Greitesnės nei greitos Furjė transformacijos: Vartiklis

Shourryya Ray, indų kilmės 16 m. amžiaus studentas iš Vokietijos 2012 m. išsprendė problemą, kuri daugiau nei 350 m. nepakluso matematikams. Jis paskelbtas genijumi, nes įveikė du svarbius dalelių dinamikos klausimus, kurie anksčiau tebuvo sprendžiami tik apytiksliai naudojant kompiuterius. Ray sprendimas leidžia tiksliai paskaičiuoti objekto trajektoriją veikiant gravitacijai bei oro pasipriešinimui. Antra, gali būti paskaičiuotas objekto kelias ir nuspėta, kaip jis atsitrenks ir atšoks nuo kliūčių. Abu tie klausimai buvo iškelti 17 ir 18 a.

Jaunuolis pirmąkart susidūrė su šiuo klausimu, kai, būdamas 11 m. amžiaus, su mokykla, kuri specializuojasi mokslo srityje, aplankė Drezdeno Technikos universitetą, kai studentams buvo pateikti duomenys, pagal kuriuos jie turėjo įvertinti sviesto rutulio trajektoriją. Ray ėmėsi tikslaus sprendimo paieškų – iš „smalsumo ir mokiniško naivumo“, nenorėdamas patikėti, kad problema neišsprendžiama.

Sudėtingus uždavinius ėmėsi spręsti būdamas 6 m. amžiaus. Metams bėgant Ray pajuto matematikos „vidinį grožį“. Jis iš Kalkutos Indijoje persikėlė į Drezdeną prieš 4 m., kai jo tėvas gavo darbą koledže. Tada jis visiškai nemokėjo vokiečių kalbos, o dabar ja kalba laisvai. Jis laimėjo jaunųjų mokslininkų konkursą Saksonijoje ir laimėjo 2 vietą matematikos ir IT sekcijoje konkurso finale. Jis rengiasi laikyti vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus. Jis renkasi, ką studijuoti koledže – matematiką ar fiziką.

Furjė transformacijos (pavadintos Ž. Furjė garbei) yra viena svarbiausių koncepcijų informaciniuose moksluose. Tai nereguliarių signalų pateikimo būdas – tokių kaip įtampos svyravimų laide, jungiančiame MP3 grotuvą su garsiakalbiu – kaip grynų dažnių kombinaciją. Jos visuotinai naudojamos apdorojant signalus, tačiau taip pat gali būti panaudotos suspaudžiant vaizdus ir audio duomenis, sprendžiant diferencialines lygtis, tiriant akcijų rinką ir kt.

Dėl to, kad Furjė transformacijos taip paplitusios, kaltas algoritmas, kuris vadinamas greitosiomis Furjė transformacijomis (FFT), sukurtas 20 a. 7-ojo dešimtm., leidęs jas paskaičiuoti akimirksniu. Tačiau buvo žmonių, vis dar bandžiusių surasti dar greitesnius algoritmus.

SODA, grupė MIT tyrinėtojų, pasiūlė naują algoritmą, kuris daugeliu praktiškai svarbių atvejų aplenkia FFT. Kai kuriais atvejais tas pagerėjimas tiesiog dramatiškas – iki dešimties kartų. Jis gali būti ypač naudingas spaudžiant vaizdus.

Kaip ir FFT, naujas algoritmas dirba su skaitmeniniais signalais. Skaitmeninis signalas yra tiesiog skaičių sekos – diskretūs analoginio signalo rinkiniai. FFT ima skaitmeninį signalą ir jį išreiškia kaip svertinę dažnių sumą.

„Svertinė“ reiškia, kad kai kurie dažniai (sumuojant) yra svarbesni nei kiti. Kai kurių jų svoriai tokie mažiai, kad juos galima paprasčiausiai atmesti. Štai kodėl Furjė transformacijos taip tinka duomenų kompresijai. 8x8 taškų bloką galime laikyti kaip 64 skaičių ilgio skaitmeninį signalą, taigi, kaip 64 skirtingų dažnių sumą. Tačiau tyrinėtojai nurodo, kad vidutiniškai 57-is iš šių dažnių galima atmesti tik minimaliai paveikiant vaizdo kokybę. Bee hum signal

Signalai, kuriems Furjė transformacijos įtraukia santykinai mažą didelį svorį turinčių dažnių kiekį, vadinama „išsklaidytais“ (sparse). Naujasis algoritmas paskaičiuoja signalo didžiausių svorių dažnius; kuo labiau išsklaidytas signalas, tuo greičiau veikia algoritmas. Ir jei signalas yra išsklaidytas pakankamai, algoritmas duomenis gali skaidyti atsitiktinėmis porcijomis, o ne visą signalą.

Gamtoje dauguma signalų yra išsklaidyti. Imkim, tarkim, kamerinės muzikos kūrinį. Bendrą signalą sudaro vos keli instrumentai, kurių kiekvienas vienu metu groja tik vieną natą. Iš kitos pusės, visų įmanomų instrumentų, kurių kiekvienas groja visas įmanomas natas vienu metu, įrašas negali būti išsklaidytas – tačiau toks įrašas nieko nedomina.

Naujas algoritmas, kurį sukūrė prof. Adjunktas Dina Katabi ir prof. Piotras Indykas iš MIT CSAIL laboratorijos, kartu su studentais E. Price ir H. Hassanieh, remiasi dviem pagrindinėmis idėjomis. Pirmoji, tai signalo supjaustymas į siaurus „griežinėlius“ taip, kad kiekviename tebūtų tik vienas didelio svorio dažnis. Signalų apdorojime pagrintinė priemonė dažnių atskyrimui yra filtras, atsijojantis vienus dažnius ir praleidžiantis kitus. Jei taip nutinka, kad vienas dažnis su aukštu svoriu atsiduria filtro pakraštyje, tada jsi gali būti nepastebėtas. Tad pirmas uždavinys yra rasti efektyvų būdą taip suderinti filtrus, kad jie galėtų persidengti, ir neliktų praleistų dažnių, tačiau ir griežinėlių traštai būt pakankamai aštrūs.

Kai tik izoliuojamas spektro „griežinėlis“, vis dar reikia nustatyti didžiausio svorio dažnį jame. SODA straipsnyje tai daroma pakartotinai pjaustant griežinėlį į mažesnes riekeles ir paliekamos tik tos, kuriose sukoncentruota didžioji signalo dalis. Tačiau aprašomas ir efektyvesnis metodas, pasiskolinantis signalų apdorojimo techniką iš 4G ryšio tinklų. Dažniai paprastai pateikiami kaip „aukštyn-žemyn“ vingiai, tačiau juos taip pat galima laikyti ir osciliacijomis – ir nustatyti kur jose yra dominuojantis dažnis.

Du Mičigano tyrinėtojai – matematikos prof. Anna Gilbert ir matematikos prof.adjunktas Martin Strausss – jau buvo patobulinę FFT labai išsklaidytiems signalams – „kai pasiskirstymas k (didelio svorio dažnių) yra žymiai mažesnis bei įėjimo apimtis n“. Tačiau MIT algoritmas gerokai išplečia aplinkybes, prie kurių jis gerokai aplenkia FFT.

Žinoma, kad moksliniai tyrinėjimai vyksta lėtai, tačiau tai niekai, palyginus su metais, sugaištamais sprendžiant didžiąsias neišspręstas matematikos problemas. Oriented matroid

Vienos tokios problemos ėmėsi Marsdeno fondo (N. Zelandijos) remiamas projektas, kurio pagrindinis tyrinėtojas Dillon Mayhew su 5 bendradarbių komanda iš Viktorijos jau 12 metų praleido bandydami įrodyti Rota teiginį matroidų geometrijos srities (suformuluotą italų matematiko Gian-Carlo Rota 8-ojo dešimtm. pradžioje). Manoma, kad tai gali nepavykti (jei išvis pavyks) padaryti iki 2020-ųjų.

D. Mayhew tyrinėja matroidų geometriją, kuri yra labiau šiuolaikinė geometrijos forma nei euklidinė geometrija, kurią moko mokykloje. Ne tiek dėmesį kreipdama kampams ir atstumams, matroidų teorija nagrinėja baigtinį taškų skaičių, kurie nesikeičia atliekant projekciją – pvz., trys taškai visada lieka tiesėje, kad ir kokią tiesės projekciją paimtume. Matroidus dengia „tonos įvairių matematinių objektų“, tačiau jie dažnai susiejami tarpusavyje matrica ar skaičių seka. Tačiau tos matricos yra iš gerokai mažiau žinomų sistemų, tokių, kaip Galua laukai arba baigtiniai laukai, turintys baigtinį elementų skaičių, kartais vos 2. Kiekvienai skaičių sistemai gaunama skirtinga matroidų šeima. Matematikai dešimtmečiais bando suklasifikuoti matroidų šeimas kiekvienai skaičių sistemai.

Uždavinį palengvino tai, kad yra apribojimų, kadangi kai kurie matroidai niekada nesusidaro tam tikrose skaičių sistemose. 1958 m. įrodyta, kad 2-ių skaičių sistema turi vieną draudžiamą matroidą, o po 21-erių metų įrodyta, kad 3-ių skaičių sistema turi 4-is draudžiamus matroidus. Pagaliau, 2000-aisiais įrodyta, kad 4- ių skaičių sistema turi 7 draudžiamus matroidus. Ir iš čia kilo Rota teiginys, teigiantis, kad kiekvienai baigtinio skaičiaus sistemai yra baigtinis draudžiamų matroidų skaičius.

Cirke ne vienam teko stebėti „skaičiuoti“ mokančius gyvūnus. Tačiau tai tik cirko triukas – gyvūnai reaguoja į dresuotojo signalus. O išsiaiškinti, ar jei tikrai turi matematinių sugebėjimų, gerokai sunkiau. Tačiau, pvz., daugelis patyrusių medžiotojų teigė, kad gulbės skiria lyginius ir nelyginius skaičius. Tarkim, į upę paleidžiam kelias prijaukintas gulbes. Laukinės prie jų nutūps tik tuo atveju, jei upėje plaukioja nelyginis gulbių skaičius.

Vis tik nuo Protingojo Hanso laikų mokslininkai skeptiškai žiūrėjo į gyvūnų mokėjimą skaičiuoti. Arklys, plačiai auditorijai demonstravęs aritmetikos ir kitus sugebėjimus, iš tikro vykdė savo trenerio komandas. Šiuolaikiniai egzemplioriai, tokie kaip Afrikos pilkoji papūga Aleksis, mokanti skaičiuoti iki šešių ir žinanti sudėties bei atimties veiksmus, laikomi išskirtiniais atvejais arba aplinkos sąlygų produktais.

Ypač kai kartais gyvūnų pasiekimai matematikoje iš esmės neturėjo jokio ryšio su jų matematiniais sugebėjimais. Štai toks pavyzdys. Kartą I. Pavlovo laboratorijoje šuo įgijo sąlyginį refleksą: gaudavo maistą išgirdęs metronomą, darantį šimtą dūžių per minutę. Taip metronomas veikdavo 30 sek., o tada šuniui duodavo mėsos. Ilgainiui, išgirdus tokį metronomą, šuniui imdavo bėgti seilės. Tada patikrinta, kaip šuo reaguos į 50 dūžių per minutę. Pirmąkart šuo suklydo - jam išsiskyrė seilės, tačiau mėsos jis negavo. Ir šuo greitai suvokė, koks čia reikalas – ir ėmė skirti 50 ir 100 dūžių dažnius. Vėliau jį išmokė skirti 60, 70, 80 ir 95 dažnius. Vėliau „mokslai“ ėjo sunkiau, tačiau jis sugebėjo pasiekti, kad imtų skirti ir 98 dūžius nuo 100! O juk metronomas skamb4jo tik O juk metronomas skambėjo tik 30 sek. – tad per tą laiką jis turėjo atskirti 49 dūžius nuo 50. Kai 5sijungdavo 100 dūžių darantis metronomas, šuo 5-10 sek. atidžiai klausydavo, o tada jam išsiskirdavo seilės. Taigi, jis neskaičiavo dūžių, o tik pajusdavo reikiamus dažnius. O ju tokio skirtumo nepajaučia net subtilią klausą turintis muzikantas!

O Informacijos perdavimo institutas 8-e dešimtm. atliko tokį bandymą. Buvo išmokyta bites imti iš korių, kuriuos padėdavo ant lentelės su nupieštais dviem skrituliukais. Ant kitų dviejų lentelių dėdavo korius su vandeniu. Ant jų buvo nupieštas vienas ir trys skrituliukai. Gerokai patreniruotos bitės „išmoko“ susirasti reikiamą korį. Nors keisdavo skritulių išdėstymą, jų spalvą ir dydį – bitės nesuklysdavo. Tada tas išmaniąsias darbštuoles išmokė skirti skirti lentelė su trim skrituliais nuo lentelių su dviem ir keturiais skrituliais. Taigi, tarsi bitės sugeba skaičiuoti iki 4.

Iš paukščių gabiausi ne tik kalboms, bet ir matematikai yra varnėnai, kuosos, varnos ir papūgos. Kiekviena paukščių rūšis į lizdą deda tą patį kiausinių skaičių. Jei palauksime, kol patelė padės paskutinį kiaušinį, tada jį išimsime, tai patelė iškart pastebės trūkumą ir padės naują kiaušinį. Tip kartosis daug kartų, kol išiminėsime kiaušinius. Dėl to mokslininkai netgi buvo susiginčiję. Kai kurie teigė, kad paukščiai neskaičiuoja, o kiaušinio pasigenda todėl, kad pamato atsiradusią tuštumą. Tačiau atlikus daugelį bandymų, buvo nuspręsta, kad vis tik paukščiai moka skaičiuoti.

O labai išgarsėjo varnas Jakobas. Prieš jį pastatydavo keletą dėžučių su maistu. Tų dėžučių viršeliuose būdavo nupieštas nevienodas rutuliukų skaičius. Jakobui parodydavo paveikslėlį su tam tikru rutuliukų skaičiumi – paukštis turėjo surasti dėžutę su tokiu pat rutuliukų skaičiumi. Tik iš jos Jakobui buvo leidžiama lesti.

O sugebėjimais stebina papūgos, kurias pavyko išmokyti suskaičiuoti sulesamų grūdų kiekį. Paukščiui paberdavo saujelę grūdų ir mokydavo ją imti tik 4, 5 ar 6 grūdelius. Po kelių dienų papūgos jau lengvai susidorodavo su užduotimi ir, norėdamos išvengti bausmės, stengėsi būti ypač atidžios.

O garsiausiu matematiku tarp paukščių buvo papūga Žako, kurią taip pat įpratino rasti mistą iš tam tikros dėžutės. Bet Žako pasiekė ir daugiau: išmoko suskaičiuoti, kiek lempučių dega tam tikrame prietaise ir iš dėžutės pasiimdavo tiek grūdų. Kartą vietoje lempučių buvo papūsta dūdelė. Žako be atskiro pamokymo susivokė – suskaičiavo, kiek kartų padūduota, ir pasiėmė reikiamą kiekį grūdų. Tai nemažas pasiekimas, nes visos lemputės degdavo vienu metu ir gana ilgai, o čia reikėjo atskirti vienas po kitą inamus garsus. Nuolat treniruojama Žako išmoko skaičiuoti iki 8 (o štai šuo sugeba skaičiuoti net iki 10 - skaitykite Protingi šunys).

Aišku, neužmirštos ir beždžionės. Jas tyrė ir amerikietis H. Festeris, kurio laboratorijoje gyveno šimpanzės Denis, Elizabetė ir Mardži. Visos buvo trimetės. Gabesnėmis buvo Denis ir Mardži. Jas mokė suskaičiuoti rutuliukus, trikampius ar keturkampius ir „užrašyti“ skaičiavimo rezultatus. Festeris nusprendė, kad dešimtainė sistema beždžionėms per sudėtinga, tad pabandyta naudoti dvejetainę sistemą. Šimpanzėms ji pasirodė „neįkandama“. Tada jos buvo išmokytos specialiame pulte uždeginėti lemputes. Deganti lemputė reiškė 1, o nedeganti – 0.

Beždžiones mokė 5 m. Pirmais metais šimpanzės pratinosi pažinti skaičius ir išmokti jais naudotis. Kitais metais užduotys sudėtingėjo. Mokslai vyko sunkiai, tačiau beždžionės išmoko skaičiuoti iki 7.

Tačiau neseni tyrinėjimai atskleidė įvairių rūšių skaičiavimo sugebėjimus. Tam tikromis sąlygomis, beždžionės gali aplenkti netgi koledžų mokinius. 2008 m. vasarą K.C. Burns iš N. Zelandijos padarė skyles nukritusiuose medžiuose, į kurias, matant N. Zelandijos liepsnelei, įdėjo po skirtingą kiekį kirminų. Liepsnelė ne tik pirma skrisdavo prie skylės, kurioje daugiau kirminų, bet ir, kai K. Burns ją apgaudavo, pašalindamas keletą kirminų jai nematant, praleisdavo dvigubai daugiau laiko ieškodama dingusių kirminų.

2009 m. balandžio mėn. Rosa Rugani iš Italijos paskelbė apie bandymus su ką tik išsiritusias viščiukais. Jie mama laikė didesnį objektų skaičių. O Jessica Cantlon kelis metus atlikinėji bandymus su beždžionėmis ir nustatė, kad jos gali rinktis mažesnę objektų aibę nepriklausomai nuo objektų dydžio, formos ar spalvos. E. Brannon bandė išmokyti beždžiones garsų kiekį susieti su figūrų skaičiumi, o taip pat patikrino jų sugebėjimus atimti. Bandymai parodė, kad nors beždžionės ir nepajėgė perprasti nulio koncepcijos, jos suvokė, kad jis yra mažiau nei du ar vienas. Nors E. Brannon jaučia, kad gyvūnai neturi lingvistinio skaičių pojūčio – savo galvose jie neskaičiuoja „viens, du, trys,...“ – jie gali grubiai sumuoti objektų aibes, ir tas sugebėjimas jiems įgimtas. Irene Pepperberg, išgarsėjusi 30-ies metų užsiėmimais su papūga Aleksiu, sako, kad net bitės gali skirti nedidelius kiekius.

Taigi, gyvūnai gali išmokti skaičiuoti, bet ar jie tais sugebėjimais pasinaudoja natūraliomis sąlygomis? Tarkim, Magicucada cikados „naudojasi“ pirminiais skaičiais (apie tai žr. >>>>>), tačiau ar jos tai daro sąmoningai?

Prof. Timothy G. Leighton‘as ir kt. neseniai (2012) paskelbė straipsnį „Ar delfinai turi naudos iš

netiesinės matematikos...?“. Ar tikrai delfinai naudojasi skaičiavimo metodus, kai ieško maisto? Bet jei taip, tai jie imtų rašyti straipsnius į matematinius žurnalus apie tai, kaip žmonės naudojasi matematika, kad prigaudytų žuvų (žr. >>>>> ). Tačiau jie turi protingą priemonę – sonarinę echologiją. Skleidžia garso bangas. Pakeliui jos susiduria su kliūtimis, pvz., žuvų būriu, ir grįžta atgal. Tai delfinai panaudoja navigacijai bei maisto paieškai.

Ne viskas taip paprasta. Kai T. Leighton‘as per „Discovery“ kanalą žiūrėjo „Blue Planet“ laidas apie vandenynus, jis pastebėjo, kad delfinai ir kiti jūros žinduoliai, bandydami prisigaudyti žuvų, sukuria burbuliukų tinklus. Kai tai? Juk tie burbuliukai iškreipia žmonių sonarinių prietaisų duomenis, tačiau ir delfinų, taip pat, ar ne? Tai kaip tada delfinai sugauna žuvis? Tie burbuliukai leidžiami tyčia: jei klaidina plėšrūnus ir padeda delfinams.

Kad išbūtų be saulės, augalai naktį atlieka dalybos operacijas, kad įvertintų savo krakmolo atsargas iki saulės pasirodymo - nustatydama krakmolo kiekį ir jį padalindami iš iki aušros likusių valandų skaičiaus. Tai kritinis aspektas augalams; krakmolas pagaminamas iš anglies dioksido veikiant saulės spinduliams ir yra energijos šaltinis naktį. Pritrūkę jo, jie pradės „badauti“, nustos augti ir jiems prireiks kelių valandų, kad atsistatytų saulei patekėjus. Paskaičiavimai yra tiek tikslūs, kad leidžia efektyvų maisto panaudojimą, kad starch nebūtų naudojamas nei per sparčiai, nei per lėtai.

Norvičo „John Innes centro“ tyrinėtojai, tirdami Arabidopsis, smulkų žydintį garstyčių šeimos augalą, nustatė, kad jie kasnakt sunaudoja 95% krakmolo. Jiems pakeitus tamsos pradžios laiką, augalai prisitaikydavo padidindami ar sulėtindami krakmolo naudojimo laipsnį. Taip vyko ir didinant ar trumpoinant apšvietimo trukmę (taigi, ir per tą laiką pagaminto krakmolo kiekį).

Mokslininkai spėjo, kad informaciją apie krakmolo kiekį bei likusį iki aušros laiką pateikia dviejų molekulių, kurias sąlyginai pavadino S ir T, lygiai. Kuo arčiau aušros tuo mažiau yra S ir T. Tad augalai skaičiuoja S/T reikšmę, reiškiančią krakmolo vartojimo spartą.

Panašios formulės gali išreikšti ir kitus reiškinius augalijos bei gyvūnijos pasaulyje, kai reikia ilgą laiką išbūti be maisto. Pvz., mažosios stintos atvyksta nerštui į Arktį nukeliaudamos apie 5000 km ir tiek išnaudojusios riebalų atsargas, kad jų pakanka išgyventi tik likusioms 14 val. Panašiai, per 4-s perėjimo mėnesius imperatoriškųjų pingvinų patinai būna pasiekę kritinį riebalų lygį (žr. apie tai >>>>> ).

Gerasis daktaras Aiskauda...

Vidutinių gabumų šuo gali išmokti suprasti 165 žodžius ir gestus, o protingiausi – per 250… ir man atrodo, kad kurie žmonės apsieina su mažiau, pvz., statybininkai ar šiuolaikinis jaunimas!

Gerasis daktaras Aiskauda sėkmingai gydė žvėris ir paukščius nuo įvairių negandų. Jam puikiai sekėsi, nes jis mokėjo gyvūnų ir paukščių kalbą...

Deja, šioje srityje ne per daug pasislinkta. Matyt kaltas neteisingas požiūris į kai kuriuos gyvūnų psichologijos klausimus, ne tuo keliu einant buvo bandoma užmegzti kontaktą... Štai daugelis mokslininkų ilgai stengėsi išmokyti kai kuriuos gyvūnus žmonių kalbos. Pvz., Keitas ir Katerina Chejesai (Hayes) šešetą metų apie 1950-uosius vargo mokydami šimpanzę Viki anglų kalbos – per tuos metus vargšė Viki vos pramoko tarti, ir tai neaiškiai ir netaisyklingai, tik ... keturis žodžius. Gal toliau būtų ėjęsi ir sėkmingiau, tik iškamuota Viki neišlaikė – pasimirė.

O amerikiečiai Alanas ir Beatričė (1933–1995) Gardneriai iš Nevados un-to jauną šimpanzę Vašu 1967 m. bandė išmokyti kurčnebylių kalbos. Tąkart mokslai vyko sėkmingiau – gal gabesnė mokinė pasitaikė, o gal geresnę metodiką sukūrė. Per du su puse metų ji išmoko apie 60 gestų. Arba šimpanzė Sara, kurią dvejus metus dr. Deividas Premakas su žmona Ana mokė „skaityti“ ir „rašyti“. Tik ne visai taip, kaip mokosi žmonės. Jos abėcėlė buvo įvairiausių formų ir spalvų plastmasės gabaliukai. Kiekvienas jų reiškė kokį nors žodį. Sara išmoko sudėlioti plastmasės gabaliukus su maistą reiškiančiais žodžiais, o taip pat su sąvokas išreiškiančiais – „tas pats“, „kitas“, „vardas“, „dydis“, „ferma“, „ne“ ir pan. O svarbiausia – ji išmoko suprasti „parašytas“ gana sudėtingas frazes, kokių pati nebūtų sugebėjusi sudėlioti...

Kai Vašu buvo 5-i, Gardneriai nusprendė imtis kitų projektų ir perdavė Vašu Oklahomos un-to Primatų tyrimų centrui, kur ją globoti ėmė Futsai. Ją įkurdino šalia neapmokytų šimpanzių. Ir nepaisant, kad jos buvo mokomos tik po valandą kasdien, greitai išmoko gestų kalbą – gentainėms padėjo Vašu. Profesorius Rodžersas Futsas su žmona Debora šimpanzę Vašu išmokė suvokti ir panaudoti net 175 žodžius. Kartą, pamačiusi skrendantį lėktuvą, Vašu ženklais paprašė: „Pavėžink mane lėktuvu“.

Panašių bandymų buvo daugybė. Tik pasiekimai liko mizerni. Bet yra ir kita galimybė – irgi menkai išnaudota – žmogus turi „nusileisti“, prisitaikyti prie gyvūno psichikos. Ir tuo pačiu išmokti jų „kalbą“.

Štai prof. Konradui Lorencui pavyko perprasti žąsų kalbą, - ir žąsys jį priėmė kaip lygiateisį kompanioną. Išmokti kalbėti „žąsiškai“ nebuvo lengva, prireikė ilgų ir atkaklių treniruočių. Ypač sunku buvo perteikti keistą prikimusį garsą, pagauti natūralų gagenimo tempą. Vis tik jam pavyko taip išmokti, kad žąsys nedvejodamos vykdė visus jo patarimus – pereidavo iš vienos balos į kitą, sulėtindavo ar pagreitindavo žingsnį ir pan.

Buvo ir kitų bandymų, pvz. su bitėmis. Tai pirmiausia domina psichologus, bet įdomu ir filosofams, lingvistams, antropologams. Susiformavo net mokslo šaka – zoosemiotika. O vokiečių tyrinėtojas F. Kaincas (1897-1977) bandė sukurti teoriją apie gyvūnų informacinį bendravimą, kurioje žmonių kalba būtų to rezultatas.

Skaitykite ir apie delfinų kalbą ir Kodėl ančiukai plaukioja?...

¹⁾ Deividas Premakas (David Premack, 1925-2015) – amerikiečių psichologas, dirbęs Pensilvanijos un- te. 1954 m. pradėjo primate tyrinėjimus Yerkes primatų biologijos laboratorijoje. Premako pirmoji 1959 m. publikacija buvo apie naująją sustiprinimo teoriją (vadinamą Premarko principu), teigiančią, kad sustiprinimas yra reliatyvi, o ne absoliuti savybė. 1978 m. straipsnyje (kartu su G. Woodruff’u) pristatė mąstymo teorijos koncepciją. Jo tas pats/skirtingas tyrimai parodė, kad šimpanzės gali naudotis analogijomis. Jis parodė, kad šimpanzės gali surinkti sukarpytus veidus, akis, burną, nosį padėdamos į teisingas vietas. Jis dėmesį sutelkė į gyvūnų ir žmonių kognityvinių sugebėjimų skirtumus. Jis dalyvavo debatuose apie lingvistinius beždžionių sugebėjimus su J. Piaget’u ir N. Chomskiu.

²⁾ Rodžeris Foutsas (Roger S. Fouts, g. 1943 m.) – amerikiečiųpsichologas, primatų tyrinėtojas, gyvūnų teisių gybėjas, Šimpanzių ir žmonių komunikavimo inst-to (CHCI) vienas steigėjų. Plačiausiai žinomas kaip, kartu su žmona Debora, mokęs šimpanzę Vašu gestų kalbos. Buvo 4-ių filmų, įskaitant „Greistokas – legenda apie Tarzaną“ (1984), konsultantu.

³⁾ Konradas Lorencas (Konrad Zacharias Lorenz, 1903-1989) – austrų zoologas, ornitologas ir etologas, Nobelio premijos fiziologijos ir medicinos srityje laureatas (1973). Laikomas vienu gyvūnų (pač kuosų ir pilkųjų žąsų) elgsenos tyrinėjimų (etologijos) pradininkų. Atrado žąsų imprintinimo reiškinį. Taip pat tyrinėjo gyvūnų agresijos ir lytinės elgsenos aspektus į lyginamąją analizę įtraukęs ir žmogų. Jis patvirtino Froido išvadą, kad agresija nėra vien reakcija į išorinius dirgiklius. Nesant tų dirgiklių agresija kaupsis, kol pasieks slenksčio reikšmę. Knygoje „Aštuonios mirtinos civilizuotos žmonijos nuodėmės“ (1973) kritikavo kapitalizmą iš gamtamokslininko pozicijų. 2015 m. (po mirties) jam atimtas Zalcburgo un-to garbės daktaro vardas dėl „prieraišumo nacizmo ideologijai“.