Trumputės

Trakų gentis getai

Apie trakų gentį getus, artimus lietuviams kalba ir papročiais, Herodotas pasakoja: "Getų tikėjimas nemirtingumu toks: jie esą su mirtim nemiršta, o einą pas dievą Zalmoksį. Kiti tą dievą vadina Gebeleidziu. Kas penkti metai pas Zalmoksį siunčia pasiuntinį, kuris dievui apsako, ko jiems tuo laiku reikia. Siunčia šitaip: vieni vyrai išsirikiavę laiko iškeltas tris ietis, kiti, čiupę už rankų ir kojų pasiuntinį, siunčiamą pas Zalmoksį, meta aukštyn, kad jis kristų ant iečių. Jei žmogus, iečių pervertas, miršta, jie mano, kad dievas yra palankus. Jei nemiršta, kaltina pasiuntinį, kad jis blogas žmogus, ir siunčia kitą, davę dar gyvam savo pavedimus. Tie patys trakai šaudo iš lankų į dangų, kai žaibuoja ir griaudžia, grasindami dievui, nes, be savo, nepripažįsta jokio kito dievo".

Toliau Herodotas pasakoja, kad Zalmoksis buvo Pitagoro vergas, gavęs laisvę ir turtingas grįžęs į Trakiją. Zalmoksis savo gentainius mokė, kad "nei jis pats, nei jo svečiai, nei jų vaikų vaikai nemirsią, o nukeliausią į tokią vietą, kurioje gyvensią amžinai, pertekę visokiausių gėrybių".

Beje, prūsai irgi panašiai aiškino apie pomirtinį gyvenimą dausose. O sulaukę gilios senatvės krivių krivaitis Brutenis ir jo brolis karalius Videvutis irgi patys iškeliavo pas dievus susidegindami.

Kantas apie lietuvių kalbą

I. Kantas K. G. Milkaus lietuvių kalbos gramatikos (1800 m.) pratarmėje: "Lietuvių kalbos grožis bei ypatingas jos pobūdis yra pakankami motyvai, kad toji kalba būtų išsaugota, kad jos būtų mokoma mokyklose ir ją vartotų bažnyčiose. Nekalbant jau apie tai, kaip svarbu ir naudinga valstybei turėti tokių unikalių bruožų tautą, būtina dar pabrėžti, jog lietuvių, gyvenančių dabar susispaudus nedidelėje teritorijoje uždarą, net sakyčiau, izoliuotą nuo kitų tautų gyvenimą, kalbos senumas ir grynumas turi neįkainuojamą vertę mokslui (kalbotyrai), ypač tautų kraustymosi istorijai tirti".


B. Brazdžionio archyvuose Bernardas Brazdžionis

B. Brazdžionis (1907-2002) pirmą eilėraštį išspausdino 1924 m. "Pavasary". Tais pačiais metais Vytės Nemunėlio slapyvardžiu eilėraštį vaikams išspausdino "Žvaigždutės" žurnale.

B. Brazdžionis nemėgo rašyti autobiografijas. Autobiografijos juodraštyje (su motto "Gimęs pavėluotai…") tvirtina: "… mano parašyti eilėraščiai, mano išleistos knygos yra geresni biografijos duomenys…".

B. Brazdžionis nebuvo technikos mėgėjas. Viename laiške jis rašė: "Bet aš laukinis žmogus, neturiu nei TV, nei kompiuterio, nieko". Tačiau namuose turėjo didelį kopijuoklį, mėgo daug kopijuoti, ypač straipsnius apie save; daugindavo, siųsdavo draugams.

Papildomai skaitykite:
Seirijai
Trakų pilys
Vilius Orvydas
Palemono sūnūs
Papročių paskirtis
Lietuvos antipodas
Psichiatrijos pradininkas
Pauliaus Širvio eilės
Ką pasakoja senas laiškas?
Pirmoji knyga Šiaulių tema
Drąsus karo lakūnas iš Lietuvos
Ar skaudėjo dantims mūsų senoliams?
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Bernardas Brazdžionis. 'Aleliuja ir Hosanna' ir kitos eilės,
Alovės vietovardžio kilmė
Vilkaviškis iki 19 a.
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Jonas Juškaitis. Toli, praeityj... ir kitos,
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
Steponas Darius. Laukė visa Lietuva
Vilkyškių istorijos mįslės
Marcelijus Martinaitis. Agonija
Langų stiklas Lietuvoje
S. Moravskis iš Ustronės
Universiteto spaustuvininkas
Kyla ultralengvieji
Stakliškių versmės
Dzūkijos kopos
Merkinės bažnyčia