Istorijos klystkeliuose
Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė
Spiritualizmas yra tikėjimų sistema, iš dalies religinė, iš dalies mokslinė ir remiasi daugeliu neaiškių reiškinių, kurie aiškinami ne tik vyrų ir moterų inkarnacija, bet ir mirusiaisiais, kurie tebelaikomi aktyviais kitoje egzistavimo sferoje.
E.J. Dingwall // Įžangoje į F.Podmore. Mediums of the 19th CenturyDvasiniai mediumai laikomi tam tikromis tarpinėmis būtybėmis, kurios parodo gyvą ryšį taro dieviškojo proto ir materijos žmonių forma. Tačiau tikroji tarpininkaujanti būtybė savo prigimtimi yra dvasinė ir vadinama Dievo sūnumi, vidiniu Kristumi. Joks žmogiškasis mediumas negalėjo tapti gnostikų Kristumi, perteikiančiu asmenį, kuris tik taps žmogumi būsimoje būtyje ir niekada šiame pasaulyje. Istorijoje negali realizuoti to, kas yra tik kaip dvasinė galimybė.
Gnostikų Kristus buvo tikrasis krikščionybės įkūrėjas. Tai buvo pirmųjų krikščionių Kristus, tobulas žmogus, Idealas, romus ir nusižeminęs, kurį Evangelijų rašytojai pasistengė pavaizduoti kaip istorinę asmenybę. Tas mėnulio, saulės, mistinis ar dvasinis tipažas negalėjo būti istoriniu asmeniu tiems, kurie žinojo, t.y. gnostikams. Tačiau jis buvo sužmogintas, paverstas vienu žmogumi, tapusiu vienu Kristumi šiame pasaulyje, viena dvasia visiems kitiems, tiems, kurie nežinojo. Pirmosios naujo tikėjimo apraiškos buvo parodytos tiems žmonėms, kurie buvo tiek nesusipratę, kad,net išvydę prisikėlimą iš mirusiųjų, nesuprato ką tai galėtų reikšti.
Istorinė krikščionybė paėmė mirusį Kristų, tiesiog vikšro išnarą su miglotu tikėjimu drugeliu ir tikėdami tuo galite viltis vieną dieną virsti drugeliu. Tuo tarpu gnostikams transformacija iš materialiosios lėliukės į dvasinę būseną buvo natūralus procesas. To jie siekė visą gyvenimą ir jų Kristus buvo mirtingojo transformacijos į nemirtingąjį perteikimas. Kaip mirtinai buvo baiminasi gnostikų spiritualizmo, parodo Jono laiškas: "Po pasaulį pasklido daug suvedžiotojų, kurie nepripažįsta, kad Jėzus Kristus yra atėjęs kūne".
Katalikų bažnyčios tėvai iš primityviosios krikščionybės pašalino spiritualizmą ir taip sunaikino gnosticizmą kaip tokį. Senojo kulto pagrindai niekada daugiau nebuvo atstatyti. Apie gnostikų spiritualizmą jie sakė, kaip tai darė Justinas Kankinys, kad, kai velnias ir demonai sužinojo apie Kristaus mokymą ir kad jis skirtas "visoms tautoms", tada padėjo Simonui, Menandui ir kitiems gnostikams apgaudinėti minias naudojant magiją. Kadangi spiritualizmas nuolat konfrontavo su istoriškumu, Justinas pradėjo tvirtinti, kad Kristui pakilus į dangų, demonai ėmė versti, kad tokie žmonės, kaip Simonas, imtų sakytis esą dievai. Taip krikščionybė paskelbė juos esant blogiu ir toks jų įvertinimas išliko iki šių dienų.
Neseniai atrastoje "Didaktikoje" arba "Apaštalų mokymuose" spiritualizmas minimas ir pranašų darbai pripažįstami. Sakoma, kad jie "rinkosi kosminei misterijai". Tačiau tik tie buvo tikrieji mediumai, kurie turėjo "Viešpaties manieras". Tačiau nurodoma, kad "negali žaisti mago!", nes "už visas nuodėmes gali atleisti, tik už tą neatleis".
Tačiau kūniškasis Kristus buvo pateiktas vietoje dvasinio, individualus Išpirkėjas, miręs už visus, vietoje gyvosios Dvasios, esančios visuose. Net šv. Augustinas pažymėjo, kad gnostikai "žadėjo amžinąjį gyvenimą visiems" (de Civ. Dei 7:24), t.y. ne tik tiems išrinktiesiems, kurie įtikėjo prisikėlimu. Iškalbingai byloja Ignacijus laiške Smyrno krikščionims: "Žinau, kad, net po jo prisikėlimo, jis buvo su kūnu; ir tikiu, kad toks yra iki šiol".
2 a. kūniškumui du kaltinimus metė Tatianas jis gėdino katalikų Bažnyčią ir šaukė: "Jūs davėte gerti Nazarėjų vyną ir įsakėte pranašams 'Jokių pranašysčių!'". Ji išardė krikščionių bendruomenę ir sunaikino nazariečių tyrumą, apie kurį kalbėjo Tertulianas - "mes tie, apie kuriuos rašyta: 'Jų nazariškumas baltesnis už sniegą'". Be to, jie, vardan naujojo tikėjimo, padarė galą praktiniam spiritizmui.
Tos bendrumo su mirusiuoju paslaptys, į kurias buvo įvedami ankstyvieji krikščionys, buvo palaipsniui naikinamos ir 6 amžiuje mes jau matome, kad bendrumas su šventaisiais pakeitė praktinį bendravimą su dvasiomis. Tai sutapo laike su panaikinimu paslapčių siejamų su taip vadinama ankstyvųjų krikščionių Agape, kuri buvo likusi vienintelis pagonių laidotuvių puotos ir eucharistinių apeigų mirusiajam reliktas. Ji buvo atliekama kapinėse ir katakombose prie mirusiojo; prisikeliančio Kristaus vaizdas buvo šventiško džiugesio priežastis.
Žmogaus nuopuolio nebuvo ir žmonijai nereikia amžinai nešioti bausmės už pirmąją nuodėmę. Šis pasaulis nėra puolusių būtybių kalėjimas. Todėl pažadėtasis išpirkimas ir išgelbėjimas tėra tuščia iliuzija, kaip bergždžias buvo bandymas gyvojo Kristaus dvasią perkelti į mirusį kūniškojo Kristaus kūną. Kristaus, kaip nuasmeninto Išpirkėjo, istorija, lygiai kaip ir Adomo išvarymo ir Edeno sodų, yra mitologiškai suklastota. Senasis testamentas perskaitytas atvirkščiai ir perrašytas kaip Naujas.
Taip pat skaitykite: Gnostikai: sutvėrimo veiksnys
Frank Podmore (1856-1910) - anglų rašytojas psichikos temomis, "Fabian" draugijos (pavadinimą gavusios nuo Romos generolo Quintus Fabius Maximus, kuris garsėjo silpnindamas priešininkus erzinančiais antpuoliais, o ne lemiamomis kautynėmis) įkūrėjas (1883 m.). Pagrindinis jo darbas buvo Robert Owen gyvenimo ir idėjų studija (1906 m.).
Gnostikai ir ofitai
Krikščioniškasis gnosticizmas
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Apie Jėzaus sukeitimą
Arianas. Stoicizmo pagrindai
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Gnosticizmas: blogio misterija
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Gnostikai ir žvaigždžių vaikai
Plotino mąstymo ontologinė prasmė
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Gnosticizmo atgimimas Viduramžiais
Gnosticizmas: Žmogaus išsilaisvinimas
Kristus Solovjovo mąstyme
Patristinė filosofija: Klemensas
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Pagrindinė sofijalogijos problema
Antikos filosofijos labirintai
Pirmieji krikščionių raštai
Basilidas ir basilidiečiai
Egipto mitai
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Religijos sritis