|
Blaivumas ir intoksikacija religijose Jeruzalėje [...] pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos
[apaštalus] kalbant. [...] Visi be galo stebėjosi ir nieko nesuprasdami klausinėjo: Ką tai reiškia? O kiti šaipėsi: Jie prisigėrę jauno vyno. Kiekvienas žmogus gyvena remdamasis daugybe prielaidų, kurių nepastebi. Paversti šias nepastebimas prielaidas problema ir padėti jas įsisąmoninti filosofijos užduotis. Viena iš tokių prielaidų - blaivios sąmonės būklės episteminis privilegijavimas, t. y. įsitikinimas, kad tikrovė blaiviam asmeniui atsiveria labiau nei neblaiviam. Blaivumas čia - kaip abstinencija nuo psichoaktyvių medžiagų. Platesne prasme galima įtraukti ir sąmonės būklės, pakitusios nevartojant jokių medžiagų, patirtis. Jei, tarkim, prisigėręs degtinės arba suvalgęs narkotinių grybų, žmogus pamato tam tikrą neįprastą būtybę (monstrą, angelą, demoną, fėją, ...), tai neabejotinai daugelis manys, kad jis regėjo iliuziją. Štai Dekartas nerimavo, ar nesapnuoja, ar vynas, kurį išgėrė prieš meditaciją, neužgožė jo galios pažinti tikrovę. Tačiau tolimoje senovėje psichoaktyvios medžiagos buvo vartojamos kaip tik tam, kad tikrovė atsivertų, kad ji būtų pažinta. Psichoaktyvios medžiagos veikia žmogaus neurochemiją, todėl keičiasi jo nuotaika, mąstymas, percepcija. Pagal poveikį visas psichoaktyvias medžiagas galima suskirstyti į depresantus, haliucinogenus, opiatus ir stimuliantus. Depresantai (pvz., alkoholis) lėtina smegenų veiklą, todėl padeda sumažinti nerimą, stresą ir kt. Haliucinogenai (LSD, ekstazis, marihuana, psilocibino turintys grybai) keičia pasaulio suvokimą ir jausmus, asmuo gali matyti neįprastus reginius, girdėti neįprastus dalykus ir kt. Opiatai (opijus, heroinas) mažina skausmą ir sukelia malonumo potyrį. Stimuliantai didina budrumą ir susikaupimą (kokainas, amfetaminas, ekstazis, nikotinas, kofeinas). Įvairiose religinėse praktikose galima sutikti visų tipų psichoaktyvias medžiagas. Senovės indų Vedose ir arijų Avestoje
minimas itin svarbus ritualinis gėrimas, pats laikytas dievybe: indai jį vadino soma,
iraniečiai haoma. Graikų religijoje aptinkamas (galbūt iš tos pačios tradicijos kilęs) ritualinis gėrimas kikeonas1).
Visų tų gėrimų tiksli sudėtis nėra žinoma, iškeltos įvairios hipotezės, tačiau įtariama, kad jie buvo smarkiai intoksikuojantys
(apie kikeoną sakoma, kad jo sudėtyje galėjo būti netgi LSD, išgauto iš pelėsių).
Svaigieji gėrimai naudojami ir šiandienos religijose. Šivaizmo išpažinėjai per savo apeigas geria bhangą2), iš kanapių paruoštą svaigųjį gėrimą, šintoizmo apsivalymo ritualuose naudojama sakė. Pasak etnologo Marino Trenko3), ir Šiaurės Amerikos indėnai europietiškus alkoholinius gėrimus įtraukė į savo religinius ritualus (iki tol jie svaiginosi kitomis medžiagomis). Kiti intoksikacijos religinių apeigų metu būdai kanapių (rastafarianizmas, hinduizmas), opijaus (hinduizmas) ar varlių išskyrų (Pietų Amerikos indėnų religija) rūkymas, narkotinių lapų kramtymas (hinduizmas) ir kt. Senovės Graikijos Delfų orakulo pitija pranašaudavo įkvėpusi požeminio šaltinio skleidžiamų garų (etileno arba metano), taip pat, galbūt, vartojo oleandrų lapus. Šamanai savo apeigose naudoja psichoaktyvius grybus, kaktusus, musmires ir daugybę kitų augalų. Religijose naudotų intoksikacijos būdų įvairovė neaprėpiama. Beje, tam tikros religinės praktikos gali veikti sąmonę panašiai kaip psichoaktyvios medžiagos. Heroino cheminė struktūra yra panaši į endorfino, neuromediatoriaus, kurį gamina mūsų organizmas ir kuris skatina malonumo jausmą. Ne viena studija parašyta apie tai, kaip endorfinų išskyrimas stimuliuojamas sekmininkų ritualų metu ir tada apima apgirtusios sąmonės būsena, analogiška intoksikuotų asmenų sąmonės būsenai. Be to, toks endorfinų stimuliavimas sukelia pripratimą. Neurologo Jameso Austino4) nuomone, toks paralelizmas, žinoma, turi ribas, nes yra religinių praktikų, kurioms reikia dalyvio blaivumo, visų intoksikacinių medžiagų atsisakymo. Tačiau svarbiausias yra pats principas, kurį atskleidžia ši analogija, daroma prielaida, kad pažinti tikrovę norintis asmuo turi tam tikru būdu pasikeisti, o keičiantis jam keičiasi jo tikrovės suvokimas. Vieni tam pasitelkia pasninką, seksualinį susilaikymą, abstinenciją, kiti priešingai tam tikras psichoaktyvias medžiagas. Dekartiškoji normali sąmonė, pasak kognityvinių procesų tyrinėtojo Georgeo Lakoffo5), yra konstruktas. Pirma, dekartiškoji sąmonė pretenduoja žinoti visas savo mintis, visus motyvus, tobulai pažinti save, kai iš tiesų labai didelę reikšmę žmogaus pasirinkimams ir pačiam mąstymui turi nesąmoningi, nesuvokiami motyvai (psichoanalitikų pasąmonė). Antra, dekartiškoji sąmonė nieko nemąsto, ji tik mąsto (mąstau, vadinasi, esu dekartiškoji sąmonė neturi mąstymo objekto), o tai jau neįprasta, neordinari sąmonės forma. Paprastai žmogui nepasiekiama sąmonės ramybės būklė, kurios apimtas jis yra visiškai sąmoningas; priešingai, jis yra veikiamas daugybės nesąmoningų impulsų, o meditacijų ir psichoaktyvių medžiagų vartojimo tikslas paveikti šių nesąmoningų impulsų srautą. Vienas pagrindinių krikščionybės aspektų tai vyno (alkoholio) gėrimas. Tiesa, katalikybėje ir protestantizme jo vartojimas labai apribotas ir simboliškas (kai kuriose protestantizmo šakose vynas visai nebevartojamas). Stačiatikybėje vyno vartojimas yra reikšmingesnis, nes priėmęs Komuniją abiem pavidalais (duona ir vynu) pasaulietis gali gauti papildomai vyno ir duonos (rus. zapivka), taip pat vyno duodama ilgųjų vigilijų metu (gr. artoklassia). Dvasininkui altoriuje kartais tenka išgerti nemažą vyno kiekį, todėl per apeigas įmanoma nedidelė visų susirinkusiųjų intoksikacija. Derėtų skirti tokį vyno vartojimą, kai apsvaigimas nėra tikslas, nuo enteogeninio vartojimo (gr. entheos genesthai sukurti dievą viduje), t. y. kai apsvaigimas suvokiamas kaip tiesioginis būdas pasiekti dieviškąją tikrovę (medžiaga, kuri tam vartojama, vadinama enteogenu). Alkoholio religinis vartojimas pažįstamas ir žydų kultūrai. Per Purimo šventę Talmudas nurodo gerti tiek, kad žmogus nebeskirtų frazių prakeiktas Hamanas ir palaimintas Mordechajus. Kabalistai šią būseną laiko Atzilut pasaulio, priešybių vienybės lygmens, pasiekimu. Itin paplitęs alkoholinių gėrimų (taip pat ir degtinės) vartojimas chasidų praktikoje. Abstinentizmas, požiūris, kad alkoholio (ir bet kokių kitų psichoaktyvių medžiagų) dera visados vengti, susiformavo reformacijos ir Apšvietos laikais. Nors ir Biblija skatina: Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti (1 Pt 5, 8), tačiau pirmasis Kristaus stebuklas buvo vyno padauginimas per vestuves Kanoje, vynas vartojamas krikščionių apeigose ir Pietų bei Rytų valstybėse leidžiama jį vartoti per pasninkus (Vakarų Europoje anksčiau per pasninkus vietoj vyno buvo leidžiama gerti alų). Pirmieji reformatoriai, netgi anabaptistai, taip pat laikėsi požiūrio, kad alkoholį dera vartoti saikingai, o ne jo visai atsisakyti. Eksperimentuoti su sąmonės blaivumu ėmė ir sekuliarizuoti žmonės. Terminą psichonautika (gr. sielos keliautojas, sielos jūrininkas) pirmą kartą pavartojo vokiečių rašytojas Ernstas Jüngeris6) laiške Arthurui Heffteriui7), bandžiusiam įvairias psichoaktyvias medžiagas ir aprašiusiam savo patirtis knygoje Eksperimentinės farmakologijos vadovėlis. Psichonautai bando geriau pažinti savo sąmonę pasitelkdami įvairias medžiagas ir metodus (taigi, net iš religijų perimtos praktikos psichonautų yra perkonstruojamos į techniką, kas būdinga sekuliarizuotai, techninei sąmonei). Be įvairių modernių narkotinių medžiagų, psichonautai yra aprašę bandymus su tradicinių religijų haliucinogenais ir enteogenais, asketines patirtis, meditacijas. Tradicinių religijų meditacijos ir maldos metodikoms atkartoti pasitelkiama ir šiuolaikinė technika Zen kabinos, sukeliančios sensorinę deprivaciją, Dievo šalmai, turintys elektromagnetinėmis bangomis atkurti tikinčiųjų meldžiantis patiriamus jausmus. Dėl priemonių vis platesnio pasiekiamumo psichonautikos judėjimas virto paprasčiausia naujų pojūčių besivaikančia subkultūra. Religijotyrininkas Aleksandras Dvorkinas8) su 20 a. atsivėrusiomis psichonautikos galimybėmis sieja naujųjų religinių judėjimų suklestėjimą. Pasak jo, 7-ojo dešimtmečio hipių kultūra, kurioje buvo paplitusios psichoaktyvios medžiagos, buvo puiki dirva Rytų religijų atstovų misijai, nes šie siūlė būdus, kaip pakitusios sąmonės būsenas pasiekti be narkotinių medžiagų. Rytų guru patrauklumą taip pat didino Holivudo sukurtas Tolimųjų Rytų įvaizdis. Šiandien krikščionybė neišvengiamai susiduria su daugybe skirtingų požiūrių į blaivumą: nuo britų ir amerikiečių protestantų pradėtų blaivybės sąjūdžių (angl. teetotalism) iki narkotinių medžiagų vartojimo rytietiškose ir šamaniškose religijose. Formuojasi ir skirtingi krikščioniškos kilmės judėjimai, garsėjantys neįprastomis praktikomis. 1994 m. Toronte sekmininkų pamaldų metu susirinkusiuosius apėmė ekstazė, besireiškianti kaip emocijų antplūdis, alpimas, juokas, drebėjimas, verkimas ir kt. Po šio įvykio, britų spaudoje pavadinto Toronto palaiminimu, prasidėjo vadinamasis neocharizminis judėjimas, pabrėžiantis apgirtimą Dvasioje (nes paveiktieji primena girtus arba nuo narkotikų apsvaigusius žmones). Prie judėjimo prisideda netgi narkomanai, atsisakantys priklausomybės ir teigiantys, kad patiriami jausmai yra gerokai intensyvesni ir užgožia bet ką, ką leido patirti narkotikai. Tradicinių krikščioniškųjų konfesijų reakcija į naujas religingumo formas labai įvairi. Kai kurie autoriai ir kai kurios Bažnyčios dalyje (arba visose) charizminių judėjimų praktikų įžvelgia piktosios dvasios veikimą, kitos jas integruoja į savo gyvenimą. Skiriasi ir skirtingų konfesijų atsakas į moderniųjų psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Įdomus šių skirtumų pavyzdys Ortodoksų Bažnyčios, kurios nors ir sudaro vieną Bažnyčią, skirtinguose regionuose turi labai skirtingą požiūrį į psichoaktyvias medžiagas. Graikijoje rūkymas ar vyno gėrimas yra traktuojami lygiai taip pat natūraliai kaip ir kasdienio maisto valgymas (rūkyti ir kasdien gerti vyną įprasta ir kunigams bei vienuoliams), o Rusijoje rūkymas dažniausiai traktuojamas kaip visiškai su krikščionišku tikėjimu nesuderinama blogybė, vynas šventinis gėrimas. Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje kaip atsakas į alkoholizmo sukeltas socialines problemas plinta protestantiškos kilmės blaivybės sąjūdžiai (nors ir rusų ortodoksų kultūroje alkoholis anksčiau nebuvo taip smerkiamas), kurių idėjos nekritiškai traktuojamos kaip kylančios iš krikščionybės esmės. Besiplečiantys psichoaktyvių medžiagų ir psichoaktyvių praktikų tyrimai verčia kelti klausimą apie sąvokos narkotikas reikšmę ir apie su šia kategorija susijusių medžiagų santykį su religijomis. Ar visos psichoaktyvios medžiagos turėtų būti draudžiamos krikščionims? Tačiau ar kofeinas, randamas arbatoje ir kavoje, cigarečių nikotinas, eucharistinio vyno alkoholis, marihuana, kokainas, heroinas viskas priklauso tai pačiai grupei? Ką daryti su kultūromis, kuriose marihuanos ar kokainmedžių lapų (turinčių kokaino) vartojimas yra įprastesnis nei alkoholio? Koks skirtumas tarp būsenos, pasiektos tam tikrais meditaciniais ar kitokiais veiksmais, ir būsenos, pasiektos naudojant psichoaktyvią medžiagą? Vystantis mokslui ir susiduriant su naujomis kultūromis ir religijomis, atsirado ištisos sąmonės veikimo (keitimo) teologijos poreikis. Parengta pagal Šiaurės Atėnus, 2016-01-15 1) Kikeonas - senoviškas graikų gėrimas iš smulkintų miežių; kažkas tarp maisto ir gėrimo. Žodis kilęs iš veiksmažodžio kikan, reiškia tirštėjimą nuolat maišant. Minimas Homero epuose. Buvo naudojamas Eleusino misterijoje prieš įšventinimą kai kurie mano, kad misterijų efektas įvykdavo dėl kikeone buvusio psichodeliko (gal dėl skalsėmis užkrėstų miežių). 2) Bhanga - psichotropinė priemone, gaunama iš vyriškų ir apdulkintų moteriškų indiškosios kanapės augalų. Indijoje ir Pakistane naudojama ir kaip gėrimas, ir rūkymui per įvairias religines apeigas. Bhangos rūkymas turi ypatingą reikšmę sikhų papročiuose, bei Indijos pusiasalio musulmonų tradicijose. Bhanga dažnai paminimas persų ir arabų šaltiniuose, tame tarpe ir Tūkstantyje ir vienoje naktyje. 3) Marinas Trenkas (Marin Trenk, g. 1953 m.) vokiečių etnologas, išgarsėjęs knyga Doner kebab Hawaii (2015) apie Havajų maisto germanizaciją. Dirba kulinarinės etnologijos srityje, ypač dėmesį sutelkęs į tailandiečių virtuvę. Indėnų temai skirta knyga Baltieji indėnai (2009). 4) Džeimsas Ostinas (James H. Austin, g. 1925 m.) amerikiečių neurologas, rašytojas, žinomas knyga Dzenas ir smegenys (1998), sulaukusios 5-ių pratęsimų (paskutinis Living Zen Remindfully, 2016). Nagrinėja smegenų neurobiologiją meditacijų metu. Jis mano, kad meditacijos metu sumažėja neuroninio tinklo aktyvuas. Pats yra praktikuojantis dzen budistas. 5) Džordžas Lakofas (George Philip Lakoff, g. 1941 m.) amerikiečių lingvistas, kognityvinės lingvistikos prof. Berklio Kalifornijos un-e. Žinomas savo idėjomis apie centrinį metaforos vaidmenį individo mąstyme, politiniame elgesyje ir visuomeniniame gyvenime. Jas pristatė knygoje Metaforos, kuriomis gyvename (1980, kartu su M. Džonsonu), o toliau apmąstė knygoje Moralės politika (1996). Bendresnė teorija, išplėtojanti jo teiginius, yra vadinami įkūnytu pažinimu. 6) Ernstas Jungeris (Ernst Jünger, 1895-1998) vokiečių rašytojas, filosofas, karininkas, nemažai prisidėjęs prie karybos teorijos išvystymo. Vienas svarbiausių konservatyviosios revoliucijos teoretikų. Pasisakė prieš liberaliąsias vertybes ir demokratiją, tačiau buvo prieš nacių iškilimą. Heidegeris labai vertino jo apybraižą Darbininkas (1932), esantį jo totalitarinių požiūrių kulminacija, raginant kurti visuomenę valdomą karių-darbininkų-mokslininkų. Po karo sąjungininkai uždraudė jo knygas, draudimas panaikintas tik 1949 m. 6-me dešimtm. užsiėmė eseistika, o vieninteliu stambiu kūriniu buvo romanas Stiklinės bitės (1957), liečiantis technologijų, cenzūros ir simuliakrų klausimus. 7) Artūras Hefteris (Arthur Carl Wilhelm Heffter, 1859-1925) vokiečių farmacininkas, chemikas. 1897 m. iš pejoto kaktuso išskyrė meskaliną, su savimi atliko eksperimentus pejoto ir meskalino poveikiui nustatyti. 8) Aleksandras Dvorkinas (g. 1955 m.) rusų profesorius, istorikas, teologas, visuomenininkas, antisektistas ir naujųjų religinių judėjimų Rusijoje ekspertas. 1977-91 m. buvo emigravęs į JAV. Jis inicijavo Bhagavad Gitos uždraudimo teismą Rusijoje, kurį pralaimėjo. Sulaukė daug kritikos, teismo ieškinių, dažnai konfliktavo.
Išlikti blaiviam |
