Mūsų galios koncepcija: Nag Hammadi rinkinys. Vartiklis

Tai apokaliptinis traktatas, buvęs tik koptų kalbos sahidų tarme, kas jį išskiria iš kitų Nag Hamadi rinkinio tekstų. Jame yra kelios trumpos spragos. Pradžioje esantis pavadinimas prideda „Intelektualusis supratimo suvokimas“, kas gali būti vėlesniu redaktoriaus prierašu bandant paaiškinti pavadinimą. Tie žodžiai yra iš filosofinės srities ir kiek atskleidžia „koncepciją“ (noema). Koptų com (galia) yra tapatus graikų dunamis. Tad „suvokimas“ suprantamas ne jusline, o mentaline prasme. Į anglų kalbą pirmąkart išverstas 1977 m. Jis išdėsto dievišką teisingumą ir gailestingumą dievų ir blogio konflikte nuo pat pasaulio sutvėrimo iki jo būsimo sunaikinimo.

Jis kalba apie Aukščiausiąją esybę, esančią „virš visų galių“. Įvardinis „mūsų“ žymi transcendentinės dieviškos galios buvimą žmonėse; kaip ir pas Simoną, išsilaisvinimas priklauso nuo sužinojimo apie vidinę jos turėjimą. Patekimas į chaosą, o tada išėjimas iš jo su „tais, kurie žino“.

Traktatas prasideda kreipiniu į skaitytoją, po kurio seka pasaulio tvėrimo aprašymas. Didžioji galia, sutapatinama su ugnimi, įsilieja į chaosą ir išjudina elementus, iš kurių sudaryta Visata: dvasias, sielą ir kūnus. Vėlesnis pasakojimas suskirstytas į du aeonus: kūniškąjį ir dvasiškąjį. Kūniškasis prasideda milžinais, puolusių angelų palikuonimis (palyg. Pr. 6:1-4). Jie nuplaunami Tvano, kai išsigelbsti tik Nojus su sūnumis. Psichinis aeonas yra dabartinis laikas su visais nusidėjimais ir nuodėmėmis.

Tada įsiterpia krikščioniškas tekstas apie „žmogų, žinantį Didžiąją galią“, t.y. Kristų. Pranašaujami sunkumai, su kuriais bus susidurta (archonai – žemesnieji valdytojai; daugiau žr.>>>>>). Čia yra frazė, parodanti gnostinę doketizmo koncepciją („o kūno prigimtis negali būti įkalinta“) – tad tai tebuvo Kristaus pavidalas (regimybė), o ne pats Kristus.

Nekrikščioniškas tekstas tekstas atsinaujina su „žinančiojo galią“ mirtimi ir baigiamuoju (nesunaikinamu) aeonu. Naujo aeono atėjimą žymi daugybė ženklų, panašių į sutinkamus kituose apokaliptiniuose tekstuose. Pasaulis bus sudegintas, o sielos, pažinusios Galią, pasitrauks su ja. Ugnis siautės 468 m., o tada prasidės Teismas, po kurio tyros sielos įgaus ramybę. Susitepusios sielos amžinai atgailaus.

Traktatas greičiausiai parašytas Mažojoje Azijoje, jei priimsime nuorodą į rytus kaip „vietą, kur pirmąkart pasireiškė žodis (logos)“. O jei „vakarų valdovu“ laikysime imperatorių Julianą (kaip siūlo F.E. Williams), tai jis turėtų būti parašytas po 360 m., ypač jei nianhomoion priimsime kaip nuorodą į 4 a. anomoeanų^*) ereziją.

Pagal Viljamsą (2001 m. leidimas), tai sukrikščioninta miglota (enkratinė) ir apokaliptinė Simono Mago doktrinos interpretacija, turinti panašumų su Ipolito komentarais Simono „Apophasis Megale“.

F. Wisse, F.E. Williams. The Concept of Our Great Power// In Nag Hammadi Codices V-VI, ed. D. M. Parrot, 1979

^*) Anomoeanizmas (iš gr. „napanašus“; taip pat anomoeanai, heterusianai, aetiečiai, eunomianai) – kraštutinė arianizmo atšaka, pasisakiusi už principinį Tėvo ir Sūnaus skirtingumą, jų nepanašumą. Sektos įkūrėju laikomas diakonas Aetijus, 356 m. ėmęs skelbti savo mokymą Aleksandrijoje, o vėliau persikėlęs į Antiochiją. Tarp jo pasekėjų išsiskyrė Eunomijus (vėliau tapęs Kiziko vyskupu), pasižymėjęs loginiu mąstymu ir aiškia išraiškinga kalba. Anomoeanai nebuvo tiesiogiai susiję su Ariju ir jo mokiniais (ir aplamai vėlesnius į jo pasekėjus žiūrėjo nepalankiai, nes laikė nepakankamai nuosekliais), nors buvo artimi jiems giminingai Lukiano mokyklai Antiochijoje. Jų pažiūros netruko sulaukti Bažnyčios reakcijos – prieš juos pasisakė iškiliausi atstovai: Vasilijus Didysis, Grigalius iš Nazianzo, Grigalius Nisietis, Jonas Auksaburnis... Anomoeanizmą pasmerkė Antrasis visuotinis susirinkimas (381). 5-me a. jų presbitorius Filostorgijus parašė anomoeanų bažnyčios istoriją.
Pagal Eunomijų, Dievas yra absoliuti monada, absoliučiai vientisas ir be jokios galimybės trims hipostazėms. Jo esmės paprastumas neleidžia turėti bet kokį išskirtinumą, net ir dieviškų savybių skirtumų. Tad, pvz., Arijus netgi tvirtino, kad net Sūnus nepajėgus pažinti Tėvą.

Tas, kurs sužinos mūsų didžią Galią, taps nematomas; ir ugnis nepajėgs jo praryti. Tačiau ji išvalys ir sunaikins visus jūsų turtus. Ir kiekvienas, kuriame mano forma pasirodys, bus išgelbėtas; nuo 7 dienų [amžiaus] iki 120 metų. [Tie,] kuriems pavedžiau surinkti viską, kas nuopuolyje – ir mūsų didžiosios Galios raštai, kad jis galės įrašyti jūsų vardą mūsų didžiojoje šviesoje – ir jų mintys bei jų darbai galės pasibaigti; bus išvalyti, išblaškyti ir sunaikinti; ir bus surinkti vietoje, kurios nė vienas nemato. Tačiau matysite mane, ir įrengsite savo buveines mūsų didžiojoje Galioje.

Sužinok, kaip tie, kas išėjo, yra, kad pažintumėte, kaip tie, kas gyvena, tapo: kaip atrodo tas aeonas, koks jis yra ar kaip jis atsirado. Kodėl neklausiate, kuo būsite [ar] kaip atsiradote?

Pažink, koks yra vandenų dydis, kad jie yra neišmatuojami [bei] nesuvokiami, be pradžios, be pabaigos. Jis laiko žemę; jis pučia ore, kur randasi dievai ir angelai. Tačiau jame, kuris iškilęs virš visko, kur yra baimė ir šviesa; ir jame mano rašiniai apreikšti. Aš pateikiu juos kaip priemonę fizinių daiktų sukūrimui, nes niekas negali būti be tojo Vienatinio, ir negali aeonas gyvuoti be jo. Jis tasai, kuris turi tai, kas yra jame, išgryninus [tai].

Išvysk Dvasią ir sužinok, kur ji yra. Ji save atidavė žmonėms, kad jie iš jos galėtų gauti gyvybę kasdien, nes ji yra jo gyvybė jame; ji duoda [ją] visiems.

Tada tamsa kartu su Hadu paims ugnį. Ir ji [tamsa] išlaisvins iš savęs tai, kad mano. Jos akys negalėjo atlaikyti mano šviesos. Kai dvasios ir vandenys sujudėjo, likusi dalis įgavo būtį: visas sutvėrimo aeonas ir jų [galios]. Iš jų išėjo ugnis ir Galia pasirodė tarp galių. Ir galios troško išvysti mano vaizdą. Ir siela tapo jo kopija.

Toks yra darbas, išvydęs būtį. Pažiūrėk, koks jis yra, nes prieš tai jis ateiną į būtį, kurios jis nemato, nes kūniškas aeonas didžiuosiuose kūnuose. Ir jiems buvo išskirtos ilgos dienos sutvėrimo metu. Nes kai jie susitepė ir perėjo į kūną, kūno tėvas, vanduo, atkeršijo. Nes kai jis aptiko, kad Nojus buvo pamaldus [ir] doras – o jis yra kūno tėvas, kuriam pavaldūs angelai. Ir jisai [Nojus] karštai meldėsi 120 metų. Ir niekas jo nesiklausė. Ir jis pastatė medinę arką, į kurią įsėdo. Ir prasidėjo tvanas.

Taip Nojus išsigelbėjo su sūnumis. Nes jei arka nebūtų skirta žmogui įsilaipinti į ją, tvano vandenys nebūtų pakilę. Taip jis sumąstė ir suplanavo išgelbėti dievus ir angelus, ir galias, jų visų didybę, ir [maistą] bei gyvenimo būdą. Ir jis juos perkėlė iš aeono [ir] pamaitino nuolatinio gyvenimo vietose. Ir kūno įstatymas buvo numaldytas. Ir kilo tik Galios darbas.

Kitas – psichės aeonas. Jis nedidelis, perpintas su kūnais, gimdant sielose [ir jas] užteršiant. Nes pirmasis sutvėrimo suteršimas įgavo stiprybę. Ir jis pradėjo visus darbus: daug pykčio veiksmų, įniršį, pavydą, nusikaltimus, neapykantą, šmeižtus, panieką ir karą, melą ir nedorus patarimus, širdgėlą ir malonumus, niekšiškumą ir purvą, neteisybes ir ligas, netinkamus sprendimus, kuriuos daro iš savųjų troškimų.

Jūs tebemiegate sapnuodami sapnus. Pabuskite ir grįžkite, ragaukite ir valgykite tikrąjį maistą! Išaukštinkite žodį ir gyvenimo vandenį! Atsitraukite nuo nuodėmingų geidulių ir aistrų ir Anomoeanų [mokymų], blogųjų erezijų, neturinčių pagrindo.

Ir ugnies motina buvo nekantri. Ji paskleidė ugnį virš sielų ir žemės, ir sudegino visas buveines. Ir jos piemuo [viską] žudė. Dar daugiau, kai ji nerasdavo, ką deginti, ji naikino save. Ir ji būtų tapusi bekūnė, be kūno, ir būtų sudeginusi materiją, kol išvaliusi viską – ir visus nuodėmingumus. Nes kai neranda, ką deginti, ji vėl atsisuka į save, kol save sunaikina.

Tada, šiame aeone, kuris yra psichės, ateis į būtį žmogus, žinantis didžiąją Galią. Jis gaus [mane] ir pažins mane. Tikrai, jis gers motinos pieną. Jis kalbės parabolėmis, jis praneš apie ateisiantį aeoną, kaip kad kalbėjo pirmajame aeono, kaip Nojus. Ir kalbėjo žodžius; jis tarė juos visomis 72 kalbomis. Savo žodžiais jis atvėrė dangaus vartus. Ir užtraukė gėdą Hado valdovui: prisikėlė iš numirusiųjų ir sunaikino jo karaliją.

Ir tada kilo didelė sumaištis. Archonai savo įniršį nukreipė į jį. Jie norėjo jį parklupdyti prieš Hado valdovą. Tada jie aptiko vieną jo pasekėjų. Ugnis įsivyravo jo sieloje. Jis [Judas?] nurodė jį, nes nė vienas jo [Jėzaus?] nepažinojo. Jie ėmėsi veikti ir jį suėmė. Jie jį teisė savo teisme. Ir pristatė jį Hado valdovui. Ir perdavė Sasabekui už devynes bronzines monetas. Jis nusprendė nusileisti ir padaryti jiems gėdą. Jį sutiko Hado valdovas. Ir jis žinojo, kad jo kūno prigimtis negali būti įkalinta, kad parodytų tai archonams. Tačiau jis sakė: „Kas tai? Koks tai? Jo žodis naikina aeono įstatymus. Jis yra iš gyvybės galios logoso". Ir jis šventė pergalę prieš archonus ir jie negalėjo jo suvaldyti.

Po šito archonai ieškojo, kas praeitų. Jie nežinojo, kad tai jų išnykimo ženklas ir kad [tai yra] aeono pasikeitimas. Dienos metu nusileido saulė; dieną pasidarė tamsu. Blogosios dvasios susidūrė su sunkumais. Ir po visų tų dalykų jis pasirodys pakylantis. Ir pasirodys ateinančio aeono ženklas. Ir aeonai išnyks.

Ir tie, kurie žinos dalykus, kurie su jais buvo aptarti, bus pašlovinti. Ir jie atskleis ir bus palaiminti, nes jie žinos tiesą. Nes jie rado ramybę danguje.

Tada daugelis paseks juo ir darbuosis savo gimtinėse. Jie veiks; jie savo noru užrašys jo žodžius.

Taigi, tie aeonai praėjo. Kokia išnykusio aeono vandens apimtis? Kokie aeonų išmatavimai? Kaip pasirengs žmonės, kaip jie įsitaisys ir kaip jie taps nesunaikinamais aeonais?

Tačiau pirmiausia, po šios maldos – tai jis pranešė apie kitą aeoną, kaip ir pirmąjį. Ir pirmasis aeonas sunyko per laiką. Jis sutvėrė pirmąjį aeono, jį prižiūrėjo, kol jis nesunyko, melsdamas 120 metų. Tai tobulas skaičius, kuris labai reikšmingas. Jis Vakarų sienas pavertė tyrais ir jis sunaikino Rytus. Tada jūsų ir norinčių sekti mūsų didžiuoju Logosu ir jo skelbimu sėkla [ ... ].

Tada įsiliepsnojo archonų pyktis. Jie buvo sugėdinti savo pralaimėjimu. Ir jie siuto ir buvo labai pikti gyvenimu. Miestai buvo [sugriauti]; kalnai išnaikinti. Atėjo archonas kartu su vakarinių sričių archonais į Rytus, t.y. vietą, kur pirmiausia pasireiškė Logosas. Tada žemė sudrebėjo ir miestai sugriuvo. Dar daugiau, paukščiai lesė ir buvo apsiriję mirusiųjų juose. Žemė raudojo kartu su apgyvendintu pasauliu; ji ištuštėjo.

Kai tie laikai praėjo, nuodėmingumas išplito plačiai iki pat Logoso pabaigos. Tada radosi vakarinių sričių archonas, kuris iš Rytų atliks savo darbą, ir mokys žmones savo nuodėmingumo. Ir jis norės nuvainikuoti visus mokymus, tikros išminties žodžius, skleisdamas melagingos išminties meilę. Nes jis užsipuolė senąją, siekdamas įdiegti nuodėmingumą ir panaikinti orumą. Jis nesugebėjo, nes jo apdarai labai susitepę. Tada jis supyko. Jis pasirodė ir nusprendė išeiti ir palikti tą vietą.

Tada atėjo skirtas laikas. Ir jis pakeitė įsakymus. Bėgo laikas, kol vaikas užaugo. Kai jis subrendo, archonai pas jį pasiuntė apsimetėlį, kad sužinotų mūsų didžiąją Galią. Ir jie tikėjosi, kad jis jiems parodys ženklą. Ir jis darė didelius ženklus. Jis valdė visą žemę ir viską, kas yra po dangumi. Jis savo sostą išplėtė iki žemės pakraščių, nes „turėjau tapti pasaulio dievu". Jis rodys ženklus ir darys stebuklus. Tada jie nusisuks nuo manęs ir nueis šalin.

Tada jį sekė žmonės ims apsipjaustyti. Ir jis paskelbs nuosprendį neapsipjausčiusiems, [tikriesiems] žmonėms. Kadangi anksčiau jis siuntė daug pamokslautojų, kurie pranašavo jo vardu.

Kai jam pasibaigs skirtas karaliavimo žemėje laikas, ateis sielų apsivalymas, nes nuodėmės stipresnės už jus. Visos jūrų jėgos sudrebės ir išdžius ir žemė nematys rasos. Šaltiniai liausis tryškę. Netekės upės iš savo ištakų. Ir išdžius žemės šaltinių vandenys. Tada gelmės bus tuščios ir atsivers. Žvaigždės padidės ir saulė liausis [švietusi].

Ir aš pasitrauksiu su visais, kurie mane pažįsta. Ir jie įžengs į neišmatuojamą šviesą, [kurioje] nėra nė vieno su kūnu ar tokių, norinčių juos suimti. Jie bus netrikdomi [ir] šventi, nes niekas netrauks jų žemyn. Aš pats juos saugosiu, o jie vilkės šventus apdarus, kurių negali paliesti nei ugnis, nei tamsa, nei vėjas, nei laikas – ir kurie priverčia [kitus] užsimerkti.

Tada ateis jis jų visų sunaikinti. Ir jie bus tol baudžiami, kol taps tyri. Be to, jų laikas, kai jie turės valdžią, [yra] 460 metų. Tada juos visus praris ugnis; ir kai ji neras, ką deginti, tai naikins save savo rankomis. Tada [ ... ] bus baigta [ ... ] ateis malonė [ ... ] per išmintį. Tada tvirta žemė įgrius į gelmes. Tada išnyks materialūs sūnūs; nuo tada jų nebus.

Tada pasirodys sielos, esančios šviesoje šventos Galios, kuri yra pakylėta, virš visų galių, neišmatuojama, visuotinė; aš ir visi tie, kurie mane žino. Ir jie bus teismo aeono grožio aeone, nes jie pasirengę [priimti] išmintį, šlovina jį, kuris yra nesuvokiamas vientisumas, ir jie regės jį juose esančios jo valios dėka. Ir jie bus kaip jo šviesos atspindžiai. Jie visi švyti, ir visi randa ramybę jo ramybėje.

Ir jis išlaisvins nubaustas sielas ir jos stos prieš jį švarios. Ir jos regės šventuosius ir maldaus jų: "Pasigailėk mūsų, o Galia, esanti virš visų galių!" Nes [ . . . ] ir blogio medyje, kuris yra [ . . . ] jam jų akyse. Ir jie neieško jo, nes jie neieško mūsų; ir netiki mumis, o elgiasi pagal archonų ir jo kitų valdytojų nustatytą tvarką. Tačiau mes turime elgtis pagal mūsų kūniškąjį gimimą, pagal archonų, davusių įstatymus, tvarką. Mes irgi turime atsidurti nekintančiame aeone.