Esotericism. Vartiklis: Mythology: Magics

Savo esme ezotericizmas yra sąmoningas suvokimas, kad visa esybė, begaline formų išraiška, tėra energijos išraiška. Ne tik visos sutvertosios formos, bet ir visos veiklos formos yra kilusios iš energijos srautų, išjudintų visaapimančio Priežasties ir Pasekmės dėsnio. Ezotericizmo tikslas - pažinti tas energijas ir, kiek leidžia psichinis ir dvasinis išsivystymas, jas panaudoti žmonijos labui, - kaip numatyta dieviškajame plane. Pradedantysis paklysta sąveikaujančių ir viena kitą veikiančių energijų labirinte, bet vėliau jis pradeda skirti:

Ezotericistas atranda, kad visi fizinio pasaulio įvykiai tėra veiklos eteriniuose pasauliuose atspindys (tarsi vandens ratilai). Tie vidiniai pasauliaiyra realūs pasauliai ir ezotericisto paskirtis yra praskleisti juos skiriančias uždangas, prisitaikyti prie naujų sąlygų ir tada išmokti veikti naujose srityse. Jis gali ne tik valdyti energijas susijusias su savo aplinka, bet ir galingesnes jėgas, paveikiančias pasaulio įvykius.

Reikia stengtis suvokti tų galių prigimtį siekiant panaudoti jas, bet neužmirštant kad visi kūrimo aktai yra dvasios išraiška - ar tai liestų atskirus asmenis, jų grupes, tautas - religijos, mokslo, ekonomikos ir politikos srityse. Pvz., karai kyla dėl energijų, kurios susikaupia iki prisisotinimo ribos ir tada išsiveržia jėgos, kurios tiesiogine prasme "sprogdina" pasaulį.

Tad ezotericizmas yra tarsi jungiamasis principas tarp gyvenimo ir substancijos, tačiau labiau orientuotas į dvasinę nei fizinę sritį. Asmuo turi būti labai išsilavinęs, kad bendraudamas ir judėdamas vidiniame pasaulyje galėtų daryti logines išvadas ir suvoktų tai, ką ten pamatė.

Padidėjęs šviesos (link nušvitimo) kiekis yra bet kurios teisingos ezotericistinės veiklos rezultatas.

Ezoterine alternatyva prarastam religiniam pamatui 20 a. antrojoje pusėje tapo įvairios ezoterinio religingumo formos; kurių viena populiariausių – New Age tipo. Jų pagrindiniai bruožai - religinis sinkretizmas, manymas, kad visos religijos turį paslėptąjį, ezoterinį matmenį, kuris prieinamas tik „pašvęstiesiems“. Jas vienija būtent tas matmuo, o išoriniai religijų skirtumai išnyks atėjus „Aukso amžiui“, t.y. Vandenio erai, kai „mokytojų“ ir mediumų vadovaujama žmonija „praplės sąmonę“ ir pereis į visuotinės harmonijos laikotarpį. Šis modernusis ezoterizmas ir okultizmas įvairius psichologinius potyrius ir nepaaiškinamus fenomenus laiko tos pačios kilmės apraiškomis, kaip ir stebuklai bei mistiniai patyrimai, pateikiami visų didžiųjų religinių tradicijų – tai kosminio Vienio, lauko, universalaus kontinuumo pasireiškimo būdai, kurie įsisavintini kaip technikos, atgimstančios dabartyje iš senųjų šamanistinių kultūrų atminties. New Age uoliai platina maginę savimonę teigdamas, kad, atseit, nėra realios skirties tarp subjekto ir objekto, todėl žmogus, plėsdamas savo sąmonę pasitelkęs įvairias meditacines ar šamanų praktikas, kartu keičia ir visą tikrovę.

Anot E. Ališankos, „vienas iš būdingiausių šiuolaikinės kultūros bruožų – vaizduotės slinktis ekstatiškumo pusėn. Visi aptartieji rekonstrukcinio postmodernizmo teoretikai kalba apie mistinį santykį su pasauliu. Tai gali būti tas pats asmeninis patyrimas, apie kurį kalbėjo Eckhartas ir kiti didieji mistikai, tačiau postmodernizmas išryškino šio patyrimo emocinę, ekstatinę pusę, kuri visada egzistavo mistiniame patyrime, tačiau religinio diskurso buvo užtamsinta. [...] Todėl postmoderniai vaizduotei svarbesnis tampa ne mistiko celėje, bet šamano visuomenėje ar minioje vaizdinys. Šamano figūra ypatingai vertinama kaip toji, kuri transo metodais ir tiesiogine ekstatine patirtimi sunaikina mūsų sistemos ribas, peržengia esamą kultūrinį kontekstą ir išlaisvina iš kaustančio pasaulio vaizdinio. Negana to, tvirtinama, kad veik kiekvienas gali būti šamanas, jeigu pažadina savyje šį potencialą ir ima tyrinėti jį praktiškai“ („Dioniso sugrįžimas“, 2001)