Linksmosios istorijos

  • Kaip mokame patylėti! Negali atsiklausyti!

Vidas Poškus. Šonkaulis

Sutarėme, kad šiandien valgysime šonkaulį su raugintais kopūstais.

Irena patiekė savo šonkaulį. Išsitraukė jį sunkiai stenėdama ir dejuodama.

– Skauda nugarą, kažkoks reumatas įsimetė, – paaiškino, kai nustebę žvelgėme į ją.

Nieko nuostabaus ten ir nebuvo. Irena tiesiog nusimovė sijoną, atsisegė palaidinukę, įgudusiu mostu atsismaukė liemenėlę ir išsitraukė šonkaulį – rausvą, aptekėjusį kūniškais syvais, aplipusį raumenimis ir riebalais.

Eugenijus D. atnešė kopūstų. Kopūstus jis rinko kaimyniniuose tarpulysviuose, priklausančiuose Higienos ir bioetikos institutui. Šios įstaigos vedėjas (toks akiniuotas ir pliktelėjęs ponas, prieš pavaldinius besipuikuojantis stora pinigine) lysvėse augino artišokus ir brokolius, o tarpuose tarp jų – raugintus kopūstus. Laistydavo šias gūžines daržoves savo paties raugu – šio gero jis buvo pritvinkęs. Kiek neužtekdavo, nusipirkdavo už pinigus iš begalinės savo piniginės.

Eugenijus D. neprašė vedėjo tų kopūstų. Prisirovė ir tiek. Mes visuomet sakydavome, kad jis turi vagies polinkių, tačiau Eugenijus D. teisinosi (bent šiuo atveju), kad „vogti pavogtus daiktus yra ne vagystė, o teisingumo aktualizavimas“.

Buvome alkani, todėl neprieštaravome ciniškam sofizmui.

Suvalgę Irenos šonkaulį (kopūstai prie jo tik papleškėjo), surijome ir pačią moterį. Su likusiais jos šonkauliais, blauzdikauliais ir kremzlėmis. Pradžioje Irena klykė kaip skerdžiama, galop pradėjo aistringai dūsauti.

– Visos jos tokios, – ciniškai tarstelėjo Eugenijus D., dantų krapštuku traukinėdamas ir prieš šviesą apžiūrinėdamas savo žabtuose įstrigusius mėsgalius.

Štai dėl ko aš jo labiausiai ir nekenčiu.

Šiaurės Atėnai; 2013.05.17

Mobilusis telefonas

Gyveno kadaise vienas toks vyras su žmona. Ir nusibodo jis jai kažkaip, tiesiog nepakeliamai, Ji ir nusprendė, vis tik jaunesnė, traukti ten, kur pati nežino, na, kad ir už trijų marių, trijų jūrų. Į žmones pasižvalgyti, save parodyti. O dukterį, tiesiog merginą vedybinio amžiaus, užmiršo. Wooden Phone

Apsivedė vyriokas. Nebloga teko jam žmona, bet irgi su dukra. O visi žino, ką reiškia su pamote gyventi – ir tai ne taip, ir tai... O ką jos dukra bedarytų, vis galvą paglosto: kokia protinga, kokia gerutė... O podrukra, vadinasi, bloga.

Štai ir sumanė sena ragana podukrą į pasaulį išsiųsti.

Na, daryti nėra ką – nuvežė tėvas savo dukrą į mišką ir pasodino po medžiu kažkokiu. Mergina nors ir pasipiktino, tačiau sėdi po egle, dreba, šaltis ją krečia. Jai nušvito, kd tai pamotė nusprendė jos atsikratyti. Supyko, išsitraukė iš savo baltojo rankinuko mobilųjį telefoną, surinko pažadėtąjį numerį ir sako tarsi įsižeidusi:
- Joneli, kalba, - tai aš, tavo žavioji Eleniutė. Ko aš čia šąlu?! Tėvas mano – spjoviau į jį – ir susitikėti mums neleidžia, ir į mišką nuvežė...

Ir išsipasakojo viską, koordinates nurodė. Jonelis gerą darbą turėjo ir gerai uždirbo, o merginos tėvas, paakintas pamotės, buvo prieš – ir nors tu ką. Tai va, jis, tasai Jonelis, gretai atlėkė, pasiėmė Eleniutę, apvilko sabalų kailiniais, rankovės smaragdais puoštos, ir nusivežė. Prie trobos tik sekundei stabtelėjo, dukra išlipo ir su tokia ironija ištarė: adju, girdi, tėveli, tu taip, tai ir aš taip. Ir nuvažiavo su Joneliu.

O pamotė viską matė, jaunikį tokį respektabilų, o svarbiausia, kailinius, ir tarė savo kvaileliui: greitai vežk, girdi, ir mano dukrą ten pat. Po egle.

Na, daryti nėra ką – nuvežė tėvas savo podukrą į mišką. Ir viskas buvo lygiai taip pat. Tik skubėdama jinai – toji podukra – pakrovėją pamiršo paimti. Tad čia pasaka ir baigiasi.


Radikali išeitis

Pagaliau penktoko Petriuko tėvas mokykloje. Mokytojų kambarys pakvimpa alkoholiu ir pigiu nikotinu.

- Jūsų sūnus retokai į mokyklą ateina, priekaištauja klasės auklėtoja.
- Nelanko, tikrai nelanko. Ir mūsų kaimynų Marytė taip sakė.
- Jis rūko!
- Ir dar kaip! Tik paduok! Nespėju cigarečių pirkti...
- Aną kartą į mokyklą buvo atėjęs išgėręs...
- Gali būti, mergele. Ir namie stiklinę vienu mauku... Neužkanda ir net nesusiraukia...
- Iš klasiokų kuprinių monetas iškraustė...
Flies in toilette - Iš jo visko galima tikėtis...
- Jis gali ir didesnį nusikaltimą padaryti, į koloniją pakliūti!
- Paklius, tikrai paklius. Nuo valdiškų namų neišsisuks...
- Reikia susirūpinti, kažką daryti!
- Jau padariau. Nunešiau pareiškimą skirtis. Nenoriu būti tokio vaiko tėvu!

S. Altovas. Aplink pasaulį

Musė pateko į lėktuvo tualetą. Taip ir skraidė ji nuo Niujorko iki Barselonos, nuo Frankfurto prie Maino iki Bankoko, o tada iki Melburno ir atgal. Per mėnesį, nepalikdama tualeto, apskraidė beveik visą pasaulį.

Tada vietinėms musėms pasakojo: „Patikėkit, pasaulio daug pamačiau, duok Dieve, kiekvienai tiek!”


Pro dvi sardines jūroje praplaukė povandeninis laivas.
- Kas tai, - sunerimo pirmoji.
- Nieko įdomaus, tik skardinė su žmonėmis.

  Iš dalies...

Nors mano saulė jau leidžias,
Laimingas, kad dar gyvenu,
Aplankiau linksmą našlę,
Nešinas klausos aparatu. 

Pakylėtas dvasia, išeidams,
Paklausiau jos iš širdies:
„Ar gera buvo su manim?“
Ir atsakė: „Iš dalies...“

Papildomi skaitiniai:
Žemai toli
Viena eilute!
Kokie jie buki!
Religiniai anekdotai
Rinkinys: Juokai ir juokeliai
Ką padarė viščiukas?
Monos Lizos paslaptis
Evaldas Dirgėla. Kosmose
Iš atsargos seržanto memuarų
Kas geresnio pas Laimėnus (3 dalis)
Romualdas Vaičekauskas. Kometos stebėjimas
Vegetarai valgo daržoves. Ką valgo humanitarai?
Kelios mintys apie kiaulių gripą
A. V. Karginas. Labai svarbūs žaidimai
Apibendrintoji klaidų teorija
Lilita: bjaurumų motina
Jei jie atskristų...
Pindologija
Literatūriniai skaitiniai
Poetinės vizijos