Tatianas

Tatianas - ankstyvosios krikščionybės (2 a.) rašytojas ir teologas iš Asirijos.

Apie jo gimimo datą ir vietą težinoma, kiek jis pats pasisakė "Oratio ad Graecos" – kad gimė "asirų krašte". Dabar visuotinai priimta laikyti, kad mirė apie 185 m., greičiausiai Asirijoje.

Tatian Buvo atvykęs į Romą, kur kurį laiką gyveno ir, matyt, pirmąkart prisilietė prie krikščionybės. Jo paties pateikimu, iki tol garbino pagonių kultus. Senasis Testamentas jam atskleidė pagonybės neracionalumą. Tad jis priėmė krikščionybę (apie 150 m.) ir tapo Justino Kankinio mokiniu. Tai buvo laikmetis, kai krikščionių filosofai varžėsi su graikų sofistais, ir, kaip Justinas, jis Romoje atidarė krikščionišką mokyklą. Nežinoma, kiek laiko prabuvo Romoje.

Po Justino mirties (165 m.) Tatiano gyvenimas neaiškus. Irenėjus pastebi, kad jis buvo pašalintas iš Bažnyčios už savo enkratitinį (asketinį) požiūrį (Eusebijus netgi teigia, kad būtent jis įkūrė enkratitikų sektą) bei buvimą gnostiko Valentino pasekėju. Tik aišku, kad Tatianas paliko Romą, įsikurdamas kažkur Graikijoje ar Aleksandrijoje, kur galėjo mokyti Klemensą. Epifanijus mini, kad Tatianas įkūrė mokyklą Mesopotamijoje, kurios įtaka siekė Antiochiją Sirijoje, buvo jaučiama Kilikijoje ir ypač Pisidijoje – tačiau šis tvirtinimas nėra įrodytas. Asketiškasis Sirijos krikščionybės pobūdis iki pat Aphraates laikų turėjo gilesnes šaknis. Tačiau tokia praktika, kaip krikštijimas su priesaika, kurioje kandidatas prisiekia laikytis celibato, rodo stiprią Tatiano įtaką Sirijoje.

Rašiniai

"Kreipimasis į graikus" (Oratio ad Graecos) bando įrodyti, kad pagonybė bevertė, bei krikščionybės svarbą. Jis nėra logiškai vientisas. Jo stiliaus nerūpestingumas glaudžiai susijęs su jo niekinimu visko, kas graikiška. Jo įprotis užsipulti graikų filosofus pasijuokiant iš jų likimo (negarbinga mirtis arba pardavimas į vergovę) laikytinas ad hominen. Tačiau jis buvo gerbiamas už Mozės ir žydų įstatymų senumo aptarimus, todėl chronologinė veikalo dalis iš esmės nebuvo pasmerkta.

Kitas svarbus jo veikalas buvo "Diatessaron", Jėzaus gyvenimo sintezė pagal keturias evangelijas. Efraemas Sirietis ją vadino "Evangelion da Mehallete" (Mišri evangelija) – ir tai buvo vos ne vienintelė evangelija, kuri naudota Sirijoje 3-4 a. Tik 5 a. ją pakeitė keturios tikrosios evangelijos. Edesos vyskupas Rabbula (411-435 m.) įsakė kunigams užtikrinti, kad kiekviena bažnyčia turėtų atskirų evangelijų kopijas, o Cyrus vyskupas Theodoretas (423-457 m.) savo vyskupystėje iš bažnyčių surinko per 200 "Diatessaron" kopijų.

Išliko daug "Diatessaron" ištraukų, kurių seniausioji yra Efraemo Tatiano veikalo "Komentaruose", kurių išliko dvi versijos: dvi armėniško vertimo kopijos ir originali sirų kalba (5a. pabaigos/ 6 a. pradžios; atrasto 1957 m. serui Chester Beatty įsigijus rankraštį iš koptų vienuolyno Deir es-Suriani Egipte). Įdomu, kad Senojo testamento citatos verstos iš hebrajų, o ne graikų Septuagintos (kaip darė Evangelijų autoriai). Išliko fragmentų vertimų į arabų, persų ir senąją gruzinų kalbas. Be to Tatiano įtakos galima rasti daugelyje lotyniškų rankraščių. Kuranas, minėdamas krikščionių raštus, mini tik vieną evangeliją – tad galima spėti, kad 7 a. arabų krikščionys naudojosi būtent "Diatessaron".

Dingusiame rašinyje "Tobulybė palei Išpirkėjo doktriną", santuoka apibūdinama kaip simbolis, kai kūnas sujungiamas su sugedusiu pasauliu, ir laikoma velnio išradimu. Jis parodo skirtumą tarp seno ir jauno žmogaus: senas yra Įstatymas, o jaunas – Evangelija.

Tarp kitų dingusių Tatiano kūrinių – veikalas, parašytas prieš "Oratio", kuriame aptariamas skirtumas tarp žmogaus ir gyvūnų prigimties, bei "Problematon biblion", kuris pateikia neaiškias raštų vietas.

Teologija

Tatiano teologijos pagrindas yra griežtas monoteizmas, tapęs moralinio gyvenimo šaltiniu. Iš pat pradžių žmonaus siela įtikėjo vienu Dievu, tačiau prarado tą tikėjimo žmogaus nuopuolio metu. To pasėkoje žmogus pateko į demonų rankas, politeizmo liūną. Tikėjimu į vieną Dievą siela gali būti išlaisvinta iš demonų ir materialiojo pasaulio ir susilieti su Dievu. Dievas yra dvasia (pneuma), tačiau ne fizine ar stoikų prasme; ji viena egzistavo iki pasaulio sutvėrimo ir savyje turėjo visą tvėrimo potenciją.

Pasaulis buvo tveriamas dynamis logike (galia išreikšta žodžiais) priemonėmis. Pirmiausia iš Dievo kilo Logosas, kurio paskirtis buvo sutverti materiją, iš kurios vėliau radosi visa kūrinija. Sutvėrimas buvo persunktas pneuma hylikon (pasaulio dvasia), bendra angelams, žvaigždėms, žmonėms, gyviams ir augalams. Toji pasaulio dvasia buvo žemesnė nei dieviškoji pneuma ir tapo žmogaus psyche (siela). Taigi, tiek kūnu, tiek siela, žmogus nesiskiria nuo gyvūnų – tačiau dėl ypatingo sąlyčio su dieviška dvasia iškyla virš jų. Toji dvasia yra Dievo atvaizdas žmoguje ir jos dėka žmogus nemirtingas.

Dvasių pirmagimis patyrė nuopuolį ir paskatino kitus nuopuoliui – taip atsirado demonai. Dvasių nuopuolis kilo ių jų siekio atskirti žmogų nuo Dievo, kad tasai galėtų tarnauti ne Dievui, o joms. Į tą nuopuolį buvo įpainiotas žmogus, kuris prarado savo palaimintąją buveinę ir jo siela neteko dieviškos dvasios, jis paniro į materialiąją sferą, kurioje tik blankus prisiminimas apie Dievą teišlikęs.

Kaip dėl turėtos laisvės žmogus nusidėjo, taip laisvės dėka jis gali grįžti prie Dievo. Dvasia susilies su tais, kurie yra verti. Nors Tatianas nemini Jėzaus, jo išsilaisvinimo doktrina pilnai atsiskleidžia krikščionybėje.


Enkratitikai

"Egkrateis" (Irenėjus), "Egkratetai" (Klemensas, Ipolitas) – pažodžiui, "abstinentai", nes praktikavo susilaikymą nuo vyno, mėsos ir vedybų. Tai ankstyvųjų krikščionių sekta, o labiau bendra tendencija daugeliui sektų, ypač gnostinių, kurių asketizmas buvo pagrįstas "eretiškais" požiūriais į materijos kilmę. Jų aplinkai priskiriama "Evangelija egiptiečiams", kurią mini Klemensas, Origenas ir Ipolitas.

Nors dar Paulius mini žmones, "atsisakiusius vesti ir susilaikančius nuo mėsos" (1 Tim 4 1-5), pirmasis enkratitikų pavadinimą pamini Irenėjus, juos siedamas su Saturninu ir Markionu. Atseit, atsisakydami vedybų, jie įžeidžia Viešpatį, sutvėrusį vyrą ir moterį. O šalindamiesi empsucha (mėsos ir svaigalų), jie rodo nepagarbą jam, sukūrusiam visus daiktus. "Ir dar jie atmeta pirmojo žmogaus [Adomo] išgelbėjimą; šią idėją neseniai tarp jų paskleidė Tatianas, Justino mokinys…. Po [šio] kankinystės … jis išsigalvojo kažkokius aeonus, kaip valentiniečiai; paskelbė vedybas esant ir , kaip darė Markionas ir Saturninas". Vėliau jį mini Klemensas Aleksandrietis, kurio visa trečia "Stromata" knyga skirta kovai su encrateia arba susilaikymu, nors konkreti sekta ir neįvardijama. Ipolitas juos pavadino juos "labiau cinikais nei krikščionimis". Eusebijus mini, kad Musanas yra parašęs puikią knygą, skirtą kai kuriems broliais, perėjusiems į enkratitikų ereziją.

Kažkaip vėliau jie įgavo naują kvėpavimą su Severu (Eusebius. H.E. 4:29). Šie severitai pripažino Įstatymą, pranašus ir Evangelijas, tačiau atmetė "Apaštalų darbus" ir plūdo Paulių bei jo laiškus. Tačiau Epifanijaus apibūdinimas labiau rodo juos buvus Sirijos gnostikais nei besilaikančiais judaizmo tradicijos. Jie skelbė moteris esant Šėtono tvariniais, o svaigalus laikė Gyvatės nuodais. Anot Epifanijaus, jie buvo gausūs Mažojoje Azijoje, Psidijoje, Frygijos Adustano srityje, Izaurijoje, Pamfilijoje,  Kilikijoje ir Galatijoje, Antiochijoje. Jie skirstėsi į keletą mažesnių sektų, iš kurių išskirtini apostolikai dėl privačios nuosavybės atsisakymo, hidroparastatai dėl vandens naudojimo (vietoje vyno) eucharistijos metu. Theodoretas mini, kad Apolinaras iš Hierapolio (Frygijoje) rašė prieš severitus.

382 m. įsaku Teodosijus paskelbė mirties nuosprendį visiems, kurie vadinsis enkratitikais, sakoforais ar hidroparastatais, ir paliepė Florui, Magister Offuciarum, aršiai ieškoti tų eretikų, kurie maskuojasi kaip manichėjai. Sozomenas pasakoja apie enkratitiką Ankyroje (Galatėja) Busirį, drąsiai priėmusį Julijaus, o prie Teodosijaus atsisakiusio erezijos ir grįžusio į katalikybę. Iš kitos pusės, iš Macarius Magnes (apie 403 m.) sužinome apie Dositėjų iš Kilikijos, maždaug tuo pat metu parašiusį 8 knygas, ginančias enkratitikų "suklydimus". Apie 5 a. vidurį jie išnyksta iš istorijos.

Literatūra

  1. S. Parpola. Assyrian Identity in Ancient Times and Today// Assyriologist, Apr. 2003
  2. Ciasca. Tatiani Evangeliorum harmonior Arabice, 1888
  3. C. McCarthy. Saint Ephrem's Commentary on Tatian's Diatessaron, 1994
  4. W.L. Peterson. Textual Evidence of Tatian's dependence upon Justin's Apomnemonegmata//New Testament Studies 36, 1990
  5. L. McFall. Tatian's Diatessaron: Mischivous or Misleading?//Westminster Theological J. 56, 1994
  6. J. Joosten. The Gospel of Barnabas and the Diatessaron// Harvard Theological Review 95, 2002
  7. J. Joosten. Tatian's Diatessaron and the Old Testament Peshitta// J, of Biblivcal Literature, vol. 120, no 3, 2001

Papildomai:
Mani
Apie prisikėlimą
Adomo apokalipsė
Patikimas mokymas
Epifanijus iš Saliamio
Eusebijus iš Cezarėjos
Dualistinė mokykla: markionitai
Gnostikai Irenėjaus interpretacijoje
Žmogaus išsilaisvinimas. Valentinas
Budizmo įtaka Vakarams: Basilidas
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Nag Hammadi bibliotekos atradimas
Efraemas Sirietis: gnosticizmo kritika
Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė
K. Jungas ir alchemijos atgimimas
Moteriškasis Sutvėrimo pradas
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Pirmasis gnostikas Simonas Magas
Krikščioniškasis gnosticizmas
Kita gnostikų Ieva
Bardaisanas
Alogenas
Filosofijos puslapis