Skaičius SEPTYNI  

Pradėsime šio skaičiaus analizę dviem ištraukomis ir gerbiamos A. Zalatorienės knygų. Iš pradžių prisiminsime ankstesniąją, antrąją, 1995-aisiais pasirodžiusią jos knygos "Laiko sauja" ištrauka (p.225-226), o ją pratęsiu kita ištrauka iš naujosios, trečiosios knygos "Nėra, ir negali būti", kurios ištraukų publikavome jau anksčiau. Ateityje šias ištraukas papildysiu savo paruoštais komentarais ir papildymais.

ANGELINA ZALATORIENĖ. LAIKO SAUJA

Mes nesuprasim vienas kito, kol supaprastinsime
kalbos iki septynių žodžių
D. Džibranas

SEPTYNI

yra pasaulinis ir absoliutus, laiko ritmų skaičius. Jis magiškos galybės, žinių ir paslapčių simbolis. Septyni savyje laiko 4 ir 3, 5 ir 2. Jis yra dvasios skaičius, viešpataujantis virš materijos, panašiai kaip 5.

Jeigu skaičius 7 atsispindėtų tiktai septyniose spalvose Vaivos juostose, gal ir neskirtume jam tiek daug dėmesio. Tačiau jis visur, kur yra paslaptis. Savaitėje septynios dienos.

Mėnulio fazės trunka septynias dienas. Kiniečių kalendoriuje, kuriame puikiai susiderina Saulės ir Mėnulio ritmai, mėnulio pradžia visad sutampa su jaunu mėnuliu, o mėnesio vidurys - su pilnatimi.

Muzikoje, gamoje, danguje - septyni mus jaudina. Pavyzdžiui, septynios didžiosios planetos, septynios žvaigždės Didžiuosiuose ir Mažuosiuose Grįžulo ratuose, septynias dienas reikia laukti, kol sužinosi prigis-neprigis persodintas žmogui organas... Bosiuetas pasakė - septyni yra pilnatvės sinonimas, septynių metų ritmai žmogaus gyvenime. Septyni sakramentai, septynios čakros, septyni laisvieji menai viduramžiais, septyni periodai cheminių elementų lentelėje... O dabar, kantrusis Skaitytojau, mažas egzaminėlis. Padėkite knygą į šalį ir išvardinkite septynias Didžiąsias Nuodėmes... Pavyko? Ar nelabai... Pasitikrinkite ir ben vieną išmeskite iš savo gyvenimo.

O nuodėmės tokios:

  1. Begalinis išdidumas.
  2. Gašlumas.
  3. Pyktis.
  4. Tingėjimas.
  5. Godumas.
  6. Pavydas.
  7. Persisotinimas.

P.S. Jei mes išpažintume vienas kitam savo nuodėmes, visi juoktumės vienas iš kito, kad esame tokie neoriginalūs. Jei visi atskleistume savo dorybes, irgi juoktumės dėl to paties.
D. Džibranas    

ANGELINA ZALATORIENĖ
NĖRA - NEGALI BŪTI
arba
kas nesutilpo į LAIKO SAUJĄ

Viršelis

DVYLIKA KARTŲ PO SEPTYNIS - KIEK?

Bus 84. KAS? Mintimis persikelkime į tuos laikus, kai žmogus buvo labai artimas su gamta. Jis stebėjo ją, bijojo ir gerbė, jokiu būdu neturėjo šiuolaikinių garbėtroškos užmojų ją valdyti ir pavergti. Matydamas nuolatos pasikartojančius gamtos ciklus, medžių, paukščių, žvėrių ir gyvulių elgesio ritmiką, žmogus skaičiavo, kiek gyvena ąžuolas, gandras, arklys, šuo. O kiek gyvena ir kiek gali aktyviai gyventi žmogus? Štai koks įdomus klausimas. Iš praktikos jis žinojo, kad žmogaus amžius nėra labai ilgas. Jie numirdavo per daug anksti. Užklupdavo infekcinės ligos, išmirdavo kūdikiai. Žinoma, būdavo senelių, sulaukusių labai įspūdingo amžiaus. Viską susumavę skaičiuotojai priėjo išvadą, kad vidutinis mūsų klimato žmogaus amžius yra 84 metai.

Šį skaičių galima gauti ir astrologiškai, t.y. 7 padauginus iš 12. Kodėl šie skaičiai? 7 – septynios didžiosios planetos, o 12 – tiek yra Zodiako žvaigždynų. Dievas taip pat neatsitiktinai pasirinko septynias dienas pasauliui sutverti. Dar ne viskas. 84 metai yra laikas, per kurį Urano planeta vieną kartą apsisuka aplink Saulę. Viename Zodiako ženkle Uranas išbūna septynerius metus. Žvaigždžių tyrinėtojai teigia, kad Urano jėga yra skirta būtent žmogui, vienam žmogaus gyvenimui. Uranas vadinamas Žmogaus arba žmonių kartos planeta. Dievas Uranas buvo Saturno tėvas, Jupiterio senelis, Merkurijaus ir Marso prosenelis. Pats jis – Žemės sūnus. Deivė Urania – astrologijos ir astronomijos mūza.

Įsivaizduokime, kad mums kiekvienam priklauso 84 aktyvaus gyvenimo metai. Per šiuos metus mes tarytum pereiname visą Zodiaką, kiekviename ženkle pabuvodami po septynerius metus.

Skaitykite šios knygos pradžios ištrauką, o taip pat interviu su Angelina fragmentai, to paties interviu tęsinys, o taip pat ištrauka iš skyrelio apie Žynius)


Septyni pasaulio stebuklai

1. Egipto piramidės - tai seniausias ir vienintelis išlikęs iki šių dienų senovės stebuklas. Piramidėms apie 5 tūkst. m. Aukščiausia – 137 m, Cheopso piramidei panaudota 2,3 mln. glotniai tašytų akmens luitų, kurie sveria ne mažiau kaip po 2 t.

2. Rodo salos kolosas - tai statula, skirta Rodo globėjui Helijui, pastatytas 304 m. pr.m.e. švenčiant pergalę prieš vieno iš Aleksandro Makedoniečio įpėdinių kariauną. Apie 35 m aukščio bronzinė spindinti statula matėsi iš taip toli, kad garsas apie ją netruko pasklisti po visą Antikos pasaulį. Tačiau vos po pusės amžiaus žemės drebėjimas paguldė Rodo kolosą ant žemės – ir taip paaiškėjo, kad silpniausia jo vieta buvo keliai. Semiramidės sodai Babilone

3. Semiramidės sodai. Jie Navuchodonosoro įrengti apie 330 m. pr.m.e. iš meilės žmonai Tamarai, kurios vardas ainių atmintyje liko supainiotas su asirų valdovės Semiramidės vardu. Šie kabantieji Babilono sodai buvo 4-ių aukštų, o kiekvieno skliautą rėmė 25 m aukščio kolonos, o akmeninių plokščių pagrindą dengė švino lakštai, kad vanduo neprasisunktų į žemiau esantį aukštą. Terasomis kylančius aukštus jungė platūs, spalvingomis plytelėmis grįsti laiptai. Į apželdintus rečiausių rūšių augalais, vergams dieną ir naktį teko tampyti vandenį iš netoliese tekančio Eufrato, kad žalumynai nežūtų baisiame karštyje. Deja garsieji sodai nunyko net anksčiau, nei valdovų nesantaika pražudė valstybę. Šiandien toje vietoje galima išvysti rusvą kalvą.

4. Efeso šventykla Artemidei. Iki šiol neaišku, kuri iš dviejų yra tikroji Artemidės šventykla: ar 365 m. pr.m.e. sudeginta Herostrato (taip siekdamas nemirtingumo), ar iš naujo pastatyta efesiečių (išstovėjusią 500 m, kol ją, kaip stabmeldžių tvirtovę, krikščionys ėmė negailestingai ardyti ir griauti). Iš jos dabar belikę archeologų kruopščiai atidengti pamatai.

5. Halikarnaso mauzoliejus. Turkijos Bodrumo mieste - irgi paminklas meilei: jį Karijaus valdovui Mausolui pastatė žmona ir ... sesuo Artemisija. Beveik taisyklingo kubo stogas buvo piramidės formos, o ant jo puikavosi pačios Artemisijos ir Mausolo statulos, o mauzoliejaus prieigos buvo apstatytos neįtikėtinų dydžių liūtų ir žirgų statulomis.

6. Aleksandrijos švyturys, pastatytas Aleksandrijoje 291 m. pr.m.e. Jo 120 m aukščio bokšte buvo kūrenamas laužas, kurio šviesą atspindėjo veidrodžių sistema. Žlugus Romos imperijai, užgeso ir švyturys – neliko net jo griuvėsių...

7. Dzeuso Olimpiečio statula. Ši lubas remianti Fidijo sukurta sėdinčio Dzeuso skulptūra buvo išdrožta iš medžio, dievo kūną dengė rausvo atspalvio dramblio kaulo plokštelės, o drabužiai buvo iš aukso. Vėliau Bizantijos valdovai įsakė skulptūrą pervežti į Konstantinopolį – nes, nors ir buvo krikščionys, nedrįso sunaikinti tokį stebuklą. Tačiau 5 a. kilęs gaisras iš jos paliko tik kelis išsilydžiusio aukso gurvuolius...

Pranašas Nostradamas
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
Skaitiniai ir poezija
Mitologijos skiltis
Vartiklis