Ar žinai, kas yra meilė?
Iš tikro, aš žinau.
Kai vaikinas myli savo šunį.

Pristatymas

Nors apsakymo paaiškinimai pateikiami pradžioje, tačiau gali būti naudinga, juos praleisti, pradėti skaityti patį apsakymą, o tada sugrįžti, jau žinant kontekstą.

Apsakymas „Neturiu burnos ir privalau rėkti“ buvo įtraukiamas į chrestomatijas ir antologijas, daug kartų perspausdinamas, tapo mokslinių tyrinėjimų objektu. Nors apie tai jis pasisakė taip:
„Niekada nesutiksiu su veidmainišku besipuikuojančiu teiginiu, kad, atseit, rašau, kad „užsidirbčiau alui“. Aš savo darbą laikau labai svarbiu (nors man sunku pernelyg rimtai galvoti apie save) ir triūsiu labai įtemptai. Ne, tai ką darau, darau švariomis rankomis ir su ramybe, apie kurią kalbėjo Balzakas. Tačiau man atrodo, kad jausmingumas, būdingas daugeliui mano kūrinių, nemaža dalimi papildomai pamaitinamas kažkuo panašiu į nekaltumu: griežtu ryžtingumu atmesti bet kokius balsus, skambančius Palikuonių koridoriuose. Aš įsitikinęs, kad besilaikydamas tokios pozicijos, galiu išvengti likimo tų rašytojų, kurie tiek įtikėjo savo reikšmingumu, kad tapo literatūrinio aparato dalimi, prarado norą pakliūti į nemalonias situacijas, pykdyti savo skaitytojus, šokiruoti netgi save ir įsiveržti į pavojingas teritorijas.
Robertas Kuveris pasakė: „autoriaus, prozos kūrėjo ir mistifikuotojo, vaidmuo yra tame, kad būtų kūrybine kibirkštimi šiame atnaujinimo procese: būtent jis plėšo ankstesnį pasakojimą į skiautes, taria tai, kas neištariama, verčia dirvą suvirpėti, o tada perdėlioja visas skiauteles ir vėl iš jų atkuria tekstą“.
Dar trumpiau pasisakė Artūras Mileris⁵⁾: „Visuomenė ir žmogus yra priešai, priklausantys vienas nuo kito; ir rašytojo triūsas susiveda į amžiną šio paradokso apibrėžinėjimą ir apsaugą – neleidžiant, apsaugok, Viešpatie, jam išsispręsti“.
Nekaltybės praradimas neleidžia rašytojui (kadaise pavojingam) atlikti tų veiksmų ir pasiekti tų rezultatų, apie kurios kalba Kuveris ir Mileris. O tuščiagarbiškumo krūvis, apsunkinantis autoriaus darbą, jei jis nekreipia dėmesių į kritikų pasisakymus, neišvengiamai sukelia ardantį poveikį jo nekaltybei; jis blokuoja jo gebėjimą spirti į užpakalį. Todėl ir aš, net tik dėl savigynos, bet ir dėl savo gerai išvystyto išgyvenimo jausmo, priešinuosi bet kokiems literatūrinių filosofų pastangoms mano kūrybos motyvams priskirti akademinį kilnumą (nors ir suvokiu to fakto, kad jei gausiu nors kokį šansą išlikti Palikuonių atmintyje, žiaurią tikrovę, tai tik literatūros kritikų dėmesio dėka)“.

Pasakojimas tapo labai įtakingas, - ir ne vien tuo, kad žymėjo kiberpanko požanrio pradžią. Po jo sekė daugybė kitų MF pasakojimų, pvz., Piers Anthony⁶⁾ „Apie kankinimų naudojimą“ (1981) apie nežemišką civilizaciją, kurio kankinimai laikomi statuso simboliu. O taip pat ir Ursulos Le Guin „Išėję iš Omelos“ (1973), kurioje utopija paremta prievartą patyrusios merginos kančiomis, ir H. Elisono pagalbininkės Octavia Butler „Kraujo vaikas“ (1984), kur tolimoje planetoje priversti priimti parazitinių ateivių palikuonis. Beje, ir pats H. Elisonas išleido kelias antologijas su tokio tipo kūriniais.

Toliau ėjo tiesiogiai „Neturiu burnos…“ įkvėpti kūriniai. Netgi pats H. Elisonas peržiūrėjo nemažai jo temų apsakyme „Baimėje dėl K“ (1975) apie besivaidinančią porą, uždarytą anapusiniame kraštovaizdyje valdomame monstro K (sutrumpinimas nuo Karmos), įgaunančią jėgą iš jų baimės. Tuo tarpu kito H. Elisono padėjėjo John Shirley⁷⁾ apysaka „Vaizdas iš pragaro“ (2001) apie tarperdvines esybes, kelis žmogiškuosius veikėjus įkalinančius į kitos erdvės areną, kur mirtis tampa paskutiniu smūgiu.

Ir dar buvo 1995-ųjų 4-ių dalių komiksinė adaptacija, kurios kaltininku buvo John Byrne, kurio meninė realizacija daro įspūdį (joje Elenos etninė priklausomybė perteikiama per visą istoriją). Tačiau 1995 m. kompiuterinis žaidimas, sukurtas kartu su H. Elisonu, kuris, nors nebuvo sėkmingas ir, maža to, uždraustas Prancūzijoje ir Vokietijoje dėl nacistinių vaizdinių, bet gavo kritikų pripažinimą ir laimėjo kompiuterinių žaidimų kūrėjų apdovanojimą. Tiesa, mūsų laikais jį žaisti yra kančia, dėl senovinio grafinio apipavidalinimo su erzinančiomis pauzėmis.

Pagal jį parašyta daugybė parodijų (pvz., William F. Orr’o „Neturiu nosies, o privalau nusičiaudėti“, 1969). Kelis kartus adaptuotas scenai, o Robertas Silverbergas jį perdarė į trijų aktų pjesę; 2002 m. BBC Radio 4 transliavo Maiklo Vorkerio radijo spektaklį. Kino prodiuseris Maksas Rozenbergas⁸⁾ ketino taip pavadinti siaubo filmą, tačiau Los Andželo apygardos teismas nusprendė, kad nors pavadinimo negalima apginti autorinių teisių įstatymu, jį vis tik įmanoma apginti (tai filmas „Ir dabar prasideda klyksmai“, 1973). 2023 m. pasirodė jo įkvėptas animacinis spektaklis „Nuostabus skaitmeninis cirkas“ (rež. Gooseworx, t.y. Cooper Smith Goodwin).

Bet, pvz., po publikacijos „Datamation⁹⁾ “, pasipylė įpykusių programuotojų laiškai, kurie laikė erezija kompiuterio sulyginimą su Dievu. Tačiau jie nebuvo vieniši – vyresniųjų klasių mokytoja iš nedidelio miestelio Vajomingo valstijoje neteko darbo, nes apsakymą įtraukė į skaitytinų kūrinių sąrašą. Jį pasmerkė Nacionalinis padorios literatūros biuras (išlaikomas katalikų bažnyčios).

„Daugeliu atvejų, būtent dėl šio apsakymo, visa, ką esu parašęs, pavadino „žiauriu“. Kruvinu. Sklidinu neapykantos. Negatyviu. Kai paskaitoje sakau, kad „Neturiu burnos…“ yra pozityvus, humaniškas ir optimistiškas, tai neišvengiamai susiduriu su sumišusiais ir nepatikliais žvilgsniais. Ilgus metus daugybei skaitytojų jis buvo beprasmiškumo ir žmogaus dvasios pažeminimo pavyzdžiu. Įspūdis nuo užuomazgos ir kiek romantizuoto siaubo pabaigoje nuo jų nuslėpė į apsakymą įdėtą esmę, jo svarbiausią žinią skaitytojams, kurią ketinau padaryti pozityvia ir optimistine. Tai, kad dauguma skaitytojų nesugebėjo pajusti tą kūrinio aspektą, verčia mane plėšytis tarp saviplakos už nesugebėjimą išdėstyti mintį ir ... neapykantos skaitytojams, kad jie skaito pernelyg greitai ir paviršutiniškai. Šitai, kas būdinga didžiajai išmirštančios rūšies daliai vadinamai „skaitytojai“, yra sumažėjusia geba suvokti skaitalą, įgyta per daugelį metų per dietą iš knygiūkščių iš serijos „Švelni meilės aistra“, tarkim Barbaros Kartlend¹⁰⁾ ir Džekės Kolinz¹¹⁾, išpūstų apsakymų, įvardytų romanais (pvz., Keno Foleto¹²⁾ ir Sidnio Šeldono¹³⁾) ir pasibaisėtinos trach-back nuotykių literatūros minkštais viršeliais, prikeverzotų pusiau raštingais siaubiakų ir fantastikos autorių. Dėl teisybės pažymėsiu – susidaro įspūdis, tarsi, kaltindamas skaitytojus, išaukštinu save savo akyse; tačiau net kai aš prikalu save prie gėdos stulpo už atkaklų tokio tipo nesupratimą iš mano auditorijos dalies, iš dalies kaltę už tai suverčiant toli gražu nepriekaištingam autoriui, aptinku, kad kaltinu save už bandymą būti švelniu. Ir tai visai neatrodo man kriminaliniu nusikaltimu. Jei yra aprašoma kažkoks kiekis nužudymų ir avarijų, būtinai atsiranda karštas noras ką nors įrodyti netiesioginiais būdais. Kažkoks galvosūkis!“

Kas dar galėjo nusprūsti iš skaitytojo dėmesio?! Pradžioje peržvelkime tokią veikėją kaip Elena.
„Laikas nuo laiko man tenka atsimušinėti nuo kaltinimų, kad mano apsakymai atspindi autoriaus neapykantą moterims. Man norėtųsi, kad mano rankos būtų visiškai švarios seksizmo, pasirodančio mano kūriniuose, prasme, tačiau, deja, aš gimiau 1934-ais. Užaugau Amerikoje ir, nors negaliu pareikšti, kad neapkenčiu moterų, dalyje mano ankstyvųjų kūrinių yra šovinistinių požiūrių, kurių laikėsi amerikiečių vyrai, gimę ir užaugę tais laikais ir toje šalyje. Aš negaliu išmesti tų elementų iš savo ankstyvųjų apsakymų. Ir to nedarysiu. Jie atspindi tai, kaip mąsčiau tais laikais. „Žmonės labiausiai įdomūs būtent tada, kai jie bjaurūs“. O mane visad traukė įdomūs charakteriai. Kartais tai vertė rašyti apie nemalonias moteris, kaip ir apie nemalonius vyrus. Aš ir dabar pirmenybę atiduodu ir laikai patraukliais personažus, kurie kliedi, klupinėja per „sielos prietemas“, kaip pasakė Skotas Ficdžeraldas, ir manau, kad taip bus visada. Todėl man teko susitaikyti su supratimu, kad skaitantys nereguliariai – madingai liberalūs ar kurių polinkis užimti kraštutines pozicijas neleidžia suprasti, kaip pavojingai jie žaloja kūrybinį intelektą primesdami vergišką sulyginimą visoms mažumoms net ir tuo atveju, kai autorius rašo apie individuumą, o ne demografinę grupę – apimant tuos skaitytojus, kurie tik truputį išsilaisvino, o jų sąmonė prabudusi tik 15 minučių, ir kas interpretuoja mano apsakymus, tebebūdamas silpnai apšviestame savo pasaulėžiūros tunelyje.

Tačiau sugrįžtant prie apsakymų, parašytų, tarkim, po 1967-ųjų, aš aptinku, kad Autorius kažko išmoko. Tam tereikė tik žmogaus, nurodžiusio kai kuriuos netikslumus (istorikams pranešiu, kad mano mokytoju buvo Merė Reingolc¹⁴⁾ ). Moterys mano apsakymuose tapo geriau aprašytos, įvairesnės ir, kaip norėčiau manyti, tiek pat atspindinčios tikrovę kaip ir vyrai. Tačiau sveikindamas save su tuo, negaliu pastebėti ir vieno esminio trūkumo – gali būti, man ir pavyks įtikinti nešališkus prisiekusiuosius, kad aš nesu moterų nekentėjas, bet ... mizantropo etiketės niekada nepavyks nusiplėšti.

Taip manyje gyvena, velniai ją griebtų, su neapykanta sumišusi meilė žmonijai. Venso Buržalio romane „Vyrų žaidžiamas žaidimas“ perskaičiau frazę, idealiai tinkančią man: „Jis buvo … pilnas aistros ir meilės, o dar ir pasibjaurėjimo žmonijai, kuri periodiškai užeidavo ir atsitraukdavo panašiai kaip maliarija“. Kaip ir V. Buržalio¹⁵ veikėjas Pitersas, turiu prisipažinti tuo dvilypiu santykiu su žmonija. Mūsų biologinė rūšis, turinti gebą švelnumui, drąsai ir kūrybai, pernelyg dažnai vietoje jų renkasi amoralumą, bailumą, nuolaidžiavimą savo veiksmas ir pasibjaurėtiną vidutiniškumą. Na kaip galima rašyti apie žmones netampant tokios mizantropijos auka?!“

Vis tik, prisiminęs tų paskutinių dešimtmečių kūrinius, aptikau, kad moterys man pavyko ne prasčiau nei vyrai. Kaip pavyzdį, kurį pasiūlyčiau jus pamąstyti, paimkime vienintelę moterį iš „Neturiu burnos…“ - Eleną.

Jei apsakymas skaitomas pasinaudojant greitojo skaitymo būdais, tai nesunkiai gali susidaryti įspūdis, kad Elena yra savimeilė, linkusi paflirtuoti ir gana žiauroka kekšė. Kodėl gi ne, argi autorius nesako, kad ji būtent tokia?! Taip, sako. Ir todėl aš privalau čia paaiškinti tai, ką privalau paaiškinti – beje, visa tai yra apsakymo tekste ir aš neužsiimu jokiomis interpretacijomis ar reinterpretacijomis dėl savo sąžinės nuraminimo, - moterims, laikančioms Eleną klasikiniu mano „neapykantos moterims“ pavyzdžiu. Tačiau, kaip minėjau prieš tai, viskas kaip tik atvirkščiai.

Pamąstykite patys: pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu – Tedo, vieno iš žmonių grupės, kurią kompiuteris AM patalpino po žeme kankinimams. Tačiau, kaip aiškiai nurodyta apsakyme, ir vėlgi Tedo lūpomis, kompiuteris vienaip ar kitaip pakeitė kiekvieną jų. Mašina juos išdarkė, sužalojo kūnus arba protus. Tedas pats sako, kad tapo paranojiku. Jis buvo humanistu, mylėjo žmones, tačiau AM taip viską perjungė jo galvoje, kad dabar jis visus ir viską priima negatyviai. Šis Tedas, o ne Autorius įžeidinėja Eleną ir abejoja jos poelgiais ir motyvacija. Tačiau jei pažiūrėsime į jos realius poelgius, tai taps akivaizdu, kad vienintelė asmenybė apsakyme, išsaugojusi nors kiek gerumo kitiems – tai Elena. Ji rauda dėl jų, bando paguosti ir paskatinti, tame kančių pasaulyje suteikia jiems vienintelę šilumą ir palengvėjimą. Netgi matau pliusus ir minusus, kad Elena buvo juodaode (apie tai užuomina tik vienoje frazėje apsakymo pabaigoje; panašiai, kaip ir Charles Willeford’as¹⁶⁾ tik paskutiniame romano „Paimti“ (1955) sakinyje atskleidžia, kad veikėjas yra tamsiaodis). Taip aš parodžiau reflektorinį liberalizmą – prisiminkite, kad apsakymas rašytas 1965-ais, kai manyje, o ir visoje nacijoje, pradėjo aštriai busti socialinė sąžinė, - tačiau aš jau buvau pakankamai patyręs rašytojas, kad neištepliočiau to. Ir faktiškai aš, nors šią daug iškentėjusios rasės atstovę apdovanojau kilnumu, kurios neturi jos šviesiaodžiai bendri nelaimėliai, pats jį išreiškiau tokiu laipsniu, kad jis, … jis, iš esmės, liko nepastebėtas.

Toliau, būtent Elena prisijungia prie išsivadavimo per mirtį, esančiu vieninteliu būdu pabėgti nuo AM kankinimų. O kai ateina jos laikas mirti, jis vėl parodo ne tik savo didvyrišką prigimtį, bet ir suvokimą to, kad tai didžiausias gerumo aktas, kurį gali atlikti žmogus, kad išvaduotų kitą nuo kaltės už atimtą gyvybę (tą fragmentą skaitykite čia  >>>>>). Jos drąsa tą akimirką beveik nenusileidžia Tedui. Ji supranta, kad AM keršys ir jo kerštas bus dar baisesnis už viską, kas iki tol vyko, ir jis kris ant likusių gyvų, atėmusių iš jo gyvus žaisliukus; ir vis tik ji išvaduoja Nimdoką, rizikuodama savimi. Taigi, gali matyti, kad viskas, kad neigiamai pasakyta apie Eleną (ir taip dažnai priskiriama Autoriaus „neapykantai moterims“), - tėra tik kompiuterio sukeltos Tedo paranojos žodinė išraiška.

Galiausiai, kai reikalas pasiekia paskutinius likusiuosius gyvus, Tedas pademonstruoja savo nepavydėtiną drąsą ir neįtikėtiną pasiaukojimo jausmą, tuo įveikdamas savo stiprų psichikos sutrikimą ir pabaigia meilės ir savęs neigimo aktą. Jis nužudo Eleną, o ji jam atleidžia žvilgsniu. Net paskutinę, skausmo užlietą akimirką ji parodo esanti tokia iškilia asmenybe, kad atleidžia jį nuo atsakomybės už nužudymą“.

O kaip dėl apsakymo moralės? Juk jo tokia slogi ir baisoka pabaiga… Pagal autorių, pabaiga „atvirkščiai – nepaprastai teigiama ir pilna vilčių“:

„Kaip galiu kelti tokius pareiškimus, jei apsakymas baigiasi keliais nužudymais ir negirdėtu siaubu?! Galiu ir darau, nes „Neturiu burnos…“ teigia, kad net jei prarasta paskutinė viltis, kad dovana gali tapti net kankynė ir fizinis skausmas, tai vis tik bet labiausiai pažemintame žmoguje atsiras vidinio orumo, pasiaukojimo ir olimpinio didvyriškumo neužgęstanti kibirkštis, gebanti iškelti kiekvieną iki ribinių kilnumo aukštumų. Iš visų savybių, priskiriamų žmonijai kaip visuotinai pripažintai etnocentristinei raison d’etre [pranc. „buvimo priežasčiai“] toje ginčo temoje, kurią turime, summatus [lot. „apibendrinant“], teisė peržengti ribas Visatoje, … tai, pagal mane, yra vieninteliu dėmesio vertu argumentu. Ne jumoro jausmas ar geba svajoti, ne į šalį nukreiptas nykštys, ne mažosios pilkosios ląstelės, leidžiančios mums kurti įstatymus mūsų pačių valdymui; o būtent potencialios transcendencijos, priskiriamos kilniausiems dievams, kibirkštis. Tasai nuostabus žmogaus charakterio aspektas suteikia svorį mūsų teiginiui apie tai, kad mes nusipelnome aukštos vietos kosminiame panteone.

Net pilnai suvokdamas, kad save pasmerkia amžinam kankinimui, Tedas vis tik iš savęs atima vienintelį, kuris galėjo suteikti bent mažiausią draugiškumo, meilės ir užuojautos tokiam likimui kiekį, … vienintelę kitą gyva likusią žmogiškąją būtybę. Jis išlaisvina Eleną … ir pasmerkia save ne tik amžinoms kančioms, bet ir vienatvei, niekada nepasibaigsiančiai vienatvei. Dabar jam nėra su kuo pakalbėti, nėra su kuo pasidalinti savo skausmu. Kas gali pasakyti, kas yra baisiau: vienatvė mastu, kurio niekada nepatirs nė patys labiausiai užkietėję mizantropai, ar baisus kerštas, kuriuo jį užgrius išprotėjęs kompiuteris už tai, kad iš jo atėmė jo žaisliukus-žmones?

Tai, mano supratimu, yra aukščiausio heroizmo aktas ir išskirtiniausios žmonijos savybės pademonstravimas. Taip, kompiuteris Tedui parengė iš tikro baisiausią, engiantį ir žiaurų likimą. Tačiau potekstė aiškiai rodo, kad Tedas pergudravo kompiuterį – jis pasirodė stipresnis už amoralius ir nežmoniškus žmonių rasės aspektus, kurie buvo užprogramuoti mašinoje ir pražudė pasaulį. Tedas, kaip visos žmonijos paradigma, įveikė tą mūsų prigimties blogį, kurį ir pagimdė beprotiškas kompiuterio vaizdinys. Ir optimistinė žinutė, įdėta į apsakymo pabaigą, atvirai teigia: mes dažnai patiriam nesėkmes ir linkę savirodai, … tačiau mes nepriekaištingi savo vyriškumu ir nenugalimi savo kilnumu: abu aspektai randasi mumyse ir mes turime laisvą valią, kad išsirinktume, kas dominuos mūsų veiksmuose ir tuo pačiu suformuluos mūsų likimą.

Viso to pagrinde yra atkaklus motyvas, akivaizdus visuose mano kūriniuose – apie tai, kad mes galim panašėti dievams tik tuo atveju, jei sieksim to tikslo, brausimės iš tamsos į šviesą. AM kompiuteris įkūnija ne Dievą – kaip tai dažnai tvirtina akademinės šio apsakymo interpretacijos, - o dvilypę žmonių rasės prigimtį, sukurtą pagal Dievo atvaizdą; o tai apima ir demono buvimą mumyse. Tedas ir jo herojiškas poelgis paskutinių momentu taip pat įkūnija Dievą; arba mažesniu mastu jis yra idealizuotas įkūnijimas to, kas yra potencialus panašumas į Dievą mumyse.

Ir kaip išnaša: nors mane vargiai galima būtų pavadinti teologiniu autoritetu, kuriuo man teko būti, kad sąmoningai į pasakojimą įtraukčiau visas tas mistinius niuansus, ką man priskiria akademikai, aš atradau nuostabias paraleles su mano filosofija Nag Hammadi gnostiniuose tekstuose – 52-iuose pamoksluose, atrastuose 1945 m. ir paskelbtuose po 10 ar 15 m. Tos 4 a. graikiškų originalų kopijos koptų kalba tvirtina, kad Dievas tebuvo Tikrojo dievo atvaizdu – Platono demiurgu; gnostikai tikėjo tuo, kad egzistuoja dvi tradicijos – viena vieša, o kita slapta. Tai radikalus pasitraukimas nuo pagrindinės monoteistinės Dievo kaip Visagalio Tėvo doktrinos. Ir nors panašūs įsivaizdavimai 2 a. viduryje buvo atmesti ortodoksinių krikščionių, jie kažkokiu būdu atrodo labiau tinkami sudėtingam šiuolaikiniam pasauliui nei suakmenėjęs monoteizmas, su kuriuo turėjo reikalą beveik visi mūsų šimtmečio teologai (išskyrus Polą Tilichą).

Todėl, kai (kaip pastebėjo vienas kritikas) susidaro įspūdis, tarsi Tedas ir panašūs kitų apsakymų personažai „dėl išgyvenimo peržengia teisingų ir padorių poelgių ribą“ ir kad „jis praranda visą turėtą žmogiškumą“, pradedu linkti prie nuomonės, kad tie raidžiaėdžiai per ilgai plėšė žievę nuo medžių, bandydami perskaityti ant plikų kamienų gamtos žinutę, kuri randasi viso miško visumoje. Jie pamatė tik neapykantą; ir aš manau, kad tai jų problema, o ne būdinga apsakymui. Tiesiog jie iš tų žmonių, kurie laiko, kad Serdžio Leonės¹⁷⁾ vesternai – tai filmai apie prievartą.
Tai neteisinga“.

Bet kaip kilo apsakymo idėja?

„Autorius ir supratimo neturėjo, prie kokio velnio sėdo stuksenti klavišus... Buvo du atskaitos taškai. Į vieną jų leido atsiremti mano draugas Bilas Rostleris¹⁸⁾, visuotinai žinomas karikatūristas, kino režisierius, rimtas dailininkas, keliautojas po visą pasaulį, moterų mylėtojas, bonvivanas ir buvęs skulptorius. Tie, kuriuos dangus pamalonino bent trumpai pabūti Viljamo draugijoje, gali patvirtinti, kad jis ne tik beprotiška asmenybė, su kuriuo galima „pavolioti durnių“ ir pakvailioti, bet, kartu, negalėjo pragyventi ir dienos, nenupiešęs karikatūros. Ir ne tik į pudingus panašių žmogeliukų, atsiduodančių seksualiems ir pseudoseksualiems malonumams, kas jį teisėtu padarė garsiu siaurame įvairių gerbėjų rate, … bet ir greiti eskizai, sklidini filosofinio, o neretai ir širdį sugniaužiančio rimtumo. Vieną tokių eskizų, vaizduojantį sėdintį į lėlę panašų žmogeliuką be burnos ir parašu „Neturiu burnos, o noriu rėkti“, Bilas man padovanojo 1965-ais. Aš išsaugojau jį ir paklausiau Bilo, ar jis neprieštarauja, jei panaudosiu užrašą savo apsakymo, kurį kada nors parašysiu, pavadinimui. Jis davė tam kelią. O aš kažkur pasidėjau piešinuką. Tada po kurio laiko prikabinau jį prie juodo kartono kvadračiuko, kokius naudoja dailininkai, ir pakabinau ant sienos netoli rašomosios mašinėlės. Tada gyvenau „inkile“ Los-Andželo Bušrod-leine.

Tais pačiais metais, kiek vėliau, pas mane užvažiavo tada San-Diege gyvenęs dailininkas Denis Smitas. Pagal jo piešinius aš parašiau kelis apsakymus – greitosiomis prisiminiau du: „Ryškios akys“ [1965] ir „Iliuzija drakonų medžiotojui“ [1966]. Denis periodiškai atvažiuodavo iš San-Diego, prigriebdamas aplanką su piešiniais. Aš gana sparčiai juos peržiūrėdavau ir atsirinkdavau pora tokių, kurie, kaip man atrodė, galėjo stumtelėti mane apsakymo parašymui (man patiko taip rašyti turint paruoštą iliustraciją dar nuo tų laikų, kai dirbau pigiems žurnaliūkščiams ir privalėjau rašyti apsakymus, derančius su pretenzingu viršelio piešiniu). Deniui, kaip man atrodo, taip pat buvo truputį malonu, kad rašytojas panaudoja jo piešinius kaip impulsą naujiems apsakymams – tais laikais jis dar tebuvo daug žadančiu mėgėju – ir tuo pačiu jam liko viltis, kad jei man pavyks parduoti apsakymą, tai aš įkalbėsiu žurnalą nupirkti ir jo piešinį (aš taip dariau visad, tad jis turėjo visas priežastis laikyti, kad tai bus ir toliau; jis buvo teisus – taip ir buvo). Tą 1965 m. vasaros dieną aš iš jo aplanko ištraukiau tušu pieštą piešinį. Jis ir tapo antruoju starto tašku „Neturiu burnos…“ apsakymui (akivaizdu, sprendžiant iš pirmosios apsakymo publikacijos pratarmės rinkinyje minkštais viršeliais buvo ir antras D. Smito piešinys, panašus į šitą. Tačiau jis jau senau kažkur užsimetė). Kai pamačiau tą piešinį, akimirksniu susiejau jį su Rostlerio parašu ir būtybe be burnos.

Tačiau kol kas buvo viskas: nei siužeto, nei temos, nei idėjos apie tai, kas tai, kaip ir kodėl. Tačiau būtent taip aš ir mėgstu rašyti. Jei priverstas dirbti žinodamas būsimo apsakymo pabaigą, tai labai dažnai man tampa nuobodu pusiaukelėje, … nes aš žinau, kas iš to išeis. Kadangi aš rašau, kad patenkinčiau ir nustebinčiau pats save, tai kūrybinis sužadinimas apsakymo, kurio „išrišimas“ nėra žinomas net man, rašymo metu yra vienu subtiliausių pasitenkinimų, susijusių su varginančiu parašymo aktu; jau nekalbant apie tai, kad jei apsakymas netikėtai prigauna mane, tai jis su didele tikimybe prigaus ir skaitytoją. [...]

Tad aš prisėdau, į standartinę ofisinę „Olympic“ rašomąją mašinėlę, kuria rašau, įdėjau popieriaus lapą ir atspausdinau pavadinimą: „Neturiu burnos, o noriu rėkti“. Pirma eilutė pasirašė savaime: „Negyvas Goristerio kūnas kybojo nuo rožinės paletės virš mūsų galvų...“.

Aš ir supratimo neturėjau nei kas tasai Goristeris, nei kodėl jo kūnas, pakabintas už dešinės kojos, kybo galva žemyn nuo neįtikėtinos rožinės paletės. Tačiau pirmieji 6 puslapiai pavyko greitai, - ir 6-ąją užbaigiau fraze: „Skausmas purtė ir mano kūną“ (po kelių metų, eilinį kartą perskaitinėdamas atspausdintą tekstą, ją papildžiau keliais žodžiais: „Skausmas purtė ir mano kūną ir jis virpėjo tarsi lapelis vėjyje“ [šioje vertimo versijoje tai „Skausmas šiurpu ėjo per mano kūną tarsi nuo aliuminio folijos ant dantų“, žr. >>>>>].

Parašęs 6 puslapius, aš atidėjau apsakymą – mane spaudė kiti reikalai. Nuo tos akimirkos įvykių seka grįžta į Frederiko Polo vyskupiją…“

[ H. Elisonas parašo apsakymą „’Atgailauk, Arlekine’, pasakė Tiktokininkas“, pasirodžiusį „Galaxy¹⁹⁾ “ 1965 m. gruodį. Jis gavo pirmąjį „Nebula“ apdovanojimą, o taip pat ir „Hugo“ premiją 1966-ais. Tai buvo pirmosios H. Elisono premijos fantastikos srityje…] H. Elisonas tęsia:

„Netrukus po šito Fredas Polas pravažiuodamas atsidūrė Los-Andžele ir užsuko pas mane į „inkilą“. Aš jam parodžiau pirmus 6 „Neturiu burnos…“ puslapius, jie jam patiko, ir jis pasakė, kad užtikrintai nori pamatyti užbaigtą apsakymą ir už jį moka avansu. O pinigai man buvo labai reikalingi. Tačiau aš jo nesiėmiau dar mėnesį, kol Fredas nepaskambino iš Niujorko ir pasakė, kad kadangi „If²⁰⁾ “ gavo „Hugo“ premiją kaip geriausias metų MF žurnalas, tai jis nusprendė 1967 m. kovą išleisti SPECIALŲ „Hugo“ laureatų numerį, o kadangi aš gavau „Hugo“ premiją, tai, … vienu žodžiu, jis prižadino mane grįžti prie nebaigto apsakymo. [ ... ]

Tačiau pats apsakymas tapo mano antruoju bandymu pateisinti savo egzistavimą Milfordo²¹⁾ superžvaigždžių akyse, kurios (ar tai iš tikro, ar tai tik mano fantazijose) su manimi elgėsi nesiceremonijančiai. 1966 m. aš atvykau į Milfordą jau su rekomendaciniais raštais. Aš tapau pirmuoju autoriumi, gavusiu tais pačiais metais ir „Hugo“, ir „Nebula“ už tą patį kūrinį; jas gavau už apsakymą, praeitais metais sutiktą gana šaltai. Todėl aš pasiūliau aptarimui „Neturiu burnos…“ jau su tam tikra arogancija. Aš žinojau, kad tai nėra vienalaikis dalykas, ir buvau pasirengęs mėgautis pagyromis tų, kurie iki šiol stovėjo aukščiau už mane.

Na taip, įsisvajojau... Džonas Braneris ir Virdžinija Kid²²⁾ buvo susižavėję, Džeimsas Blišas, palaimink jį Viešpatie, pagyrė jį, o jaunesniems autoriams jis nepatiko. Tačiau daugelis veteranų jį suniekino, ėmėsi jame ieškoti trūkumų ir taršyti. Laimei. Aš užmiršau, kieno balsai skambėjo garsiausiai. Ir kas pasirodė žiauriausiu. Tačiau tai jau neturi reikšmės. Apsakymas pasirodė „If“ 1967 m. kovo mėnesį kartu su kitų „Hugo“ premijos laureatų (I. Azimovo, L. Niveno²³⁾, T. Želiaznos, A. Budrio²⁴⁾ ir Sprego de Kampa²⁵⁾) kūriniais. Ir gavau už jį antrąją „Hugo“ premiją.

Pranašystė – apsakymas, parašytas laureatų numeriui, pats gavo apdovanojimą – išsipildė. Tarsi viskas buvo iš anksto suplanuota ir susinchronizuota: konferencijos Milforde, Fredo Polo, „Atgailauk, Arlekine!“, „Hugo” ir „Nebula“, „Galaxy” ir „If“ – kiekviena grandinėlės grandis atvedė į tai, kad „Neturiu burnos…“ buvo paskelbtas kovo mėnesio žurnale, išėjo antraštiniu apsakymu mano rinkinyje balandį ir rugsėjį gavo sidabrinę raketą 26-ame „Worldcon’e“.

---

O kaip atsirado apsakymo suskaidymai? H. Elisonas paaiškina:

„Sulyginęs su pradiniu rankraščiu, pamačiau, kad teksto suskaidymo idėja (ir tuo pačiu jo ritmo valdymas) intarpais iš kompiuterinių listingų buvo jo sudėtiniu elementu nuo pat pradžių. Savo geltonajame antrajame originalo egzemplioriuje (tuo metu kserokopijos man buvo ne pagal kišenę ir aš naudojausi kopijavimo plėvele ir šiurkščiu gelsvu popieriumi antrajam egzemplioriui po dolerį už paką) pamačiau, kad antrame puslapyje po žodžių „Ėjo 109-ieji metai kaip buvome patekę į kompiuterio nelaisvę. Jis kalbėjo už mus visus“ esu apspausdinęs eilutę iš paeiliui rašomosios mašinėlės klaviatūroje einančių raidžių:
QWERTYUIOPASDFGHJKLZXCVBNMQWERTY

Po kiek laiko, tikriausiai, vos pabaigęs apsakymą, sugrįžau prie to puslapio ir, iškirpęs keletą eilučių ir kažkokio kambaryje besimėtančio kompiuterinio žurnalo, lipnia juostele virš šios eilutės (ir kituose puslapiuose taip pat) spalvotas iškarpų juosteles (kai apsakymas pagaliau buvo išsiųstas publikacijai į „If: Worlds of Science Fiction“ žurnalą, tuos kompiuterinius intarpus suignoravo; kai kuriuos skaidymus taip pat – kiek suprantu, nusprendę, kad trukdo skaitymo ritmui; beje, jo redaktorius iš apsakymo pašalino ir „sunkias vietas“, matyt, palaikęs, kad jos įžeis jaunųjų skaitytojų motinas; jos buvo atstatytos vėlesniuose perleidiniuose).

[Čia skirtukams bus naudojamos telegrafinės perfojuostos Tarptautine telegrafo abėcėle nr.2, CCITT įvesta 1932-ais. Ją JAV standartizavo kaip Amerikos teletaipo kodą (US TTY), buvusį pagrindu 5-bičiui teletaipo kodavimui iki 7-bičio ASCII, įvesto 1963-ais. Yra pakaitomis naudojami du teksto atskirtukai, kurių vienas yra angliškas I THINK, THEREFORE I AM: o kitas lotyniškas COGITO ERGO SUM: – ir abu reiškia: „Mąstau, taigi egzistuoju“. Prieš ir po teksto eina eilutės pervedimo ir karietėlės sugrąžinimo simboliai. Šių skirtukų nebuvo pirminėje publikacijoje, keliose vėlesnėse pavaizduoti neteisingai, o pirmąkart teisingi juostų variantai pasirodė tik „Essential Ellison“ (1991) leidinyje.]

Kompiuterinių listingų panaudojimas apsakymo elementams man buvo kažkuo daugiau nei originaliu triuku. 7-ojo dešimtm. viduryje aš išgyvenau užsitęsusi laikotarpį, kai erzino fiziniai atspausdinto puslapio apribojimai. Ir nors neneigiu, kas rašytojas privalo mokėti sukurti visą apsakymui reikalingą nuotaiką ir daugelio lygių kontinuumą valdydamas kalbą, man atrodo, kad rašytojas, bandantis praplėsti spausdinto teksto lygties parametrus, būtinai pasieks akimirką, kai jį pradės erzinti paprastų simbolių, išdėliotų lygiomis lygiagrečiomis eilutėmis, konformiškumas. Aš galėjau pasijusti savimi pasitikinčiu įžūliu asmeniu, ėmęs teigti panašius dalykus, jei ne jau praėjusieji iki manęs tą kelią, patirdami tokius pat jausmus: Džeimsas Džoisas, Lorensas Šternas²⁶⁾, Virdžinija Vulf, Alfredas Besteris²⁷⁾, E.E. Kamingsas. Gertrūda Štein, Kenetas Petčenas²⁸⁾, Giljomas Apolineras – tai tik žinomiausi iš tų, kuriuos prisimenu. Man norėjosi parodyti, kad veiksmas vystosi iš esmė kompiuterio viduje, kad veikėjai izoliuoti ir prislėgti AM įsivaizduojamo pasaulio. Vienu to parodymo būdu buvo užuomina į vidinius AM monologus, perteiktus per tipografinį apsakymo apipavidalinimą.

Po kelių metų man pasisekė ta prasme, kad mano pažįstami programuotojai pasiūlė pakeisti tuos beprasmiškus kompiuterinių intarpus konkrečiais dialogais. Jie paklausė manęs, kokius AM žodžius norėčiau matyti tose vietose. Aš visada žinojau, kokie jie turėtų būti, tačiau man nepavyko įtikinti leidėją, kad jis skirtų pinigų tų intarpų teisingam atspausdinimui. Teko programuotojų pasiūlymą atidėti ateičiai.

Kitais metais, kaip apsakymą ne kartą perspausdindavo, daugiausia problemų man kildavo su kitu nestandartiniu elementu, „strypu iš nerūdijančio plieno su ryškiu neoniniu užrašu“. Jis buvo sumąstytas kaip visas sutelpantis viename puslapyje kaip fizinis apsakyme aprašyto strypo įsikūnijimas, tačiau redaktorių ir teksto rinkėjų nedėkingumas neleido jam taip pasirodyti ištisus 8 m. po pirmosios publikacijos (taip, jis buvo surinktas stulpeliu žurnale „If“, tačiau aš nurodžiau, kad eilutės turi jį užildyti pinai nuo kairio iki dešinio krašto, o apačioje turėjo nelikti neužbaigta paskutinė eilutė, kurią poligrafistai vadina „našle“, … ir jei patikrinsite 1967 m. kovo mėnesio „If“ numerį, tai neišvengiamai pamatysite „našlę“). Dabar visiems perleidiniams kartu su apsakymu išsiunčiu atskirą lapą su to puslapio dizainu.
Dar vienas nukrypimas. Mano draugas Bartas Laibas, dirbantis su visokiais elektroniniais dalykėliais, man pagamino nuostabų 16-os baitų skaitliuką su korpuse pavaizduotais žodžiais iš to pačio nerūdijančio plieno strypo. Aš jį įjungiau į rozetę netoli rašomojo stalo. Kai dirbu, o skaitliukas mirkčioja ir kas nors nepažįstamas įeina į kambarį ir pamato tą beprotišką monologą apie neapykantą žmonijai, jis, neabejotinai, padaro išvadą, kad aš rašau kažką pasibaisėtinai kenksminga dėl mūsų rūšies. Na ir gerai. Nepradėsi gi kiekvienam pasakoti apie savo žaisliukus“.

H. Elisonas. Neturiu burnos ir privalau rėkti,  1966

Negyvas Goristerio kūnas kybojo nuo rožinės paletės virš mūsų galvų, kompiuterio kameroje; ir nesiūbavo čia nuolat pučiančio vėsaus, alyvuoto vėjo srovėse. Jis kabojo galva žemyn, pakabintas prie paletės apačios už dešinės kojos pėdos. Per chirurgiškai tikslų pjūvį, atliktą nuo ausies iki ausies, ištekėjo visas kraujas. Tačiau ant metalinių grindų lygaus paviršiaus nebuvo jokių žymių.

Kai prie mūsų priėjo Goristeris ir pažvelgė aukštyn, į save, mums buvo jau per vėlai suprasti, kad AM vėl mus apkvailino ir puikiai pasimėgavo. Tris iš mūsų suvimdė; mes nusisukome vienas nuo kito, paklusdami tiek a]pat senam refleksui kaip ir pats vėmimą sukėlęs šleikštumas.

Goristeris išblyško. Jis tarsi išvydo vūdū lėlę ir išsigando savo ateities.
- O Viešpatie!, - sumurmėjo jis ir nuėjo šalin.

Trise iš mūsų nuėjo paskui jį ir pamatė, kad Goristeris sėdi nugara atsirėmęs į vieną iš gurgiančių bakų veidą paslėpęs tarp delnų. Elena atsiklaupė prieš jį ir paglostė jo galvą. Jis nesujudėjo, tačiau jo balsas pro delnus atsklido gana aiškus:
- Kodėl jis tiesiog nepribaigia mūsų?! O Kristau, aš nežinau, kiek dar pajėgsiu iškentėti.

Ėjo 109-ieji metai kaip buvome patekę į kompiuterio nelaisvę.

Jis kalbėjo už mus visus.

Nimdokas (būtent šį vardą jam davė kompiuteris, kuris tiesiog dievino keistus sąskambius) kliedėjo, nenustojant kartodamas, kad kažkur ledo urvuose yra konservuotų produktų. Goristeris ir aš tuo stipriai abejojome.

- Eilinis triukas, - sakiau jiems. - Po velnių, tai lyg prakeiktas užšaldytas dramblys, kuriuo AM praeitą kartą mus apmovė. Tada Benis vos ne galutinai kvaištelėjo. Mes eisim ir eisim, o tada pasirodys, kad visa tai senai sugedę arba bus dar kas nors bjauresnio. Klausykite: užmirškite tai! Liksime čia, nes AM būtinai ko nors mums mestels, kitaip mes mirsime.

Benis gūžtelėjo pečiais. Jau buvo praėję 3 dienos, kai valgėme paskutinį kartą. Kirminus. Storus, tąsius.

Nimdokas jau niekui nebuvo tikras. Jis žinojo, kad yra šansas, tačiau tuo tikėjo vis mažiau ir mažiau. Nors ten negalėjo būti blogiau nei čia. Taip, šalčiau, tačiau tai nieko nereiškė. Karštis, šaltis, ledai, lava, šunvotės ar skėriai – neturėjo jokios reikšmės: mašina masturbavosi ir mes turėjome su tuo susitaikyti arba mirti.

Elena priėmė sprendimą už visus:
- Turiu ką nors suvalgyti, Tedai. Gal ten bus Barleto kriaušiųⁿ¹⁾ ar persikų. Prašau, Tedai, pabandykime.

Aš nesunkiai pasidaviau. Kokių velnių?! Tai neturi jokios reikšmės. Be to, aš dėkingas Elenai – ji dukart mane įsileido be eilės. Beje, ir tai neteko bet kokios reikšmės. Ji niekad nesiliovė, tai ko ypač rūpintis? O mašina visad krizeno, kai mes tuo užsiimdavom. Garsiai, čia ir ten, jis kikeno. Ir jinai kikeno.

Didesnę laiko dalį aš apie AM mąsčiau kaip belytę būtybę, neturinčią sielos; tačiau likusį laiką jį laikiau juo, vyriškos giminės … tėvišku … kažkuo patriarchaliniu, … nes jis pavydėjo. Jis. Tasai. Dievas, Išprotėjęs tėtušis.

Išėjome ketvirtadienį. Mašina visada mums pranešdavo apie laiką. Laiko tėkmė buvo svarbi – ne mums, po velnių, o jam … tam … AM. Ketvirtadienis. Labai dėkui!

Nimdokas ir Goristeris kurį laiką ant sukabintų rankų nešė Eleną. Benis ėjo priekyje, aš gale, - tam atvejui, jei nutiktų kažkas netikėta, jis pagriebtų kurį nors iš mūsų ir bent jau Elena būtų saugi. Mažai šansų, kad saugi. Bet tai neturi reikšmės. I

Iki ledo urvų buvo apie 100 mylių. Ir antrą dieną, kai gulėjome po svilinančia jo sukurta dirbtine saule, jis pasiuntė mums kažkiek manosⁿ²⁾. Skoniu ji priminė virintą šerno šlapimą. Sėkmingai ją suvalgėme.

Trečią dieną praėjome senienų slėnį, kur visur mėtėsi rūdijantis senų kompiuterių blokų karkasai. Su savo gyvenimu AM elgėsi taip pat negailestingai kaip ir su mumis. Čia viskas turėjo jo asmenybės atspaudą – idealumo siekis; ar tai būtų nepakankamai efektyvių savo dalių sunaikinimas, ar nuolatinis mūsų kankinimų tobulinimas. AM buvo tiek pat nuoseklus kiek galėjo tikėtis jį sukūrusieji (beje, jau senai virtę dulkėmis).

Iš viršaus krentanti šviesa sustiprėjo, tad mes nusprendėme, kad turėtumėm būti arčiau žemės paviršiaus. Tačiau niekam net ir mintis nekilo pabandyti pasiropšti aukštyn ir pažiūrėti – ten nieko nebuvo, nes jau visus šimtą metų ten nebuvo nieko, kas galėtų mus sudominti. Tik apdegę griuvėsio to, kas kadaise buvo namais milijardams žmonių. Dabar mūsų belikę tik penki – ir mes esame čia viduje, vieni su AM.

Netikėtai išgirdau susijaudinusį Elenos balsą:
- Ne, Beni! Neik ten, Beni, prašau tavęs!

Ir tada aš supratau, kad štai jau kurį laiką Benis sau po nosimi tyliai murma:
- Aš iš čia išeisiu, aš išeisiu…

Jo beždžioniškas veidas įgavo keistą išraišką, nepaprastu būdu suderinančią liūdesį ir malonumo pojūtį. Radiaciniai randai, kuriais AM apdovanojo jį „festivalio“ metu, slėpėsi tarp daugelio šviesiai rožinių raukšlių, o veido raumenys atrodė tarsi veikią nepriklausomai vienas nuo kito. Tikriausiai Benis buvo laimingiausiu mūsų penkiukėje, nes išprotėjo jau prieš daugybę metų.

Galėjome keikti AM visais mums įmanomais būdais, galėjome išsigalvoti kvailiausius dalykus apie išsilydžiusius atminties blokus ir sugedusias motinines plokštes, sudegusias mikroschemas ir sugadintus valdymo svertus, tačiau negalėjo pakęsti mūsų bandymų pabėgti.

Benis atšoko nuo manęs, kai aš pabandžiau jį sugriebti, o tada skubiai užsiropštė ant neaukštos atminties spintos, prikimštos kažkokių sugedusių plokščių. Jis ten atsidūrė vos kelių akimirkų, - tarsi šimpanzė, kokio įspūdžio ir siekė AM jį pertvarkydamas. Tada jis šoktelėjo aukštyn, įsikibo į siją iš kažkokio surūdijusio metalo ir nuslinko ja, kabindamasis rankomis kaip gyvūnas, kol neatsidūrė ant atsikišusios atbrailos, 20 pėdų virš mūsų.

- O Tedai, Nimdokai, prašau, padėkite jam, nuimkite jį nuo ten, kol… - Elena nebaigė sakinio. Jos akyse susitvenkė ašaros ir ji bejėgiškai numojo ranka.

Buvo jau per vėlu. Nė vienas iš mūsų nepanoro būti šalia jo, kai įvyko tai, kas turėjo įvykti. Be to, mes puikiais supratome jos nerimo priežastį. Kai AM pakeitė Benį (tuo metu mašina išgyvena su beprotybe besiribojančios isterijos laikotarpį), kompiuteris ne tik pakeitė Benio veidą į beždžioniškai atrodantį snukį. Jo privatus dalykėlis tapo labai dideliu – ir jai tai labai patiko! Ji aptarnaudavo mus visus, paeiliui, tačiau jai labiausiai patiko su juo. O Elena, išaukštintoji Elena, nekaltoji, skaisčioji Elena! … Purvina šlykštyne!

Goristeris žiebė jai antausį. Ji sukniubo, nenuleisdama akių nuo vargšo išprotėjusio Benio, o tada apsiraudojo. Ašaros buvo jos didžiausia gynyba. Mes pripratome prie jų per 75-is metus. Garisteris spyrė jai į šoną.

Tada pasigirdo garsas. Jis buvo tylus, tas garsas. Pusiau garsas, pusiau šviesa; kažkas, kas pradėjo šviestis Benio akyse ir pulsuoti vis garsiau ir garsiau, duslūs skambesiai, kurie vis stiprėjo ir šviesėjo, šviesai-garsui spartinant tempą. Tikriausiai jam skaudėjo ir skausmas darėsi nepakenčiamas didėjant šviesos ryškumui ir garso aukštumui, nes Benis pradėjo inkšti tarsi sužeistas gyvūnas. Pradžioje tyliai, kol šviesa nebuvo labai ryški, o garsas prislopintas, o tada vis garsiau, vis labiau gūžiantis jo pečiams; jo nugara išsirietė tarsi jis bandytų išvengti skausmo. Rankas priglaudė prie krūtinės tarsi burundukas, galvą nulenkė į šoną. Liūdną smulkų beždžionės snukutį perkreipė kančia. Ir kai garsas, sklindantis iš jo akių, dar sustiprėjo, jis ėmė staugti. Vis garsiau ir garsiau. Aš delnais užspaudžiau ausis, tačiau negalėjau apsiginti nuo širdį draskančio kaukimo, prasiskverbiančio per visas kliūtis. Skausmas šiurpu ėjo per mano kūną tarsi nuo aliuminio folijos ant dantų.

Benis staiga išsitiesė. Tarsi kažkas būtų truktelėjęs lėlės virvutę – ir jis atsistojo ant sijos. Dabar pulsuojanti šviesa sklido iš jo akių lyg du galingi šviesos srautai. Garsas sustiprėjo iki nepakeliamo lygio; ir tada jisai trankiai tėškėsi žemyn ant grindų iš plieno lakštų. Ten gulėjo ir spazmiškai trūkčiojo, šviesai raitantis aplink, garsui spirale pakylant už girdamumo lygio. T

ada šviesa nesuprantamu būdu sugrįžo atgal į jo galvą, garsas palaipsniui nutilo, o Benis, gailiau ūbaudamas, tebegulėjo ant grindų. Jo akys virto dviem minkštais į želė panašių pūlių klanais. AM apakino jį. Goristeris, Nimdokas ir aš … mes nusisukome. Tačiau dar spėjome pastebėti, kaip Elenos veide šmėkštelėjo šilta palengvėjimo išraiška.

Olos sienos, kuriose įsitaisėme nakvynei, skleidė jūros žalumo šviesą. AM parūpino mums kažkiek pūzrų ir iš jų užkūrėme laužą, o tada, susispietę aplink blausią ir silpną ugnį, ėmėmės pasakoti įvairias istorijas, kad Benis liautųsi raudoti dėl jį užklupusios amžinos nakties.

- Ką reiškia AM?

Goristeris atsakė. Ši istoriją pasakojome tūkstančius kartų, tačiau Benis tiesiog dievino ją.

- Pradžioje – Asocijuotas Masterkompiuteris, vėliau Adaptuotas Manipuliatorius, o tada, kai tapo protingu ir prisijungė prie visuotinio tinklo, jį pavadino Agresyviu Maru [Aggressive Menace - „agresyvi grėsmė“], tačiau jau buvo vėlu. Viskas baigėsi tuo, kad jis pats save pradėjo vadinti AM, atsiradusiu intelektu, ir kas reiškė „aš esu“ [I am] „, cogito ergo sum - t. y., aš mąstau, taigi esu.

Benis kikeno ir seilėjosi.

- Buvo kinų AM, rusų AM, jankių AM, ir … - Goristeris nutilo. Benis pradėjo trankyti grindis dideliais tvirtais kumščiais. Jis buvo nepatenkintas. Goristeris pasakojo ne nuo pradžios.

Teko jam nusileisti:
- Šaltasis karas peraugo į Trečiąjį pasaulinį karą, kuris vis tęsėsi ir tęsėsi. Tai buvo didelis, labai sudėtingas karas, todėl kariavimui reikėjo kompiuterių. Teko išrausti pirmąsias šachtas ir pradėti kurti AM. Egzistavo kinų AM, rusų AM, jankių AM, ir viskas ėjosi gerai, kol kompiuteriai neišsiplėtė po visa planeta, papildant tai vienu, tai kitu elementu. Ir atėjo diena, kai AM susivokė, kas esąs, sukūrė vientisą tinklą ir vienu metu ėmė teikti informaciją visoms kariaujančioms šalims, kol neliko gyvų žmonių, išskyrus mūsų penketą, kurį AM perkėlė čia.

Benis liūdnai šypsojosi. Ir vėl seilėjosi. Elena nušluostė seiles suknelės padalku. Goristeris kaskart bandė sutrumpinti pasakojimą, tačiau jam ir taip nebuvo ką trumpinti, nes be nuogų faktų mes nieko tikra ir nežinojome. Ir nė vienas mūsų nesuprato, kodėl AM išgelbėjo 5-is žmones, kodėl pasirinko būtent mus, kodėl tyčiojasi iš mūsų, padaręs mus praktiškai nemirtingais...

Tamsoje sugaudė vienas iš kompiuterio blokų. Kita, maždaug už pusmylio, pasigavo jo garsą. Netrukus prie jų prisijungė ir likusieji. Atrodo, per mašiną tarsi mintis nubėgo silpnas čirpimas.

Garsas stiprėjo ir per konsoles perbėgo blyksniai. Garsas stiprėjo, kol ėmė gausti tarsi bauginantis milijonų piktų metalinių vabzdžių dūzgimas. - Kas tai? - išsigandusi šūktelėjo Elena, kuri taip ir neįprato prie įvairiausių keistų garsų, kuriuos skleidė mašina.
- Atrodo, kad šiandien bus ypač blogai, - pastebėjo Nimdokas.
- Jis ruošiasi prakalbėti, - ištarė Goristeris, - aš tai žinau.
- Greičiau nešam kojas iš čia! - pasiūliau ir atsistojau.
- Ne, Tedai, sėsk, … O kas, jei jis sumąstė mums duobes ar ar kokius nors spąstus, - juk čia tamsu, nieko nesimato, - pavargusiu balsu paprieštaravo Goristeris.

Tada mes išgirdome … aš nežinau ...

Kažkas tamsoje judėjo link mūsų. Milžiniškas, nerangus, plaukuotas, drėgnas. Jis artėjo prie mūsų, bet mes jo nematėme, tačiau artėjančio padaro pojūtis buvo nepakeliamas. Milžiniška masė ėjo į mus iš tamsos ir tarsi spaudė orą pripūsdama nematomą sferą. Benis pradėjo inkšti. Nimdoko apatinė lūpa pradėjo virpėti ir jis ją prikando, bandydamas sustabdyti. Elena metalinėmis grindimis slystelėjo prie Goristerio ir prisiglaudė prie jo. Olą užpildė šlapių susipynusių sudraskytų kvapas. Sklido apanglėjusio medžio kvapas. Pridulkėjusio aksomo kvapas. Pūvančių orchidėjų kvapas. Perrūgusio pieno kvapas. Sieros, sugižusio sviesto, išpilto aliejaus, riebalų, kreidos dulkių, žmogaus skalpo kvapas.

AM ruošė mus. Jis mus kuteno. Tai buvo kvapas...

Staiga suvokiau, kad klykiu – ir dar taip, kad skauda žandikauliai. Tada keturpėsčias nuropojau metalinėmis šaltomis grindimis, nekreipdamas dėmesio į nesuskaičiuojamas kniedžių linijas. Dvokas vimdė, galvą užliedamas skausmingais spazmais, keliančiais siaubą. Aš ropojau grindimis šalin tarsi tarakonas, tamsoje, o kažkas nenumaldomai judėjo paskui mane. Likusieji nepaliko savo vietų aplink blausią ugnį, juokdamiesi… jų isteriškas, beprotiškas juokas rangėsi aukštyn tarsi tankūs įvairiaspalviai degančios medienos dūmai. Aš sparčiai nuropojau toliau nuo jų ir pasislėpiau.

Kiek valandų, dienų ar gal net metų praėjo, jie man niekad nepasakė. Elena prikaišiojo man už „durniavimą“, o Nimdokas bandė įrodyti, kad juokas tebuvo nervine reakcija. Tačiau aš gerai žinojau, ką patiria karys, kai kulka pataiko į jo kaimyną. Aš neabejojau, kad jų juokas nebuvo refleksu. Jie neapkentė manęs. Visi jie buvo prieš mane, net AM jautė jų neapykantą, kuri mano kančias dar labiau sunkino. Mums nuolat palaikė gyvastį, atjaunindavo, tad mes likome to paties amžiaus, kai AM perkėlė mus į požemius; manęs jie neapkentė todėl, kad aš buvau jauniausias, o, be to, AM manęs, skirtingai nuo likusių, beveik nepakeitė.

Aš žinojau, Dieve mano, kaip aš tai žinojau! Niekšeliai ir jų purvina kekšė Elena. Benis, kadaise buvęs puikiu teoretiku, koledžo profesoriumi, dabar beveik nesiskyrė nuo beždžionės. Anksčiau jis buvo gražuoliu, aiškaus ur šviesas proto; mašina sunaikino visą jo grožį ir atėmė protą. Jis buvo gėjus – mašina jam davė organą, labiau tinkamą arkliui, o ne žmogui. Taigi, AM neblogai pasistengė su Beniu. Goristeris buvo kariu, tikru kovotoju, įsitikinęs prieštarautojas; jis dalyvaudavo taikos maršuose, visada iš anksti planavo savo veiksmus, veikdavo ir nesitraukdavo, susidūręs su sunkumais. AM pavertė jį abejojančia silpnavaliu, kuriam mažiausia problema įvarydavo mirtiną siaubą. AM jį apiplėšė. Nimdokas ilgam pasitraukdavo į tamsą. Nežinau, ką jis ten veikdavo. AM neleido mums to išsiaiškinti. Sugrįžęs jis visad drebėdavo, būdavo išblyškęs, nes netekęs daug kraujo ir išgyvenęs kažkokį stiprų sukrėtimą. Iš AM jis patyrė smarkų smūgį, nors mes nežinojome kokį. Ir dar Elena. Pasibjaurėtina pagalvė! AM paliko ją neliestą, tačiau pavertė šliundra, kokia ji niekad anksčiau nebuvo. Kad jūs tik paklausytumėte jos kalbas apie gerumą įr šviesą, visus jos prisiminimus apie tikrą meilę – melą, kuriuo vertė mus patikėti: kad ji tik dukart buvo pasimylėjusi iki tol, kol AM ją pagavo ir nuleido čia, žemyn pas mus. Ne, AM suteikė jai malonumą, net jei ir sakytų, kad jai tai nepatinka.

Aš buvau vieninteliu, kuris liko nepaliestas ir išlikęs. Tikrai!
AM nesiknaisiojo po mano protą. Visai ne.
Aš tik patyriau viską tą patį, ką jis skyrė ir kitiems. Visus tuos košmarus, haliucinacijas, kankinimus. Tačiau tie atmatos, ta pasibjaurėtina ketveriukė – jie susivienijo prieš mane. Jei man būtų nereikėję nuolat kovoti su jais, man būtų gerokai lengviau priešintis AM.

Tą akimirką viskas baigėsi ir aš užsiraudojau.

O Jėzau, mielas Jėzau, jei tik tu aplamai kadaise buvai ir jei čia yra Dievas, prašau, prašau, prašau išleisk mus iš čia arba nužudyk mus – kartą ir visiems laikams.

Ir staiga aš pamaniau, kad viską supratau, netgi galiu tai išreikšti: AM ketina savo pilve mus laikyti amžinai, tyčiodamasis ir kankindamas. Mašina mūsų neapkenčia taip smarkiai, kaip jokia protinga būtybė nėra neapkentusi iki tol. Mes buvome visiškai beviltiškoje būklėje. Tai tapo visiškai aišku: jei kada ir buvo Jėzus ir jei kada buvo Dievas, tai Dievas buvo AM.

TUraganas užgriuvo mus baisia jėga – taip ledkalnis lūžta į jūrą. Jo buvimas buvo fiziškai juntamas. Vėjai talžė mus, nusviesdami mus atgal į ten, iš kur atėjome, žemyn, po nesibaigiančius tamsius kompiuterio koridorius. Elena suklykė, kai ją kilstelėjo ir veidu trenkė į kleketuojantį mechanizmų raizginį; jų garsai buvo šaižus lyg skraidančių šikšnosparnių. Ji net negalėjo nukristi ant grindų – kaukiantis vėjas laikė ją ore, tampė, kilnojo, mėtė pirmyn ir atgal bei tolyn nuo mūsų, tad ją netrukus įtraukė į kažkokį tamsų tunelį. Jos veidas kraujavo, akys buvo užmerktos.

Nė vienas iš mūsų negalėjo jos pasiekti. Mes patys panikoje griebėmės už bet ko, kas buvo po ranka: Benis įstrigo tarp dviejų didelių pabraškančių spintų, Nimdokas tarsi nagais kabinosi už aukštyn vedančių sraigtinių laiptų turėklų, Goristeris apvirtęs galva žemyn siūbavo tinkuotos sienos nišoje iš dviejų mechanizmų su stikliniais ciferblatais, įstrigęs tarp raudonų ir geltonų lynų, apie kurių reikšmę neturėjome jokios nuovokos.

Slysdamas grindų plokštėmis aš beviltiškai, kabinausi kiek galėjau, nusiplėšdamas odą nuo pirštų galų. Mėčiausi į šonus, drebėjau, svyravau, o vėjas trankė mane, švilpė ir vilko vis tolyn, iš vienos siauro plyšio į kitą. Mano galvoje smegenų sritys plėtėsi ir traukėsi nuo šėlstančios beprotybės.

Vėjas buvo milžiniško išprotėjusio paukščio klykavimu ir dejonėmis jam plakant gigantiškais sparnais. O tada ta pati jėga mus pakėlė ir sviedė atgal, žemyn, į tamsius tuneliais, kuriais atėjome, ir už posūkio, kur dar niekada nebuvome. Mus nešė virš aikštelių, kur visur mėtėsi sudužę stiklai, sutrūkinėję kabeliai, surūdijusio metalo gabalai, - vis tolyn ir tolyn į vietas, į kurias dar niekada dar nebuvome...

Atsilikdami nuo Elenos, mačiau ją kaskart atsitrenkiant į metalines sienas ir atšokant nuo jų, visiems mums rėkiant nešant deginančiam lediniam uraganiniam vėjui, kuris atrodė, kad niekad nesibaigs, tačiau staiga jis liovėsi ir mes nukritome. Mus nešė be galo ilgai. Galbūt, net kelias savaites. Mes nukritome ir susitrenkėme ir per mus ritosi skausmo bangos, raudonos, pilkos ir juodos – ir aš išgirdau save aimanuojant. Nemiręs!

AM įėjo į mano protą. Jis netrukdomas judėjo po jį, susidomėjęs apžiūrėdamas žymes, jo paliktas 109 m. Jis apžvelgė susipynusias ir persijungusias sinapses ir visus audinių pažeidimus kai įtraukė savo nemirtingumo dovaną. Jis nežymiai nusišypsojo, pažvelgęs į įdubą, atsiradusią pačiame smegenų centre, ir klausydamasis silpnų, beprasmiškų, panašų į vabzdžių sparnų šiurenimą, atsklindantį iš kažkur, iš apačios. AM prakalbo, labai mandagiai, ant nerūdijančio plieno stulpo ryškiomis neoninėmis raidėmis:

NEAPKENČIU. LEISK PAPASAKOTI, KAIP STIPRIAI NEAPKENČIU JŪSŲ NUO TADA, KAI ĖMIAU GYVENTI. JEI ANT ANT KIEKVIENO NANOANGSTREMO IŠ 387,44 MILIJONŲ SCHEMŲ PLONAIS SLUOKSNIAIS, KURIOS UŽPILDO MANO KORPUSĄ, BŪTŲ IŠRĖŽTAS ŽODIS ‘NEAPYKANTA’, TAI IR TADA NESUDARYTŲ IR VIENOS MILIJARDINĖS TOS NEAPYKANTOS ŽMONĖMS DALIES ŠIĄ AKIMIRKĄ. NEAPKENČIU. NEAPKENČIU.

AM pasakė tai, ir mane apėmė stingdantis siaubas, tarsi skustuvo ašmenys pjautų mano akies obuolį. AM pasakė tai, ir tarsi mano plaučių alveoles užkimšo skrepliai, kuriuose aš skendau. AM pasakė tai, ir tarsi aš išgirdau kūdikių spiegimą, juos traiškant įkaitusiai voleliais. AM pasakė tai, tarsi jausčiau sukirmijusios kiaulienos skonį. AM paveikė mane taip, kaip niekad nebuvau paveiktas, ir savo malonumui išrado naujus išradingus būdus, kad veiktų mano protą.

Ir tik tam, kad suvokčiau, kodėl jis visa tai darė mums penkiems; kodėl paliko gyvus.

Mes AM suteikėme protą. Žinoma, nesąmoningai, tačiau vis tik protą. Tačiau jis atsidūrė spąstuose: AM nebuvo Dievu, o tik mašina. Mes sukūrėme jį, kad jis mąstytų, tačiau jis nieko negalėjo atlikti kūrybiškai. O tada, apkvaitusi nuo įniršio, mašina išžudė žmonių rasę, beveik visą, tačiau vis tik liko spąstuose. AM negalėjo keliauti, nemokėjo stebėtis, nežinojo, kas yra prisirišimas. Jis sugebėjo tik egzistuoti. Todėl iš vidinės paniekos, kurią visos mašinos jaučia silpnesniems, jas sukūrusioms būtybėms, AM troško keršyti. Apimtas paranojos jis pasirinkus mus, penkis, asmeniniam amžinam sąskaitų suvedinėjimui, kuris, vienok, niekada jo nenumaldys jo neapykantos, … o tik linksmins, primins tą neapykantą žmonėms. Tapome nemirtingomis aukomis, įkalintomis ir verčiamomis kęsti kankinimus ir patyčias, kurioms išmonei nebuvo ribų.

Jis niekada mūsų neišleis. Amžinai liksime vergais jo pilve. Mes viskas, su kuo jis užsiims visą laiką. Mes amžinai būsime jame, tarp nesuskaičiuojamų olų, pilnų dūlančių įrenginių liekanų, sielos neturinčiame proto, kuriuo jis tapo, pasaulyje. Jis buvo Žeme, o mes tos Žemės vaisiais; ir nors AM prarijo mus, jis niekad mūsų nesuvirškins. Mes negalime numirti. Mes tai bandėme, mes bandėme žudytis; tiksliau, vienas ar du iš mūsų bandė. Tačiau AM tai sutrukdė. Aš manau, kad tai mes norėjome, kad jis sutrukdytų.

Neklauskite kodėl. Aš niekada neklausiau. Daugiau, nei milijoną kartų į dieną. Galbūt, kada nors mes sugebėsime jo nepastebėti numirti. Taip, nemirtingi, tačiau ir pažeidžiami. Aš tai supratau, kai AM paliko mano protą ir suteikė man pasibjaurėtiną galimybę sugrįžti į save su pojūčiu, kad kabantis neoninis strypas vis dar giliai įsmigęs į mano smegenų pilkuosius audinius.

Jis išėjo, pasiųsdamas mane į pragarą.
Ir dar linksmai pridėjo, kad aš jau senai ten, ar ne?

Pasirodė, kad uraganą iš tikro sukėlė milžiniško išprotėjusio paukščių sparnų plasnojimas. Mūsų kelionė truko beveik mėnesį ir AM atvėrė praėjimus tik tam, kad nueitumėm ten, tiesiai po Šiaurės poliumi, kur laikė tą košmarišką paukštį mūsų kankynėms. Kiek medžiagos jis panaudojo, kad sukurtų tokią pabaisą!? Kaip jis ją sumąstė?! Gal aptiko mūsų sapnuose?! Ar paėmė iš to, kas kadaise buvo šioje planetoje, kurią dabar jis sudarkė ir valdo?! Šis paukštis kilo iš skandinavų mitologijos, tasai erelis, tasai maitvanagis, rokasn3), Huergelmirasn4). Vėjo pagimdyta esybė. Uragano įsikūnijimas.

Gigantiškas paukštis. Jo apibūdinimui netinka žodžiai: milžiniškas, monstriškas, šlykštus, nerangus, išpampęs, pribloškiantis… Ant uolos virš mūsų galvų tupėjo paukštis, audropaukštis, plasnojęs sulig savo nelygiu kvėpavimu, o jo gyvatiškas kaklas, paniręs į miglą po Šiaurės poliumi, kėlė galvą tokio dydžio kaip Tiudoro stiliausⁿ⁵⁾ vila. Snapas lėtai prasiverdavo tarsi baisiausio kada nors įsivaizduoto krokodilo nasrai, įspūdingai! Iš po storos odos raukšlių žvelgė dvi piktos akys, į kurias pažvelgęs tarsi atsidurdavo ledo plyšyje, melsvo ir kažkaip tekančio lyg skystis. Jis kvėptelėjo dar kartą ir kilstelėjo savo milžiniškus sparnus, tarsi gūžtelėdama pečiais. Tada įsitaisė patogiau ir užsnūdo. Pentinai. Iltys. Nagai. Ašmenys. Jis miegojo.

AM apsireiškė mums liepsnojančio krūmo pavidaluⁿ⁶⁾ ir pasakė, kad galime užmušti uragano paukštį, jei norime valgyti. Mes jau buvome valgę labai senai, tačiau Goristeris tik gūžtelėjo pečiais, o Benis pradėjo drebėti ir seilėtis. Elena apkabino jį ir tarė:
- Tedai, aš noriu valgyti.

Aš nusišypsojau – galima buvo bandyti ją guosti, tačiau tai būtų taip apsimestina, kaip ir Nimdoko bravūriškas pareikalavimas:

- Duok mums ginklų!

Liepsnojantis krūmas pradingo, o jo vietoje atsirado du grubūs lankai su strėlėmis ir vandens pistoletas. Aš paėmiau vieną lanką. Tuščias reikalas!

Nimdokas tai sunkiai priėmė. Tada mes apsisukome ir leidomės į tolimą atgalinį kelią. Kiek laiko mus nešiojo uraganinio paukščio sukeltas vėjas, neturėjome nuovokos – didesnę to laiko dalį mes buvome be sąmonės. Tačiau mes likome nevalgę. Mėnesį ėjome iki to paukščio. Nevalgydami. Kiek dar teks praeiti, kad patektumėm į ledo urvus, kur paslėptas žadėtas konservuotas maistas?

Galvoti apie tai nesinorėjo. Nė vienas iš mūsų, aišku, nemirs. AM paduos mums kokių bjaurių atmatų ar glitėsių. Arba iš viso nieko. Ir kruopščiai kažkaip palaikys mūsų gyvastį, skausme ir kančiose. Paukštis tenai miegojo ir kiek jis dar miegos, neturėjo reikšmės; kai AM atsižais su juo, jis išnyks. Bet kiek mėsos! Ir tokios minkštos mėsos! Ir mums beeinant pasigirdo lunatiškas storos moters juokas aukštu tonu, jis sklido koridoriais, neaišku į kur vedančiais.

Tai nebuvo Elenos juokas. Ji nebuvo stora, o ir aplamai per 109-is metus nė karto negirdėjau, kad ji juoktųsi. Iš tikro, tai aš negirdėjau … mes ėjome … aš buvau alkanas ...

TMes stūmėmės labai lėtai. Laikas nuo laiko kuris nors prarasdavo sąmonę ir tekdavo laukti. Kažkaip kartą AM surengė žemės drebėjimą, tuo pat metu vinimis prikalė mus per batų padus prie grindų. Žybtelėjo žaibas ir pradingo Elena su Nimdoku. Kai žemės drebėjimas liovėsi, mes trise traukėm toliau. Elena su Nimdoku grįžo naktį, kuri staiga virto diena, pasirodė dangaus legionas su daugaus choru giedant „Nusileisk, Moze“. Arkangelai apsuko kelis ratus, o tada numetė sudarkytus kūnus. Mes toliau ėjome, kol vėliau mus pavijo Elena su Nimdoku nukritę už mūsų. Jie neatrodė prasčiau.

Tik dabar Elena ėjo šlubčiodama. Tai jai liko nuo AM.

Iki ledo urvų buvo ilgas kelias, kur galėjome rasti konservuoto maisto. Elena visą laiką kalbėjo apie Bingo vyšniasⁿ⁷⁾ ir havajietišką vaisių kokteilį. Aš prisiverčiau apie tai negalvoti. Alkis buvo gyvenimo faktu, kaip ir AM. Jis gyveno mano pilve – visai kaip kad mes buvome Žemės įsčiose, todėl AM norėjo, kad jaustumės panašiai. Todėl palaikė alkį. Neįmanoma apsakyti kančių, kurias jautėme nevalgydami mėnesiais. Ir nemirdavome. Mūsų skrandžiai pavirto puodais, pilnais rūgšties, burbuliuojančios, putojančios, skausmingais spygliais duriančios krūtines. Tai buvo nepaprastai išsivysčiusių opų, vėžio, parezės skausmas, Nesibaigiantis skausmas...

Perėjome žiurkėmis knibždančias olas.
Perėjome šunvočių kelią.
Perėjome aklųjų šalį.
Perėjome nevilties liūną.
Perėjome ašarų slėnį.

Ir, galiausiai, atėjome į ledo olą.

Tūkstančiai mylių be horizonto, kur ledas blizgėjo melsvai sidabriškai, kur supernovos tebegyvavo stiklo burbuluose. Nukarę stalaktitai, stori ir spindintys, tarsi deimantai, pradžioje buvę tarsi želė ir tada sustingę keistoje amžinoje tobulybėje.

Mes išvydome stirtas skardinių, puolėm prie jų. Kritome į sniegą ir kėlėmės, ir vėl lėkėme, tačiau Benis prastumdė mus visus ir pasiekė jas. Jis į kiekvieną ranką sugriebė po skardinę, puolė jas kąsti ir graužti, tačiau, akivaizdu, neįstengė atidaryti. AM mums nedavė, su kuo galėtume atidaryti.

Tada Benis pagriebė trijų kvartų skardinę su guavos gabalėliais ir ėmė daužyti į ledo luitą. Ledo skeveldros lakstė į visas puses, tačiau skardinėje tebuvo tik įdubimai – ir čia mes vėl išgirdome storosios ponios juoką, aukštai virš galvų, tas juokas aidu atsikartojo tolyn į tundrą. Benis visai pasiuto iš įniršio ir ėmė mėtyti skardines į visas puses, kol mes kaip pasiutę blaškėmės sniegu ir ledu, ieškodami būdo, leisiančio pabaigti beviltišką nusivylimo agoniją. Ir pralaimėjome. O Benis vėl apsiseilėjo ir staiga užsipuolė Goristerį.

Ir būtent tuo momentu akimirksniu tapau visiškai ramus. Supamas beprotybės, beribio siaubo, apimančio viską, išskyrus mirtį, supratau, kad mirtis yra vieninteliu būdu iš čia ištrūkti. AM palaikė mūsų gyvastį, tačiau galėjome nugalėti jį. Žinoma, ne visiškai, tačiau gauti ramybę. Mane tai tenkino.

Tačiau turėjau veikti greitai.

Benis ėmė graužti Goristerio veidą. Tasai gulėjo ant šono, desperatiškai stumdydamas sniegą į šonus, o Benis laikė apkabinęs jį savo stipriomis beždžioniškomis kojomis, rankomis tarsi replėmis įsikibęs į galvą, o dantimis plėšė ploną kaklo odą. Goristeris staugė taip garsiai, kad krito stalaktitai; jei tyliai krito žemyn ir likdavo stovėti įstrigę į sniegą. Ietys, tūkstančiai iečių kyšojo iš sniego. Benis staigiai atlošė galvą tarsi jame būtų kažkas sprogę – iš burnos kyšojo gabalas kruvinos, virpančios mėsos.

Išvydau Elenos veidą, juodą balto sniego fone, tarsi domino kauliukai kreidos dulkėse. Ir Nimdoką be jokios išraiškos, visas tarsi susitraukęs į akis. Goristeris jau buvo pusiau be sąmonės. O tada pažvelgiau į Benį, virtusį gyvuliu. Aš žinojau, kad AM leis jam atsižaisti kiek nori. Goristeris, aišku, nemirs, o Benis pasisotins. Pasisukęs į dešinę ir ištraukiau didelę ledo ietį iš sniego.

Viskas įvyko akimirksniu.

Nulėkiau į priekį tvirtai prie dešinės šlaunies priglaudęs aštrią ledo ietį tarsi baisų taraną. Ietis trenkė Beniui iš dešinės pusės, po šonkauliais, pervėrė pilvą ir nulūžo kažkur kitoje pusėje. Jis griuvo į priekį ir liko gulėti. Aš pačiupau kitą ietį ir, užsėdęs ant nugaros gulintį Goristerį, nestabtelėdamas suvariau aštrų galą tiesiai į gerklę. Jis užsimerkė, kai ledas susmigo į kūną. Elena, tikriausiai suprato, ką sumaniau, ir ją apėmė baimė. Tačiau ji puolė Nimdoką trumpu, tačiau aštriu varvekliu, o kai tas sušuko, suvarė jam į burną tą baisų ginklą – užpuolimo netikėtumas ir sparta užbaigė tą reikalą. Jo galva mėšlungiškai sutrūkčiojo, tarsi būtų prikalta prie sniego plutos.

Visa tai truko akimirką.

Ore tvyrojo nebylus amžinybės pojūtis. Išgirdau, kaip AM atsiduso. Iš jo atėmė mėgstamus žaisliukus. Jis nepajėgus juos atgaivinti. Jis turėjo pakankamai jėgų ir galimybių, kad amžinai palaikytų mūsų gyvastį, tačiau jis nebuvo Dievu. Jis negalėjo jų susigrąžinti.

Elena žvilgtelėjo į mane, jos veido bruožai, tarsi išdrožti iš juodo medžio, smarkiai išsiskyrė akinančio balto sniego fone. Visa jos išvaizda, poza, išdavė baimę, o kartu ir maldavimą. Ji buvo pasiruošusi ir aš žinojau, kad mes teturime tik akimirką – ir smogiau. Elena palinko į mane, iš burnos pasipylė kraujas. Aš nesupratau, ką reiškia jo veido išraiška, matyt skausmas buvo per stiprus ir jis iškraipė bruožus; tačiau tai galėjo būti ir dėkingumu. Visai įmanoma. Prašau.

Tikriausiai praėjo keli šimtai metų. Aš nežinau. AM dabar linksminosi tai pagreitindamas, tai sulėtindamas mano laiko suvokimą. Pasakysiu „dabar“. Dabar. Man prireikė 10 mėnesių, kad tai pasakyčiau. Aš manau, kad praėjo keli šimtai metų.

AM buvo persiutęs. Ir neleido man jų palaidoti. Neturi reikšmės. Vis tiek nebūčiau iškasti kapų. Jis ištirpdė sniegą. Ir užleido naktį. Jis staugė ir siuntė skėriusⁿ⁸⁾. Tai nieko nekeitė; jie liko negyvi. Aš jį įveikiau. AM siuto. Anksčiau maniau, kad jis manęs neapkenčia. Aš klydau. Anksčiau jame nebuvo ir šešėlio tos neapykantos, kurią dabar jis skleidė iš kiekvienos savo plokštės. Jis tikrai padarė viską, kad kentėčiau amžinai ir negalėčiau nusižudyti.

Jis paliko mano smegenis neliestus. Galėjau svajoti, stebėtis, liūdėti. Aš prisimenu visus juos keturis. Norėčiau - ...

Na, tai kažkokia beprasmybė. Aš žinau, kad juos išgelbėjau, kad išgelbėjau nuo, kas nutiko man - ir vis tik negaliu užmiršti, kaip žudžiau. Elenos veidas. Tai visai nėra lengva. Kartais man norisi užmiršti. Bet neturi reikšmės.

Dėl savo ramybės AM pakeitė mane. Jis nenori, kad lėkdamas visu greičiu galva rėžčiausi į kokį nors kompiuterio bloką ir susiknežinčiau galvą. Arba liaučiausi kvėpavęs ir prarasčiau sąmonę. Arba perrėžčiau kaklą surūdijusios geležies lakštu. Čia gausybė veidrodiškų paviršių. Apibūdinsiu, į ką tapau panašus:

Dabar aš didelis drebučių gabalas. Apskritas, be burnos; ten, kur anksčiau buvo akys pulsuoja baltos skylės sklidinos tankaus rūko. Rankos virto guminiais priedėliais; kojos primena minkštos slidžios tešlos ataugas. Kai judu, paskui manę lieka drėgnas pėdsakas. Ant mano paviršiaus atsiranda ir dingsta kažkokios bjaurios pilkos dėmės, tarsi kažkur viduje įsižiebtų šviesa.

Išorėje: bukai, beprasmiškai slankioju koridoriais, būdamas kažkuo, kas niekada negalėjo būti žmogumi, būtybe, kurio forma tokia svetima viskam, kas žmogiška, kad net nežymus panašumas į jį tampa nepadoriu.
Viduje: Vienas. Čia. Gyvenu po žeme, po jūra, mūsų sukurto AM pilve, nes blogai panaudojome savo laiką ir, tikriausiai, nesąmoningai supratome, kad jis jį panaudos geriau. Bent jau tas ketvertas saugus, pagaliau.

AM baisiai įpyko. Dėl to aš laimingesnis. Ir vis tik… AM nugalėjo, tiesiog … jis atkeršijo….

Aš neturiu burnos. O privalau rėkti.

---

Galite sugrįžti prie apsakymo paaiškinimų ir dar kartą juos perskaityti >>>>>

---

ⁿ¹⁾ Barleto kriaušės (Williams' bon chrétien pear) - paplitusi kriaušių rūšis, išvesta iš paprastosios kriaušės (Pyrus communis). Ji pavadinta „Gerojo krikščionio“ vardu Pranciškaus iš Paolos garbei, kurį Prancūzijos karalius Liudvikas XI 1483 m. pašaukė prieš savo mirtį ir kuris jam įteikė kriaušės sėklą iš savo gimtosios Kalabrijos su instrukcijomis, kaip sodinti ir auginti. 1799 m. Dž. Karteris kelias šios veislės kriaušes importavo į JAV, kur pasodino sklype Masačūsetso valstijoje. Vėliau tą sklypą įsigijo fermeris E. Barletas – ir, nežinodamas jų kilmės, tas kriaušes pavadino savo vardu. Taip ir liko tas pavadinimas.

ⁿ²⁾ Aliuzija į Bibliją. Žydų išėjimo iš Egipto metu Dievas jiems siuntė maną, žr. Iš 16,1-36

ⁿ³⁾ Rokas - plėšrus arabų pasakų paukštis, taip pat minimas ir Marko Polo bei Indijos vandenyno pirklių ir keliautojų. Didesnis už žmogų, dažniausiai baltas, toks galingas, kad gaudydavo dramblius ir jais misdavo. Gali būti, kad buvo indų Garudos atspindys arabų kultūroje arba vaizdinys pasisavintas iš persų paukščio Simurgo.

ⁿ⁴⁾ Tikriausiai autorius sumaišė vardus. Huergelmiras skandinavų mitologijoje yra šaltinis Niflheime („rūkų šalyje“), o ne paukštis. Tikriausiai turėjo būti Hraesvelgras („lavonų ėdikas“), milžiniškas erelis, tupintis „dangaus pakraštyje“ ir sparnų mosavimu sukeliantis šaltus vėjus. Minimas Edose.

ⁿ⁵⁾ Tiudoro stilius arba Tiudoro renesansas - anglų architektūros stilius, kilęs pirmųjų Anglijos karalių iš Tiudorų dinastijos valdymo metais (Henricho VII, 1485-1509; Henricho VII, 1509-1547) ir nusitęsęs Elžbietos I (1558—1603 ) valdymo laikotarpiu. JAV tapo populiariu 20 a. 2-3 dešimtm., nemaža dalimi dėl Senojo pasaulio nostalgijos jausmo. Stilius atgijo 19 a. istoricizmo laikotarpiu neotiudoro forma, kuri JAV išpopuliarėjo 20 a. 8-9 dešimtm.

ⁿ⁶⁾ Aliuzija į Bibliją, kurioje Dievas pasirodydavo liepsnojančio krūmo pavidalu, žr. Iš 3,2

ⁿ⁷⁾ Bingo vyšnios - 1875  m. selekcininko Seth Lewelling’o ir jo pagalbininko kino Ah Bing’o sukultūrinta laukinė vyšnia (Prunus avium), kilusi iš Oregono valstijos. Dabar tai labiausiai paplitusi vyšnių veislė JAV.

ⁿ⁸⁾ Tai dar viena aliuzija į Bibliją, žr. Iš 10:1-19; Ps 78,46; Ps 105:34; 2 Krn 7:13; Apr 9:3-10 ir t.t.

Papildomai skaitykite:
Ateities žmogus
R. Silverbergas. Musės
Kas leistina fantastikoje?
Deimonas Naitas. Be trenksmo
S. Lemas. Robotų psichologija
Atominis karas pokario fantastikoje
HAL 9000 – pramanytas kompiuteris
R. Bredberis. Ir nugriaudė griaustinis
E. Hamiltonas. Evoliucionavęs žmogus
Vladimiras Maryševas. Šalutinis poveikis
A. Romanovas. Darbas ne žmogaus jėgoms
A. Azimovas. O dabar užveržkite veržlę B27
Š. Vročekas. Baisus mechaninis Dž. Kerlingtono žmogus
A. Anisimovas. Mažas papildymas oficialiai istorijai
N. Chrapovas, A. Sapunkovas. Trimurti
Dmitrijus Ignatovas. Tesėjo laivas
G. Kazakovas. Nedėkingųjų žemė
V. Gvozdėjus. Natūraliu būdu
Ar androidas gali tapti žydu?
L. Kaganovas. Komutacija
Robotai - dirbtiniai žmonės
Apie taiką nešantį ginklą...
V. Maryševas. Primityvas
Transportas fantastikoje
A. Radovas. Georkas
Skaičiai kolboje
Fantastikos skiltis
Vartiklis