Žydų mistikos elementai pas M. Bulgakovą. Vartiklis

„Baltojoje gvardijoje“ M. Bulgakovas ne kartą (o ypač dažnai pabaigoje, kur intensyviau perteikinėjama apokalipsiška nuotaika) liečia tradicinės žydų mistikos elementus. Taip, pvz., vandens pavertimo krauju ištakos siekia „Velykinę Agadą¹⁾“, kurioje pasakoja, kaip Dievas Egipte vandenį pavertė krauju, kai faraonas atsisakė išleisti žydus į tėvynę – tad tai viena iš bausmių Egiptui.

Michailas Špolianskis išgarsėjo kaip puikus savo eilių „Saturno lašai“ skaitovas „Dulkių“ (Prach) klube bei kaip puikus Miesto poetinio ordino „Magnetinis trioletas“ pirmininkas. Be to, jis turėjo daug pinigų ir juos dosniai dalijo ordino nariams. Jis buvo puskarininkis, mechanikas ir poetas leftistas, futuristas. Laisvu laiku rašė mokslinį darbą „Gogolio intuityvumas“. Gali būti, kad jo prototipu buvo V. Šklovskis (panašaus skambesio su Špolianskiu) buvęs eseru, pietvakarių fronte vadovavęs vienam pulkui, buvo automechanikas ir tarnavo mechanizuotame divizione; sužeistas į pilvą mūšio metu. Epizodą su benzino bakų „užcukrinimu“ V. Šklovskis nuodugniai aprašė „Sentimentalios kelionės“ memuaruose (1923). Tačiau priešingai nei pas M. Bulgakovą, V. Šklovskis buvo ne bolševiku, o antibolševiku – Rusijoje dirbo pogrindyje prieš bolševikus, o, pabėgęs į Kijevą, ten rengė perversmą. Bet M. Bulgakovas žinojo ir A. Špolianskio²⁾ eiles, kuris puvo priešingybė V. Šklovskiui. A. Špolianskis pasitraukė į užsienį dar tada, kai buvo nesunku gauti užsienietišką pasą. M. Gorkis jį vadino „baltuoju bardu“ ir „linksmu niekšu“, tačiau Paryžiuje jis buvo vos ne centrinė rusų kultūros figūra. Turbinas lovoje

Žydų mistikos motyvai pasirodo išgijus Aleksejui Turbinui³⁾. Jis tarsi iš naujo gimsta ir pereina „ne šios žemės gyventojų“ kategoriją, kuriai priskiriama Mesijus ir jo pasekėjai, „geri“ ir „blogi“ velniai, apaštalai bei kiti fantastiniai ir mistiniai veikėjai. Vienu jų yra Aleksejaus pacientas Michailas Špolianskis (manoma, kad jo prototipais buvo žydų intelektualai Viktoras Šklovskis ir Aminodavas Špolianskis), sergantis sifiliu. Jis yra „nedoros“ jėgos apibendrinančiu pavyzdžiu, tačiau tuo pat metu ir pranašo Elijo, Mesijo pirmtako, savotišku dubliu, o iš dalies ir paties Mesijo dvyniu. Taigi, Mesijas „Baltojoje gvardijoje“ iškyla kaip pikta lemianti,vsugadinta, neigiama figūra.

M. Špolianskis vaizduojamas velniu, gelbstinčiu Aleksejų Turbiną. Jis romane siejamas su pussesere (o gal ir meiluže) Julija Reis, būtent kuri iš tikro ir išgelbėjo A. Turbiną – ir giminystės ryšis su ja tarsi papildo Špolianskio gelbėtojiškąją semantiką. Iš jo A. Turbinas sužino apie išskirtinius Mesijo bruožus. Mesijas – kenčiantis; ir tas vaizdinys vėlgi siekia žydų šaltinius. Babilono Talmude (Sanhedrinas 73 lapas, antra pusė) pastebėta, kad, kaip parašyta Izajaus knygos 11 skyriuje, „Ir nusileido ant jo Viešpaties dvasia – išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia… ir [Viešpats] užleido jį baime Dievui. Ir rabi Aleksandrėjus pasakė: ‘Mes suprantame, kad Viešpats nušvietė jį [Mesiją] gerais darbais ir kančiomis tarsi girnomis’“ [ivrite „nušviesti“ ir „girnos“ skamba panašiai].

Žydų tradicijoje Mesijas kenčia nuo bjaurių, atvirų, pūvančių žaizdų. Babilono Talmude (Sanhedrinas, 78 lapas, pirma pusė) randam Mesijo aprašymą, kur pateikiamas rabi Jošua Ben Levi⁴⁾ susitikimas su pranašu Eliju prie Šimono Ben Johajos kapo. Jonas nurodo skiriamuosius ateisiančio Mesijo bruožus: sėdi Romos vartuose tarp vargšų, našlaičių ir apgailėtinų ir kaip ir tie, kenčia nuo atvirų žaizdų. Visi vargšai užsiėmę savo žaizdomis – visi kartu jas atriša ir kartu jas sutvarsto. Mesijas ir tvarsto savo žaizdas, tačiau po vieną: pradžioje vieną, po to kitą – ir paaiškina savo veiksmus: „Galbūt aš būsiu reikalingas šiame pasaulyje ir kad greičiau pas juos ateičiau ir neužtrukčiau [žaizdų perrišimu], tvarstysiu jas po vieną“.

To paciento sifilitiko ir vaizdas atstumiantis, keistos akys. Jis prisipažįsta, kad praeityje piktnaudžiavo „moterimis ir nuodais“, o be to naudojo kokainą. Vis tik jo negalavimai ne tokie atviri akiai kaip Mesijo, kurio žaizdų sukeltas pasibjaurėjimas turi patikrinti meilės žmonėms ir gailestingumo lygį – žmonių, vardan kurių jis ateis į pasaulį. Jei žydas įstengia jį įveiki ir padeda jam, tada Dievas išgydo menamas Mesijo žaizdas ir pasiunčia į žemę, kur jis įkurs savo Karalystę ir išvaduos pasaulį nuo kančių. Tačiau pas Bulgakovą Mesijo negalavimai nėra išbandymu, nes tos stadijos sifilis dar nebuvo išoriškai matomas.

Tai kodėl Bulgakovas nepasinaudojo Mesijo baisių žaizdų motyvu?! Gal jis jo įvaizdį ėmė ne žydiškų šaltinių? Juk žinių apie religiją, anapusinį ir mistinį pasaulį M. Bulgakovas sėmėsi ir iš savo tėvo Afanasijaus, Kijevo Dvasinės akademijos profesoriaus, kurio bibliotekoje buvo ir Enciklopedinis Brokhauzo žodynas (1894 m. leidimo) bei kiti žodynai.

Mesijas pas žydus kilęs iš Dovydo arba Juozapo (iš Jokūbo palikuonių) palikuonių. Jo aprašymas yra ir pas Bulgakovą – ir Špolianskiui suteikti akivaizdžiai žydiški bruožai: vardas, tėvavardis (Semionavičius), pavardė bei išvaizda (ūgis, plaukų ir akių spalva) liudija apie žydišką kilmę. Dar paminima, kad jis panašus į gyvatę („su gyvatės akimis“) ir yra tipinės seksualios išvaizdos (ir todėl „skatina moteris ištvirkavimui“) – su juodais bakenbardais, kurie kelia asociacijas su Šarlio Pero⁵⁾ pasaka „Mėlynbarzdis“, kurioje ypatingas seksualumas buvo pabrėžtas išskirtinai tamsiais plaukais. Taigi Špolianskis sietinas ir su gyvate (žalčiu), gundžiusiu Adomą ir Ievą pirmapradžiai nuodėmei – ir mistine prasme yra seksualumo simbolių įkūnijimas.

Žydų aiškinimuose Gyvatė (žaltys) turėjo stipriai išreikštą vyrišką išvaizdą su atitinkamais bruožais ir stipriu seksualiniu potraukiu. Adomas nepajėgė atsispirti Ievos traukai, - ir tuo pasinaudojo Gyvatė, sugundžiusi Ievą ir patenkinęs jos aistrą (Berešit Raba midraša, 18:85), skatindama ištvirkavimui. Už tai buvo nubaustas suteikiant ilgą, lygų, lankstų kūną su galva gale (taigi, panašų į falą, taip aiškiai parodant jo nusikaltimo esmę). Ir kaip bausmė, Adomui ir Ievai buvo atskleista seksualinio nusikaltimo gėda ir faktas, kad žmonės bus mirtingi – ir tai paveikė jų bei jų palikuonių mąstymą ir elgesį. Baltoji gvardija

Tad ir Špolianskis aprašytas kaip toji mitinė svetimoteriaujanti gyvatė, tačiau Bulgakovas keičia prasmes, jas perteikia tik iš dalies arba net ignoruoja. Ar jis suprato tikrąją žydų šaltinių prasmę, kuri jam būtų ypač tikusi aprašant Špolianskio Antikristą?

Mesijaus pirmtaku buvo jauna ožkytė ar avytė, skirta aukojimui (ir todėl artima Dievui) – intuityviai jaučianti Mesijaus atėjimą. „Šemot Raba midraša⁶⁾“ komentaruose 67–68 psalmėms ne kartą minimi tie vaizdiniai: „[Viešpats] atvedė jas [ožkas] ganytis pas Jokūbą“, o apie Mozę sakoma, kad jis „vedė per dykumą tautą kaip bandą [ožkų ir avių]“, t.y. buvo tarsi žydų piemuo. Ir čia Bulgakovas ožkų bandą transformuoja į Špolianskio ožio kailinius, kurie jam suteikia dar velniškesnį vaizdą, sukeliantį „atpirkimo ožio“ (už žydų išvarymą į dykumą) vaizdinį.

Vertėtų dėmesį atkreipti ir į Antikristo vaidmenį, kurio, atseit, vardas „žydiškai Abadonas“. Karo demonas Abadonas pas Bulgakovą simbolizuoja Tamsos su Griovimo demoną, abejingą žmogaus kančioms. Galimai M. Bulgakovą paveikė ir N. Polevojaus⁷⁾ (1796–1846) apysaka „Abadonas“ (1815), esanti laisvu F. Klopštoko⁸⁾ (1724–1803) „Mesiados“ epilogo vertimu. Priminsime, kad Elijas jį vadino bedugnės angelu. Tačiau matyt šaltiniai, kuriais rėmėsi Bulgakovas, nebuvo pirminiais, nes senovės žydų kalboje Abadonas yra pragaro sinonimu ir minimas Jobo knygoje (28:22) kaip sugriovimų ir mirties simbolis: „Prapultis [Abadonas] ir Mirtis sako: ‘Įsiklausykite į baisų gandą’“. Anot Jobo, Abadonas – tai vieta už žmogaus pažinimo ribų, t.y. ten, kur randasi mirtis. Ir jokiuose žydų šaltiniuose Abadonas nepanaudojamas kaip žymintis žmogų, jis neantropologizuojamas.

Rabi Ralbago ir rabi Raši komentaruose Saliamono Patarlių knygai Abadonas minimas kaip prieš Dievą stojantis gamtos reiškinys – tačiau geografiškai, nes pragaras yra priešpastatytas Dievo buveinei. Abadonas – viena pragaro sričių. Be to, Ralbagas dar giinasi ir į mistinį Abadono išaiškinimą – kaip substanciją, iš kurios sukurta visa netekčių, kančių ir praradimų priežastis.

Abadoną iš žydų paėmė ir ankstyvoji krikščionybė – jis pasirodo „Apreiškime Jonui“ (9:11) kaip Bedugnės demonas, ką galėjo įtakoti apokrifiniai žydų šaltinių vertimai.

Taigi, pateikdamas anapusinius, mistinius ir demoniškus vaizdinius, M. Bulgakovas gerokai transformuodavo jų prasmę, - greičiausiai dėl turimų šaltinių netikslumo. Ir vis tik tai nemažina jo romano meninės vertės.

„Baltoji gvardija“ – pirmasis M. Bulgakovo romanas, kurio dvi dalys pirmąkart išspausdintos žurnale „Rusija“. Tarybų Sąjungoje nebuvo perspausdinamas iki pat 1966 m., o pilna versija išleista 1927 m. Paryžiuje. Pradėtas rašyti (sumanytas kaip trilogija) apie 1923 m. 1925 m. rašytojui pasiūlyta parengti ir sceninę jo versiją, kuri (pavadinta „Turbinų dienos“, 1925 m.) tapo populiaresnė už patį romanas ir statoma Maskvos meno teatre. Pasakojama, kad ją apie 20 kartų žiūrėjo pats J. Stalinas. Vėliau romanas kelis kartus ekranizuotas.

Romane vaizduojamos Ukrainos nepriklausomybės karų metu 1918-ais Kyjive vykstančios kovos. Pagrindiniai siužeto veikėjai yra Turbinų šeima – M. Bulgakovo tikros šeimos prototipai. Ta šeima vaizduojama kaip intelektualaus Rusijos imperijos luomo atstovai, tarnaujantys hetmano Pavlo Skoropadskio kariuomenėje. Keičiantis valdžioms dūžta seno gyvenimo pamatai, vyksta asmeninė Turbinų šeimos tragedija.

Veiksmas prasideda, kai Miestas pagal Bresto sutartį neatitenka bolševikams. Miestas tampa daugelio rusų inteligentų ir kariškių prieglobsčiu. Kuriasi karinės organizacijos, globojamos hetmano Pavlo Skoropadskio. Miestą puola valstietiška Petliūros kariuomenė, o gina praktiškai rusų karininkai-savanoriai. Jis paliekamas likimo valiai, vokiečiai išeina, o kartu ir Skoropadskio kariai. Jį užima Petliūra, bet netrukus priverstas jį atiduoti bolševikams. Romanas perteikia Turbinų šeimos ir jų pažįstamų likimą tų įvykių verpete.

¹⁾ Velykinė agada - maldų, palaiminimų, Toros komentarų ir himnų rinkinys, tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su išėjimu iš Egipto ir Paschos apeigomis. Anot tradicijos, ji sukurta Mišnos ir Talmudo laikais, tačiau tikslus laikas nežinomas (manoma, kad 2-4 a.). Apibendrintas autorius tradiciškai įvardijamas kaip Baal Haggadah. Agados skaitymas Paschos naktį (iš nisano 14-os į 15-ą) būtina vakarienės dalis. Agada remiasi halakos tradicija reglamentuojant Paschos nakties šventimą ir atspindi šventinių valgymų kultūrą. Paschos vakarienė valgoma gulomis.

²⁾ Aminodavas Špolianskis (1888–1957) – žydų kilmės ukrainiečių emigrantas, advokatas, poetas satyrikas, memuarų autorius, naudojęs „Don-Aminado“ pseudonimą. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo sužeistas. Patriotinių eilėraščių rinktinę išleido 1914 m. Emigravo 1920-ais į Paryžių, kur tapo masonu ir iki 1940-ųjų reguliariai spausdino feljetonus. Išleido kelis rinkinius. Po karo spausdinosi mažai. M. Bulgakovo giminaitis pagal motinos liniją.

³⁾ Aleksejus Turbinas - vienas pagrindinių „Baltosios gvardijos“ veikėjų, gimęs inteligentiškoje aplinkoje ir išauklėtas padorumo ir garbės dvasia. Jam 28 m. ir jis yra karo medikas. Tėvas miręs; turi 24-metę seserį Eleną ir 17-metį brolį Nikolka su kuriais gyvena tėvų namuose. Jo charakteris švelnus, jis moka gražiai pakalbėti ir įtikinėti. Ir jis mėgsta skaityti. Daugelio kritikų nuomone jų įvaizdis gana autobiografiškas (A. Turbinas ir jo broliai aprašomi su meile) – ir M. Bulgakovas 1918 m. gyveno Kijeve, buvo gydytojas venerologas, tad buvo aprašomų įvykių liudininku.

⁴⁾ Jošua Ben Levi arba Ribal (220-250) – palestiniečių pirmos kartos amora, Lidos (dabart. Lodo) mokyklos vadovas. Jis minimas legendoje apie susitikimą su pranašu Eliju ir mirties angelu, o taip pat apie Rojaus aplankymą. Jo mokyme svarbią vietą užėmė agada. Kažkiek jo filosofinių ir teologinių minčių pateikiama Talmude.

⁵⁾ Šarlis Pero (Charles Perrault, 1628-1703) - prancūzų rašytojas, poetas ir meno kritikas, garsus savo pasakomis: „Raudonkepuraitė“, „Miegančioji gražuolė“, „Batuotas katinas“, „Asilo oda“, „Pelenė“, „Mėlynbarzdis“ ir kt. Buvo Prancūzijos MA nariu (1671). Pasakas, apsakymus pradėjo spausdinti žurnaluose nuo 1695 m. 1696 m. „Mercure galant“ išspausdinta pasaka „Miegančioji gražuolė“ taip patiko skaitytojams, kad kitąmet jis parašė „Motušės Žąsies pasakas“, pelnusias jam pasaulinę šlovę.

⁶⁾ Raba midraša - apibendrintas didžiųjų midrašų, stambių agadų (apie moralę) pavadinimas; jos ar vadinamos rabbot. Jų yra 10 knygų (5-ios Torai ir 5-ios Raštams).

⁷⁾ Nikolajus Polevojus (1796-1846) – prieštaringai vertinamas rusų rašytojas, dramaturgas, kritikas, istorikas ir vertėjas. Gimė Irkutske. 1820 m. atvykęs į Maskvą atsidavė literatūrai. 1825-34 m. dideliu tiražu leido „Maskvos telegrafo“ žurnalą. Persikėlęs į St. Peterburgą, 1835-44 m. leido leido kasmetinį iliustruotą apžvalginį almanachą. Yra parašęs romantinių apysakų, kurių pagrindinis veikėjas dažniausiai kilęs iš miesčionių – su siauru akiračiu ir atsilikusių požiūrių aplinka. Parašė apie 40 pjesių. Parašė „Rusų tautos istoriją“ (6 t., 1829-33).

⁸⁾ Fridrichas Klopštokas (Friedrich Gottlieb Klopstock, 1724-1803) – vokiečių poetas, plačiausiai žinomas epine poema „Mesiada“ (leista 1748-73), 20-yje giesmių perteikianti Kristaus aistrų ir jo prisikėlimo istoriją, bei poema „Prisikėlimas“ (1758).