Senojo Testamento filosofija

Saliamonas apie gyvenimo prasmę

„Ekleziaste“ Saliamonas rašo apie tai, kokia yra gyvenimo prasmė (Koh 1-1-2:20):
„Rūkų rūkas! – sako Koheletas. - Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas! [pastaba: J. Skvireckas vertė: Tuštybių tuštybė ir visa tuštybė] Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso, kuriuo jis triūsia po saule? Viena karta nueina, kita ateina, bet žemė amžinai ta pati lieka. Saulė teka ir saulė leidžiasi, skubėdama į vietą, iš kurios pateka. Vėjas pučia į pietus, paskui sukasi šiaurės link. Sukasi ir sukasi vėjas, vis grįždamas į tą patį suktinį….
1:9 Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja!
2:1 Tariau širdyje: 'Puiku! Leisiu sau mėgautis malonumais. Paragauk malonumų!' Bet, tikėk manimi, ir tai buvo trapus rūkas…
2:4 Ėmiausi didelių darbų. Stačiausi namų, veisiausi vynuogynų… Įsigijau vergų ir vergių… Susikroviau sidabro bei aukso ir karalių bei valdų turtus… Taip tapau didis. Viršijau visus, buvusius prieš mane Jeruzalėje… Tikėk manimi, visa tai buvo tik rūkas ir vėjų vaikymas…
2:16 Kaip tad gali išmintingasis lygiai taip mirti, kaip miršta kvailasis! Pradėjau tad bodėtis gyvenimu, nes, kas vyksta po saule, man kelia nerimą. Visa tai yra tik rūkas ir vėjų vaikymas“.

Saliamono atsakymas „kokia gyvenimo prasmė?“ nustebina – pats gyvenimas neturi jokios prasmės. Jis neturi jokios vertės ir beprasmis.

Taip yra todėl, kad žmogus mirtingas. Saliamonas nuolat kalba apie mirtį, kuri žvelgia į žmogų kiekvieną akimirką. Ji paniekina visus žmogaus pasiekimus ir atima bet kokią vertę: (Koh 3:19-21; 4:2; 5:15-17; 7:15-17, 20; 9:1-12; 12:8)
„Juk likimas žmonių ir likimas gyvulių yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes jie turi tą patį gyvybės alsavimą. Žmogus neviršija gyvulio, nes abu yra nykstantis rūkas. Abu eina į tą pačią vietą, abu yra iš dulkių ir į dulkes jiedu abu sugrįžta“ (Koh 3:19-21)
„Juk toks pat likimas ištinka visus: teisųjį ir nedorėlį, gerąjį ir blogąjį, švarųjį apeigoms ir nešvarųjį, atnašaujantį auką ir neatnašaujantį… tarp blogybių, vykstančių po saule, užvis blogiausia yra tai, kad toks pat likimas ištinka visus“ (9:2-3).

Graikiška dvasia sakytų kitaip: nors žmogaus kūnas mirtingas, jo siela nemari. Žmoguje yra tokia dalelytė, kuri išgyvena fizinę jo mirtį. Tačiau žydai nieko nežino apie žmogaus, nei viso, nei dalies, nemirtingumą.

Tačiau, kaip kad Paulius laiško romiečiams nebaigia teigimu apie visų žmonių nusidėjimą, taip ir Saliamonas nebaigia gyvenimo tuštuma. Turime pažiūrėti, kas gyvenimui suteikia prasmę. Žmonių istorijos pradžioje stovi Sutvėrėjas, pabaigoje – Paskutinis teismas. Tarp jų „viskas Dievo valioje“ (Koh 9:1). Tai, ką daro Dievas, tęsiasi amžinai. Ir tik Dievas, vienintelis Dievas gyvenimui suteikia tikslą, reikšmingumą ir prasmę. Be jo gyvenimas yra tuščias ir beprasmis.

Saliamono požiūris pilnai atitinka visą Biblijos doktriną apie teisingumą pagal tikėjimą. Dievo tauta yra teisi, tačiau tas teisumas yra „svetimas“ (pagal Liuterį). Jis žmonių išorėje, todėl ir tikėjimas pats savaime neturi prasmės. Norėdamas surasti prasmę, žmogus turi išeiti anapus tikėjimo prie jo Objekto. Taigi Saliamonas ir aiškina, kad reikia išeiti už gyvenimo, norint rasti jo prasmę.

Laikini (mirtingai) dalykai yra beprasmiai. Amžinas tėra Dievas. Gyvenimą prasme pripildo Jo žodis. Ir besimeldžiantis triskart pakartoja: „Atsimink Kūrėją…“ (Koh 12 1, 2, 6). O visa kita „Rūkų rūkas! – sako Koheletas. - Rūkų rūkas!“ (Koh 12:8).

Nusivylimas ir šiuolaikinė filosofija

Viduramžiais žmogus bandė rasti Dievą per gamtos religiją (Aristotelio filosofiją). Tai kėlė didelį kaltės jausmą, kurio atsikratyti žmonės bandės piligrimystėmis, indulgencijomis ir pasninkais. Tada atėjo Reformacija, kuri pabrėžė Biblijos svarbą tikėjimui. Protas buvo skirtas atskleistos tiesos subordinavimui. Tada atėjo šiuolaikinio mokslo era – ir tai nebuvo atsitiktinumas:
„Krikščionybė sukūrė terpę mąstymui, privertusią žmones tirti Visatos formą. ... Senovėje mokslininkai irgi priėmė krikščionybės požiūrį apie mąstantį Dievą, sutvėrusį protingą Visatą, todėl žmogus, pasiremdamas jos protingumu, gal nustatyti Visatos formą. … Biblinis mentalitetas pagimdė šiuolaikinį mokslą“ (F.A. Schaeffer. Escape from Reason).

Reformaciją pakeitė teistinio racionalizmo amžius. Pasirodžius, kad žmogus gali suprasti Dievo sutvertą Visatą, žmogus vis labiau ėmė remtis mokslu aiškinant krikščionybę. Pradėta manyti, kad mokslas gali paaiškinti viską. Buvo nepasitikima tuo, ko jis nesugebėdavo paaiškinti.

Kitas žingsnis buvo agnostinis racionalizmas, skepticizmo ir dažnėjančių Biblijos užsipuolimų amžius. 19 a. pradžioje pasirodė vadinamasis I. Kanto "Nušvitimo amžius" – žmogus turi atmesti visus išorinius autoritetus ir daryti tik tai, ką jam liepia protas (taigi šis užima religijos vietą). Volteras,  Ruso, Marksas, Sade ir Darvinas buvo pasirengę išspirti Dievą jis jo Visatos.

F. Nyčė (1844-1900) tą nuostatą buvo pasiruošęs atvesti iki jos loginės pabaigos "Dievas mirė", paskelbė jis – ir žmogui belieka būti vienam – ir spręsti, kad gera ir kas bloga. Tačiau Nyčė buvo logiškas iki galo – juk kartu su Dievu mirė ir žmogus. Gyvenimas neteko jokios prasmės. Sade (1740-1814) ištarė, kad, kas yra, tas teisinga. Atmetus bet kokią apreikštą tiesą, žmogus neteko moralinio vadovo, jokio absoliutaus kriterijaus, nustatant, kas gera, o kas bloga.

Ši nuostata pasiekia mūsų laikus – šiuolaikinė filosofija visiškai pesimistinė. Ji teigia, kad gyvenimas neturi prasmės, kad viskas yra absurdas. Klesti nusivylimas. Žmogus tokioje situacijoje gali rinktis dvi alternatyvas.

1. Atrasti iracionalumą. Jei protas tegali duoti nusivylimą, žmogus privalo bėgti į iracionalią būtį. Kierkegoras (1813-1855) pasiūlė, kad, jei protas negali niekur nuvesti žmogaus, šiam belieka padaryti aklą "tikėjimo šuolį" – t.y. priimti tokį tikėjimo, kuris nieko bendra neturi su racionalia tikrove, priimti absurdą.

Kierkegoras tapo egzistencializmo (tiek ateistinio – Sartras,  Jaspersas,  Heidegeris; tiek religinio – K. Bartas*), E. Bruneris**), Bultmanas) pradininku. Egzistencializmas remiasi tiesomis, kurias atskleidžia žmogaus asmeninė patirtis. Ateistinis egzistencializmas tvirtina, kad nėra jokių išorinių autoritetų, jokių sistemų. Pats žmogus sukuria savas vertybes. Mirtis vėl viską sutrina į nieką.

"Ieškodami Dievo, milijonai vakariečių redukavosi į minias, ganomas tarsi skruzdės mūsų milžiniškuose gyvenvietėse kaip "vienišų minių" dalis. Ieškodami Dievo, šiuolaikiniai humanistai sugriežtino savo sąryšius su savo, kaip žmogiškųjų būtybių, egzistencijos pagrindais; ir taip atvėrė kelius nihilizmui, taip pranašiškai nuspėto sąžiningiausių šių laikų ateisto, vokiečių filosofo Nyčės. Minios dabar ieško pasitenkinimo tokiuose netikruose stabuose kaip sportas, seksas, azartiniai žaidimai, alkoholis ir automobiliai. Tačiau, patyrę nesėkmę ieškodami sielos ramybės, jie krenta į nihilizmą. Daug iškilių Vakarų menininkų, poetų, dailininkų ir mąstytojų jau pasiekė tą galutinį etapą, kai žmogaus egzistencija laikoma tuščia ir neprasminga…

Post-krikščioniškas žmogus sukūrė visuomenę, kurioje aptiko, kad gyvendamas taip, tarsi Dievas yra miręs, ir žmogus yra miręs. Žmogaus gyvenimas yra praradęs prasmę ir tikslą, kai atskalūnas šiuolaikinis žmogus pastebi esąs redukuotas savojo mokslo ir technologijų tik į sraigtelį milžiniškoje gamtos ir visuomenės mašinoje. Vienintelis būdas ištrūkti tėra neracionaliame pasaulyje patirčių, narkotikų, pornografijos ir neišvengiamos "paskutinės patirties" bei visiškos beprotybės… Michael Foucault 'Beprotybė ir civilizacija' moko, kad nepriklausomos laisvės kraštutiniu atveju reiškia būti išprotėjusiu. Didis dalykas tapti bepročiu, nes tik tada tampi visai laisvas" (E.L.H. Taylor. Reformation or Revolution).

F. Schaeffer'is***) parodo, kaip atsirado šiuolaikinė narkotikų kultūra:
„Aldous Huxley padarė milžinišką postūmį tokio mąstymo eigai. Matome, kad jis naudojo terminą 'pirmutinė patirtis'. Jos pasiekimui ragino naudoti narkotikus. Turėjau reikalų su daugeliu protingų žmonių, vartojančių LSD, ir sunkiai tarp jų bebuvo tokių, kurie sakytų, kad tai, ką jie daro, nėra susiję su Aldous Huxley mokymu apie 'pirmutinę patirtį'. … Pagrindinė priežastis, kodėl šiandien rimtai žiūrima į narkotikus, yra ne tai, kad norima pabėgti, bet kad žmogus yra nusivylęs. Remdamasis racionalumu ir logika, žmogus neranda prasmės, ir kultūra tampa beprasme. Todėl žmogus bando rasti atsakymą 'pirmutinėje patirtyje'. Štai kas glūdi už šiandieninės narkotikų manijos. Tai susiję su tūkstančiais panteizmo metų, nes Rytų mistikai naudojo hašišą šimtmečius, siekdami patirti religinę patirtį“.

Nors dauguma žmonių ir neskaito filosofų kūrinių, jų idėjos pasiekia juos per muziką, meną, spektaklius ir populiariąją literatūrą. Nuo aukštų Renesanso inspiracijų, menas nusirito iki absurdo. Beždžionė gali įkišti leteną į dažus, perbraukti per drobę ir laimėti meno premiją. Daugelis tėvų sunerimę, kad vaikai klauso „muzikos“, kurią jie laiko tiesiog beprotiška.

2. Kitą alternatyvą siūlo Dievo žodis („Atsimink savo Kūrėją…“, kviečia Saliamonas, Koh 12:1).

Egzistencialistinės teologijos bankrotas

Egzistencialistinė perspektyva persipynusi su žmogiškosiomis disciplinomis: „kaip pagrindinė vertybinė koncepcija personalinei orientacijai ir socialinei kritikai“ (A. Levi). Šiame trumpame teksčiuke bandoma išdėstyti nuomonę, egzistencialistinė teologija žmonėms nepalieka jokios vilties. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad egzistencialistinėje teologijoje Biblija nelaikoma ypatinga ir nulemiančia tiesa, o yra veikiau subordinuojančių ir filosofinių prielaidų šaltiniu.

Egzistencialistiniai motyvai sutinkami jau S. Kierkegoro (1813-1855) filosofijoje. Jo išvedžiojimai apie Kristų, tikėjimą ir gyvenimą nesirėmė gilia biblinių tekstų analize. Ir netgi pirmenybė buvo atiduota jo asmeninei, subjektyviai patirčiai, kuria jis tada pritaikė Raštams [žr., pvz., Zuidema]. Taigi, žmogaus mintys, patirtis ir formuluotės tampa determinuojančiomis – neveikiant Biblijos įtakai. Vėliau tyrinėtojai nusprendė, kad tos mintys yra egzistencinio pobūdžio. R. Bultmann'as pareiškia: "'Egzistencija' privalo tapti teologijos metodologine pradžia".

Tad egzistencializmą galime laikyti autonomiškai veikiančių žmonių koncepcine analize: "jis atsirado kaip žmogaus likimo šiuolaikiniame pasaulyje pasekmė" (A. Levi), kaip autonominės savianalizės rezultatas.

Istorinis reliatyvizmas

Evangelistinis požiūrio taškas yra tas, kad Biblija yra Dievo įkvėptas apreiškimas, kuris tiksliai susieja ir teisingai atskleidžia ilgos žmogaus atpirkimo istorijos įvykius. Tuo tarpu egzistencialistinė teologija "istorija" priima kaip "mitinę" pirmo amžiaus pasaulėžiūrą. Naująjį testamentą "reikia priimti iš šiuolaikinės to meto mitinio įsivaizdavimo perspektyvos" (D. Strauss). Tad kiekviena karta turi iš nauja atrasti kerygma (naujieną, žinią) ir išsklaidyti ją gaubiančias mitines miglas (žr. G. Hasenhutti) ir biblinę tiesą išdėstyti šiuolaikinio pasaulio terminais (t.y, egzistencialistiniais).

Tik paklauskim – ar tikrai NT autoriai sakė tik savo amžiui?

1. ST ir NT tekstai parašyti sąryšyje su istorine Izraelio (tautos ir Šventyklos) Sandoros su Dievu samprata. Mozės raštai nebuvo perrašomi laikui bėgant, o visada liko Izraelio bendruomenės kertiniu akmeniu. Su "Naujosios sandoros" atsiradimu susikūrė nauja bendruomenė ir buvo parašyti nauji dokumentai tam laikotarpiui, "iki jis [vėl] ateis". Tad NT skirtas ne tam konkrečiam amžiui, o visiems amžiams iki pat Paskutiniojo teismo. Tad egzistencialistinė teologija įkalė pleištą tarp tekstų (formos) ir naujienos (kerygma), perteikiamos ta forma.

2. Biblijos tekstai turi pranašaujantį pobūdį: "…pranašai pranašavo apie jums skirtąją malonę. Jie nagrinėjo, kurį ir kokį laiką nurodė juose veikianti Kristaus Dvasia, išpranašavusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę" (1 Pt 1:10-12) ar "Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas" (Mt 24:14).

3. NT pateikiamos tiesos universalios, jos parodo visą realybės koncepciją.

Doktrininė redukcija

Kai NT pasaulis yra „mitinis“, atsiranda poreikis, sumenkinti kai kurias doktrinas ir aiškinti tas, kurios „atitinka mūsų laikmetį“. Tarp „eliminuotų“ mokymų yra ir koncepcija, kad „pats Dievas … pateikiamas kaip gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas, kuris vienus prikelia gyvenimui, o kitus pasmerkia amžinoms kančioms“ (G. Hasenhutti). „Paskutinių dienų“, kai visi žmonės stos prieš Dievo Sūnų, kai skelbiama visuotinis visų žmonių išpirkimas, samprata labai svarbi tikintiesiems, išskirianti krikščionybę iš kitų religijų.

Izraelitams nebuvo leidžiama nė trupučio nukrypti nuo ST teiginių, nei pridėti, nei atimti. Tuo tarpu egzistencialistinė teologija nori atimti iš Raštų pačių jų esmę – Dievo žodžius bendruomenei, kuri gyvena ir galvoja tų žodžių dvasia.

Mūsų amžiuje absoliutai yra išmesti, ir sunku rasti labiau iracionalų pasaulį, nei tas, kuriame gyvename (žr. A. Ellis, R. Harper). Tai sukėlė žmonių dezorientaciją ir aklumą gyvenimo pagrindams, ką liudija pagrindiniai žmonių skundai psichoanalitikams apie susirūpinimą jų lemtimi, pasimetimu, kas jie yra ir kur eina [žr. E. Weigert]. Tokiame kontekste žmonėms reikalingos Evangelijos - ne nulaižyta egzistencialistinių prielaidų naujiena, o Jėzaus vilties žodžiai, kuris Naująją sandorą užtvirtino savo krauju ir įkvėpė apaštalus bei pranašus.

Paulius nepritaikė Dievo žodžio pagal Atėnų filosofinius motyvus – jis jiems atskleidė kitokius sutvėrimo, nuopuolio ir atpirkimo motyvus (Apd 17:18-34). Paulius neieškojo krikščionybės „pagoniškose“ Listros apeigose – jis prieš juos stojo su Senojo testamento kosmologija (Apd 14:11-18).

Antropologiškai, egzistencialistinė teologija reiškia bankrotą. Ji žmogaus dilemą paverčia ontologine problema – apie tai, ką reiškia „būti žmogumi“. Jo egzistencijai kelią pavojų „buvimas pasaulyje“. Tuo tarpu biblinis požiūris į žmogų yra etinis – tai yra „būti nusidėjėliu“. Tokioje būsenoje jis atitolsta nuo Dievo, Sutvėrimo akto, kaimyno, net nuo savęs pačio. Tas susvetimėjimas nėra faktinis, nes jis tebėra pasaulyje, o nusidėjėliu yra prieš Dievą. Jis žvelgia ateitį, Paskutinio teismo dieną. Tuo tarpu egzistencialistinė teologija neturi jokios „gerosios naujienos“ nusidėjėliui, nes pašalina Paskutinio teismo dieną.

*) Karlas Bartas (Karl Barth, 1886-1968) - šveicarų teologas, reformatas kalvinistas, vienas dialektinės teologijos kūrėjų. Svarbus jo kūrinys - „Bažnyčios dogmatika“ (13 t.).
Barto teologija laikoma neortodoksne ir opozicine liberaliai krikščionybei, nes atgaivina dėmesį dogmatikai ir mokymui apie trejybinį Dievą. Anot Barto, Biblija nežino žmogaus bendrai, tačiau ji žino žmones, pašauktus per tikėjimą. Tikėjimas yra ryžtingumu (egzistenciniu pasirinkimu), o ne iracionaliu postulatu ar miglotu išgyvenimu. Tad Bartas akcentuoja Dievo apreiškimo Per Kristų unikalumą.

**) Emilis Bruneris (Heinrich Emil Brunner, 1889–1966) – šveicarų reformatų teologas, žinomas darbais dialektinės teologijos srityje. Pagrindiniu jo kritikos taikiniu buvo F. Šlejermacherio „liberalioji teologija“, teigianti, kad Dievas pažinus žmogui. Tuo tarpu Bruneriui teologija – nuolatinis siekis pažinti Dievą protu be Apreiškimo ir yra priklausomas nuo filosofijos. Jis laikė, kad šiuolaikinės teologijos problemos daugiausia kyla iš mąstymo, priešpastatančio subjektą ir objektą, o tada nustatantį pavaldumą vieną kitam. Jis bandė atskirti savo mokymą nuo K. Barto, su kuriuo pažiūros ėmė skirtis 4-me dešimtm., jis savo esė „Gamta ir malonė“ (1946) teigė, kad Bartas klysta neigdamas dievišką apreiškimą gamtoje.

***) Francis Šaferis (Francis August Schaeffer, 1912-1984) – amerikiečių evengelikų pastorius, teologas, filosofas, Šveicarijoje su žmona Edita 1955 m. įkūręs L‘Abri bendruomenę. Priešingai teologiniam modernizmui, jis iškėlė tai, kas, jo nuomone, yra labiau istoriniu protestantizmu. Knygoje „Pabėgti nuo proto“ (1968) dėstoma, kaip atsisakymas nuo biblinio Dievo verčia žmogų prarasti kontaktą su tikrove ir protu.

Papildoma literatūra:

  1. A.W. Levi. Existentialism and the Alienation of Man// Phenomenology and Existentialism, 1967
  2. Zuidema. Kierkegaard, 1960
  3. R. Bultmann. Existence and Faith, 1961
  4. J. Macquarrie. An Existentialist Theology, 1965
  5. D.F. Strauss. The Life of Jesus Critically Examined, 1864
  6. G. Hasenhutti. What Does Bultmann Mean by 'Demythologizing'?// Concilium, Apr. 1966
  7. L. Morris. The Biblical Doctrine of Judgment, 1960
  8. A. Ellis, R.A. Harper. A Guide to Rational Living in an Irrational World, 1961
  9. E. Weigert. Sympathy, Empathy and Freedom in Therapy// Modern Concepts of Psychoanalysis, 1962

Egzistencializmas
Gamtos mokslai ir kryžius
Nyčė: Dievo mirties idėja
Filosofijos atsiradimo problematika
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
F. Nyčės mokymo filosofiniai pagrindai
Rene Guenon. Rytų ir Vakarų priešprieša
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Kryžiaus žygis į tyrus
Griaustinis, Tobula mintis
Pranašiškas Huxley
A. Kamiu filosofija
Filosofijos puslapis
Religijos puslapis
Vartiklis