Rože Kaijua
Sapnų apžavai ir problemos
|
III
Kaip matėme, poreikis aiškinti sapnus, atskleisti jų simbolinę prasmę, polinkis juos nagrinėti kaip
mįsles yra pastovus. Tas poreikis derinamas su bet kurios kultūros stiliumi, siekiais, papročiais. Jis
atsiranda iš amžiaus į amžių vis naujomis, ne visada patraukliomis formomis tarsi žmonėms labai
knieti laikyti beprasmiais tuos vaizdus, kurie, sakytum, taip įkyriai reikalauja jų supratimo. Lygiai taip
pat neišnaikinamas ir jam lygiagretus susirūpinimas sąryšiu tarp sapno ir tikrovės, reikalaujančiu
lyginti juos pagal vertę ir savotišką ontologinį tankį. Šiuo atveju uždavinys yra ne iššifruoti slaptą
pranešimą, o patikimumas skiriant tikrą nuo įsivaizduojamo, lemiamą nuo nesvarbaus. Ir tada sapnai,
lengvai nugalintys žmogų, beveik neišvengiamai įgauna pranašumą prieš kasdienės būties monotoniją.
|
|
Tie tiesiogine prasme fotografiniai dar neįvykusių scenų atvaizdai tarsi užburia tikrovę ir priverčia ją reikiamu
momentu sutapti su tuo vaizdu, kuris per jas atsiskleidžia miegančiajam ir kartu yra tos realybės priežastimi bei pasekme, jos atvaizdu ir dvyniu.
Subjekto pasimetimą kartais sukelia gręsiantis, o kartais ir vykstantis varžymasis taip tikrovės
suvokimo ir sapnų vaizdų. Jis nežino, kuriuo patikėti. Pritrenkiantis vaizdinys nebūtinai yra
patikimiausias ir teisingas. Subjektui žinoma, kad kartais tokie vaizdiniai, pritrenkiantys tarsi žaibas,
tokie trumpalaikiai, išnykstantys kartu su jų sukeltu apakimu. Iš kitos pusės, aišku, kad šioje srityje
šoko galia, netikėtas ir nepaaiškinimas nušvitimas neišvengiamai turi, bent jau laikinai, tam tikras
savarankiškas teises, iš karto užtemdant kuklias kasdienybės pretenzijas, galų gale nugaliančias tik įpročio galia.
Kai ant svarstyklių lėkštelių atsiduria sapno ir tikrovės faktai, o išsigandusi sąmonė nedrįsta tarp jų
rinktis, kyla sunkumų. Pasimetimas, kuris, matyt, istorijos pradžioje apimdavo žmogaus dvasią,
svyruojančią tarp nuostabių sapno regėjimų ir nuobodžios nesikeičiančios aplinkos, vėl pasireiškiančios
po kiekvieno pabudimo, randa keistą pratęsimą nepaprastai sudėtingoje literatūrinėje tradicijoje. Savo
išmone rašytojai tarsi atnaujina tolimų protėvių abejones. Kaip bebūtų, viena atitinka kitą nepaprastai
tiksliai. Kaip kad dažnai nutinka, vietoje pavojaus atsiranda žaidimas, vietoje persekiojančių vaizdų
laisvos fantazijos polėkis. Problemos išlieka, tačiau pereina į kitą lygį: eadem in alio [lot., tas pats kitame].
Pabandysime išvardinti pagrindinius amžinus klausimus.
Pirmiausia, kas veikia sapne? Miegančiojo asmenybę užpuola kažkoks tai dvynys, nevaldomas ir
savarankiškas, tačiau tam tikru laipsniu į savo gyvenimą įtraukiantis ir miegantįjį. Atsitinka, kad tas
personažas pakeičia, pratęsia jį, dalijasi jo rūpesčius, įpročius ir pavedimus, tačiau būna ir taip, kad
savo elgesiu jį pritrenkia ir pastato į aklavietę. Kartais sapnuojantysis jaučiasi esąs savo naktinio
dvynio viduje: regi jo akimis ir jo rankomis liečia kitus sapno veikėjus. O kartais jis tik žiūri, kaip jo
atvaizdas pats juda tarp jų. Jis sujaudintas arba abejingai stebi jo poelgius, daromus ne jame tarsi scenoje, ekrane ar kitoje veidrodžio pusėje.
Antra, ar įmanoma iš sapnų pasaulio atsinešti kokį daiktą ar randą ant kūno, kokią nors stigmą ar
įrodymą, patvirtinantį jų realumą, kažką pajuntamą, kas išliktų po to, kai išsisklaidys iliuzija, patvirtinantį pasaulio, į kurį vedė, tikrumą?
Žmogus sapne prabunda, tiksliau, jam atrodo, kad jis prabudo, o iš tikrųjų jis tebesapnuoja ir tik
vėliau prabus ar tai iš tikro, ar įsivaizduodamas, kaip pirmą kartą, tad sapnuojantįjį neša iš sapno į
sapną, iš atsibudimo į atsibudimą, ir jis niekada nėra tikras, kad iš tikro atsibudo ir grįžo į tikrovę.
Kasdienybės pasaulis kartais atrodo paprastu sapnų pasaulio sudvejinimu. Patekęs į
tikrovišką vaizdinių-pranašavimų pasaulį, sapnuojantysis regi, kaip klostosi įvykiai, kuriuos
netrukus atkurs ar imituos realybė. Tikrovė seka ir paklūsta jiems, susiderina su jais per
ilgesnį ar trumpesnį laiką. Nepaaiškinamu, neišvengiamu, nenumaldomu būdu jis tiksliai
atkartoja scenas, išvystas sapnuose, tarsi pats būtų tik kiek atitolintas realizatorius tų
vaizdinių, neskubant, tačiau neišvengiamai iškylančių atspindinčiame paviršiuje, kuri
bergždžiai jų kratosi. Būna, kad laukti reikia taip ilgai, kad sapnas beveik užsimiršta. Atrodo,
kad tikrovė nuo jo visiškai nutolo, kai staiga netikėčiausiu momentu viskas susieina, susirenka
ir smulkiausiomis detalėmis, tačiau šįkart realiai, prikelia tą epizodą, anksčiau apreikštą vaizdinių pasaulyje.
Dabar aišku, kokia svarbi minėta transformacija. Tai, kas kažkada buvo išgyvenama kaip likimas,
dabar priimama kaip keista išimtis, nuo kurios gali pasimaišyti protas. Buvęs nenumaldomas
dėsningumas dabar tėra paprasta literatūrinė hipotezė. Pirmykščiam žmogui sapno veidrodyje
atspindėta ateities scena kažkuria prasme jau įvykusi, tad ji ir turi anksčiau ar vėliau vėl įvykti tiksliai
taip, kaip ją susapnavo. Pabrėžiamas buvo sapnas, ir matėme, kad sapnuotojas skubėjo ją įgyvendinti,
kartais net rizikuodamas gyvybe. Dabar viskas atvirkščiai: skeptiškasis herojus abejingai arba net
niekinančiai žiūri į sapną, tačiau pamažėle apstulbęs pastebi, kad tikrovė pamažu suartėja su juo ir galų gale atgamina jį.
Panašią evoliuciją patyrė ir kiti motyvai, pvz., dažnai kylantis noras, kad keli sapnai patvirtintų
arba valdytų vienas kitą. Kai sapnas nustoja būti politinės valdžios šaltiniu, kai daugiau nebūna
įteisintu paliudijimu, automatiškai patvirtinančiu tiesą, tai gali nutikti, kad tik pagarbi savisauga
neleidžia žmonėms išgalvoti palankius sau sapnus arba taip pat beprotiškai atmesti priešininko
nurodomus sapnus. Beje, pasaulyje, daugiau sapnais netikint, lieka nostalgija. Žmonės, vieni su
gailesčiu, kiti susierzinę, jaučia nepasitenkinimą, kad sapnas tai kažkas labai asmeniška, kad jis
visiškai ir be išeities uždaro žmogų jo vienatvėje, kad juo taip sunku pasidalinti su kitais. Tikrovėje
viską išgyvename kartu. Sapnas, vienok, toks nutikimas, kurį sapnuotojas patyrė vienas ir kurį tik jis
gali atsiminti; tai uždaras pasaulis, neleidžiantis jokios sankirtos su kitų pasauliais. Tad taip vilioja
įsivaizdavimas, kad du, keli arba daug žmonių iškart regi tą patį, arba panašius arba vienas kitą
papildančius sapnus. Tada jie paremia vienas kitą, susijungia į visumą, tarsi dėlionės detalės, ir įgauna
tokį pat tikrumą ir patikimumą, kaip ir tikrovės suvokimas ir lygiai taip pat gali būti patikrinti bei, ar
net stipriau, sukurti tarp žmonių ypatingus, slaptus, glaudžius ryšius, kurių niekas negali paneigti.
Ypač sunku įveikti paskutinę, abstrakčiausią, o tuo pačiu ir giliausią abejonę kadangi
sapnuojantysis nežino, kad sapnuoja, o kartais būna įsitikinęs, kad nemiega, tada juk ir nemiegantis gali
bet kuriuo momentu tarti, kad, galbūt, jam visa tai sapnuojasi. Kaip žinia, su tuo sunkumu susijusi ilga
ir sudėtinga filosofinė tradicija. Ji nedavė ramybės jau Aristoteliui, kuris keistai, tačiau be įžvalgos,
pareiškė, jį apmąstantis svarsto kaip augalas. Nepriekaištingai išbaigtą formą suteikė Čžuan-czi
dilemoje apie filosofą, kuris ką tik sapnavo, kad jis yra drugelis, ir drugelį, kuris dabar sapnuoja, kad
yra filosofas [Red.: apie tai žr. >>>>>]. Nuo tada šis ginčas,
atsinaujinantis iš amžiaus į amžių, turiningai vystėsi iki pat Prusto
ir Borgeso [apie tai turėjau progą pasisakyti knygoje Svajų nepatikimumas, 1956].
Žmogui, ką tik palikus pirmykštę būseną, kurioje sapnas turi įstatymo galią ir kartais viršenybę
prieš tikrovę, tas kompleksas nuolat iškylančių klausimų savyje jau turėjo pagrindinius problematikos
elementus, anksti pradėjusius neduoti ramybės skvarbiems protams. Iš tikro, vystantis dievo garbinimo
sistemoms, visi jie, kaip taisyklė, netruko patvirtinti tiesą, kad sapnas duoda prieigą į dieviškąjį pasaulį,
- visais atvejais reikšmingesnį nei tikrovė. Iš čia ir plačiai paplitęs tikėjimas pranašingais sapnais bei pačia oneiromantija [būrimu iš sapnų].
Taip, pagal 4 a. pr.m.e. papirusą, faraonas Nektanabo*) susapnavo, kad dievas Onuris
skundžiasi Izidei, kad jo šventykla nebaigiama statyti. Nektanabo
paliepė išsiaiškinti ir paaiškėjo, kad šventykloje dar nėra užrašų. Tad faraonas liepė surasti garsiausią hieroglifų raižymo meistrą ir pavedė
jam, kuo greičiau baigti tą darbą.
Artemidoras**) (I 1) mini vadinamuosius politinius sapnus, t.y. besisapnuojančius tą pačią naktį
visiems miesto gyventojams ir susijusiems su svarbiais miestui įvykiais. Tokius sapnus pamini ir
Babilono Talmudas (Ta'anith, 21 b):
|
Aššurbanipalo sapnas
Kariai matė Jididjės upę sraunią tėkmę, per kurią eiti atrodė pavojinga. Deivė Ištarė, esanti
Arbelache, naktį mano kariams sapną ir sakė jiems: Aš eisiu priešais Aššurbanipalą, karalių, mano
sukurtą! Kariai patikėjo sapnu ir be kliūčių perėjo upę.
[A. Leo Oppenheim. Le reve et son interpretation dans le Proche-Orient ancien, 1959]
|
Sapno tikrumą lemia tai, kad jį vienu metu matė daug miegančiųjų. Jis gali būti patikintas ir tada,
kai jo pranešimas bus pripažintas tikru, t.y., realybė patvirtins sapno pranešimą, kaip kad kitame sapne,
apie kurį praneša Plutarchas [Iz. ir Oz., 28] ir
Tacitas [Hist. 4].
|
Ptolomėjaus sapnas
Ptolemėjas Gelbėtojas sapne matė milžinišką
Plutono skulptūrą, esančią Sinopėje, bet, kadangi niekada jos nematė,
tai apie ją nežinojo; o ji paliepė ją kuo greičiau nuvežti į Aleksandriją.
Nežinodamas, ką ji vaizduoja ir kur ji yra, faraonas papasakojo apie vaizdinį draugams, o tie surado
kažkokį Sosibijų, kuris daug keliavo ir sakė, kad Sinopėje matė kolosą, panašų į pamatytą faraono.
Ptolemėjas ten pasiuntė Sotelą ir Dionisijų,
kurie po ilgo laiko ir nemažų sunkumų, ne be dieviškosios pagalbos gavo statulą ir atvežė [į Aleksandriją]. Ją apžiūrėjo mokslininkai ir sutarė,
kad ji vaizduoja Plutoną, nes joje buvo pavaizduoti Cerberis ir gyvatė jie patikino Ptolemėjų, kad tai Serapio, o ne ko
nors kito, skulptūra.
|
Klasikinėje antikoje žinoma ir dar įtikimesnių sapno tikrumo įrodymų tai sapne gaunamas užstatas,
gaunamas pabudus. Pindaro odėse Bellerofontui sapne
Paladė atneša stebuklingus pakinktus, panašius į auksinę diademą, kurie padės sutramdyti
Pegasą. Prabudęs jis iškart gauna tą papildomą daiktą, kilusį ne šiame pasaulyje ir kažkokios dievybės padėtą greta [Olymp. XIII, 65].
Šis motyvas labai dažnas senojoje Šiaurės literatūroje. Kartais, subtilesniu atveju, išsisklaidžiusio
sapno paliktas įkaltis nėra materialas, o, kaip ir pats sapnas, nepagaunamas, dviprasmis. Trumpučiame
kinų pasakojime jaunuoliui Liu iš Penženo laikas nuo laiko sapnuojasi, kad jis eina į viešus namus ir
ten pasigeria su merginomis. Kiekvienas sapnas jį nuveda į tą patį paleistuvystės namą. Tačiau jis
abejoja, ar tai iš tikro sapnas, nes pabudus jo drabužiai vis dar prisisunkę moteriškų kvepalų [Mong Yeou-Lau, 6 sk.// T'ang Kien Wen Tse, 1957].
Kitais atvejais sapnas vyksta prieš tikrovę. Jis praneša apie ją arba pateikia jos antgamtiškai tikslų
atvaizdą. Tokie sapnai primygtiniai ir detalūs: būsima tikrovė būna vergiškai nuolanki savotišku
haliucinogeniniu regėto sapno atkartojimu. Pateikiu du pavyzdžius, vieną senųjų laikų, kitą naujųjų; ir
abu išsiskiria tuo, kad pateikiami kaip tikri nutikimai. Juos skiria viskas: amžiai, geografiniai atstumai,
kultūrų ir tradicijų skirtumai. Tačiau kiekvienas jų savaip tvirtina, kad gyvenimas kartais tik atgamina
sapnų regėjimus, yra tarsi atitolintas ar užtemdytas laike jų atspindys.
Pirmasis paimtas iš kinų traktato, surinkusio keistus nutikimus, atseit, vykusius Tan dinastijos
valdymo laikmečiu. Jame rašoma, kad išsilavinęs jaunuolis Liu Tao-czi maždaug 899 m. apsistojo
nakvynei Godzino vienuolyne ant Tiantai kalno. Ten jam prisisapnavo saulėgrąžų apsupta mergina
sode už lango prie palinkusio kipariso. Jam sapnavosi, kad jis ją veda ir po to jis ją ne kartą
sutikdavo, kaip ir anksčiau, sapne. Ėjo laikas. Vienąkart kitame vienuolyne jaunuolis atpažino sapne
regėtą sodą, langą, kiparisą ir saulėgrąžas. Vienuolyne svečiavosi kitas keleivis, kuriam neseniai susirgo duktė
neturtinga, graži ir nevedusi. Būtent ją sapne vedė jaunuolis, ir būtent su ja jis įprato susitikinėti [Mong Yeou-Lau].
Panašiai apie keistą nutikimą jaunystėje 1901 m. birželio 25 d. pasakojo ir visuomeninis teisėjas
Dž.O. Ostinas iš Niujorko valstijos. Kamilis Flamarionas jo liudijimą priėmė be jokių
abejonių ir netgi pagarbiai. Dar daugiau, jis pasirūpino įterpti jį į naują knygos leidimą vietoje kito pasakojimo, kurio
autorius p. Aleksandras Beraras***) tam laikui paaiškino, kad tai buvo gryna išmonė.
|
Pasaulietinio teisėjo iš Midltauno sapnas
Man buvo apie 20 m. ir dirbau visuomeninės mokyklos direktoriumi. Apimtas savo įsipareigojimų,
aš galvojau apie tik juos ne tik darbo valandomis, bet ir naktį sapnuose. Kartą man prisisapnavo, kad
esu mokyklos salėje ir ką tik pabaigiau atidarymo ruošą, kaip staiga išgirdau, kad į duris beldžia.
Atidarau ir pamatau kažkokį poną su dviem vaikais 11 m. amžiaus mergaite ir 8 m. amžiaus
berniuku. Įėjęs man paaiškina, kad dėl Pilietinio karo paliko namus Naujajame Orleane ir pervežė
šeimą į tą apskritį, kurioje yra mano mokykla. Jis nori patikėti vaikus mano globai, kad užsiimčiau jų
auklėjimu ir mokymu. Tada jis paklausė, kokių knygų jiems nereikės, ir daviau jam sąrašą, kurį pasiėmė su savimi. Kitą dieną vaikus priėmė.
Čia sapnas nutrūko. Tačiau mane taip paveikė to tėvo ir dviejų vaikų vaizdas, giliai įstrigęs mano
sieloje, kad juos būčiau atpažinęs bet kur, kad or tarp visų Paryžiaus ar Londono gyventojų.
Koks buvo mano nustebimas, kai kitą dieną aš išgirdau tokį pat beldimą į duris, atidariau jas ir
prieš save išvydau tą patį lankytoją ir du jo vaikus! Ir toliau viskas vyko taip pat mes kalbėjomės apie tą patį, ką ir sapne.
Pridursiu, kad tas žmogus man buvo visiškai nepažįstamas. Naujasis Orleanas yra už 1350 mylių,
t.y. daugiau nei 2000 km nuo čia, o aš niekada neišvažiuodavau toliau nuo savo namų nei 100 mylių, t.y. 160 km.
[C. Flammarion. L'inconnu et les problemes psychiques, 1929, t.2].
|
>>>>> žr. Pradžia, ši dalis,
tęsinys, 3 dalis , pabaiga, 4 dalis
*) Nektanebas II (valdė 360-343 m. pr.m.e.) paskutinis 30-ios dinastijos Egipto faraonas.
Jį 343 m. įveikė persų valdovas Artakserksas III, - faraonas tikriausiai pabėgo į Nubiją.
Jo valdymas žymi egiptietiškos civilizacijos pabaigą ir Egipto helinizacijos pradžią. Labai rėmė žynius, o jų
pagarbą užsitarnavo statydamas šventyklas. Labiausiai išsiskyrė milžiniška Izidės
šventykla Sebenite (Nilo deltoje), kuri minima išlikusiame graikiškame teksto fragmente.
**) Artemidoras Daldianietis (arba Efesietis, Artemidorus Daldianus,
2 a.) būrėjas, parašęs 5 kn. Oneirokritikoną (Sapninyką). Pirmojoje knygoje paaiškinamas
sapno terminas ir sapnai suskirstomi į praprastus ir pranašingus (o tarp šių išskiriami aiškiaregiški, kai
tiesiogiai regimos ateitis vizijos, ir alegoriniai, kuriuose ateitis apibūdinama metaforiškai būtent į
alegorinius sapnus ir orientuotas veikalas). Toliau sapnai aiškinami pagal analogijas, individualiai
kiekvienam sapnui (jo prasmė priklauso nuo sapnuojančiojo). Jis mini, kad parašė ir kitas knygas.
***) Aleksandras Beraras (Alexandre Bérard, 1859-1923 )
prancūzų teisininkas ir politikas. 1882 m. įšventinamas į masonus. Dar 1883 m. pasižymėjo laimėdamas anarchisto A.
Cyvocto bylą. Politikoje pasižymėjo pasisakydamas prieš moterų rinkimų teises.
Papildomi skaitiniai:
Dekartas ir jo sapnai
Ralph Robert Moore. Sapnai
K. Jungo mintys apie sapnus
Gogolio pasaulis tarsi sapnas
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Karlas Kastaneda. Dono Chuano mokymas
M. Gardneris. Nė vienos pusės neturėjęs profesorius
Edgaras Keretas. Ką žmonės mąsto Izraelyje
Pasimetusios merginos memuarai
Peteris Karvašas. Archimedas
Yvas Bonfua. Dieviški vardai
Alegorija "Kutai"
Aksominės atostogos
X-TEEN: e-pistoliarinis romanas
Algirdas Markevičius. Smėliadėžė
U.Eco. Fuko švytuoklė
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
NSO.LT svetainė
Poetinės vizijos
Vartiklis