėjo ir, pasisukęs į Mureną, įsakė:
- Liepk išnešti!

Valgius išnešė. Marcelas ištiesė ranką:
- Šalmą!

Padavė šalmą, jis jį užsidėjo. Viskas buvo paruošta oficialiai daliai. Murena išsitraukė tabulae ceratae - vaškines lenteles ir adatą užrašymui.

- Išdidūs jūs, - pastebėjo Marcelas.
- Kalbi apie graikus? – atsargiai paklausė Archimedas. – Galiu eiti?
- Visai ne, - nusijuokė Marcelas. – Noriu su tavimi pakalbėti. Skaičiau tavo „Katopriką“.

Archimedas pažvelgė į jį nustebęs, prieš tai žvelgęs į žolę ir rožinius akmenukus:
- Domiesi fizika?
- Šiaip, truputį, - nusijuokė Markas Klaudijus Marcelas. Tribūno veidu nubėgo pašaipa. – Aš ir „Efodą“ skaičiau. Netgi išsprendžiau po tavęs visus keturis uždavinius. Gudrus tas dalykas – integralinis skaičiavimas. Kaip tu jį vadini? Išsėmimo metodu?
- Tu dar ir matematikas? – be jokios ironijos paklausė priblokštas Archimedas. Atrodė, kad jis netikėtai tuo apsidžiaugė.
- Tu kalbi su vienu geriausių fizikų ir matematikų šiame šimtmetyje, - apšvietė Archimedą Publijus Kamilas Murena.
- Labai džiaugiuos! – nuoširdžiai sušuko Archimedas. – Aš iš tikro džiaugiuosi! – Kreipėsi į Marcelą. – tačiau kam kariauji, drįsiu paklausti? Kam užgrobi svetimus miestus? Kodėl nesėdi namie ir neužsiimi skaičiavimais?

Marcelas pasisuko į kolegą:
- Ką padarysi, karas, drauguži. O mane išrinko konsulu. Politika yra politika. Be to, Sirakūzų užėmimas buvo grynai inžinerine operacija. Tačiau dabar leisk ir man užduoti klausimą. Kodėl kariauji tu, Archimedai?
- Aš?! – nustebo mokslininkas. – Atrodo, kad nesuprantu tavęs.
- Rimtai? – konsulas pažvelgė jam tiesiai į akis. – Klausei manęs, kodėl kariauju. Privalau kariauti, nes esu konsulas, o šiuo metu dar ir dux classis, laivyno vadu. Bet juk tu – privatus asmuo, mokslininkas. Kodėl tu kariauji?
- Bet aš... – tyliai ir aiškiai ištarė Archimedas, - visai nekariauju! Su karu neturiu nieko bendra! Kai atėjo tavo kariai, tuo metu skaičiavau elipsės plotą. Daugelį metų užsiimu Diofanto lygtimis9). Koks čia ryšis su jūsų karu? Mirrors of Archimedes

Marcelas norėjo paklausti, ar jisai rado patikimą elipsės ploto skaičiavimo metodą, tačiau vietoje to griežtai ištarė:
- Mašinos iš jūsų įtvirtinimų sunaikino keturis mūsų laivus! Akmenmėčiai nuskandino vieną ilgą laivą, o jūsų prakeikti veidrodžiai sukėlė gaisrus trijose trijerose ir jos nuėjo į dugną. Nori pasakyti, kad nieko apie tai nežinai?
- Girdėjau, - atsakė mokslininkas. – Savo laiku apie tai kalbėjo visas miestas.

Konsulą apėmė įtūžis.

- Mašinos jūsų įtvirtinimuose pratęsė Sirakūzų apgultį mažiausia metams! – riktelėjo jis.
- Iš tikro? – aiškiai nustebęs perklausė Archimedas.

Romėnas susivaldė. Tuo tarpu tribūnas skubiai ir be perstojo kažką užrašinėjo vaško lentelėje. Jau prasidėjo apklausa ir ryšium su nusimatančiom griežtom priemonėm reikėjo laikytis visų įstatymo taisyklių.

- Paklausyk, Archimedai, - tyliai ir pikta lemiančiu balsu pratarė Markas Klaudijus Marcelas, - ar tik nesiruoši tvirtinti, kad nesi atsakingas už mūsų laivų paskandinimą?
- Aš?! – neapsakomai nustebo mokslininkas. – Juk aš... ištisus metus neišeidavau iš už savo namo ir sodo ribų! Sėdžiu ir skaičiuoju, kartais atlieku kokį nors eksperimentą su kietu kūnu ir skysčiais, retkarčiais ką nors užrašau ritinyje... Tai teskaito saujelė žmonių – kas čia bendra su karu ir jūsų laivais?

„Aš skaičiau visus tavo ritinius, - norėjo pasakyti Markas Klaudijus Marcelas. – Skaičiau traktatą apie svorio centrą ir ritinį apie pusiausvyrą, traktatą apie pasvirusią plokštumą ir net eksperimentiškai patikrinau, kaip ir specifinio svorio nustatymo metodą...“ Tačiau vietoje to jis piktai užsipuolė Archimedą:
- Taigi, su jūsų gynybinėmis mašinomis neturi nieko bendra?

Mokslininkas ištiesė rankas. Balti, išpuoselėti, bejėgiai intelektualo delnai:
- Ar gali įsivaizduoti, Marcelai, kad tokiomis rankomis aš galėčiau įkalti vinį ar suraišioti kokią nors konstrukciją?
- O kas nubraižė tų mašinų brėžinius? – griežtai paklausė Marcelas.
- Nežinau, - atsakė Archimedas. – Neturiu supratimo. – Tačiau staiga susivokė, kur lenkia konsulas. Ir nesutikdamas šūktelėjo – Aš visai nemoku braižyti! Brėžiniai man nerūpi! Aš teoretikas! Ir niekada nesidomėjau karu!

Kurį laiką buvo tylu. Per pinijas praūžė vėjo šuoras. Nuo jūros atsklisdavo ritmiški legionierių šūksniai, pagal komandą traukiančių sunkius krovinius: jie remontavo prieplauką, sugriautą užkariautojų ir paliktą nugalėtųjų. Konsulas Marcelas žengė kelis žingsnius, jo šarvai tyliai skambčiojo; grįžęs į ankstesnę vietą, jis staiga atsisėdo į dramblio kaulo krėslą – ženklas, kad ėmėsi savo tarnybinių įsipareigojimų: jau jokių pokštų, palankumo ženklų, jokių pašnekesių tarsi su lygiu.

- Archimedai, - šaltai prakalbo konsulas, - tu kaltinamas tuo, kad mūšiuose prie Sirakūzus mums pridarei didelių nuostolių, kad savo išradimais dukart pratęsei apgulties laiką, kuo pavertei niekais mūsų kampaniją Sicilijoje. Ką pasakysi savo apgynimui?
- Tai ausį rėžianti nesąmonė! – šūktelėjo Archimedas. – Niekad nepadariau jokio karinio išradimo! Nei plokštuma, nei apskritimo perimetras neturi jokio ryšio su karu! Aš visiškai civilis asmuo!
- Hm, - vyptelėjo Marcelas. – Tada paklausyk, tu, visiškai civilis asmuo. Akmensvaidis, paskandinęs mūsų laivą, pagrįstas tavąja svertų teorija. Įtaisas, supleškinęs mūsų trijeras ir nužudęs jų įgulas, sukurtas remiantis tavąja šilumos spindulių atspindėjimo nuo sferinių veidrodžių teorija, Tai tavo teorijos, ar ne tavo?
- Mano, - sutiko Archimedas. – Tačiau aš nė karto nebuvau įtvirtinimuose ir karo mašinų akyse nemačiau. Aš neatsakau už tai,kad kažkas perskaitė kelis mokslo populiarinimo straipsnius apie mano išradimus, o vėliau juos panaudojo mirtį nešančių įrengimų sukūrimui.
- Tu tuo tikras? – susimąstęs pratarė Marcelas.
- Kuo? - kiek neužtikrintai perklausė mokslininkas.
- Kad už tai neatsakai.
- Savaime aišku! – šūktelėjo Archimedas. – Mano atradimai – visų nuosavybė! Kiekvienas gali jais pasinaudoti kaip tik nori!
- Hm... Ir žudymo tikslais?
- Tai jau demagogija! – pasipiktino Archimedas.
- Ar ką nors bandei daryti, kad tavo mintys, tavo teoriniai atradimai nebūtų panaudoti žmonių žudymui?
- O dievai, argi aš galėjau? – su kartėliu balse paprieštaravo mokslininkas. – Aš gi privatus asmuo! Mėgėjas! Civilis! Kariniams veiksmams neturėjau jokios įtakos. Vien apmąstau fizikos ir matematikos problemas. Apie nieką kita niekas manęs nė neklausė!
- Tavo teoriniai samprotavimai, - pasakė Marcelas, - mums kainavo keturis karinius laivus. Ir dar kainuos 40 tūkstančių balsų per artimiausius rinkimus. Šito nerašuk, - pasisuko į tribūną. Tada atsistojo. Gestu pasikvietė Archimedą ir, paėmęs už alkūnės, nusivedė į atokų sodo kampą, kur jie buvo vieni.

- Kuo dabar užsiimi? – tarsi tarp kitko paklausė mokslininko.
- Parabolės kvadratūra, elipsoidu, besisukančiu parabaloidu ir panašiais dalykais, - atsakė Archimedas.
- Hm, - vėl vyptelėjo konsulas ir pakosčiojo. – Turiu tau pasiūlymą.
- Kokį?
- Matai, - racionaliai prakalbo Marcelas, - tu užvirei tokią košę, kokios pasaulis dar nematė, tačiau aš žinau, kaip tave ištraukti iš bėdos. – Mokslininkas tylėjo, o dux classis tęsė. – Civiliniame gyvenime aš inžinierius. Romoje turi gerai veikiančią įmonę. Kažkas panašaus į projektavimo kontorą. Statome namus, tiltus, cirkus ir panašius dalykus. Nieko susijusio su karu. Ten dirba 40 žmonių, daugiausia graikai. Gudrios galvos. Dabar, suprantti, dėl proformos, paimsiu tave į nelaisvę, o grįžęs į Romą sudalyvausi – tiesą, sukaustytas grandinėmis, jau atleisk – mano triumfo žygyje po miestą, o tada gausi padoriai apmokamą vietą mano įmonėje.
- Ir darysiu statistinius paskaičiavimus tiltų atramoms ar gladiatorių arklidėms?
- Ne! Atvirkščiai! Ar tu nesupratai? Kaip ir anksčiau užsiimsi fundamentaliais tyrinėjimais! Po mano įmonės ženklu, tačiau visiškai laisvai!
Lever of Archimedes - Aš būčiau linkęs savo bandymus tęsti čia, Sirakūzuose, - Archimedas atkakliai laikėsi savo.
- tačiau čia liksi niekam nežinomu diletantu, - pro sukąstus dantis prašnypštė Marcelas. – Po kelių metų apie tave niekas ir neprisimins! Romoje tapsi garsus, apie tavo atradimus sužinos visame pasaulyje!
- Ir juos visur naudos kariniams tikslams? – tyliai paklausė Archimedas.
- Hm, - vėl susimąstė Marcelas. – kai rašei „Efodą“, kiek lygčių teko iš naujo spręsti?
- Apie 30 tūkstančių.
- Štai matai! Pas mane tau nereiks nė piršto pajudinti! Ateisi su idėja – ir mano žmonės už tave padarys visus rutininius veiksmus.
- Kaip mašinos, - atgrasiai pratarė Archimedas.
- Būtent! – patvirtino Marcelas, patenkintas, kad pagaliau jiedu suprato vienas kitą. – Sutinki?
- Jokiais būdais! Visa tai niekai!
- Kodėl? – nustebo Marcelas.
- Nežinau, - mąsliai tarstelėjo Archimedas. – Niekur pasaulyje nėra tokio gero sūrio ir ožkų pieno kaip Sirakūzuose...

„Išprotėjęs, - šmėkštelėjo konsulo galvoje. – Beprotis, kaip visi genijai“. Jis staigiai apsisuko ir, prieidamas prie tribūno ir liktorių, sėdo į dramblio kaulo krėslą.

- Ar nori ką pridurti, Archimedai? – paklausė balsu, kurį išgirdę kregždės kristų negyvos.
- Taip, - atsakė Archimedas. – Norėčiau padaryti pareiškimą.
- Klausom, - Marcelas linktelėjo tribūnui.
- Dėl mūsų įtvirtinimų ir tų mašinų... aš kiek pakeičiau savo požiūrį.
- Kuria prasme?
- Laikau save už tai atsakingu.

Tribūnas krebždeno lentelę. Marcelas pasilenkė prie suimtojo:
- Klausyk, Archimedai, neik iš proto. Ne viskas dar prarasta. Pasirink iš naujo. Mano pasiūlymas tebegalioja.
- Ne, ne... Tam tikru mastu aš vis tik atsakingas už tas mašinas. Aš netgi džiaugiuosi, kad jos sukonstruotos mano atradimų pagrindu ir be jų jos nebūtų išvydę dienos šviesos.
- Džiaugiesi? Ar supranti, ką kalbi?
- Juk kitaip mes nebūtume atsilaikę ištisus dvejus metus!

Marcelas mostu sustabdė užrašinėjantį tribūną ir, pasislinkęs prie kolegos, žvelgdamas jam į akis iš arti, paklausė:
- Tu laikaisi to, ką pasakei? Pagalvok truputį, Archimedai! O nelaimingasis, tai bus neištaisomas precedentas istorijoje! Mokslininkas, kuris atvirai pareiškia, kad mirtį sėjančių mašinų pagrindas yra teorinės idėjos! To dar nebuvo! Esi pasirengęs už tai atsakyti?!
- Čia yra viena detalė, - ramiai tarė Archimedas. – Jei mūsiškiai su šitomis mašinomis būtų ėję užkariauti Romos, man, tikriausiai, tektų prieštarauti. Tačiau to nebuvo. Jūs pasirodėte prie Sirakūzų, o ne mes prie Romos. Ir aš džiaugouosi, kad mes priešinomės visus dvejus metus.
- Bet juk tai didybės manija iš gryno vandens! – pašaipiai šūktelėjo įsiaudrinęs Marcelas.
- Laikau, kad šito pakanka, - pastebėjo Publijus Kamilas Murena, tvarkydamas lenteles. – Įsakysi išvesti?

Konsulas susimąstęs papurtė galvą.

- Ne, - pasakė jis ir pasisuko į mokslininką. – Tu laisvas.

Archimedas nustebęs pažvelgė į jį. Nurijo seiles. Saikingai nusilenkė.

- Leiskite kreiptis su prašymu, - pusbalsiu tarė. -Nežinau, ar tau pranešė, bet tavo kariai plėšia Sirakūzus, Vargu ar tai reikėtų daryti.

Marcelas pašoko. Jo balsas trūkčiojo.

- Verta, neverta, - šūkavo jis. – Spjaut norėčiau į jūsų Sirakūzus! Nereikia man jų! Tačiau privalėjau juos paimti, kad vėliau galėčiau užimti Agridžento ir Marsalą, atkirsdamas antra ir trečią punų korpusus. Aišku?
- Visiškai, - atsakė Archimedas, ir jo jaunose akyse blykstelėjo kažkas panašaus į patyčią. – Nors aš viso labo tik teoretikas ir daugiau gaudausi keliamosios jėgos ir spiralės problemose...
- Lauk! – nugriaudėjo Markas Klaudijus Marcelas.

Mokslininkas dar kartą vos pastebimai nusilenkė, apsisuko ir nuėjo palei leisgyves slyvas ir akacijas.

Publijus Kamilas Murena priėjo prie konsulo:
- Liepsi jį suimti?

Konsulas papurtė galvą.

- Taigi, jis nebus nuteistas? Kirviu ir viešai, kaip nurodo įstatymas?

Marcelas vėl papurtė galvą.

- Patogiau, kad liktų gyvas?
- Ne, - atsakė konsulas. – Žinoma, ne. Tačiau nėra naudos ir iš to, kad Roma būtų atsakinga už viešą tokio didžio mokslininko bausmę. Politiniu požiūriu, tai galėtų mums pakenkti.
- Suprantu, - linktelėjo tribūnas. – reikia likviduoti jį nepastebimai.
- Ir šito maža, - tarė Markas Klaudijus Marcelas. – Reikia padaryti taip, kad vėliau galėtume oficialiai pareikšti užuojautą. Aišku?
Death of Archimedes - Aišku, - atsakė tribūnas.
- Ir sugalvok ką nors panašiau į tiesą, - įsakė konsulas, staiga pajutęs nuovargį.

Tribūnas vėl linktelėjo, vienas iš sargybinių pašaukė centurioną Sempronijų Gratidaną Burą. Murena jo paklausė:
- Ar tavo kohortoje atsirastų koks kvailokas, netikęs vaikis?

Šimtininkas nesuprato, teko pakartoti klausimą. Susitarė, kad tą vaikiną pasiųs į Archimedo namus – tegu, atseit, susiranda pretekstą kivirčui ir pasistengia mirtinai sužeisti mokslininką.

- O oficialiame pranešime parašykite, - pasakė konsulas, - kad genialusis Archimedas tuo momentu smėlyje braižė apskritimus ir tarė priėjusiam girtam legionieriui: „Noli tangere circulos meos“10). Tiesa, Archimedas dabar neužsiima apskritimais, tačiau netgi jei ir parašysime apie besisukantį paraboloidą, kas apie tai prisimins po tūkstančio metų? O be to smėlyje besisukantį paraboloidą kaip reikia ir nenupieši.

Romos naujienų agentūra išplatino pranešimą tą patį vakarą. Tačiau, kaip bebūtų keista, niekas nepasidomėjo, kodėl Archimedas tą frazę ištarė kalba, kurios nemokėjo.


Archimedas norėjo, kad ant jo kapo būtų nubraižytas rutulys su aplink jį apibrėžtu cilindru, kad ateities kartos atmintų garsųjį santykį: rutulio tūris sudaro 2/3 jį gaubiančio cilindro tūrio.

Pastabos:

1) Archimedas (287 m. pr. m. e. – 212 m. pr. m. e.) – graikų mokslininkas – matematikas, fizikas, išradėjas-inžinierius, astronomas ir filosofas, žinomas kaip atradęs Archimedo dėsnį apie jėgą, veikiančią panardintus kūnus, taip pat išradęs sraigtą irigacijoje; apskaičiavo elipsės, parabolės nuopjovos plotus. Sukūrė hidrostatikos pagrindus.
Antrojo Pūnų karo metu dirbo prie inžinerinių Sirakūzų gynybos įrenginių. Pasak Plutarcho, romėnams užėmus Sirakūzus, priėjęs kareivis liepė eiti su juo, nes vadas Marcelas nori jį matyti. Archimedas paprašė palaukti, kol jis baigs spręsti uždavinį. Tada kareivis išsitraukė kardą ir jį nužudė.

Daugiau skaitykite (Archimedas ir jo laikmetis

2) Sirakūzai– miestas rytinėje Sicilijos pakrantėje; provincijos centras. Per 123,4 tūkst. gyventojų. Cicerono apibūdintas kaip „didžiausias graikų miestas ir pats gražiausias iš jų visų“, dabar Sirakūzų senamiestis yra UNESCO pasaulio paveldo objektas. Yra istorinių-turistinių pramogų („Dioniso ausys“).
Sirakūzai buvo įkurti 734-733 m. pr.m.e. graikų išeivių iš Korinto, vadovaujamų Archiaso, kuris pavadino miestą Sirako, dėl netoli buvusios pelkės. Senovės miesto centras buvo nedidelė Ortygijos sala. Marko Klaudijaus Marcelo romėnų kariai apsiautė miestą 214 m. pr.m.e. Manoma, kad miestas krito taikos partijai atidarius mažas duris derėtis dėl taikos, bet romėnai pro jas prasiveržė ir paėmė miestą, nužudydami Archimedą.

3) Manipulas (lot. manipulus) - sen. Romos kariuomenės vienetas, sudarytas iš 2 centurijų; centurija (lot. centuria) - sen. Romos kariuomenės vienetas (100, vėliau 60 karių), kuriam vadovavo centurionas (šimtininkas).

4) Centurionas Sempronijus Gratidanas Buras (kaip ir vėliau minimas tribūnas Publijus Kamilas Murena) – matyt yra išgalvoti veikėjai.

5) Gelonas (m. 478 m. pr.m.e.) – 5 a. pr.m.e. Gelos ir Sirakūzų tironas. Kilęs iš Gelos, nuo 491 m. pr.m.e. valdė ją. Į Sirakūzus sugražino iš ten išvytus gamorus (aristokratiją) ir jų padedamas 485 m. pr.m.e. čia įvedė tironiją. Perstatė beveik viską Sirakūzuose. 480 m. pr.m.e. prie Himeros sumušė į Siciliją įsiveržusius kartaginiečius. Savo įtaką išplėtė beveik visoje Sicilijoje.

6) Markas Klaudijus Marcelas (apie 270-208 m. pr.m.e.) – iškilus Romos karinis ir politinis veikėjas, karvedys, 5 kartus buvęs konsulu. Buvo išsilavinęs ir humaniškesnis, lyginant su daugeliu kitų Romos konsulų. Organizuodavo meno kūrinių išvežimą į Romą iš užimtų miestų.
214 m. pr.m.e., išrinkę konsulu, pasiuntė į Siciliją, kur dvejus metus laikė apsiaustyje Sirakūzus (žr. J.B. Rives. Marcellus and the Syracusans// Classical Philology, vol.88, no.1, 1993). Užėmęs Sirakūzus, Marcelas liko Sicilijoje ir sumušė kartaginiečius bei vietinius sukilėlius. 211 m. pr.m.e. grįžo į Romą, tačiau nesulaukė triumfo, kokio galėjo tikėtis. 208 m. pr.m.e. išrinktas konsulu 5-ą kartą, tačiau netrukus užmuštas prie Petilijos.

7) liktorius (lot. lictor) - sen. Romoje - respublikos aukštųjų magistratų garbės sargybinis (nešdavo jų valdžios atributus — fascijas); fascijos (lot. fasces], sen. Romoje - diržu suristas virbų ryšulėlis su kirveliu viduryje; jas nešdavo magistratų priekyje einantys liktoriai. jos buvo aukščiausios Romos valdžios simbolis.

8) tribunus militum (lot.) - karo tribūnas.

9) Diofanto lygtys - polinomai su reikalavimu, kad jų sprendiniai būtų sveiki skaičiai. Diofantas iš Aleksandrijos (apie 250 m.) – matematikas, parašęs „Aritmetiką“, tyrinėjo tiesines kvadratines lygtis su vienu ar keliais kintamaisiais. (žr. daugiau >>>>).

10) Noli tangere circulos meos (lot.) - Neliesk mano apskritimų.

 

Kvadratinė lygtis
R.W. Emersonas. Poetas
Pranašiškas Aldous Huxley
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Ženklo savarankiškumo doktrina
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
K. Bulyčiovas. Dialogas apie Atlantidą
Dorotė Parker. Nieko tokio aš nedariau
V.S. Naipaul. Mūsų universalioji civilizacija
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Levas Tolstojus: grafas ir socialinis kritikas
Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
S.Barančakas. Maksimalistinis vertėjo manifestas
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
Igoris Gamajunovas. Nepririšta valtis
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Peppe Lanzetta. Sudeginti gyvenimą
Sakmė apie Baltąjį banginį
Jim Morrison, Amerikos poetas
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Gilgamešo epas
Skaitiniai
Vartiklis