Todėl, kad godotinas Čeruelonė Kabalistas nori tau kažką pasakyti, nemanyk, jog sako tau lengvabūdiškus, vulgarius, banalius dalykus - jis byloja didžiąją paslaptį, didžiają pranašystę...
Thomaso Garzoni „Įvairių ir skirtingų pasaulietinių protų teatras“, Venezia, Zanfretti, 1583, XXXVI pokalbis)

Reikia mokėti skirti okultizmą nuo ezoterizmo. Ezoterizmas – tai mokslo, išreikšto profanams nesuprantamais simboliais, studijos. Tuo tarpu okultizmas, paplitęs 19 a., tėra ledkalnio viršūnė, nedidelė iškilusi ezoterinės paslapties dalis. Tamplieriai buvo įšventintieji, to įrodymas – kankinami jie pasirenka mirtį, kad išsaugotų savo paslaptį. O ta jėga, su kuria jie tą paslaptį saugojo, rodo juos tikrai buvus įšventintuosius ir ištikimus savajam žinojimui. Okultistas yra ekshibicionistas. Kaip sakydavo Peladanas, atskleista įšventintųjų paslaptis niekam nereikalinga. Nelaimė, nebuvo įšventintasis, o okultistas. 19 a. – viešumo amžius. Visi stengiasi paskelbti magijos, telurgijos, Kabalos, būrimo kortomis paslaptis. O gal net jomis tiki.

Čeruelonė Kabalistas

Tiksliai nepavyko nustatyti šios teksto vietos prasmę (originale itališkai "Ceruellone Cabalista"). Į kitas kalbas verčiama Didysis kabalistas (angl.) ar Kabalistinis protas (rus.). Kai kurie požymiai leidžia spėti, kad versti reiktų "Kabalistas iš Ceruellone", nes kadaise (apie X a.) buvo toks Ispanijos miestelis (dabar Cervello). Tačiau ir tada dar neaišku, apie kurį kabalistą kalbama.

Santa Coloma de Cervello yra Katalonijos miestas, esantis Baix Llobregat. Per 7 tūkst. gyventojų. Miesto simbolis yra balandis (kataloniškai colomba), kuris yra ir miesto vėliavoje (žydras balandis geltoname fone).

Kas randasi Žemės centre?

A. Humboldtą vadino „vaikščiojančia enciklopedija“: į bet kurį klausimą jis galėjo akimirksniu duoti atsakymą, neretai virstantį gražiu poetiniu vaizdiniu.
Kartą per kažkuriuos parodomuosius pietus jo paklausė, kas randasi Žemės centre. Ir besišypsodamas A. Humboldtas ėmė pasakoti, kaip vos prieš kelias dienas jį aplankė paslaptingas kapitonas [čia užuomina į admirolą R.E. Byrdą] ir labai atsargiai pranešė, kad prie Šiaurės poliaus yra milžiniška anga, supama šiaurės pašvaistės. Drąsusis jūreivis nepabūgo į ją nusileisti ir už savo drąsą buvo apdovanotas nepaprastu reginiu. Viduje Žemės rutulys yra tuščias, o toje milžiniškoje ertmėje viena apie kitą sukasi dvi mažytės žvaigždutės – Plutonas ir Prozerpina. Jų silpnos šviesos nušviestame vidiniame paviršiuje iki šiol bastosi pirmapradžio pasaulio pabaisos...
Ir kai nustebinta kaimynė jo paklausė, ar tai tiesa, mokslininkas atsakė, kad būtų labai gražu, jei tai būtų tiesa – ir trumpai išdėstė Žemės sandarą pagal jo laikų mokslo sampratą:

Čia surinkti ir kiek aptvarkyti teksto fragmentėliai, likę nepanaudoti ruošiant kitus šios tematikos puslapius. Buvo nuspręsta, kad ir nevientisus ir kiek eklrktiškus, juos pateikti. Atteityje kai kurios juose esančios užuominos galės virsti atskirais puslapiais. Vidinė Žemė Egipto žyniai, gal būt, garbino ne Saulę danguje, o Saulę vidinėje žemėje - tobulumo ir dieviškumo saulę. Įvairių šalių mitologijose vieta, kur dievai sukūrė žmogų nusakoma taip - pasaulio viduryje. Vokiečių mitologija: "Tada Bor sūnūs Pasaulio viduryje pastatė miestą Asgard, kur gyveno dievai ir jų numylėtiniai ir iš čia jie darė daug nuostabių dalykų tiek Žemėje, tiek danguje. Tame mieste yra vieta vadinama Hlidskjalf, ir kai Odinas ten sėsdavo į sostą, regėdavo visą pasaulį ir matydavo visus žmonių veiksmus". Iš vidinės žemės į paviršių patenkama ne tuneliais. Tam "įeinama" į kristalo matricą. Per ją inkarnuojamasi į žemiškąją motiną išsaugant karminius ryšius, kurie, vienok, yra labai silpni. Tačiau jie užtikrina ilgalaikį poveikį. "Išeinama" siekiant pasikeisti informacija ir tiriant kitas rūšis. Kūno elektrolito dėka nervų sistema skleidžia šviesą. Požemio gyventojai, ta prasme, yra "šviesos būtybės". Paviršiaus gyventojai tėra jų "atvaizdai" Tik kai kurie jų sugeba "pakilti" iki "švytinčiųjų". Jie spindi tamsos pasaulyje. Paviršiaus gyventojai save regi kaip tvarinius, o ne kaip tvėrimo dalyvius. Siono knyga "Mes sukelsime pasinaudodami visais požemių metodais ir auksu, kuris visas mūsų rankose, pasaulio ekonominę krizę, - ir taip į gatves išvesime visų Europos šalių darbininkus. Jie pralies kraują tų, kurie per savo nežinojimą supykdė savo maitintojus ir kurių turtai bus atimti. "Mūsiškių" jie nelies, nes puolimo momentas bus mums žinomas ir mes imsimės priemonių apsisaugoti." "Pirmas žingsnis - valdyti žmonių judėjimą. Masinė emigracija į Ameriką po Kolumbo atradimo išleido katę iš maišo ir to neturėtų, pagal slaptus pasaulio kontrolierius, nutikti dar kartą. Tropinių žemių ir išsivysčiusios svetimos civilizacijos mūsų Žemėje paslaptis turi būti išsaugota bet kokia kaina". Šasta ir Telos Telos - senasis lemūriečių šviesos miestas po Šasta kalnu. Lemūriečiai požeminiame pasaulyje sukūrė Dangų žemėje. Aurelia Louise Jones prieš pora metų iš Montana persikėlė prie Šasta kalno vedama Adama, aukštos Telos, požemių miesto, žynės ir įsikūrė kalno šiaurės vakarų pusėje prie Šastina ežero - ta vieta perteikia kalno moteriškąją galią. Ji "juto" balsą, kviečiantį ją namo [nuo 1997-ųjų pavasario, kai vyko į Week į Wesak apeigas. 98-ųjų vasarį ji gavo el.laišką iš Adama, sakančią, kad jos eterinis kūnas naktį ateina į Telos, kur ilgai kalbasi su telosiečiais. 98-ųjų gegužį ji vėl nuvyko į Wesak ir rado vietą, kur galima apsistoti. Tuo metu ji sunkiai sirgo, bet dabar jaučiasi geriau. Earlyne Chaney. Secrets from Mt.Shasta Dianne Robbins. The Call Goes Out of Telos Iš Puranų Ravana, blogasis "Ramayana" karalius, su broliu įkūrė karalystę po žeme su požeminiais tuneliais. Puranuose rašoma, kad žmonija prieš Kali amžių džiaugiasi gyvenimo per 1000 m. - didžios atminties ir proto, ir jų ūgio vidurkis - 12 pėdų. Puranai sako, kad žmonijos savybės išsivystė veikiant nepalankioms planetos įtakoms (radiacija), įsigalėjusioms Kali jugoje. Vidinėje žemėje gyventojai galėjų jų išvengti. Kali jugos pabaigoje Vedų kultūrą atstatys žmonės iš žemės centro. Kai Kalki avataras priartins Kali pabaigą. Skrebutės Kapitonas Sabine pateikia eksperimentus apie švytuoklės pagreitėjimą įvairiose platumose. Tai, kad švytuoklės, perkeltos iš Paryžiaus į ekvatorių, padidėja svyravimo laikas rodo, kad poliarinė ašis yra trumpesnė už ekvatoriaus ir gravitacinė jėga stiprėja nuo ekvatoriaus link polių. Artėjant link ekvatoriaus, žmonių ūgis mažėja. Patagoniečiai Pietų Amerikoje yra vienintelė išimtis. "Aukso amžius" - kai paviršiuje buvo gausu aukso, vėliau pernešto į vidinę Žemę. "Keliai į Porthologos nubrėžti auksu. Tokių paviršiuje niekur neregima", Hiperboriečiai, nešę Visatos paslaptis nuo vienos žvaigždės prie kitos - dvasiniai pasiuntiniai iš begalybės. Rigden-jyepo – taip tibetiečiai vadina Pasaulio valdovą. Jobo knyga mini poliarinę ertmę su vandenyno ir oro sąlygomis. Žydų gentys negali gyventi vidinėje žemėje. Naciai laikė save arijų kilmės ir nemėgo žydų. "Aš kviečiu jus medituoti su manimi į YaPool olas. Reikia pabūti Motinos įsčiose, atskirtos minties pavojų ir iliuzijos." Interviu su Carlo Barbera, vadovaujančia Shanga grupei. Kalbama apie NSO ir vidinę žemę 7-ojo dešimtmečio laikraštėlio "The Hollow Hassle" tyrėjas TalLaVesque ir John Rhodes, ilgalaikis žinduolių.roplių sąveikos propaguotojas: Žmogus iš dalies yra roplys. Praeityje mūsų "ropliškieji" protėviai pasitraukė į vidinę žemę. Egzistuoja kitos būtybės – ir būtent jos kovėsi su rusais kartu su Afganistano sukilėliais 3-me dešimtmetyje.

Žemę gaubia plona pluta, po kuria uolienos minkštėja ir virsta skysta karšta lava, o dar giliau randasi ištisas ugnies okeanas, kuris kartais įsiaudrina – ir tada Žemės pluta ima drebėti. O kai ši, neatlaikiusi spaudimo, praplyšta, ugninė lava išteka į paviršių. Ir tai mums tik į naudą! Ugnikalniai – tikri apsauginiai vožtuvai, neleidžiantys Žemei susprogti.

Ši teorija išsilaikė pusantro šimto metų. Pats Humboldtas rašė platų „Kosmosą“, jame siekdamas pateikti visas žinias apie mūsų pasaulį. 19 a. mokslininkai jau manė, kad žino, kaip susidarė žvaigždės ir planetos, kaip atsirado gyvybė Žemėje ir kita. Jiems atrodė, kad neišsiaiškintų klausimų jau labai nedaug... Laplaso teorija apie Saulės ir planetų susidarymą iš milžiniško įkaitusių dujų debesies ilgam užbūrė jų protus. Ir tada šios teorijos šalininkams buvo lengva patikėti, kad Žemę – tai atvėsusi žvaigždė, kurią dabar dengia pelenai, o viduje ji likusi karšta, ką patvirtina ugnikalniai.

Ir ši teorija buvo pažanga su ankstesnėmis, kurie Žemę laikė nekintančia, kieta, vienąkart sukurta ar atsiradusia. Graikų filosofai Žemės vidų užpildydavo įvairiomis stichijomis: žeme, vandeniu, oru ir ugnimi. Viduramžiais, kai mokslas tebuvo „teologijos tarnaite“, aplamai žmonės buvo grįžę prie plokščios žemės vaizdinio.

Vėliau prisigalvojo įvairių įdomių variantų. Pvz., vienoje knygoje pateikta net 10-mt kalnų susidarymo teorijų. Juos sukūrė Žemės drebėjimai. Jie atsirado Žemei išsipūtus nuo drėgmės. Juos iškėlė požeminis vėjas. Vidinė ugnis lydo akmenis ir šie stingdami sudaro kalnus. Vėjas supustė smiltis į kalnus. Kalnai dygsta, gyvena ir miršta kaip augalai (ji tikri Žemės vaikai, visai kaip Gajos hipotezė). Upės išplauna dirvą sudarydamos slėnius, o jų ankstesni krantai lieka kaip kalnai. Saulės pakelta rasa su savimi nusineša žemės daleles, iš kurių ir susidaro aukšti kalnai. Ir galiausiai kalnai iškyla dėl magiško dangaus šviesulių poveikio – šie traukia Žemę kaip kad magnetas geležį. Kur po žeme ypač gausu tos „geležies“, iškyla kalnai. Bet dangaus šviesuliai pasiskirstę virš Žemės nevienodai – vieni jų aukščiau, kiti žemiau. Todėl Žemės „veidas“ tarsi atkartoja žvaigždžių pasiskirstymą.

18 a. vyko kova tarp neptūnistų ir plutonistų. Pirmieji laikė, kad pagrindine veikiančia jėga buvo pirmapradis vandenynas, kadaise dengęs visą Žemės paviršių. Jo dugne kaupėsi visos dabartinės kalnų uolienos. Vandenynas išplovė Žemės paviršių sudarydamas slėnius ir kalnus. Žemės vidus iki šiol sklidinas to pirminio vandenyno, prsisunkusio iki pat Žemės centro. Ugnikalniai tėra tik lokalūs reiškiniai, sukeliami vidinių degimų: anglies, naftos, dujų ar sieros...

Plutonistai viską suvedė į pirmapradę ugnį Žemės viduje: ji sukelia žemės drebėjimus, išsiveržia per vulkanų kraterius. Taip pat ji įkaitina povandeninius vandenis, iškeliančius kalnus (taip pat žr. >>>>>).

Kad sužinotų kaip yra iš tikro, drąsuoliai patys išsiruošdavo į keliones link Žemės centro - bent jau vaizduotėje.

Danų poeto Liudvigo Holbergo¹⁾ „Požeminės kelionės“ (1741) herojus Nilsas Klimas, grįždamas namo po bakalauro laipsnio gavimo, panoro ištirti savo tėviškės įžymias vietas. Jo dėmesį patraukė keista ola, iš kurios sklido raudojimą primenantys garsai. Jis paprašo dviejų draugų, astronomo ir geologo, palaikyti virvę, kuria leidžiasi į tą bedugnę. Tiedu susiginčiję, kas randasi Žemės viduje, paleidžia virvę, ir nelaimėlis Klimas krenta ir krenta labai ilgai tamsoje, kol toji pamažu ima sklaidytis. Tada jį pagriebia milžiniškas grifas, ant kurio Nilsui pavyksta užsiropšti ir su juo nusileisti ant kažkokios planetos, besisukančios vidinėje ertmėje, paviršiaus. Toji Nazaro planeta tėra vos 200 vokiškų mylių skersmens, ją apgyvendinę žmonės-medžiai, neturintys šaknų ir judantys labai lėtai. Šakų skaičius nurodo jų visuomeninę padėtį, Pvz., karaliaus sekretorius turi 12 šakų ir gali vienu metu rašyti 12 laiškų. Tačiau jis mąsto taip lėtai, kad atsakymą sumąsto tik po kelių mėnesių. Tai valstybinio mąstymo požymis, nes Nazare protingesniu laikomas ilgiau mąstantis. Be to, aplink Nazarą dar sukasi palydovas Martinija, kuriame gyvena beždžionės.

Galiausiai Nilsą atgal į tą patį urvą išmetė sprogimas ir jis sveikas gyvas sugrįžo į gimtąjį Bergeną, kad užimtų kuklias varpininko padėjėjo pareigas. Tai tikriausiai pirmasis kūrinys apie kelionę į Žemės centrą. O žinomiausiu šio tipo kūriniu yra, aišku, Ž. Verno „Kelionė į Žemės centrą“ (1864). Jam temą suteikė fanatiškasis geologas Sen-Kleras Devilis²⁾, kuris laikydamas Žemę šaltu kūnu, pats kelis kartus leidosi į užgęsusių ugnikalnių kraterius, o kartą pabuvojo prie Strombolio³⁾ jo išsiveržimo metu. Ž. Verno kūriniai paskatino geologu tapti ir V. Obručevą, kuris irgi parašė „Plutoniją“ (1915), kuriame irgi aprašoma tuščiavidurė Žemė, iš vidaus apšviečiama Plutono saulės. Į Žemės vidų veikėjai praninka pro milžinišką angą, esančią toli šiaurėje.

Senėjantis A. Humboldtas taip ir neįstengė užbaigti „Kosmoso“ – vienų mokslų gauti duomenys prieštaravo kitų išvadoms, nauji faktai griovė jau pastatytą mokslo pastatą... Jei po plona plutele siautėja ugnies okeanas, tai kodėl nejaučiame jo potvynių ir atoslūgių, baisesnių nei stipriausi drebėjimai? Argi tie nežymūs vožtuvai gali įstengti apsaugoti nuo siautėjančios ugnies stichijos?

Buvo išmatuotas Žemės svoris ir padaryta išvada, kad jos vidus negali būti skystas: svorio jėga skirtingose vietose skyrėsi – tarsi visuje būtų skirtingo tankio plokštės, o ne vientisa ugnies masė. Ir geologai bandė suderinti senąją teoriją su naujais duomenimis. Jie storino plutą, atitolino magmos vandenyną. Jie nustatė, kad Žemės masė nevienalytė – giliau turėtų sutekėti sunkesni metalai: geležis, nikelis... Kitos medžiagos išsidėsto pagal jų santykinį svorį. Taip susidarė Žemės struktūros modelis, išsilaikęs beveik iki mūsų dienų.

Bet iš kur susidaro kalnai? Iš kur energiją semia žemės drebėjimai ir baisūs ugnikalnių išsiveržimai (kaip Krakatau 1883-iais)? Ir čia iškilo tipinė 19 a. kontrakcijos (susispaudimo) teorija ir … su ja susijęs lėtai mirštančios Žemės vaizdinys. Kuo toliau, tuo lėčiau ir silpniau vyksta kalnų susidarymas – pluta tiek sustorėjo ir tapo stangri, kad nepasiduoda pokyčiams. Pamažu silpsta vulkanai... Su laiku vėjas ir vanduo, šaltis ir šiluma, o ir gyvi organizmai užbaigs savo darbą, - statūs kalnai suirs dėl erozijos.

Galiausiai kosmologinė O. Šmidto teorija sako, kad Žemė niekada nebuvo karšta. Ji susidarė iš šaltų dulkių, Slėgimo ir radioaktyvaus skilimo dėka vidus kaito, lydėsi, sunkieji metalai leidosi žemyn, kur susidarė sunkus geležinis branduolys, kurio sukimąsis sukelia Žemės magnetinį lauką.

Papildomai skaitykite Paslaptingoji žemė

¹⁾ Liudvigas Holbergas (Ludvig Holberg, 1684-1754) – norvegų ir danų rašytojas, poetas, dramaturgas, filosofas, istorikas, Švietimo epochos veikėja. Laikomas naujosios norvegų ir danų literatūros pradininku. Geriausiai žinomas 1722–23 m. parašytomis komedijomis Lille Gronnegade teatrui Kopenhagoje.

²⁾ Anri Devilis (Henri Etienne Sainte-Claire Deville, 1818-1881) – prancūzų chemikas-fizikas. Buvo profesoriumi Bezansomės un-te (1845-50), Aulkstesnioje normalinėje mokykloje (1851-70), Sorbonoje (1870-80). Plačiai išgarsėjo pramoninės aliuminio gamybos sukūrimu (1854), o 1856 m. gavo aliuminį elektrizės būdu. 1855-59 m. su Ž. Debrė sukūrė planetos valymo metodus. Tačiau didžiausias jo indėlis siejamas disociacija – ir parodė, kad veikiant temperatūrai vandens garai skyla į deguonį ir vandenilį. Taip pat daug bandymų atliko dirbtinai kuriant mineralus, ypač apatitą ir kitus...

³⁾ Strombolis (Stromboli) - ugnikalnis Strobolio saloje Tirėnų jūroje. Esančioje šiauriau Sicilijos. Viršūnėje žiojėja trys krateriai. Jis žinomas nuolatiniu aktyvumu ir beveik kasmet išsiveržia nuo pat 1932 m. 2019 m. liepos 4 d. išsiveržimo metu vienas alpinistas žuvo, dar keli žmonės buvo sužeisti.