Išsigelbėjimas per nuodėmę. Kabalistas Sabatėjas Zvi. Vartiklis

19 a. Haskalah priešakyje buvo išlikęs frankistų slaptasis kultas, išsivystęs į slaptą B'nai Brith draugiją, kurios pagrindas buvo sionizmas. Fašistinis Likudo judėjimas šiandieną įrodo, kad mistinis nihilizmas yra teologinis sionizmo pagrindas. Likudo judėjimas naudojasi tradiciniais žydų mokymais apie Mesijaus atėjimą. Gerai dokumentuotas ryšis tarp nacistinės Vokietijos ir Irguno⁵⁾.

Viena labiausiai frankistų doktrina paveiktų asmenų buvo Louis Brandeis. Jo senelė iš motinos pusės buvo viena Aaron Beer Wehle, 19 a. pradžios frankistų sektos Offenbache vadovo, dukrų. Jis ištekėjo už jauno mediko studento, įtraukusio jį į sektą, tad jų vaikai užaugo frankistais - tarp jų ir Brandeis motina (mergautine Dembitz) pavarde. Jis buvo „progresyvios“ žydiškosios Amerikos herojus ir jo vardu pavadintas didžiausias Amerikos žydų universitetas. Jis dažnai užsipuolamas kaip pakeitęs Amerikos žydų nuostatą į sionizmą.

Reb Yakov Leib Hakokain (Lawrence G.Corey) nuo 1972 m. yra neosabatėjų kabalistų lyderis Vakaruose. Per savo gyvenimą jis buvo pasivadinęs John-Francis, Ya'qub ibn Musa al-Kahana ir Kali Dass. Jo gilios žinios pasiektos ne vien studijomis bet ir betarpiška ezoterinių judaizmo, islamo, krikščionybės, induizmo ir Jungo mokymo patirtimis. Jis 6 m. bendravo su James Kirch'u, K.G. Jungo pradinio „rato“ nariu. Prieš tai 1974 m. jis Swami Swahananda (Sri Ramakrišna ordino pietų Kalifornijoje vadovo) priimtas į induizmą.

Jis 20 m. buvo Kalifornijos Hermosa Beach Transpersonalinių studijų centro mokslininku, išrinktu South Bay Kehilla (viešai ortodoksine, o iš tikro sabatėjų kongregacija) rabbi (dvasiniu vadovu ir mokytojus). Dažnai skaitė paskaitas apie Pietų Kalifornijos Vedantos bendrijoje ir Los Angeles Romos katalikų archdiocezėje. Mistinę poeziją ir religinius esė spausdino įvairiuose literatūriniuose ir moksliniuose žurnaluose.

„[Jis] padarė neįtikėtiną Jungo psichologijos ir Kabalos sujungimą, daug daugiau, nei buvo pasiekta iki tol. ...“ Marvin Spiegelman (Jungo analistas, 'Jungo antologijos' autorius ir redaktorius)

Paaiškinimai

¹⁾ Izaokas Sirinas (Sirietis, Siras, apie 613-700) iš Ninevėjos (iš Kataro) – rytų krikščionių asketas, gyvenęs Asirijoje ir Sirijoje. Parašė daug tekstų sirų kalba. Jo pamokymų esmė – įvairių teisuno ir nuodėmingumo būsenų analizė, krikščioniško tobulinimosi būdai. Rytų bažnyčiose laikomas šventuoju.

Jo pamokslų ištakos yra nestoriečių, kurių bažnyčiai jis priklausė, doktrinoje. Jis laikėsi Rytų mistinės tradicijos ir pabrėžė Šv. Dvasios svarbą. Jo melancholiškas stilius ir užuojauta sergantiems ir mirštantiems gerokai paveikė Rytų ortodoksus.

²⁾ Abu Isa Ishafanis (dar vadintas Ovadiah, Isaac ibn Jacob al-Isfahani) - 8 a. Persijoje apsiskelbęs žydų pranašas, trumpalaikio sukilimo vadovas, asketiškųjų pasekėjų laikytas mesijumi. Radikaliausias teiginys buvo, kad tiek Kristus, tiek Mahometas yra tikri pranašai, tačiau tik savo tautoms. Jam priskiriami du svarbiausia stebuklai: 1) jis buvo neraštingas, tačiau parašė kūrinius, skelbiančius mesijaus amžiaus atėjimą; 2) apgynė sukilėlius nuo kalifato karių, mirtos šakele nubrėždamas liniją.

³⁾ Anabaptistai (iš gr. „vėl panardinu“) – radikalus Reformacijos protestantų judėjimas, kilęs 16 a. pradžioje Šveicarijoje ir Pietų Vokietijoje ir paplitęs Vidurio bei Vakarų Europoje. Ilgą laiką buvo linkstama traktuoti anabaptistus kaip munsteritus ir radikalus, siejant juos su Cvikou pranašais, Janu Matisu, Jonu iš Leideno ir Tomu Miunceriu.
Mėgino grįžti prie krikščionybės ištakų, pripažino tik sąmoningo amžiaus žmonių krikštą, neigė bažnytinę hierarchiją, bendravimą su Dievu vertino labiau už kasdienį patyrimą. Taip pat reikalavo lygybės, turto bendrumo, pasisakė prieš karinę tarnybą, mirties bausmę. Svarbiausias jų dokumentas - „Šleitheimo išpažinimas“ (1527).
Lietuvoje veikianti Laisvųjų krikščionių bažnyčia save kildina iš anabaptistų.

⁴⁾ Janas Matisas (Jan Matthys, apie 1500-1534) – charizmatiškas anabaptistų lyderis Miunsterio komunos maišto metu, pasekėjų vertintas kaip pranašas. Savo mokymą ėmė skelbti 1533 m. persikėlęs į Amsterdamą. Skelbė prievartinį esamos tvarkos panaikinimą, po kurio ateisią tūkstantmečių trukmės Kristaus karalystė, lygybės ir laisvės laikas. Kitais metais vyksta į Miunsterį, kur surengia valdžios užgrobimą ir komunos („Naujosios Jeruzalės“) įkūrimą. Žuvo gindamas miestą nuo Miunsterio arkivyskupo landsnechtų.

⁴⁾ Ranteriai - nekorformistinės anglų disenterių grupės, atsiskyrusius Anglijos respublikos metu (1649–1660). Daugiausiai tai buvo paprasti žmonės. Juos laikė eretikais; jie neigė bažnyčios valdžią, raštus, apeigas, o vietoje to susirinkti ir klausyti jų. Jų požiūris buvo artimas pateistiniui, laikant, kad Dievas yra kiekviename tvarinyje. Žymiausias jų narys buvo L. Klarksonas, 1650 m. paskelbęs „Vieną akį“, perteikusią disenterių idealus. Ranteriai dažnai sieti su nuogumu, naudotą išreikšti protestams. Jie neretai kaltinti fanatizmu, seksualiniu amoralumu ir neretai patekdavo į kalėjimus.
Taip pat skaitykite Apsinuoginę kvakeriai

⁵⁾ Irgunas (Irgun Tsvai Leumi) – žydų pofrindinė karinė grupuopė, 1931-48 m.veikusi Palestinoje. Pradžioje gynė žydų gyvenvietes nuo arabų užpuolimų, o 1939 m. priėmus „Baltąją knygą“, prisidėjo ir kova prieš britų mandatą Palestinoje bei nelegalus persikėlėlių pervežimas iš Europos į Izraelį. Irgunas išsiskirstė įsikūrus Izraelio valstybei ir jo pagrindu įsikūrė dešinio sparno „Heruto“ („Laisvės“) partija.

⁵⁾ Čarlzas Mansonas (Charles Milles Manson, gimęs kaip Maddox, 1934-2017 ) – amerikiečių nusikaltėlis, sektos „Šeima“ vadovas. Sektos nariai, jam liepus, 1969 m. atliko keletą žiaurių žmogžudysčių, tame tarpe ir kino režisieriaus R. Polanskio žmonos aktorės Sh. Tate. Nuteistas mirties bausmei, kuri vėliau pakeistus 9-iems kartams kalėti iki gyvos galvos.
Taip pat skaitykite >>>>>

⁶⁾ Izaokas di Alba - 17 a. rabinas Smyrno mieste, į kurį 1642 m. Alba atvyko iš Salonikų. Čia jis kelis metus mokė Sabatėjų Zevi, kurį, vėliau šiam atsivertus į islamą, pasmerkė. 1661 m. mirus rabinui J. Eskapai, tapo Smyrno vyriausiu dayyan su finansine ir administracine atsakomybe.

⁷⁾ Abraomas Jakinis (1611-1682) – rabinas Konstantinopolyje, vienas aktyviausių Sabatėjaus Zevi šalininkų. Šiam atvykus 1653 m., ilgai su juo kalbėjosi ir jį palaikė. Spėjama, kad būten jis Zevi davė knygą archaiškomis raidėmis, kurioje tariamai pranašaujamas Zevi pasirodymas, tačiau spėjama, kad tai sufabrikavo pats Jakinis. Sabatėjui Zevi priėmus islamą, liovėsi jį propaguoti, tačiau liko jo šalininku. Vėliau perrašinėjo senovinius žydų ir karaimų rankraščius senienų mylėtojams (Krymo žydai iki šiol jį pagerbia malda). Taip pat parašė nemažai tiriamųjų darbų bei geneologinių nagrinėjimų, pvz., „Karaliavimo šlovė“ (1665), pamokslų knyga „Abraomo ąžuolas“ ir kt.