Teisuolis – Visatos pagrindas  

Legenda pasakoja apie 4 išminčius, kurie „įžengė į Pardesą1) “, t.y., įsisavino mistinį Raštų žinojimą arba, kitaip, „pakilo į dangų“. Simonas ben Azajus2) įsigilino ir mirė. Ben Zoma3) įsigilino ir susirgo. Eliša ben Abuja4) persimetė į ereziją. Tik rabinas Akiva įėjo ir išėjo nepažeistas.

Rabinas Akiva (apie 50-135 m.) nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė kankinio mirtimi valdant imperatoriui Adrianui. Jo laikais buvo sugriauta Jeruzalės šventykla, kilo ir buvo žiauriai romėnų nuslopintas žydų sukilimas, kuriam vadovavo Bar-Kohba. Akiva pradėjo būdamas paprastu piemeniu, būdamas 40-ies ėmėsi studijuoti Rabbi Shimeon at Cave Talmudą ir tapo iškiliu Rašto žinovu bei mokytoju daugeliui kartų. Vienu žinomiausių jo mokinių buvo Šimon ben Johajus, pas jį Bnei-Brake mokęsis 30 m. Kai romėnai suėmė Akivą, Šimonas ateidavo pas jį į kalėjimą, kad toliau studijuotų Torą ir išmintingo gyvenimo kelią. Su jo vardus siejama viena paslaptingiausių knygų – „Zoharas“ (Pašvaistė). Jam priskiriami ir „Sifre“ ir „Mekhilta“ pamokslai.

Kol mokėsi pas Akivą, jis buvo šešėlyje, nes dėl jo didelio kuklumo niekas nepastebėjo jo nepaprosto išmintingumo. Po Akivos mirties 5-i jo mokiniai, tarp jų Šimonas, gavo rabino vardą, nepaisant to, kad romėnai už įšventinimą grasino mirties bausme: „ir kiekvienas įšventinantis bus nužudytas; ir kiekvienas įšventintasis buvo nužudytas; o miestas, kuriame buvo įšventinama, bus sugriautas, o jo priemiesčiai nuniokoti“.

Padavimuose išliko keli rabino Šimono gyvenimo epizodai. Kurį laiką jis gyveno Tverijoje. Jis buvo vienas iš tų, kurie, pralaimėjus sukilimui, ragino priešintis romėnams. Jis meldėsi, kad romėnai pralaimėtų persams. Todėl romėnai jį nuteisė mirties bausme. Gelbėdamasis nuo romėnų persekiojimų, su sūnumi 12-a metų slapstėsi „Idra-Raba“ oloje Mirono kalne Galilėjoje. Įvyko stebuklas – prie olos išdygo pupmedis (Šv. Jono medis) ir ištryško vandens šaltinis. Kad nesidėvėtų drabužiai, jiedu nusirengdavo ir iki kaklo įsirausdavo į smėlį. Visą tą laiką jie studijavo Torą, maldos metu apsirengdavo, o po jos vėl nusirengdavo. Kartą Šimonas sėdėjo prie olos ir pamatė medžiotoją, gaudantį paukščius. Ir išgirdo balsą iš dangaus „Malonė!“ – ir išsigelbėjo vienas iš paukščių. O kai išgirdo „Bausmė!” – vienas iš paukščių buvo pagautas. Tarė rabinas Šimonas: „Net paukštis be dangaus valios nebūna pagautas. Tuo labiau – žmogaus siela“. Ir išėjo abudu iš olos.

Giminaičiai ir pažįstami verkė, matydami šašus nuo egzemos ir smėlio išgraužas ant Šimono kūno. Ir jiems rabinas Šimonas sakė: „Laimingi jūs, kad matome mano tokią būklę. Nes jei nematytumėte manęs tokio, nebūčiau toks“. Anksčiau, kai Šimonas turėjo sunkumų kokiu nors Toros klausimu, jo uošvis Pinchasas duodavo 12 patarimų; dabar, kai Pinchasas turėjo sunkumų Toros klausimu, Šimonas rasdavo jam 24 patarimus.

Su karštų Tverijos šaltinių pagalba išsigydė Šimonas su sūnumi. Atsidėkodamas Šimonas išgydė Tveriją nuo visų „neteisėtų“ palaidojimų, trukdžiusių kunigams pereiti per miestą. Rinko Šimonas lubinus, kapojo juos ir mėtė gabalus Tverijos gatvėse. Ten, kur buvo pakastas mirusysis, jis iškildavo ir jį pernešdavo į kapines ir palaidodavo. O vietą, kur lubinas nesujudėdavo, pažymėdavo kaip švarią.

Išėjusio iš olos Šimono nepriėmė į Sinedrioną. Jis buvo žydų išminčių delegacijoje į Romą, nes pagarsėjo kaip stebukladarys. Jo pastangų dėka (jam priskiriamas demono išvarymas iš imperatoriaus dukters) buvo atšaukti draudimai apipjaustymui bei šabui. Jis užsiėmė šalies ekonomikos atstatymu ir skatino darbą. Rabinas Šimonas mokė Toros kitus panaudodamas, jo žodžiais, rinktinį Akivos metodą propaguodamas paprastumą, aiškumą ir loginio įstatymų pagrįstumo ieškojimą. Jis vadovavo „šventajai brolijai“, kurią sudarė 10 išminčių. Jiems reguliariai apsireikšdavo pranašas Ilja (Elijagu), atskleisdamas Toros paslaptis. Brolijos pastangomis buvo parengtas „Zoharas“, kurią rabinui Abojui surašyti pavedė Šimonas. Cave of Rabbi Shimeon

Šiandien prie „Idra Raba“ olos kabo memorialinė lenta, kurioje išvardinti 9 didieji Šimono mokiniai (Josi, Hiskija, Josi Jokūbo sūnus, Jeguda, Arba, Elazaras, Icchakas, Chija, Isa). „Zohare“ aprašoma, kad kiekvienas jų atitiko vieną iš 10-ies tikrovės savybių pagal kabalą. Tai leido grupę panaudoti kaip „prizmę“ su 10 savybių, kurios dėka tyrinėjama tikrovės prigimtis. Tai ir išdėstyta „Zohare“, pagrindiniame kabalos šaltinyje.

Ir Talmudas, ir „Zoharas“ Šimoną vaizduoja buvus dideliu teisuoliu. Tai sakė Šimonas ben Johajus: „Pasaulis neišsilaikys, jei jame mažiau nei 30 teisuolių, tokių kaip Abraomas. Jei jų 30 – tada aš ir mano sūnus – du iš jų. Jei jų 20 – aš ir mano sūnus tarp jų. Jei 10 – aš ir mano sūnus tarp jų. Jei 2 – tai aš ir mano sūnus. O jei tik 1 – tai aš“.

Rabinas Šimonas – griežtas teisuolis. Jis kalbėjo: „Net nedorųjų geradariai – tai blogdariai teisuoliams“. Jis buvo griežtas kitiems ir negailestingas sau, jei laikė, kad pasielgė neteisingai. Kartą tarp išminčių buvo aptariama, ar peržiūrėtų rabinas Akiva savo požiūrį kokiu nors klausimu, susijusiu su religiniu švarumu. Vieni sakė, kad peržiūrėtų, o kiti – kad ne. Tada Šimonas tarė su ironija: „Iki paskutiniųjų dienų rabinas Akiva tai laikė nešvara. Nežinau, gali būti, kai mirė, tada peržiūrėjo?“ O taip pasakęs suprato, kad parodė nepagarbą savo mokytojui: „Ir pajuodo rabino Šimono dantys nuo daugybės pasninkų“.

Rabinas Šimonas sakė: „Tas, kuris visą gyvenimą buvo visišku nusidėjėliu žemėje, o pabaigoje atgailavo – jam jo nuodėmės jau neprimena. O jei žmogus visas savo dienas buvo teisuoliu, o pabaigoje sukilo, tai praras pradinį, - kaip pasakyta Rašte: ‚Teisuolio teisumas negelbsti jo nuodėmės dieną‘“.

Sakoma, kad gyvenant rabinui Šimonui, danguje nepasirodydavo vaivorykštė – esant tokiems teisuoliams nėra reikalo tokiam ženklui, nes jų buvimas apsaugo Visatą nuo žūties. Laikoma, kad palaidotas Merone kalne, netoli Cfato.

Vaivorykštė, kaip Dievo sandoros su žmogumi ženklas pirmąkart Toroje sutinkamas aprašant Tvaną (apie tai žr. >>>>). „Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės“ (Pr 6:9). Kai kurie „savo kartoje“ supranta kaip pagyrimą Nojui, išsaugojusiam švarą ir tyrumą tai laikais, kai žemėje viešpatavo nešvara ir piktadarystės. Kiti tame mato užslėptą priekaištą už priklausymą kartai, kai teisuoliu laikytas žmogus, išsaugojęs tik paprasčiausią padorumą. Nojus tiksliai įvykdė visus Dievo nurodymus, tačiau vis tik jis neišgelbėjo visos žmonijos. Kitais laikais, tarkim Abraomo laikmetyje, Nojus aplamai nebūtų laikomas teisuoliu.

Nojaus ir Abraomo kartos yra greta. Abraomui buvo 58 m., kai mirė Nojus. Kai Dievas pranešė Nojui apie artėjantį Tvaną ir liepė gelbėtis arkoje, Nojus tylėdamas įvykdė nurodymus. Kai Abraomas sužinojo apie būsimą Sodomos sunaikinimą, tai „Abraomas priėjo arčiau ir tarė: ‚...Jei mieste rastųsi 50 teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl 50 mieste esančių teisiųjų?‘“ (Per 18:23-24). Ir Dievas keičia savo sprendimą; jis sutinka išsaugoti miestą, jei jame atsiras bent 10 teisiųjų. Abromo teisumas – tai ne tik jo asmeninis Įstatymo laikymasis, bet ir atsakomybė už kitus, Kuo teisesnis žmogus, tuo didesnė jo atsakomybė už aplinkinius.

Didelis teisuolio vaidmuo pasaulyje. Dievas sukūrė žmogų. Dievas jo viešpats. O kas yra Dievo viešpats? „Zohare“ yra atsakymas į šį, atrodytų, šventvagišką klausimą. Dievo viešpats yra teisuolis: „nes Šventasis, Palaimintasis, įsako, o teisuolis – atšaukia“ (Zo 3:146.15a).

Mistiniame Kabalos mokyme Teisuolis – pagrindinis mazgas, pasaulio centras. Per jį vyksta dieviškasis vadovavimas pasauliui, jame susijungia visos pakopos, susitelkia visi poveikiai, juos sujungiamos visos būties pusės. Teisuolis – tai tos jėgos, kuri jungia visus pasaulius, gyvoji realizacija. Jame viršus susijungia su apačia, dieviškas pradas su žmogiškuoju. Teisuolis – Visatos pagrindas.

Pasakojama, kad kai Nojus išėjo iš arkos ir pamatė ištuštėjusį pasaulį, pravirko ir ėmė kalbėti: „Pasaulių valdove! Vadiniesi gėriu ir malone. Reikėjo tau pasigailėti Savo sūnų“. Atsakė jam Šventasis, Palaimintasis: „Siauraproti piemenie! Dabar prašai malonės, o kai aš tau pasakiau: ‚“galas visiems mariesiems‘, nieko nepadarei, kad sukliudytum“.

Kai atvėsta, žmogus gali apsivilkti kailinius ir jam bus šilčiau. Kitas gi užkurs laužą, ir šilčiau bus ne tik jam, bet ir aplinkiniams. Teisuolis pasirengęs aukai vardan pasaulio, žmonių išgelbėjimo. Teisuolis prašo malonės Visatai ir vertas būti jos užtarėju. Grave of Rabbi Shimeon

Išminčių pasakyta, kad kai žemės vaikai nusikalsta Dievui, Dievas kalbasi su Visatoje tuo metu esančiu teisuoliu. Kad išgirstų Visatos gyventojų maldą ir susitaikytų su jais. Dievas sako, kad visus pražudys ir tik vieninteliam teisuoliui daro gera. Kaip elgiasi teisuolis? Užmiršta apie save ir prašo susitaikyti su visa Visata. Būtent dėl to prašymo 30-iai dienų pristabdomas bet kurio iš viršaus išsakyto nuosprendžio vykdymas, kol Dievas apie jį nepaskelbė visiems teisuoliams.

Kai Izraelio tauta įvykdė stabmeldystės nuodėmę, nulieję aukso veršį, „Viešpats kalbėjo Mozei: ... ‚Dabar palik mane vieną, kad mano įniršis ant jų įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padarysiu didelę tautą‘. Bet Mozė maldavo Viešpatį, savo Dievą, ir sakė: ‚[...] O dabar, jei tik tu atleistum jų nuodėmę... bet jei ne, ištrink ir mane iš knygos, kurią parašei!‘“ (Iš 32:10; 32:32). Daug kartų buvo pasirengęs mirčiai Mozė dėl savo tautos...

Teisumas yra būtinas pasaulio vadovams. Kaip pasakyta „Zohare“: „je tautos vadai teisūs – gera visatai ir tautai. O jei jie neteisūs – vargas tautai, Visatai“. Kai karalius Dovydas surašė Izraelio gyventojus (o tai nuo seno buvo laikoma nuodėme), Jeruzalėje kilo epidemija, nusinešusi daug gyvybių. „Ir tarė Dovydas Viešpačiui, išvydęs Angelą, naikinantį žmones: ‚štai, aš nusidėjau ir pasielgiau nedorai, o šios avys, ką jos padarė? Teguv Tavoji ranka krenta ant manęs ir mano tėvo namo‘“ (2 kar 24:17).

Apie vaivorykštę yra dar vienas pasakojimas, kai veiksmas vyksta jau po Šimono mirties. Susirgus išminčiui ir teisuoliui Jegošua ben Levi, liepė Mirties angelui: „Eik ir įvykdyk savo norą“. Nuėjo tasai ir pasirodė rabinui. Rabinas jam pasakė: „Parodyk man mano vietą būsimam pasaulyje“. „Su malonumu“, - atsakė tasai. Atsidūrė rabinas danguje. Pranašas Elijagas (Ilja) ėmė jam skelbti: „Atlaisvink vietą Levi sūnui! Atlaisvink vietą Levi sūnui!”. Nuėjo Jegošua ir sutiko rabiną Šimoną ben Johaja, sėdintį aukso soste. Paklausė jo rabinas Šimonas: “Tai tu – Levi sūnus?” Atsakė tasai: “Taip”. Paklausė rabinas Šimonas: “O tavo laikais pasirodydavo vaivorykštė?” Atsakė jam: “Taip”. “Jei taip, tai tu ne Levi sūnus”.

Tačiau vaivorykštė nepasirodydavo rabino Jegošua laikais. Tasai teisuolis nenorėjo girtis, todėl ir atsakė taip.

Rabinas Akiva    

Akiva ben Juozapas (apie 50-135 m.) - iškilus 4-os kartos tanajus, Rašto aiškintojas ir rabinistinio judaizmo pradininkas, Halakha sistemintojas. Mid-East

Kilęs iš vargingos ir nekilmingos šeimos, anot padavimo, net ne žydo, tačiau perėjusio į judaizmą, palikuonis. Iki 40 m. buvo neišsilavinęs ir antrojo Jeruzalės žlugimo metu (70 m.) tarnavo piemeniu pas Jeruzalės žemvaldį Kalba-Savua. Šeimininko duktė Rachelė įsimylėjo jį, tačiau vedybų sąlyga buvo jo mokymasis ješivoje. Tėvas, išgirdęs apie dukters pasirinkimą, jai neskyrė palikimo, tačiau ji liko ištikima Akivai. Akiva, neilgai pagyvenęs su žmona dideliame skurde, 24-iems metams išėjo į rabino Johanano ben Zakajos ješivą, kuriai Javnoje tuo metu vadovavo rabinai Eliezeras ir Jehošua. Besimokydamas pasiekė aukščiausio rabiniško išsimokslinimo ir grįžo namo lydimas tūkstančių mokinių. Tai išgirdęs uošvis gražino žmoną, kuriai skyrė palikimą.

Vėliau Akiva tapo Lodė akademijos vadovu, o gyvenimo pabaigoje – Bnei Brake, esančiame centrinėje Judėjoje. Jo mokinių skaičius siekė 24 tūkst., tačiau jų gyvybes pasiglemžė baisi epidemija, kurią išgyveno tik 5 mokiniai, tarp kurių buvo ir Šimonas.

Akiva aktyviai dalyvavo Bar Kohbos, kurį paskelbė karaliumi-mesiju, sukilime prieš imperatorių Adrianą, vyko į tolimas žydų kolonijas, akivaizdu, kad rinkdamas pinigus ir verbuodamas karius. Nuslopinus sukilimą ir užėmus Beitaro tvirtovę (135 m.), romėnai Akivą nubaudė mirties bausme (kabliais nuplėšiant odą), kurią įvykdė Keisarijos amfiteatre. Palaidotas Tiverijoje (dab. Tverija) ant Kinereto ežero kranto.

Akiva yra pagrindinis Meiro Lemano knygos „Akiva: istorinis pasakojimas“ veikėjas, o taip pat K. Kerr romane „Prisikėlimas“ bei apsakymų rinkinyje „Sustingę kadrai“ (Freeze Frames), M. Steinberg‘o romane „Kaip blaškomas lapas“.

Akiva vardas suteiktas daugeliui institucijai, pvz., Bnei Akiva jaunimo judėjimas, Filadelfijos Akivos hebrajų akademija ir Mičigano Yeshivat Akiva. Be to, tai paplitęs žydų vardas.

Pastabos

1) Pardesas (ivritu „sodas“, kilęs iš persų kalbos, kur reiškia tą patį) – kabalos slapto, sakralinio pažinimo simbolis, perteikiant mistinę interpretaciją sodo, kuriame susitinka „Giesmių giesmės“ įsimylėjėliai. Mistikoje pati žodžio pradžia suprantama kaip akronimas, kurio raidės (tik priebalsės) nurodo tris kilimo prie Toros paslapčių pakopas, jos aiškinimo metodų visumą (Pšat - paprastas, tiesioginis; Remez - alegorinis; Draš - homiletinis; Sod - mistinis). Mistinėje kalboje „įėjimas į Pardesą“ reiškia panirimą į hermetinį ezoterinių paslapčių pasaulį, priartėjimą prie nepasiekiamo Dievo. Talmudo pasakojimas apie keturis į Padesą įėjusius išminčius perspėja apie tokį įėjimą lydinčius pavojus, kai nesi pasirengęs protu ir dvasia.

2) Šimonas ben Azajus - iškilus tanajus 2-o šimtmečio pradžioje, Jošua ben Hanania ir Akivos mokinys. Nors nesugebėjo gauti smichos ir tuo pačiu titulo „rabinas“, buvo laikoma, kad jam nėra lygių Toros žinojime. Mišna apie jį praneša: „Mirus ben Azai, dingo atkaklieji [Toros studijuotojai], mirus Ben Zoma dingo aiškintojai“. Anot Talmudo, jo mirtis susijusi su mistiniu atsivėrimu: jis paminimas tarp 4-ių išminčių, gyviems esant „įžengusių į Pardesą“, dvasinį pasaulį, prieinamą tik mirusiems teisuoliams. Parašyta: „Ben Azai žvilgtelėjo į Šechiną ir mirė“ [Maarša dar paaiškina plačiau, kad jis žvilgtelėjo į akinančią šviesą]. Tačiau pagal kitą versiją jis buvo nužudytas romėnų, gali būti, kad kartu su Akiva, nes midrašų rinkinyje „Šocher“ minimas tarp romėnų nuteistų 10 išminčių. Keli jo pasisakymai išlikę „Pirkei Avote“ (4:2).

3) Šimonas ben Zoma - 2-o šimtmečio pradžios tanajus; Jošua ben Hanania mokinys ir Akivos draugas. Kaip ir ben Azajus, miręs anksti (tą jam buvo išpranašavęs mokytojas Jošua), nespėjo gauti smichos, todėl neturi rabino titulo. Buvo išminties simboliu – Talmude pasakyta: „susapnuosi ben Zomą – pasieksi išminties“. Buvo puikus oratorius, - jo iškalbos pavyzdžių yra visame Talmude. Ypatingą dėmesį skyrė „Pradžios“ knygos pirmajam skyriui. „Hagigoje“ minimas tarp 4 išminčių, įžengusių į Pardesą, tačiau praradęs protą. Kai kurie mano, kad tai buvo bausmė už tai, kad jis praniko į uždraustą zoną.

4) Eliša ben Abuja (g. apie 70 m.) – 3-4 kartos tanajus, gimęs Jeruzalėje, už požiūrį, besiskyrusį nuo kitų talmudistų, vadintas eretiku ir gavęs pravardę Acheras („kitas“). Anot Babilono Talmudo, jis į Pardesą praniko gerokai toliau nei leista ir ten soste išvydo angelą Metatroną; ir buvo taip sukrėstas, kad jį palaikė Dievu. Ir nuo tada ėmė aiškinti, kad pasaulį valdo ne vienas, o du dievai. Dar Talmudas prideda, kad ben Abuja studijavo graikų išmintį (filosofiją) ir eretiškas knygas, o jo namuose nuolat girdėjosi graikiškos dainos. Anot Jeruzalės Talmudo, jis šeštadieniais nesilaikė šabo, lankė mokyklas ir mokinius ragino nestudijuoti Toros, o geriau mokytis amato. Dėl jo asmenybės vėliau kilo daug nesutarimų tarp jo įvertinimo.

Judėjai
Didysis darbas
Kabalos šaknys
Gebura: Indų skilimas
Interviu su Ravu Laitmanu
Seksualumas kabalos požiūriu
Trumpas įvadas į Kabalos mokymą
Gematrijos menas, hebrajų numerologija
Vaivorykštė: laumės juosta, smakas, straublys
Kai dar nebuvo vaivorykštės...
Išsigelbėjimas per nuodėmę
Žala telyčia ir Šventykla
Trumpa Kabalos istorija
Ezotericizmo prigimtis
Vaivorykštė mituose
Kabalistinė alegorija
Dovydo žvaigždė
Jakovas Frankas
Amžinas žydas
Numerologija
Kiti žydai
Judafobija
Filosofijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis