K. Plankas ir jo kūryba. Vartiklis

Kęstučio Planko poezija - tai atviras ir skausmingas kalbėjimas į materializmu ir empiriokriticizmu persmelktą mūsų gyvensenos erdvę, tai kankinančiai patrauklus gyvenimo ir intoksikacijos mišinys, pašauktas išvaduoti kenčiančias sielas nuo sustabarėjimo ir difrakcijos. Klaidžiodamas jo poetinio pasaulio klystkeliais kartu su lyriniu herojumi dar kartą prisimeni jau mokyklos suole pamirštą tiesą - nėra nieko svarbiau už ryšius tarp žmonių. Kaip tai svarbu nūnai, kai draugiškas žvilgsnis, drąsus žodis ar ištiesta ranka, taip ir nesulaukia atsako pakimba ore, o sėkla, kritusi tarp dviejų žmonių nebesudygsta. Brolybės sėkla...

Gal ateinančioms kartoms laikmetis, kuriuo gyveno ir kūrė K. Plankas ir mes visi, atrodys paskendusi ūkanose epocha, kai alkoholiniai gėrimai nesilepino valdžios tolerancija, o genialusis Albertas Einšteinas, anot gerb. K. Voneguto, nors jau buvo išpranašavęs rato atradimą, dar neturėjo supratimo kaip tas daiktas atrodo. Taip, viskas keisis, viskas tekės... Nekintamas paliks tik juos ir mus pasiekęs Poeto Žodis. Žodis, kurį atvirai, nesislėpdamas už pistacijos jis taria lyg paprastą, laiko išbandytą tiesą: „nueisim mes į rūbinę...“ Tiesą, išliekančią, kai visa kita jau prarasta...

Matyt čia ir slypi didžioji Planko kūrybos superpotekstė. Ji neprieinama spekuliatyvinio išskaičiavimo apologetui, ir tas, kuris čia temato kontempliatyvią meditaciją, patrimonalinio merkantilizmo nuneigimą ar daugiadimensines filosofines kategorijas, geriausiu atveju regi tik mažąją ledkalnio dalį. Bet labiau tikėtina, kad jis pats yra kvailys, subtilumą praradusi jaučio užpakalio iškamša, trivialus unitazo dangtis. Būtent tokiu susnelių daroma žalą kompensuoja K. Planko poezija. Savo meninį substratą autorius programiškai reiškia kūriniuose „Apie vaikiną ir merginą“, „Beieškant Vyto“, „Mitingas“. Likusius gi lyg Demonas persekioja fatalinga lūžimo tema. Kas tai - nuojauta, protestas? Tegu neapgauna skaitytojo tariamas poetinių temų laikinumas, ar ne gerb. Bandzaitis yra pasakęs „Nėra amžinesnio dalyko už laikiną“. Lūžimas - tai ne paprastas apsivėmusio girtuoklio pagulėjimas po stalu ar krūmu, o ne! Tai tiltas tarp kasdieninės realybės ir transcendentinio meditacijų pasaulio, tarp būties ir dvasių amžino medžioklės ploto. Kiek telpa į tą trumpą lūžimo akimirką - visas gyvenimas, o gal ir dar daugiau. Sustok akimirka žavinga!- tokiomis akimirkomis sušukdavo poetas K. Plankas. Lūžimas, poeto kūryboje, tai nesavanaudiško gyvenimo džiaugsmu atsisakymo geresnės ateities vardan simbolis. Tai ne laikina, o amžina, ir jei Jūs esate toks nepataisomas kretantis materialistas, paskaitykite papirusus! Jau senoves egiptiečiai lūždavo...

Neabejotina, kad K. Planko lyrika yra viena skambiausių šiuolaikinės (contemporary) ir ateities (future) pasaulinės literatūros stygų. Išlikdama universali ir liberaliai kosmopolitiška, poeto rašliava jautriai atliepia, kuo jautriausiai atliepia šios dienos mūsų gyvenimo aktualijoms. Vienur jo plunksna transformuojasi į sunkų vėzdą, negailestingai triuškinanti užsimaskavusius ir atvirus, už trupinį aukso parsidavusius kolaborantus, o kitur, žiurėk, autorius lyg mazgote tvoja per marmuzę lžepatriotui, kuris dantimis įkibęs į gerklę savo artimui, antruoju galu išradingai taikosi apipurpti tolimą (ir pavojingesnį) savo priešą.

„Eilėraščiai nešvankūs ir prieš valdžią“ - jaudinantis poetinis trileris. Pirmasyk vartydamas šia patrauklią, kvapą užimančią knygą, tiesiog nusilaužiau nykštį. Koks tai menkas praradimas, lyginant su patirtu atradimu! Ar gali būti kas nors gražiau nei šis nuostabus gėrio pašlovinimas, kartu rūstus perspėjimas blogiui ir visiems jo tarnams, matj ich tak!

Menotyrininkas asp. M. Vamzdeikis

Poetas K. Plankas gimė atokiame mieste Intoje, darbininkų ir valstiečių šeimoje. Jį auklėjusi senelė, pati būdama kaimo dukra, taigi jautri nenusakomam Lietuvos gamtos grožiui, nuo mažens Poetui diegė meilę gėriui, be galo turtingam paprastam žmogui, dainai bei eilei. K. Planką ji supažindino su neaprėpiamu tautosakos lobynu, taigi pamokydavo ir nešvankių eilėraštukų. Vieną jų poetas padeklamavo Seneliui Šalčiui. Gerai kad tas nesuprato lietuviškai ir žviegė patenkintas, ir davė kažkokių nusususių bambonkių. Kai išsivilko, tai tėvai K. Planką žiauriai prilupo ir atėmė, bei suvalgė, tas bambonkes, ir nuo tada poetas pradejo skirti gėrį nuo blogio.

Pirmą eilėraštį K. Plankas parašė dar nemokėdamas rašyti. Jis vadinasi "Mano batai" ir skamba taip:

Mano batai buvo trys
Vienas dingo - zajabis.

Už šį kūrinį poetas irgi gavo lupti, tuo nukentėdamas nuo meno antrą kartą.

Poetas K. Plankas buvo politiškai subrendęs, moraliai tvirtas. Vėliau poetas persikėlė gyventi į Ukmergę, kur įstojo į spaliukus (dabar skautai), pionierius (dabar skautai) ir komjaunuolius (dabar jaunalietuviai, arba skautai). Čia jis įklimpo ir į pirmąją meilę, čia priprato ir prie visų žalingų įpročių. Visiems atrodė, kad K. Plankas, kaip poetas žlugs, todėl tiems visiems buvo labai liūdna, ir jie „Pivonijoje“ per dienas gėrė alų. Negana to, jie dar prisipirkdavo alaus buteliais ir, kai „Pivoniją“ uždarydavo, gerdavo namuose, bei versdavo gerti žmonas...

Bet, tikri poetai nemiršta nei gyvi, nei numirę. Ir K. Plankas nemirė! Atvirkščiai! Jis dar kartą, anot Garasto, gimė. Ir pasipylė eilėraščiai bei dainos: „Apie vaikiną ir merginą“, „Nueisim mes į rūbinę“, „Ich bin stolz auf meinem Stolz“, „Neperlenk lazdos“ ir kiti. Šie eilėraščiai dabar žinomi visiems: mažiems ir dideliems.

Dabar poetas K. Plankas - pagyvenęs žilstelėjęs džentelmenas, docentas - dirba rimtą mokslinį darbą. Turi paskelbęs apie 842 straipsnių rimtuose moksliniuose žurnaluose ir laikraščiuose. Šiuo metu, vadovaujamas akad. prof. A. Piskarsko^*) kuria taikų tautinį lazerį. Tą lazerį akad. prof. A. Piskarskas 1992 m. ketina pastatyti ant bendrabučio stogo Kamčiatkoje ir nukreipti jo spindulį aukštyn - į Tauro Rago žvaigždyną. Manoma, kad ten gyvuoja nežemiška civilizacija, su kuria galbūt pavyks susikalbėti pikosekundiniais, čirpuotais lazerio impulsais. Kitaip neišeina...

Poetas K. Plankas supranta medžių kalbą, todėl retsykiais išdrožinėja ką nors meniško iš medžio, arba ant medžio. Autorius K. Plankas, pagal A. Zalatorienę, yra dvynys, todėl jo asmenybė, kaip tame filme, yra susidvejinusi.

K. Plankas moka protingai pakalbėti su bendradarbiais ir studentais, pasakyti komplimentą kokiai moteriai, paglostyti savimeilę ar sprandą kaimyno vaikučiui, laikytis gerų manierų prie stalo. Jis, žodžiu, žmogus kokių mums dar stinga... Bet, kartais jis ima ir prisigeria. Tada biauriai ir nešvankiai keikiasi, kalba prieš valdžia, šiaip daro nesamones, kartais netgi vemia. Ir ... parašo eilėraštį! Gal taip ir gerai...

^*) Algis Petras Piskarskas (g. 1942 m.) - lietuvių fizikas, akademikas, lazerių mokslo Lietuvoje kūrėjas. Svarbiausi darbai iš kvantinės elektronikos, netiesinės optikos ir lazerinės spektroskopijos. Nuo 1968 m. dirba VU Fizikos fakultete. 1969 m. pirmą kartą kristale stebėta gryna parametrinė šviesos generacija, nenaudojant optinio rezonatoriaus, pradėjo veikti pirmasis Lietuvoje pikosekundinis lazeris.