E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys  

Apie autorių >>>>>
Apysakos „Pavasariniai vandenys“ pristatymas >>>>>

Pradžia  |  2 dalis  |   

2 dalis. Kova už gyvenimą

Čia aš kategoriškai pareiškiu, kad ir mintyse neturėjau noro apjuodinti arba apšmeižti ką nors: nors visa, apie ką rašau, paimta iš mano paties gyvenimo sandėlio ir su retomis išimtimis visi aprašyti veikėjai ir įvykiai – stebėjimų ir gyvenimo patirties rezultatas, ir vis tik ėmiausi visų priemonių, pakeitęs aplinkybes, išorę, būdo bruožus, kad padaryčiau juos maksimaliai neatpažįstamus, ir jei kartais tos taisyklės nesilaikoma, tai tik tais atvejais, kai pastebėtas trūkumas toks nereikšmingas, kad dėl to nieko ir pats veikėjas, ir bet kuris skaitytojas galės vien linksmai pasijuokti.
Henris Fildingas

1.

Skripsas O‘Neilas ieškojo darbo. Jis ėjo gatvele nuo užkandinės pro Mak-Karti kirpyklą. Jis nusprendė neužsukti į saloną, kuris, kaip ir anksčiau, viliojo šiluma ir jaukumu. Dabar Skripsui buvo reikalingas tik darbas. Už kirpyklos jis pasuko už kampo ir atsidūrė centrinėje Petoski gatvėje. Gatvė buvo graži ir plati, su namų iš plytų ir presuoto akmens abiejose pusėse. Pačiame gatvės gale buvo siurblių gamykla. Priėjęs prie jos vartų, Skripsas neryžtingai stabtelėjo. Nejaugi tai ir yra siurblių fabrikas? Ir tai buvo tiesa, siurbliai eile stovėjo tiesiai ant sniego kieme, o darbininkai juos apipildinėjo vandeniu iš kibirų, kad metalas pasidengtų ledo plutele, kuri juos apsaugos nuo žiemos vėjų ne blogiau už bet kokius dažus. O gal tai visai ne siurbliai? Šie verslininkai, oi kokie gudrūs!

- Klausyk, - jis pašaukė vieną iš darbininkų, kuris vandeniu liejo naują, nepatenkintai pablykčiojantį siurblį ant sniego. – Ar tai ir yra siurbliai?
- Laikui bėgant jais taps, - atsakė darbininkas.

Skripsas priėjo prie durų ir perskaitė skelbimą:

PAŠALINIAMS ĮEITI DRAUDŽIAMA!
(PAŠALINIS – TAI TU)

- Argi aš pašalinis? – suabejojo Skripsas. Jis pasibeldė ir įėjo. - Norėčiau pakalbėti su valdytoju, - pasakė jis, sustojęs viduryje silpnai apšviestos patalpos.

Per jį praeidavo darbininkai, ant pečių nešantys naujutėlaičius siurblius. Jis girdėjo, kaip jie kažką dainavo užčiaupta burna. Niūriai blykčiojo nupoliruotos siurblių rankenos. Galiausiai prie jo priėjo neaukštas vyriškis. Jis buvo puikios figūros, plačių pečių ir liūdnoka šypsena.

- Ar tai jūs klausėte valdytojo?
- Taip, sere.
- Aš meistras. Kaip pasakysiu, taip ir bus.
- Ar galite įdarbinti ir atleisti? – paklausė Skripsas.
- Ir tai, ir kita, - kaip nusispjauti.
- Aš ieškau darbo.
- Ar turi patirties?
- Tik ne siurblių srityje.
- Gerai, - pasakė meistras, - skirsime į padieninį darbą. – Ei, Jodži, - pašaukė vieną netoliese stovėjusį darbininką, kuris žiūrėjo pro langą, - parodyk šiam naujokui, kur numesti šmūtkes ir kaip čia orientuotis. – Meistras permetė Skripsą žvilgsniu. – Aš australas, - pasakė jis. – Tikiuos, jums čia patiks.

Jis nuėjo.
Vyras, kurį vadino Jodžiu Džonsonu, atsisuko nuo lango ir priėjo prie Skripso:
- Džiaugiuos susipažindindamas, - pasakė jis.

Jo figūra buvo tvirta, dailiai sudėta. Tokie vaikinai dažnokai sutinkami mūsų laikais. Atrodo, kad ir jį buvo pataršęs gyvenimas.

- Jūsų meistas yra pirmasis australas, su kuriuo susipažinau, - pasakė Skripsas.
- O, jis visai ne australas, - pasakė Jodžis, - tiesiog kartą fronte jm teko kariauti kartu su jais,kas jam padarė neišdildomą įspūdį.
- Jūs kariavote? – paklausė Skripsas.
- Taip, - atsakė Jodžis Džonsonas, - buvau pirmuoju, išėjusi į frontą iš „Kadilako“.
- Jums, tikriausiai, teko daug ką patirti?
- Karas daug ką išmokė, - atsakė Jodžis. – Einam, parodysiu gamybą.

Skripsas nusekė paskui Džonsoną, kuris jam aprodė siurblių fabriką. Patalpose buvo tamsu ir labai šilta. Darbininkai, išsirengę iki pusės, ėmė siurbius milžiniškomis replėmis priklausomai nuo to, kaip jie buvo atnešami į cechą begalinės konvejerio juostos. Broką atmesdavo, o geri siurbliai keliavo ant kitos juostos, kuri bėgo į vėsinimo kamerą. Kita darbininkų grupė – daugiausia indėnai – dirbo vos pridengę nuogybę: jie daužė brokuotus siurblius sunkiais kūjais ir iškart perlydydavo juos supildami į formas kirviams, vagonų ašims, kulkoms ir kitiems šalutiniams stambios siurblių gamyklos produktams. Kaip pastebėjo Jodžis, niekas nepradingdavo. Keli indėnų berniūkščiai įsikūrė pačiame didelio kalvės cecho kampe. Dainuodami senovines savo genties dainas, jie galando skeveldras, likusias po siurblių lydymo, iš jų gamindami saugių skustuvų ašmenis.

- Jie dirba nuogi, pasakė Jodžis, - pereinamajame juos apieško. Pasutaiko, kad jie ant savęs slepia ašenis ir juos perduoda kontrabandininkams.
- Matyt, padaro didelį nuostolį, - tarstelėjo Skripsas.
- O ne, - atsakė Jodžis, - beveik visi pakliūva.

Viršuje, atskirame kambaryje, dirbo du senukai. Jodžis pravėrė duris. Vienas senukų nepatenkintai pažvelgė pro akinių metalinių rėmelių viršų ir susiraukė.

- Nekelk skersvėjo, - tarė jis.
- Uždaryk duris, - riktelėjo kitas aukštu, besiskundžiančiu, visai senukišku balsu. - Tai rankinio darbo meistrai, - paaiškino Jodžis. – Jie gamina visus siurblius, kuriuos firma siunčia į tarptautinius konkursus. Prisimeni mūsų „Peerless Pounder“? Jis užėmė pirrmą vietą tarp siurblių Italijoje, ten gi dar buvo užmuštas ir Frenkas Dausonas1).
- Apie tai skaičiau laikraščiuose.
- Misteris Borrow, tasai, kuris pačiame kampe, jį pagamino savo rankomis, - pasakė Jodžis.
- Aš jį išrėžiau iš plieno štai šiuo peiliu, - misteris Borrow man parodė trumpą ir aštrų, tarsi skustuvas, peilį. – Tai užėmė beveik 18 mėn.
- „Peerless Pounder“ buvo surblių karaliumi, nieko nepasakysi, - pasakė žemas seniokas aukštu balsu. – Tačiau dabar darom tokį, kuris nušluostys nosį visiems užsieniečiams, pasakyk Henri.
- Visiškai teisingai, misteri Šou, - pasakė Jodžis ir pusbalsiu pridūrė: - Šis – didžiausias siurblių meistras iš dabar gyvenančių.
- Eitumėt sau, berniukai, ir netrukdytumėte dirbti, - tarė misteris Borrow. Jo rėžtuvas lygiai slinko metalu, o nusilpę rankos tarp smūgių nežymiai virpėjo.
- Tegu vaikinai pažiūri, - atsiliepė misteris Šou. – Iš kur atvykai, vaikine?
- Aš ką tik iš Manselonos, - atsakė Skripsas. – Mane pametė žmona.
- Rasi kitą, menka problema, - pasakė misteris Šou. – Tu dailus, mielasis. Tačiau paklausyk mano patarimo ir pagyvenk savo malonumui. Be žmonos vis tiek geriau nei su bloga.
- Na nesakyk, Henri, - įsiterpė Borrow savo spigiu balsu, - šiais laikais bet kuri žmona pravers.
- Paklausyk manęs, vaikine, ir nesiskubink. Šįkart išsirink geresnę.
- Henris tuo klausimu pūdą druskos suėdė, - pasakė misteris Borrow. – Jis tai jau žino, kas kaip, - ir pratrūko aukštu, panašiu į kudakavimą, juoku.

Misteris Šou nuraudo.
- Eikite, vaikinai, eikite, netrukdykite, - pasakė jis. – Man su Henriu dar darbo iki kaklo.
- Džiaugiuosi susipažinęs su jumis, - pasakė Skripsas.
- Einam, - tarė Jodžis, - man reikia greičiau tave paskirti, o tai gausiu velnių nuo meistro.

Skripsą paskyrė į stūmoklių cechą prisukinėti veržlių. Ten jis dirbo beveik metus. Kartais jam atrodė, kad tai laimingiausi metai jo gyvenime, kartais vis tik primindavę kažkokį košmarą. Bjaurų nakties košmarą. Galiausiai jam darbas ėmė netgi patikti, bet kitais atžvilgiais jis jo neapkentė. Bet kol tai suprato, praėjo metai. Jis tebesukiojo stūmoklių veržles. Tačiau per tuos metus jam nutiko keistų dalykų. Jis dažnai apie juos galvojo. Ir kai jis apie juos galvojo sukiodamas veržles, dabar jau beveik automatiškai, girdėjo juoką, atsklindantį iš apačios, iš ten, kur mažieji indėnai štapavo tai, kam buvo lemta tapti skustuvų ašmenimis. Ir kai jis tai girdėjo, kažkas kilo jo gerklėje ir pradėdavo dusinti.

2.

Tą patį vakarą po pirmos darbo dienos siurblių fabrike, dienos, kuriai buvo lemta tęstis visus metus, tokios niūrios, kokia niūria tegali būti stūmoklių gamyba. Skripsas užsuko į žinomą užkandinę. Visą dieną jam teko slėpti savo paukštį. Kažkas jam sufleravo, kad siurblių fabrikas ne pati geriausia vieta jam. Negali sakyti, kad jis jautėsi labai patogiai su paukščiu užantyje, nors jis ir bandė ją įtaisyti patogiau ir net marškiniuose padarė nedilę skylutę, per kurią draugužis galėjo iškišti snapą ir įkvėpti šviežio oro. Dabar darbo diena jau baigėsi, ir Skripsas ėjo į užkandinę. Jis ėjo į susitikimą su svetinga padavėja. Tačiau kas ji jam? Ir kas nutiko jai Paryžiuje? Jis būtinai turi išssiaiškinti tą istoriją. Jodžis Džonsonas buvo Paryžiuje. Reikia jį pakalbinti. Pabandyti kažką ištraukti iš Jodžio. Tokių dalykų Skripso mokyti nereikia.

Skripsas neskubėdamas ėjo Petoski gatvėmis į užkandinę. Priėjęs prie uosto, jis stabtelėjo ir pasigėrėjo saulėlydžiu virš užšalusio ežero ir virš bangolaužių pakibusiais rožiniais ledokšniais. Jam norėjosi pakviesti Jodžį Džonsoną pavakarieniauti kartu, tačiau neišdrįso. Ne dabar. Jį būtinai pasikvies. Su tokiu žmogumi kaip Jodžis Džonsonas skubėti nereikia. Kas tasai Džonsonas? Ar tiesa, kad jis buvo kare? Ko jis ten išmoko? Ar buvo pirmuoju, kuris į frontą išėjo iš „Kadilako“? O ir kur tas „Kadilakas“? Laikas parodys.

Skripsas O‘Neilas atidarė duris ir užėjo į užkandinę. Pagyvenusi padavėja sėdėjo ant kėdės ir skaitė užsieninį „Manchester Guardian2)“ numerį. Pastebėjusi Skripsą, ji atsistojo ir laikraštį bei savo senus, metaliniais rėmeliais akinius padėjo ant kasos.

- Labas vakaras, - ji tarė paprastai, - gerai, kad TU grįžai.

Kažkas virptelėjo Skripso sieloje. Kažkoks naujas, dar nepatirtas jausmas.

- Dirbau visą dieną, - pasakė jis ir pažvelgė jai į akis, - dėl TAVĘS.
- Kaip tai puiku! – pasakė ji ir sumišusi nusišypsojo. – Aš irgi dirbau visa dieną… dėl TAVĘS.

Ašaros pritvinko Skripso akyse. Vėl kažkoks nežinomas jausmas. Jis ištiesė jai ranką, ir ji ramiai, jausdama savo vertę, nuleido savąją į jo delną.

- Tu mano moteris, - tarė jis ir pamatė, kaip jo akyse sužibo ašaros.
- Tu mano vyriškis, - pasakė ji.
- Aš kartoju: tu mano moteris, - didžiuodamasis ištarė Skripsas. Viduje jo kažkas trūko, ir jis pajuto, kad yra pasirengęs apsiverkti.
- Tegu tai būna mūsų vedybų ceremonija, - pasakė pagyvenusi padavėja.

Skripsas suspaudė jai delną ir paprastai ištarė:
- Tu mano.
- Tu mano vyras ir net daugiau nei vyras, - ji žvelgė jam į akis. – Tu man – visa Amerika.
- Imkim ir išeikim, - sakė Skripsas.
- Tavo paukštis su tavimi? – paklausė padavėja. Ji nusijuosė prijuostę ir sulankstė „Manchester Guardian“ numerį. – Aš pasiimsiu „Guardian“, jei neprieštarauji, - pasakė ji ir suvyniojo į prijuostę, - nespėjau perskaityti šio numerio.
- Man labai patinka „Guardian“, - pasakė Skripsas, - mūsų namuose nepripažino kitų laikraščių. Tėvas visad buvo Gledstouno3) gerbėjas.
- O maniškis su juo mokėsi Itone, - sakė pagyvenusi padavėja. – Štai aš ir pasiruošusi.

Ji greitai apsivilko paltą, įsidėjo akinius ir prijuostę į seną safjaninę rankinę ir nuo stalo pasiėmė „Manchester Guardian“.

- Neturi skrybėlės? – paklausė Skripsas.
- Ne.
- Aš būtinai nupirksiu, - švelniai pažadėjo jis.
- Tai bus tavo vestuvinė dovana, - pasakė pagyvenusi padavėja ir jos akyse vėl sužibo ašaros.
- O dabar einam, - pasakė Skripsas.

Pagyvenusi padavėja apėjo barą, ir jiedu, susikabinę rankomis, išėjo į gatvę, šaltą šiaurietišką vakarą.

3.

Po pusvalandžio Skripsas ir pagyvenusi padavėja į užkandinę grįžo jau vyras ir žmona. Užkandinė nepasikeitė. Kaip ir anksčiau, ant ilgo baro stovėjo druskinės, cukrinės, ketčupo ir padažo buteliukai. Virtuvės langelis buvo nuleistas. Už baro stovėjo pamaininė – linksma blondinė balta prijuoste. Prie pačios sienos, ant aukštos taburetės, įkišęs nosį į kažkokį Detroito laikraštį, sėdėjo komivojažeris. Jis užsakė bifšteksą su smulkiai pjaustytomis bulvėmis. Kažkas nepaaiškinamo nutiko Skripso ir pagyvenusios padavėjos gyvenime, ir dabar jie labai užsimanė valgyti.

Pagyvenusi padavėja ir Skripsas žiūrėjo vienas į kitą neatitraukdami akių. Komivojažeris skaitė savo laikraštį ir laikas nuo laiko ketčupu apšlakstydavo keptas bulves. Mendi, antroji padavėja, iškrakmolyta balta prijuoste, stovėjo už baro. Užkandinės langai buvo sukaustyti šalčio nėriniais, ir nuo to patalpoje buvo šilčiau ir jaukiau. Skripso paukštis įsitaisė ant baro ir valėsi plunksneles.

- O, jūs jau grįžote, - tarė Mendi, - o virėjas sakė, kad išėjote visai nakčiai.

Pagyvenusi padavėja pažvelgė į Mendi. Jos akyse tvisko džiaugsmas, balsas tapo ramesnis, o tembras minkštesnis ir turtingesnis.

- Mes dabar vyras ir žmona, - pasakė ji švelniai. – Mes ką tik susituokėme. Skripsai, mielasis, ką valgysi vakarienei.
- Nežinau, - atsakė Skripsas. Jis jautėsi šiek tiek ne savo lėkštėje. Kažko neramu buvo jo širdyje.
- Iš tavęs tikriausiai užteks pupų, - sakė pagyvenusi padavėja, dabar tapusi jo žmona. Komivojažeris atsitraukė nuo laikraščio ir pažvelgė į Skripsą. Skripsas pastebėjo, kad jisai skaitė „Detroite News4)“. Tai buvo vienas geriausių Detroito laikraščių.
- Jūsų labai geras laikraštis, Skripsas kreipėsi į komivojažerį.
- Taip, čia visada įdomios naujienos. O jums, atrodo, medaus mėnuo?
- Taip, - atsakė misis Skrips, - mes dabar vyras ir žmona.
- Ką gi, - pasakė komivojažeris, tai nuostabu; aš irgi vedęs.
- Tikrai? – tarė Skripsas. – mano žmona mane metė. Tai buvo Manselone.
- Užteks apie tai, mielasis, - pertraukė misis Skrips. – Tu jau tiek kartų pasakojai.
- Gerai, brangioji, - sutiko Skripsas. Jis jautė kažkokį nepasitikėjimą. Kažkokia abejonė virpėjo po širdimi ir nedavė ramybės. Jis pažiūrėjo į padavėją, kurią vadino Mendi, į jos tvirtą, pilną jėgų kūną ir naujutę, iškrakmolintą prijuostę. Jis žiūrėjo į jos rankas, lengvai nudirbančias padavėjos darbą.
- Pabandykite bifšteksą su keptomis bulvėmis, - pasiūlė komivojažeris, - jiems tai gerai pavyksta.
- Ar tau užsakyti, brangioji? – į žmoną kreipėsi Skripsas.
- Aš paimsiu tik stiklinę pieno ir krekerių, - pasakė pagyvenusi misis Skrips. – Tu nekreipk dėmesio, imk ką nori.
- Prašau, tavo pienas ir krekeriai, Diana, - pasakė Mendi ir pastatė pieną ant baro. – Ar norite bifštekso, sere?
- Taip, - atsakė Skripsas, ir vėl kažkas neramiai sujudo po širdimi.
- Stipriai iškeptą ar su krauju?
- Su krauju, prašau.

Padavėjo pasisuko, kilstelėjo langelį ir šūktelėjo:
- Vieną bifšteksą su krauju!
- Ačiū, - pasakė Skripsas. Jis neatitraukė akių nuo padavėjos Mendi. Kažkas joje buvo, toje merginoje. Gal toji savotiška maniera kalbėti, kaip ir jo naujosios žmonos. Tai buvo pirmas dalykas, kuris jį traukė prie jos. Tai ir jos paslaptinga praeitis. Anglija – „ežerų šalis“. Skripsas, keliavęs po „ežerų šalį“ bei po Vudsvorto paauksuotus laukus, apaugusius balkšvai gelsvais narcizais; Vindermairo5) rajone pučia gaivus brizas, kažkur tolumoje, prie pačios įlankos, elnio patino siluetas. Ach taip, tai gerokai šiauriau, Škotijoje! Drąsūs žmonės tie škotai, nenuostabu – visąlaik kalnuose. Ir Garis Lauderis6) su savo pypke. O kokie buvo škotų pulko kareiviai kare! Kodėl gi jis, Skripsas, nedalyvavo kare? Šis vaikinas, Jodžis Džonsonas, aiškiai jį aplenkė. Karas galėjo daug ką pakeisti Skripso gyvenime. Tad kodėl jis nedalyvavo? Jis viską sužinodavo vėliau už kitus. Gal jis buvo per senas? Paimkim, tarkim, tą seną generolą Džofrė7), juk jis, Skripsas, tikriausiai jaunesnis... Reikia tik įsivaizduoti: generolas Fošas8) meldžiasi už pergalę, prancūzų kariai, sukritę ant kelių palei Chemin des Dames*), meldžiasi už pergalę! Vokiečiai visur duodasi su savo Gott mit uns**). Kas per pasityčiojimas! Jis, aišku, nebuvo vyresnis už tą prancūzą, generolą Fošą8).

Skripsas sėdėjo susimąstęs.

Padavėja Mendi prieš jį padėjo bifšteksą su smulkiai pjaustytomis bulvėmis. Kai ji dėjo lėkštę, jos ranka akimirką palietė jį, ir Skripsas pajuto, kaip kažkoks keistas virpulys perbėgo visu kūnu. Gyvenimas dar priekyje. Jis dar ne toks senas. Kodėl dabar nėra karo? O gal yra? Kinijoje vyksta mūšiai, kinai žudo vienas kitą. Vardan ko? Skripsas susimąstė. Kas gi visgi vyksta?

Mendi, guvi padavėja, pasilenkė prie jų:
- Klausykite, aš jums dar nepasakojau apie paskutines Henrio Džeimso9) minutes.
- Tikrai, miela Mendi, - atitarė misis Skrips, - tu jau tiek kartų pasakojai šią istoriją.
- Aš dar negirdėjau, - pasakė Skripsas. – O mane labai domina Henris Džeimsas9).

Henris Džeimsas. Tas pats vaikinas, kuris paliko savo tėvynę ir persikraustė gyventi į Angliją, tarp anglų. Kodėl jis taip pasielgė? Kas jį privertė palikti Ameriką? Juk čia buvo visos jo šaknys. Brolis Viljamas10). Bostonas. Pragmatizmas. Harvardo universitetas. Senasis Džonas Harvardas11) su sidabrinėmis batų sagtimis. Čarlis Briklis12). Edis Machanas13). Kur jie visi dabar?

- Tad štai, - pradėjo Mendi. – Henris Džeimsas tapo britų piliečiu prieš mirtį. Kai tik karalius išgirdo, kad Henris Džeimsas tapo jo pavaldiniu, jis nedelsiant nustarė jam skirti ordiną „Už nuopelnus“.
- Aukščiausias Didžiosios Britanijos apdovanojimas, - paaiškino pagyvenusi misis Skrips.
- Būtent, - kalbėjo padavėja. – Profesoriai Gosas14) ir Santberis15) išvyko pas Džeimsą kartu su karaliaus raštu. Henris Džeimsas gulėjo lovoje priešmirtinėje būsenoje, užsimerkęs. Greta ant staliuko degė vienintelė žvakė. Slaugė leido jiems prieiti prie lovos, ir jie ant Džeimso kaklo pakabino ordino juostelę, o patį ordiną padėjo ant antklodės ties krūtine. Profesoriai Chosė ir Santberi pasilenkė ir pataisė juostelę. Henris Džeimsas taip ir neatsimerkė. Po ceremonijos slaugė liepė jiems palikti kambarį. Kai jie išėjo, Džeimsas, vis dar neatsimerkdamas, tarė slaugei: „Seserie, gesink žvakę, neversk manęs raudonuoti“. Tai buvo jo paskutiniai žodžiai.
- Džeimsas buvo tikru rašytoju, - pasakė Skripsas O‘Neilas, kurį labai sujaudino šis pasakojimas.
- Tu kaskart pasakoji šią istoriją naujai, - pastebėjo misis Skrips. Ji su priekaištu žiūrėjo į Mendi, kurios akys blizgėjo nuo ašarų. – Aš pasipiktinusi Henrio Fordo poelgiu.
- Kas trinktelėjo vargšeliui Džeimsui? – paklausė komivojažeris. – Kuo jam neįtiko Amerika?

Skripsas O‘Neilas mąstė apie padavėją Mendi. Kokia gi šios merginos praeitis! Kokia visokiausių istorijų atsarga! Rašantiems žmonėms tokia moteris tiesiog radinys. Jis paglostė paukštį, kuris tupėjo ant baro tiesiai prieš jį. Paukštis captelėjo jam į pirštą. Gal jis iš vanagų giminės? Ne, greičiausia sakalas iš kokio nors medžioklės ūkio prie Mičigano ežero. O gal liepsnelė? Skripsas vaizdžiai įsivaizdavo savo draugužį žalioje pievelėje besitvarkantį su kokiu nors kirminu, kuriam nepasisekė.

- Koks tavo paukščio vardas? – paklausė komivojažeris.
- Dar nesugalvojau. Kaip jūs jį pavadintumėte?
- Kodėl nepavadinti Arieliu16)? – paklausė Skripsas.
- Arba Pak17)u, - įsiterpė misis Skrips.
- Ar tai ką nors reiškia? – paklausė komivojažeris.
- Pas Šekspyrą yra toks personažas, - paaiškino Mendi.
- Oi, pagailėkite vargšo paukščio.
- O kaip jūs manote? – Skripsas pasisuko į komivojažerį.
- Juk tai ne papūga? – paklausė komivojažeris. – Jei tai būtų papūga, galėtumėte jį pavadinti Poliu.
- Toks personažas yra operoje „Elgeta18)“, - paaiškino Mendi.

Skripsas buvo nuviltas. Kas žino, gal tai iš tikro papūga, nuklydęs nuo jaukių namų, kur jį prižiūrėjo senyva šeimininkė? Senatvės paguoda kokiai nors Naujosios Anglijos senyvai našlei.

- Geriau palaukti. Pažiūrėkite, kas iš gausis, - pasiūlė komivojažeris. – Sugalvot vardą – darbas nelengvas.

Komivojažeris – supratingas vaikinas. Jis, Skripsas, netgi nežino, kokios lyties jo draugužis. Berniukas ar mergaitė.

- Palaukite, ar dės kiaušinius, - pasiūlė komivojažeris.

Skripsas pažvelgė jam į akis. Šis vaikinas atspėjo jo paties mintis.

- O tu kai ką supranti, - pasakė jis.
- Ką gi, - kukliai pastebėjo komivojažeris, - aš juk ne veltui visus metus buvau komivoježeriu.
- Tavo tiesa, vaikine, - pasakė Skripsas.
- Tavo nuostabus paukštis, drauguži, - pasakė komivojažeris. – ir tu nenori su juo išsiskirti.

Skripsas tai žinojo. O taip, tie komivojažeriai yra supratingi vaikinai. Jie važinėja skersai ir išilgai po mūsų didžiąją Ameriką su plačiai atmerktomis akimis ir viską vynioja ant ūso. Patyrusio vilko neapsuksi.

- Klausyk, - tarė komivojažeris. Jis nuo galvos nusivožė katiliuką ir, pasilenkęs prie Skripso, nusispjovė į aukštą varinę spaudyklę, stovėjusią greta jo stalo. – Aš tau papasakosiu apie vieną nuostabų atvejį, man nutikusį Bei-sityje19).

Oficiantė Mend, persisvėrė į jų pusę per barą. Misis Skrips priėjo arčiau. Komivojažeris pažvelgė į Skripsą atsiprašančiu žvilgsniu ir pakasė paukštį smiliumi.

- Aš tau papasakosiu apie tai kitą kartą, drauguži, - pasakė jis.

Skripsas suprato. Per langelį iš virtuvės iki jų atsklido aukštas skambus juokas. Skripsas įsiklausė. Kas žino, gal tai juokėsi virėjas-negras? Kas žino?

4.

Kiekvieną rytą Skripsas neskubėdamas rengiasi į siurblių fabriką. Misis Skrips, stovėdama prie lango, jį palydi žvilgsniu iki gatvės kampo. Dabar jai nelieka laiko skaityti „Guardian“, domėtis Anglijos politika, stebėti valstybinės krizės vystymąsi tolimoje Prancūzijoje. Prancūzai – keista tauta. Žana d‘Ark. Eva de Galjen20). Klemansas21). Žoržas Karpatjė22). Saša Gitri23). Ivona Prontam24). Grokas25). Fratelinai26). Žilbertas Seldas27). „Dial“ ir jo premija28), Mariana Mur29). Edvardas Kamingsas30). „Tuštybių mugė31)“, „Siaubų kambarys32)“. Frenkas Krauninšildas33). Prie ko visa tai? Prie ko ją tai atves?

Dabar ji turi savo vyriškį. Ar sugebės ji jį išlaikyti? Kas žino?

Misis Skrips, anksčiau ji buvo tiesiog pagyvenusia padavėja, o dabar ji Skripso O‘Neilo, tikro vyriškio su geru darbu siurblių fabrike. Žmona. Diana Skrips! Jos motina irgi buvo Diana. Dabar Diana Skrips vis dažniau pasižiūri į veidrodį ir susimąsto. Ar sugebės ji išlaikyti? Su kiekviena diena tai darosi sunkiau. Ar sugebės ji atkalbėti jį vakarieniauti jos restorane? Ne, nepavyks. Jis tiesiog nueis vienas. Neverta apgaudinėti savęs. Eis vienas ir plepės su Mendi. Diana pažvelgė į veidrodį. Ar sugebės išlaikyti jį? Ar sugebės?

Kas vakarą restorane (ji daugiau negali girdėti žodžio „užkandinė“: nuo jo jai gerklėje kyla gniutulas ir tampa sunku kvėpuoti) Skripsas ir Mendi užsiėmę begaliniais pokalbiais. Ši mergina nori jį atmušti. Jos Skripsą! Ar sugebės ji, Diana, sutrukdyti?

Toji Mendi – tikra šliundra! Argi taip elgiamasi? Argi tai užsiėmimas vaikytis svetimą vyriškį? Išskirti žmones? Griauti šeimą? O visi tie begaliniai literatūriniai prisiminimai, nesibaigiančios istorijos. Skripsas susižavėjęs Mendi. Tačiau Diana vis tik gali jį išlaikyti. Kiek tai bekainuotų. Išlaikyti! Ji vėl pažvelgė į veidrodį.

Ir Diana užsiprenumeravo „Forumą34)“, ėmė reguliariai skaityti „Mentorių35)“. Išlydėjusi Skripsą į darbą, ji kasdien, nepaisydama šalčio, eina į viešą biblioteką... Stovėdama gatvėje, sningant, neuždengta galva, ji laukdavo laikraščų išnešiotojo, kad nusipirktų naują, šeštadieninį „Literatūros apžvalgos34\6)“ numerį ir literatūrinį „New York Times“. Ar tai padės?

Pradžioje viskas ėjo sklandžiai. Diana mintinai išmokdavo vedamuosius. Skripsas atgijo, jo akyse įsižiebė ankstesnės ugnelės. Tačiau greitai viskas baigėsi. Tereikėjo jai truputį supainioti formuluotes, ne taip suprasti frazę arba išsakyti neteisingą nuomonę, ir jis iškart pajusdavo, kas falšyvu. Tačiau ji nepasiduos. Jis – jos vyras, ir ji neleis, kad ją nuvestų. Diana atsitraukė nuo lango ir grįžo prie žurnalo ant staliuko. Tai buvo naujo formato „Harper‘s magazine37)“, visai kitaip apiformintas nei ankstesnis. Galbūt, jis padės? Kas žino?

5.

Skripsas grįžinėja iš darbo. Štai jau turėtų pasirodyti iš už kampo [Autoriaus pastaba: Tai tą pačią dieną, kuria pradėjome pasakojimą]. Nuo ežero pūtė šiltas činukas. Darbininkai ėjo iš fabriko. Tuo metu Skripso paukštis visada pradėdavo giedoti savo narvelyje. Diana atvėrė langą ir žiūrėjo į gatvę. Greitai jos Skripsas pasirodys iš už kampo. Ar išlaikys ji jį? O jei ne, ar paliks jis jai savo paukštį? Dabar ji jau suprato, kad nesugebės išlaikyti savo vyro. Naktį, kai ji nedrąsiai palietė jį, ji daugiau neatsisuko į ją, o pasitraukė prie sienos. Niekas, pasakysite, bet juk visas mūsų gyvenimas sudarytas iš smulkmenų. Vienu žodžiu, ji jautė, kad Skripsas išeis. Stovėdama prie lango, ji rankose laikė „Century magazine38) “. Neseniai žurnalas pakeitė redaktorių, ir dabar čia pradėjo spausdintis Van Dorensas39), ir Diana tikėjosi, kad tai padės kažką pakeisti. Nuo pat ryto ji ėmėsi skaityti „Century“. Ji ir nepastebėjo, kaip užslinko sutemos ir šiltas činukas švelniai pabeldė į langą, vadinasi, netrukus pasirodys Skripsas. Iš už kampo išniro didelė vyrų grupė. Gal Skripsas tarp jų? Jai labai nesinorėjo dėtis akinius. Kai jis ją išvys lange, ji turi atrodė kiek įmanoma jauniau. Ji jau girdėjo jo žingsnius, ir su kiekvienu žingsniu tirpo jos nesenas tikėjimas „Century magazine“. O gaila, ji taip tikėjosi jo pagalbos.

Skripsas ir dar keli darbininkai ėjo gatve. Jie buvo įaudrinti pavasario. Skripsas mojavo savo krepšiu pietums. Tada jis atsisveikino su darbininkais, kurie paeiliui dingo traktyriaus duryse. Skripsas stengėsi nežiūrėti į langą. Štai jis pakilo laipteliais, stabtelėjo priešais duris ir įėjo.

- Labas, Skripsai, mielasis, - pasakė ji. Žinai, ką tik baigiau skaityti Ruta Sakou40) apsakymą.
- Hello, Diana, - atsakė Skripsas. Jis į kampą pastatė krepšį. Žmona atrodė pavargusi ir pasenusi, o būti mandagiu buvo taip nesunku. Jis paklausė: - Apie ką apsakymas?
- Apie mažą mergaitę, gyvenusią Ajovoje, - pasakė Diana. Ji prisiartino prie vyro. – Tai paprastos fermerių šeimos istorija; ir ji man priminė apie tėvynę.
- Nejaugi? – paklausė Skripsas. Darbas fabrike padarė jį šiurkštesniu. Kalba tapo skurdi, visai kaip rūsčių šiaurės gyventojų. Tačiau siela jis tebebuvo tas pats Skripsas.
- Nori, ką nors tau paskaitysiu? – paklausė Diana. – Ten yra puikių vietų.
- O gal geriau einam į užkandinę? – paklausė jis.
- Kaip nori, mielasis, - pasakė Diana. Ir staiga jos balsas pratrūko. – O kaip aš... O kaip aš norėčiau, kad tu visai nežinotum apie tą prakeiktą užeigą! – Ji nusišluostė ašaras taip greitai, kad Skripsas nespėjo nieko pastebėti. – Pasiimsiu su savimi paukštį. Jis visą dieną nebuvo gryname ore.

Jie visi nuėjo į užkandinę. Jie daugiau nesilaikė už rankų, o ėjo atskirai, kaip pavargusi, jau senai susituokusi pora. Misis Skrips nešė narvelį su paukščiu, kuris linksmai tarškėjo, džiaugdamasis šiltu vėju. Iš traktyriaus, apsvaigę nuo vyno ir pavasario, svyruodami išeidavo vyrai. Daugelis jų užkalbindavo Skripsą; jį dabar gerai pažinojo mieste. Kai kurie, pamatę misis Skrips, kilstelėdami skrybėles. Ji atsakydavo vos pastebimu linktelėjimu. „Kad tik jį išlaikyčiau!” – ji galvojo. Eidama juodu nuo purvo šiaurės miesto šaligatviu, ji nematė nieko, išskyrus liūdną jo žingsnių ritmą. „Nesugebėsiu jo išlaikyti. Neišlaikysiu. Negaliu“.

Kai jie ėjo per gatvę, Skripsas ją paėmė už parankės, ir nuo jo prisilietimo visu kūnu nubėgo pagaugai. Dabar ji daugiau neabejojo. Ji niekada neišlaikys jo. Pro juos praėjo indėnų grupė. Jie garsiai kalbėjosi ir juokėsi. Gal iš jos? Diana nekreipė dėmesio. Ji, kaip ir anksčiau, nieko nepastebėjo, išskyrus įkyrų žingsnių ritmą, kuris taip aiškiai atsiliepė jos galvoje: „Negaliu... Nesugebėsiu... Nesugebėsiu... Negaliu“.


Autoriaus pastabos

Kreipiuosi į skaitytoją, o ne leidėją. Šiam koks skirtumas, ką spausdinti. O ir kas jis – išleidžiantis mano knygą? Žmogus? Linotipas? Vaikystėje autorių ne kartą vertė bėgti šriftų, o kai jis paaugo, tai ir spausdinimo formų. O taip, tie iš tipografijos – velnių priėdę vaikinai.

Jei skaitytojas susipainiojo, tai priminsim, kad dabar grįžome į pačią pasakojimo pradžią, kai Jodžis Džonsonas ir Skripsas O‘Neilas stovėjo prie lango siurblių fabrike, kurios kieme vaikštinėjo šiltas činukas. Dabar Skripsas O‘Neilas su savo žmona ėjo į užkandinę, ir, kaip prisimenate, misis Skrips labai bijojo prarasti savo sutuoktinį. Asmeniškai nelabai tikiu, kad jai pavyks jį išlaikyti, tačiau neskubinsime įvykių. Paliksime Skripsą ir jo žmoną gatvėje, einančius į užkandinę, ir grįšime prie Jodžio Džonsono. Mes labai norėtume, kad skaitytojas pamiltų Jodži Džonsoną. Ir jei kas iš skaitytojų pavargo, tai pasistengsime padaryti taip, kad įvykiai vystytųsi gerokai sparčiau. Ir mes taip pat papildysime pasakojimą įvairiomis įdomiomis istorijomis, kurios, teatleidžia mumis patikėję, autoriaus daugiausia paimtos iš misterio Fordo Medokso Fordo41). Mes jam labai dėkingi ir, tikiuos, skaitytojas pasidalins tą dėkingumą. Taigi, laikas grįžti prie Jodžio Džonsono. Jodžis, jei neužmiršote, yra vienas tų vaikinų, kuriems teko kariauti. Mūsų apysaka prasideda akimirka, kai Jodžis, baigęs darbą, ruošėsi eiti į namus.

Turiu pasakyti, kad labai sunku rašyti retrospektyviai, ir autorius tikisi skaitytojo supratimo ir nuolaidumo. Patikinu jus, kad su malonumu paskaitysiu bet ką, ką parašys skaitytojai, todėl tikiuosi abipusiškumo. Jei skaitytojas sumanys kreiptis į mane su kritika ar patarimu, tai mane galima kasdien, apie vidurdienį, rasti Cafe du Dome, kur leidžiu valandas kalbėdamasis apie meną su Haroldu Štirnzu42) ir Sinkleriu Liuisu. Savo nuožiūra skaitytojas galiarba perduoti man asmeniškai, arba nusiųsti į mano banką, tiesa, kol kas negaliu tiksliai nurodyti, kokiame būtent banke bus atidaryta sąskaita. Na o dabar, jei tik skaitytojas pasirengęs – visai nenoriu jūsų skubinti – grįšime prie Jodžio Džonsono. Tačiau, prašau, prisiminkite, kad Skripsas O‘Neilas su žmona yra pakeliui į užkandinę. Kas su jais nutiks vėliau, aš dar nežinau ir todėl labai tikiuosi skaitytojų paramos.

Pradžia  |  2 dalis  |   

Paaiškinimai ir pastabos

*) Pažodžiui, „Moterų kelias“. Tai kelias tarp En ir Elet upių Prancūzijos En departamente. Ten per Pirmąjį pasaulinį karą 1917-ais vyko atkaklūs mūšiai.

**)>„Dievas su mumis“

1) Frankas Dausonas (Frank Dawson, 1870-1953) - anglų kino aktorius, žinomas vaidmenimis filmuose „Moteris lange“ (1944), „Šerloko Holmso nuotykiai“ (1939), „Žydroji paukštė“ (1940). „Baimės ministerija“ (1944).

2) „Manchester Guardian“ - 1821 m. įsteigtas Anglijos dienraštis, leidžiamas Mančesteryje ir Londone. Nuo 1959 m. vadinasi tiesiog “Guardian”. Jį įsteigė medvilnės pirklys J. Taylor‘as. 1907 m. laikraštį įsigijo C.P. Scott‘as ir laikraštis tapo radikalesnis, palaikydamas Gledstouną, kai skilo liberalai. 1948 m. laikraštis palaikė Izraelio valstybės įkūrimą. Laikraštis pakelbė daug garsiai nuskambėjusių straipsnių. Vienu paskutinių buvo apie visuotinio sekimo sistemą PRISM, gavus informaciją iš E. Snoudeno.

3) Viljamas Gledstounas ( William Ewart Gladstone, 1809-1898) - britų liberalas, 4-is kartus tapęs premjeru. Jis užsiėmė ir literatūrine veikla – parašė etiudų ciklą apie religijos filosofiją. Tačiau jo domėjimusi buvo Homeras, apie kurį parengė keletą studijų. 1886 m. gyvai diskutavo spaudoje su T. Huxley apie mokslo ir religijos santykį.

4) „The Detroite News“ - Dž. Skripso 1873 m. įkurtas laikraštis, nušviečiantis Mičigano valstijos įvykius. Laikraštis buvo pirmuoju, įsteigusiu radijo stotį 8MK (1920), o 1947 m. – pirmąją Mičigane TV stotį.

5) Vindermairas - didžiausias ežeras Anglijoje Kambrijos grafystėje. Jis yra ilgas (apie 18 km) ir gana siauras (iki 1,5 km); didžiausias gylis – 67 m. Mažos salelės ežero viduryje sudaro vaizdžias grupes. Kai kurie tiki, kad ežere gyvena pabaisa, kažkuo panaši į Loch Nesę. Ji vadinama „Bownessie“.
Ežeras paminimas pirmose Vudsvorto eilėraščio „Buvo berniukas“ eilutėse...

6) Garis Lauderis (Sir Henry "Harry" Lauder, 1870-1950) – škotų aktorius, dainininkas, komikas ir kompozitorius. Geriausiai žinomas hitu „Aš myliu Lassie“. Parašė ir kelias knygas.

7) Džozefas Džofrė (Joseph Jacques Césaire Joffre, 1852-1931) - prancūzų generolas, maršalas, vadovavęs prancūzų pajėgoms Pirmajame pasauliniame kare iki 1916 m. Pravardžiuotas „Papa Džofrė“. Vėliau jo pozicijos nusilpo.

8) Ferdinandas Fošas (Ferdinand Jean Marie Foch, 1851-1929) - prancūzų generolas, maršalas (nuo 1918 m.), karo teoretikas, vyriausias Antantės pajėgų vadas Pirmojo pasaulinio karo metais. 1918 m. pasirašė Kompenės taikos sutartį, užbaigiusią Pirmąjį pasaulinį karą. Išgarsėjo jo frazė telegramoje generolui Džofrė 1914 m. mūšyje prie Marnė:
„Mano centras krenta, dešinysis sparnas traukiasi; padėtis puiki. Aš puolu!“

9) Henris Džeimsas (Henry James, 1843-1916) – Amerikoje gimęs britų rašytojas, iškilus literatūrinio realizmo atstovas. Į Angliją persikėlė 1875 m. Parašė 20 romanų, per 100 apsakymų, 12 pjesių. Geriausiai žinomas kūriniais, parodančiais amerikiečių susidūrimą su Europos kultūra. Pirmąjį kūrybos etapą vainikavo „Moters portretas“ (1881). Antrajame iškiliausiu būtų „Sraigto pasisukimas“ (1898). Trečiajame, nuo 20 a. pradžios išsiskiri atrys romanai: „Balandžio sparnai“ (1902), „Ambasadoriai“ (1903) ir „Aukso taurė“ (1904).
Jo brolis Viljamas buvo garsus JAV filosofas, o sesuo – dienoraštininkė Alicija.

10) Viljamas Džeimsas (William James, 1842-1910) – amerikiečių filosofas ir psichologas. Plačiau žr. >>>>>

11) Džonas Harvardas (John Harvard, 1607-1638) - Anglijos dvasininkas, misionierius, kurio garbei pavadintas Harvardo un-tas. 1837 m. emigravo į Naująjį pasaulį ir apsistojo Bostone, kur tapo dvasininku. Būdamas bevaikis, 779 svarus sterlingų ir apie 400 knygų paliko naujam 1636 m. įsteigtam koledžui.

12) Čarlis Briklis (Charles Edward Brickley, 1891-1949) – buvęs garsus amerikietiško futbolo žaidėjas iš Bostono. Studijavo Harvardo koledže, kur žaidė 1911-14 m. Nuo 1916 m. iki 1926 m. užsiėmė trenerio darbu. Jo vardas yra Futbolo šlovės salėje.

13) Edis Machanas (Edward William "Eddie" Mahan, 1892-1975) - – buvęs garsus amerikietiško futbolo žaidėjas iš Masačūsetso valstijos. Studijavo Harvarde nuo 1912 m., kur ir žaidė. Nuo 1916 m. iki 1921 m. užsiėmė trenerio darbu. Jo vardas yra Futbolo šlovės salėje.

14) Edmundas Gosas (Sir Edmund William Gosse, 1849-1928) – anglų rašytojas, poetas ir kritikas. Jo knyga apie vaikystę „Tėvas ir sūnus“ (1907) laikoma pirmąja psichologine biografija. Kembridže dėstė anglų literatūrą. Jo Ibseno pjesių vertimai prisidėjo prie jo populiarumo Anglijoje. Padėjo „prasimušti“ V. Jetsui ir Dž. Džoisui.

15) Džordžas Santberis (George Edward Bateman Saintsbury, 1845-1933) – anglų rašytojas, literatroūlogas, kritikas ir vynų žinovas. Paskelbė visą eilę knygų ir straipsnių apie prancūzų, o taip pat ir anglų literatūrą. Išleido „Rūsių knygą“ (1920) apie vynus ir vyno gėrimą.

16) Arielis - angelas Biblijoje. Šekspyro tragikomedijoje „Audra“ (1610-11) į salą patekęs burtininkas Prospero išgelbsti Arielį, oro dvasią, iš kančių, kurioms šį pasmerkė burtininkė Sikoraksa. Jis tampa Prospero tarnu ir vėliau apsaugo salą bei Prosperą nuo pasikėsinimų.

17) Pakas - miško dvasia, karaliaus Oberono ir karalienės Titanijos tarnas Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapne“ (1594). Jo dėka pjesėje kyla komiška situacija, kai meilės gėrimą imamas naudoti ne pagal paskirtį, supainiojus mylimuosius-atėniečius.

19) „Elgeta“ (Opera dos Mendigos) – Dž. Gėjaus ir J.K. Peušo 1728 m. parašyta baladės stiliaus opera-parodija, du šimtmečius išlikusi populiaria Anglijoje ir JAV. Joje veikia paprasti žmonės ir naudojamos populiarios ir liaudies melodijos; joje išjuokiama politika, neturtas ir neteisybė. 1928 m. pagal jos siužetą B. Brechtas (1898—1956) sukūrė „Trijų grašių operą“. Polli yra nusikaltėlio vado Pičumo dukra, įsimylėjusi kapitoną Makhitą, tačiau Pičumai mano, tai tai jiems netinkama “partija”. 1729 m. Dž. Gėjus parašė „Elgetos“ tęsiny „Polli“. Abi šios operos buvo baladės žanro pradininkės.

19) Bei-sitis (Bay city) – miestas Mičigano valst. ant Hurono ežero kranto palei Sagino įlanką. Per miestą teka Sagino upė. Apie 35 tūkst. gyv. Pirmuoju gyventoju laikomas L. Tromble 1831 m. pasistatęs trobelę rytiniame Sagino krante. Čia gimė Madona (1958).

20) Eva Galjen (Eva Le Gallienne, 1899-1991) - prancūzų kilmės amerikiečių aktorė iš Anglijos, scenaristė ir rašytoja. 1926 m. amžiaus įsteigė (ir pati jame vaidino) „Civic Repertory Theater“, kuriam vadovavo 10 m. (iki 1936 m.) pastatydama 37 pjeses.

21) Žoržas Klemansas (Georges Benjamin Clemenceau, 1841 1929) - prancūzų gydytojas, žurnalistas ir politikas. Už tvirtą charakterį ir nenuolaidžiavimą politiniams priešininkams buvo pramintas „Tigru“.

22) Žoržas Karpatjė (Georges Carpentier, 1894-1975) - prancūzų boksininkas, aktorius, Pirmojo pasaulinio karo metais buvęs Oro pajėgų pilotu. Buvo pramintas „Orchidėjų vyru“. Žinomas savo staigumu ir ypatingai stipriu smūgiu. Nusifilmavo trijuose Holivudo filmuose.

23) Saša Gitri (Alexandre-Pierre Georges "Sacha" Guitry, 1885-1957) - prancūzų aktorius, režisierius ir dramaturgas, parašęs per 100 pjesių ir pagal kai kurias susikęs filmus. Antrojo pasaulinio karo metais liko Paryžiuje ir tęsė teatrinę veiklą, kas erzino Pasipriešinimą.

24) Ivona Prontam (Yvonne Printemps, 1894-1977) - prancūzų dainininkė ir aktorė, didelį dėmesį skyrusi operetei. 1919-1932 m. buvo susituokusi su S. Gitri.

25) Grokas (Charles Adrien Wettach, 1880-1959) - labai populiarus šveicarų klounas, kompozitorius ir muzikantas. 1951 m. įsteigė savo cirką „Grokas“.

26) Fratelinai (Fratellini ) –trijų brolių italų klounų trio, prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui įsikūrusi Paryžiuje. Kiekvienas iš klounų turėjo savitą sceninį įvaizdį.

27) Žilbertas Seldas (Gilbert Vivian Seldes, 1893-1970) - amerikiečių rašytojas ir kritikas, scenaristas, modernistinio „Dial“ žurnalo redaktorius ir kritikas. Daugiausia domėjosi JAV pop-kultūra ir kultūros istorija.

28) Dial) – JAV žurnalas, leistas 1840-1929 m., pradžioje buvęs transcendentalistų „tribūna“, 1920- 29 m. buvęs modernistinės pakraipos literatūriniu leidiniu.

29) Mariana Mur (Marianne Craig Moore, 1887-1972) - amerikiečių modernizmo poetė, vertėja, kritikė ir redaktorė. Rašė savitu stiliumi, derindama tikslumą ir gausų citavimą, pasižymėjusi glaustai daug idėjų sudėti į vieną vaizdinį. Ypač daug apdovanojimų gavo jos 1951 m. rinkinys „Rinktinės eilės“.

30) Edvardas Kamingsas (Edward Estlin Cummings, 1894-1962) - amerikiečių poetas, eseistas, dramaturgas, dailininkas. Parašė apie 2500 eilėraščių, du autobiografinius romanus ir 4 pjeses. Savo poezijoje radikaliai eksperimentavo su forma, skyryba, sintakse ir rašyba. Daugelį jo kūrinių galima suprasti tik skaitant, o ne klausant.

31) Tuštybių mugė - 1848 m. anglų rašytojo Viljamo Tekerėjo romanas apie vargšę merginą, siekiančią „įsitvirtinti“ visuomenėje Napoleono karų metu. Jame pašiepiama 19 a. pradžios anglų visuomenė. Tekstą iliustravo paties Tekerėjo piešiniai.

32) Siaubų kambarys (The Enormous Room) – 1922 m. E. Kamingso autobiografinis romanas apie jo įkalinimą Prancūzijoje, kai jis Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo medicinos vairuotoju. Jį 1917 m. suėmė už tai, kad u-sistojo už draugą, išsakiusiu antikarinius pasisakymus.

33) Frenkas Krauninšildas (Francis Welch Crowninshield, 1872 -1947) – amerikiečių žurnalistas ir teatro kritikas, žinomas žurnalo „Vanity Fair“ (Tuštybių mugė) redagavimu. Surinko didelę Afrikos ir prancūzų modernistinio meno kolekciją, kurią pradėjo išpardavinėti Antrojo pasaulinio karo metais.

34) Mentorius - 1913-1931 m. JAV leistas dvisavaitinis žurnalas, kurio kiekvienas numeris buvo skirtas atskirai temai iliustruojant fotograviūromis. Nuo 1920 m. sumažino prisirišimą prie vienos temos. 1929 m.iš esmės pasikeitė, emęs skelbti „šiuolaikinį“ ir „patrauklų“ turinį, įskaitant grožinę literatūrą.

36) Šeštadienio literatūros apžvalga - 1924 m. įsteigatas žurnalas JAV, tapęs įtakingu savo kritiniais literatūros, teatro ir muzikos straipsniais. 1982 m. praktiškai liovėsi gyvavęs. 1987 m., daug kartų perėjusą per įvairias galiausiai įsigijo „Penthouse“ ir trumpą laiką naudojo pavadinimą leidžiant internete.

37) Harper's Magazine - nuo 1850 m. apie 220 m. tūkst. tiražu leidžiamas Amerikos mėnesinis žurnalas apie literatūrą, kultūrą, meną, politiką. Yra antras pagal ankstyvumą JAV žurnalas po „Scietific American“. Dažnai apdovanotas įvairiomis premijomis.

38) The Century Magazine - mėnesinis žurnalas JAV leistas nuo 1881 m. iki 1930 m., spausdinęs literatūrinius kūrinius ir apžvalgas, panašus į rusišką „Aplink pasaulį“ (nuo 19 a. leista kelios dešimtys panašių leidinių). Jo populiarumas amžiaus pabaigoje sumažėjo. 20 a. 3-me dešimt. pastebimas poslinkis į kairę. 1921-25 m. redaktoriaus vedamajame paskelbti keli straipsniai apie Vakarų ateitį.

39) Van Dorenai: Markas (1894-1972) - amerikiečių poetas, rašytojas, kritikas, gavęs Pulitcerio premiją (1940); brolis Karlas Klintonas (1885-1950) – amerikiečių kritikas ir biografas, už B. Franklino biografiją gavęs Pulitcerio premiją (1939). 1922-25 m. buvo „The Century Magazine“ redaktoriumi, kur spausdino ir brolio Marko kūrybą.

40) Ruta Sakou (Ruth Suckow, 1892-1960) - amerikiečių rašytoja. Debiutavo apsakymu „Išrautas“ (1921). „The Century Magazine“ 1924 m. nr.16 buvo išspausdintas romanas „Kaimiečiai“. 5-6 dešmtm. rašė mažai – 1952 m. išleisti 7-ių apsakymų rinkinys „Kai kurie ir Aš“. Laikyta „regionaliste“, jos kūrinių veiksmas dažnai vyksta Ajovos valst.

41) Fordas Madoksas Fordas (Ford Madox Ford, tikr. vardas Ford Hermann Hueffer, 1873-1939) – anglų rašytojas, poetas, kritikas ir redaktorius. Žinomas romanu „Geras kareivis“ (1915), tetralogija „Rojaus pabaiga“ (1924-28) ir trilogija „Penktoji karalienė“ (1906-08). Gyvenimo pabaigoje persikraustė į JAV.

42) Haroldas Štirnzas (Harold Edmund Stearns, 1891-1943) – amerikiečių kritikas, eseistas. Buvo ironiškojo „Civilizacija Jungtinėse valstijose“ (1922) ir „The Dial“ redaktoriumi. Jis buvo tremtyje Paryžiuje kartu su E. Hemingvėjumi, F. Ficdžeraldu ir kt. žinomais JAV tremtiniais. Europiečiams jis simbolizavo Amerikos civilizacijos nuopuolį. Su laiku pats paniro į alkoholizmo ir lošimų liūną – ir išgarsėjo, kaip asmuo kuriam nuolat trūksta pinigų ir kuris jų skolinasi iš draugų. Todėl jis tapo H. Stouno prototipu E. Hemingvėjaus romane „Ir pateka saulė“ (1926).
1932 m. jis grįžo į Niujorką, kur išleido „Iš naujo atrandant Ameriką“ (1934) ir „Amerika: permąstymai“ (1937).

Edgaras Keretas. Venera
„Pavasariniai vandenys“ pristatymas
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Riiti Jokomicu: Dievo arklys
Volė Šojinka. Interpretatoriai
Dž. Londonas. Tūkstantis mirčių
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
M. Velbekas. Elementariosios dalelės
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Pasimetusios merginos memuarai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Džeko Keruako “Kelyje”
Visa tiesa apie Duras
A. Tolstojus. Pirtyje
Skaitiniai
Vartiklis