Jei nori, gali dievui pasekti pasaką. Pasaką apie savo rankas, akis, paskendusias purve, ar ištaigingą medžioklę, stebuklų šalies erdvėje. Gali daužyti ašaras, klūpodamas ant savo šašuotų kelių, prie Aukščiausiojo ausies, trankydamas galvą į akmenim nuklotas JO pokylių menės grindis. Gali šauti JAM į nugarą, tikėdamas, kad atsuks tau ir krūtinę, subjaurotą skaisčiausiosios mergelės nagų, gali pasiūlyti dievui pasimylėti, manydamas, kad sutiks, ir rėks tai darydamas, nuo beprotiškos ekstazės. Gali paduoti jam savo ranką. Tikėk, kaip tiki ką šneka tavo girta motina, Jis paims. Tada nusivesk Jo Didenybę Visatos Karalių į savo kambarį ir parodyk nuotraukas po pagalve, ant kurios užvalkalo, blausioje nakties šviesoje, matosi drėgna dėmė ir kyla salsvas, geidulingas, užkrečiantis, ne tik moteris, mirtino pamišimo geismu, kvapas, kurios Tikintį Žmogų priverstų atpilti jautienos sultinį, kuris buvo pasigardžiuojant užkandamas sausa batono rieke, ir paklausk: "patinka?". Pasiūlyk Jam pasimasturbuoti su tavimi kartu. Nebijok, Valdovų Valdovui patiks ir gausi patepimą. Tu nebijok, atleis. Užsimerk, pajusk tą nepakeliamą svorį, kad galėtum sau leisti tuziną kartų išklausyti kunigo pamokslą apie mirtininką, nenorintį išpažinti savo kaltės, nes jis tiki, jam atleis. Užsimerk ir pasvajok, ar galėtumei pavogti Šventąją Dievo Motinos ikoną, drožtą iš sidabro luito auksiniais pirštais, (nes mylėjo ir tikėjo), pavogti ir parduoti už milijoną krentančių žvaigždžių. Pardavęs negalvok, nes tu tiki, nes tau atleis. Po velnių, tu vieną kartą prisigerk ir vaikščiok visą naktį dainuodamas "Wisky Bar", rėk kol apsivemsi, bet dainuok. Dainuok apie tai ką prisimeni: o gal atsimeni kai apsvaigęs nuo darbo ir alkoholio tėvas, mušdamas motiną, šaukė jai "kalė, kalė, kalė", o gal atsimeni savo paskutinį migdantį oro bučinį, pasiųstą vaikinui, rymančiam miesto kapinaitėse, o gal apsišlapink sau batus ir nusijuok Jo širdį graudinančiu juoku... Pasiūlyk man surengti šokių vakarėlį, kokioje nors didelėje pievoje ar rudeniniame nykiame miške. Aš sutiksiu ir tada mes šoksime tryse, nes pasikviesime ir JO Didenybę, Šou Verslo Karalių. Šoksime nusirengę visus drabužius. Mes šoksime karts nuo karto griūdami ant vėsios, drėgnos žolės, nes tada bus ankstyvas rytas, kurio rasa persmelks net medžių lapus, kad galėtume išsiplauti prakaitą iš slapčiausių savo kūno ertmių. Mes šoksime... O ar tu kartais nepagalvoji, kad žemė galėtų būti apvalesnė, jeigu užmigtumei nekaltu rojaus sodų miegu. Apvali iki tiek, kad Jis leistų tau sukurti savo pasaulį lygiagretų į Kūrėjų Kūrėjo pasaulį. Pasvajok: ar galėtumei įveikti baimę, kylančią nuo ašarų pakalnės lyg rūkas, pačio sukurtų šmėklų, tą dieną kai akis pravėrė ilgai laukta miglotų svajonių diena. Tuokart buvai ne vienas: kažkas (įrėmęs į tavo gležną stuburą strypą plieninį) stūmė į minčių rugiais nusėtą lauką. Bijojai atsigręžti, nes manei, kad šaltis, gaubiantis tavo raudančią galvą, sklinda nuo Jo. Nuo Jo paleistuviškų dejonių, spaudžiančių ausis, kai liečia sugrubusiu liežuviu kojas valkataujančiai kekšei. Atsipalaiduok ir pamiršk ką sakiau. Tu gi kurčias. Ausys pripiltos švininių Jo žodžių, atsirandančių iš lavono skleidžiamo kvapo, primenančio suvalgytą keptos vištienos kulšį, marinuotą Sveikiausiosios Prostatos Turėtojo šlapime. Vulgaru? Ne. Paklausk savo Tėvų Tėvo ir jis nusijuoks. JIS juoksis kerinčiu, leidžiančiu jausti savyje tūnantį apokalipsės geismą, riksmu. Tu gali pasinaudoti Tuo ir ašaras pavertęs lietumi, prašyti atleidimo už rujojančią kalę, nes ji lekia pasiutusiu greičiu į miražų pribarstytą veją, esančią tavo namo, pastatyto iš daug tūkstančių miegančių minų žmonių, žmonių negalėjusių Jam atleisti, kieme, skleidžiančią beprotišką alkį, ir kvailu lojimu prašančią "pamylėk mane". O gal prisimink ir pasvajok apie atviruką, kairįjį širdies skilvelį veriantį, piešinį jame. Ar matai tą lašelį dėkingumo, šviečiantį tarp tavo kojų, visomis, vaikų akis džiuginančiomis, vaivorykštės spalvomis. Ar norėtumei jį paliesti, ar galėtumei jį paliesti nors blakstienų judesių nuo vėjo, sukelto Jo vimdančio maldavimo, kad išleistumei tą gergždžiantį mano monstro staugimą, atsiradusį iš nevilties, liečiant genitalijas moters, kuri atleidžia visas kančias nešančiam davimo supratimui. "Atleisk man" šauksiu kartu su tavimi, mėtysiu į orą akmenis ir gaudysiu juos burna, iš kurios kyla nostalgijos kvapas, atsiradęs dėl Sekso, Sadizmo, Teroro, Meilės, Mazochizmo, Griūvančios Imperijos, Paranojos (atsirandančios iš noro geisti svetimų svajonių), Lesbiizmo Pradininko, Išsigimėlių gamintojo, dievaičio glamonių. O taip? Ar atsimeni tą vakarą, tada, kai krituliai, akimirkai atveriantys langus į visas keturias pasaulio puses, uždengė (tai buvo krentančios, virstančios iš Jo kišenių sūrios sūrios, nulinčiuojančios net stipriausius, ištikimiausius, Begalybės išmestus, kraujuojančius bendrus, svastikos) visko mačiusias mūsų vizijas, apvainikuotas nominaliu skirtumu tarp Absoliutumo ir vergiškumo. Gal išpažindamas savo nebūtas, prasimanytas nuodėmes, jauti palengvėjimą, nukrintantį nuo tavęs, tarytumei nepakeliama mirčių knyga, parašyta kažkokio nepažįstamojo, keliaujančio vogtu, gražiai apsiūtu, kaip ir tavo mėgstamų servetėlių, kraštu. Prilaikyk jį, leisk tūlui kurti, žudyti, mėgautis tavo rauda, tęsti sąrašą, ir neleisk jam nukristi į prarają, pribarstytą nuodingų, protą laužančių, badančių visas kūno ląsteles, nevilties uogų, nes gali netekti JO, JO visų gal ir nekaltų išdaigų, privertusių nugręžti akis į grindis, pasmerktas būti mūsų durimis į seną (atsimeni JO kojas įšalusias lede?) raupais ir palaidūniškumu, nusėtą veidą. Nejaugi tu to nori? Ar nori, kad tau atleistų? Pastatyk savo namą, apgyvendink jame savo driežus, sugautus tamsioje, pilnoje besiblaškančių vaikiškų vizijų, gatvėje, berenkančius kaštonus, kuriuos pametei aną kartą, kai spjaudei nuo tilto į upę, kuri vis nešė ir nešė mūsų laiką, negalintį niekaip sustoti, nes tada mes bijojome kristi ant žemės ir prašyti išmaldos praskriejančių saulės zuikučių, nes bijojome sudegti. Baimė... be jos tikriausiai būtų liūdna. Dievas pasislėpęs už jos, žiūri pasilenkęs, pro didžiulį savo tarpkojį ir mėto į mus savo neviltimi trykštantį, žvilgsnį, kuris gali tapti didžiausiu branduoliniu ginklu, šluojančiu viską aplink tave. Taip, puiki šeimynėlė: Motina - baimė, Tėvas - Jis. O ar žinai kas esi tu? Tu esi tas driežas berenkantis kaštonus. Todėl gali drąsiai, nieko nebijodamas, įlysti į tą savo namą ir mėginti susisprogdinti, susinaikinti, išsitaškyti sau smegenis, vildamasis, kad po viso to, tu tapsi kergtis besiruošiančiu baltuoju elniu, plėšančiu sniego užtvarą, užtvėrusią kelią į kraujuojančios patelės irštvą. Manau norėtumei, bet... per daug stiprus yra tavo sukurptasis būstas, kad galėtumei jį (ir save) sulyginti su žeme besiridenančiais pienių pūkais, nusispjauti ir įlysti į gilią gilią arklio mėšlo pusnį. Taip, tu tapai per silpnas: nebegali liesti savo genitalijų stebint aušrinei žvaigždei, negali svaidyti akmenų į Jo langus, kylant aušrai, negali prisikimšti kišenes nuorūkų, kad prasmardintumei, lyg prigirdytumei nuodais, geriausio draugo, nuostabiąją seserį, kurios išorinės lytinės lūpos tau taip patinka. Ypač tie švelnūs (kaip nekeista) plaukeliai, kurių prisilietimas prie tavo veido, šiurkštaus veido, priversdavo jį susilieti su jos kūnu. Nebegali... Pabučiuok mane.
Kas gi yra ta MEILĖ? |
