Vartiklis Nr.15: Atviras laiškas mokytojams

Pedagoginės problemos aštrios kaip niekad.
Apie pedagogų "kokybę" ar švietimo ministerijos (pradedant Aukščiausiuoju ir leidžiantis žemyn) bei kitų
valdininkų moralę ir kitas šviesias savybes jau ir kalbėti neverta. Tikriausiai tiesa posakyje:
"Jei nesugeba nieko daugiau daryti, tada moko kitus".
Todėl labai aktualus šis atviras laiškas.

Mokytojas tai labai gražus vardas, bet ar susimąstome, ką jis reiškia? Manau, kad tikrų mokytojų yra labai mažai, o visi kurie užsiima mokymo amatu yra tik einantys mokytojo pareigas. Ir kas blogiausia, kad jie tas pareigas eina ne per geriausiai, nes tie, kurie kažką sugeba, seniai jau susirado lengvesnį ir geriau apmokomą darbą. Daug žmonių mokė mane, kaip reikia gyventi, kaip turiu elgtis, o kaip ne, bet tikrų Mokykloje

mokytojų buvo labai mažai, o gal tik vienas - mano pačios gyvenimas, nes jokios tiesos negali priimti ir pripažinti nepatyręs savo kailiu. Negaliu pakęsti, kai mano vaikų mokytojai užuot mokę vaikus, ima mokyti ir gąsdinti mane. Argi tai nereiškia, kad jie paprasčiausiai nesusitvarko su savo pareigomis? Ką gi aš galiu padaryti, kad jie nesugeba sudominti vaikų savo dėstomu dalyku, kad per jų pamokas nuobodu? Bet ne, jie dėl to gali apkaltinti visus: vaikus, kad jie gabūs, bet nesimoko, tėvus, kad nepriverčia vaikų mokytis. Ar galima priversti? Gal...

Bet pažiūrėkim kokie žmonės iš tų vaikų išaugs. Jie gali būt geri ir paklusnūs, tokius be abejo labai gerai valdyti, nes jie neturi savo nuomonės, jie nemoka mąstyti, jie nori tik įtikti iš pradžių savo "mokytojams", vėliau viršininkams, jie virsta pataikūnais ir padlaižiais, nes būtent tai patinka tiems žmonėms, kurie juos valdo. Ne, aš tikrai nenoriu, kad mano vaikai tokie būtų. Manau, kad kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas kaip asmenybė ir visai nesvarbu, ar jis kūdikis, ar žilas senelis. Vaikas nėra kalinys be jokių teisių ir jeigu mokykloje galioja nerašyta taisyklė, kad mokytojas visada teisus, tai jau bent pasistengsiu nepadėti tiems "mokytojams" trypti ir laužyti mano vaikų. Labai jau gražiai aiškinama, kad ne pažymys svarbiausia, bet kai baigiasi trimestras, kažkodėl visa tai pamirštama ir prasideda mokytojų ataka prieš vaikus ir tėvus. Aš įsitikinus, kad "mokytojams" visai nerūpi vaikai, tiesiog jie bijo "gauti pipirų" nuo aukštesnės valdžios.

Taigi, gerbiamieji mokytojai, ar neverta pagalvoti kaip pagerinti patį mokymą, kaip pasikeisti patiems, užuot spaudus į kampą vaikus, kurie kartais nebeatlaikę to spaudimo, visai atsisako eiti į mokyklą, o kartais būna ir dar blogiau, nesuradę pagalbos ir nematydami išeities, bėga iš namų ar bando nusižudyti. O, tada jau nuskamba įvykis labai plačiai, visi stebisi ir negali suprasti kodėl taip atsitiko?

Kaip mokosi žmonės?, 2021

„Anksčiau žmonės mokėsi iš knygų, rinkdami žinias po kruopelytę. Proveržis įvyko, kai žmogaus smegenyse buvo įtaisytas žinių saugojimo mechanizmas. Kai tik tai buvo padaryta, atsirado galimybė sukurti mokomąsias juostas to mechanizmo pagrindu taip, kad iškart į smegenis būtų įdėtas tam tikras, taip sakant, paruoštų žinių kiekis.

Juostos tiesiog žalingos. Jos moko visko per daug ir per lengvai. Jų dėka gaunantis žinias žmogus nesupranta, kaip jas galima gauti kitaip. Jis sugeba užsiimti tik ta profesija, kuri į jį užkrovė. O jei, vietoje juostų prikimšimo, jį verstų mokytis nuo pat pradžių, taip sakant pačiam, jis priprastų mokytis savarankiškai ir tęstų mokymąsi.

Priešais ekraną sėdėjo 5-6 žmonės.
- Mokymosi kambarys, - paaiškino Omanis.
- O kas tai? – paklausė Džordžas.
- Šie jaunuoliai gauna išsilavinimą, - atsakė Omanis ir spėriai pridūrė. – Tačiau ne paprastu būdu.
- Tai yra jie gauna žinias po lašą?
- Taip. Būtent taip mokėsi senovėje.
- O kokia iš to nauda?
- Jie jaučiasi laimingesni.

A. Azimovas. Profesija