Telegrafo klystkeliai ir triumfas. Vartiklis

18 a. daugelyje šalių įrengtas optinis telegrafas jau netenkino naujų augančių poreikių. Buvo bandoma informacijos dideliais atstumais perdavimui pajungti magnetizmo ir statinės elektros reiškinius. Tačiau ieškojimų ir bandymų kelias buvo ilgas, todėl telegrafo istorijoje galima išskirti 4 etapus: magnetinis, elektrostatinis, elektrocheminis ir elektromagnetinis telegrafas.

Dar 16 a. italas Džambatista della Porta¹⁾, o vėliau ir Kabeo²⁾ bei Kircheris, siūlė informacijos perdavimui naudoti magneto poveikį magnetinei adatėlei. Bet tai liko idėjomis be realaus praktinio pritaikymo,

Didesnio pasisekimo sulaukė elektrostatinis telegrafas, ypač po to, kai 18 a. viduryje buvo išrasta elektros mašina ir Leideno stiklinė. Šioje srityje darbavosi anglas Č. Maršalas, šveicaras Lesažu⁴⁾ ir kt. Ispanų inžinierius F. De-Salva⁵⁾ 1795 m. įrengė pirmąją 50 km ilgio telegrafo liniją tarp Madrido ir Aranchueso. Tačiau trukdė tai, kad tuo metu dar nebuvo galingų elektros šaltinių ir metalinių laidų su izoliacija.

Nauja era prasidėjo sukūrus galvaninę bateriją – kai L. Galvanis 1786 m. atrado ir sukūrė „gyvulių elektrą“. Tik jis klaidingai ją išaiškino. Varlės kojelės trūkčiojimą išaiškino A. Volta, sukūręs Voltos stulpą: iš vario ir cinko plokštelių, izoliuotų gelumbės skiautelėmis.

1812 m. Napoleono kariuomenė ruošėsi pulti Peterburgą. Rusų karinė vadovybė pavedė Pavelui Šilingui⁶⁾ sugalvoti, kaip susprogdinti priplaukusius Napoleono laivus. Minos jau buvo žinomos, tačiau jas reikėdavo slapta pritvirtinti prie laivo, o tada uždegti jų dagtį. P. Šilingas sugalvojo, kaip minas susprogdinti per atstumą, paleidus elektros srovę, sukeliančią kibirkštį. Tai buvo pirmasis elektros perdavimas izoliuotais laidais.

Dar prieš žygį į Rusiją, Napoleono armija rimtai grasino Austrijai. Austrai pagalbos kreipėsi į Miuncheno Mokslų akademijos narį Tomą Zomeringą⁷⁾ informacijos sistemos sukūrimui - ir jis sukūrė ir elektrocheminį telegrafą - 8-ias poras elektrodų patalpinęs į bendrą indą.

„Iliadoje“ 8 a. pr.m.e aprašomos ugnys, pranešančios apie į pagalbą plaukiantį laivyną. Eschilo „Agamenone“ minimas antikinės Graikijos telegrafas: nuo kalno iki kalno, nuo salos iki salos ugnies signalas Agamenonui atneša gerą naujieną. Romos karvedys Aecijus⁹⁾ (451 m. pr.m.e) ant kalvų uždegtomis ugnimis praneša apie pergalę prieš hunų karalių Atilą. Aleksandrijos švyturys (3 a. pr.m.e) laikomas vienu iš septynių pasaulio stebuklų, Talmude aprašyta viena pirmųjų ugnimi perduodamos informacijos sistemų tarp Jeruzalės ir Babilono (apie 800 km), kiniečiai (6 a.) šviesos šaltinius skraidino aitvarais. Romos imperijoje buvo per tris tūkstančius ugnies bokštų, kurie driekėsi per 7000 km.

Iki 18 a. pabaigos iš esmės nekinta informacijos gamybos ir perdavimo būdai. Svarbių komunikacinių pokyčių įneša brolių Chappe`ų¹⁰⁾ išradimas - optinis (arba rankinis) telegrafas, kurio pirmoji linija Paryžius – Lilis (1790) informacijos perdavimo laiką sutrumpino nuo pusdienio iki 15 minučių. Optinio telegrafo stotys išdėstomos kas 10-30 kilometrų, taip, kad būtų matomos pro žiūronus (telegrafo linijoje Maskva – Varšuva (1838) buvo 220 stočių - viena iš jų Gedimino bokšte Vilniuje). Trijų valdomų medinių stiebų kombinacijos reiškė žodžius arba raidžių grupes (iš viso 8464 reikšmės). Kiekviena stotis kartojo gautus signalus.

Naujas komunikacijos priemonių raidos impulsas – Samuelio Morse`s¹¹⁾ elektrinis telegrafas. Jis išstumia anksčiau anglų Cooke'o¹²⁾ ir Wheatstone`o¹²⁾ sukurtą informacijos perdavimo elektros srove sistemą adata mušant popieriuje skyles (perforuojant).

1837 m. elektrinis telegrafas demonstruojamas viešai. Stuksenant telegrafo raktą virpinamas elektromagnetas. Trumpų ir ilgų signalų deriniais koduota informacija laidais perduodama į priimantį aparatą. Pirmoji Morzės telegrafu perduota žinia buvo tokia: sėkmingas telegrafo bandymas spalis 4, 1837 (215 36 2 58 112 04 01837).

Pirmą kartą adaptuojamas pasaulinis standartas – Morse`s abėcėlė. Iš pradžių pranešimas dekoduojamas žodžiu, vėliau informacija fiksuojama popieriaus juostoje. Per minutę perduodama 25-60 žodžių. Elektrinio telegrafo linijos pradeda informacijos perdavimo globalizaciją. Iki 1840 m. linijos tiesiamos tik sausuma, nes nepavyksta izoliuoti elektros laido. Išmokus iš latekso gaminti specialią izoliacinę gumą, pamažu telegrafo linijų žiedu apjuosiamas visas pasaulis. Vienos pirmųjų antžeminių telegrafo linijos Londonas – Kalkuta tiesimo darbams (1876-1880) vadovauja inžinierius W. von Siemensas¹⁴⁾.

Piešimo profesoriaus triumfas

41 metų S. Morse po viešnagės Paryžiuje, Sorbonos universitete, grįžta į JAV. Nors domisi menais, tačiau tuomet madingas elektromagnetizmas – jo aistra. Plaukiant laivu, jį persekioja informacijos perdavimo per atstumą idėja.

Išlipdamas iš laivo, jis jau žino, kaip tai padaryti. Atsisveikindamas su kapitonu, S. Morse pasakys: „Kai mano telegrafas taps pasaulio stebuklu, prisiminkite, kad mano išradimas buvo padarytas Sully laive 1832 metų spalio 13 dieną“.

1866 m. telegrafo kabelis sujungia Europą su Amerika. 1902 m. baigus tiesti liniją tarp Kanados ir Australijos, baigiamas kurti telegrafo ryšio aplink pasaulį žiedas.

Dėl informacijos operatyvumo konkuruojančios Niujorko laikraščių redakcijos iki 19 a. antrosios pusės siunčia mažus laivelius pasitikti didiesiems, atplaukiantiems iš Europos. Atsiradus telegrafui, laivais gabenamos naujienos atrodė beviltiškai pasenę.

Anot T.H. Erikseno¹⁵⁾, buvo pasėta pasaulinio žiniatinklio sėkla. Optinio telegrafo pradėtai informacijos revoliucijai suteikiamas dar didesnis pagreitis. Informacijos perdavimas vis labiau komercializuojamas, komunikacijos lauku tampa visas pasaulis.

19 a. literatūrinė išmonė lenktyniauja su revoliuciniais technologijų pokyčiais. Talentingi išradėjai įaudrina fantastus. O gal ir atvirkščiai? Išradus Morzės telegrafą, paplinta vadinamojo technologinio spiritizmo idėjos. Manoma, kad naujosios technologijos leis susisiekti ne tik su gyvaisiais, bet ir su mirusiais. Mokslo populiarintojas Louis Figuier¹⁶⁾ kalba apie nepaprastas galimybes, kurias žada kuriamos naujos garsų fiksavimo technologijos. Viena iš sensacijų - prabils mirusieji. Pats fonografo išradėjas T. Edisonas žurnalistams prasitarė, kad jo aparatu bus galima įrašyti paskutinius mirštančiųjų žodžius.

Stefanas Cveigas apie telegrafą kalba tarytum apie televiziją. „Nuo šios akimirkos visoje žemėje plaka viena širdis. Žmonės, kurie nuo vieno žemės krašto iki kito girdi, mato supranta vienas kitą ir gyvena vienu ritmu savo didelio kūrybingumo dėka tapo visur esantys“.

Telegrafas - naujosios žodžio komunikacijos eros pranašas. Anot M. McLuhano, spaudos veikiama šnekamoji kalba buvo supanašėjusi, išsilyginusi. Telegrafas atplėšė kalbą nuo spausdinto žodžio ir ėmė skleisti keistą triukšmą. Nors telegrafas perduoda tik koduotus kalbos ženklus, tačiau nervingas pranešimų stilius primena šnekamosios kalbos improvizaciją, kurią iki tol buvo persmelkęs rašto vienodumas. Po keleto spaudos amžių telegrafas grąžina komunikacijos momentiškumą, čia pat gimstančio sakinio ritmą.

1901 m., aitvaru iškėlus anteną, užmezgamas ryšys su Amerika. 1903 m. į laivus jau siunčiami okeano laikraščiai. Ryšys su laivais – viena pirmųjų belaidžio telegrafo pritaikymo sričių. Į laivus siunčiama įvairi informacija, galima laivus nukreipti į geriausių kainų uostus, koreguoti karo laivyno dislokaciją. Po „Titaniko“ katastrofos (1913) saugumo sumetimais belaidį telegrafą privalo turėti visi laivai.

Tačiau bevielio telegrafo ryšys brangus ir plinta vangiai. Belaidžio ir kabelinio perdavimo kainos susilygina tik 1924 m. Dar ilgai belaidžiu telegrafu siunčiamos tik rašytinės telegramos, nes nesugebama bangomis perduoti balso.

Telegrafas sustiprina visuomenės kaitos idėjas. Manoma, kad, susisiekus su artimaisiais, draugais, galima kurti socialinius vienetus – komunas.

Ar išnyks karai?

Diskutuodamas su G. Marconiu, rusas L. Trockis, iš marksistinių pozicijų kritikuoja pacifistinį garsaus išradėjo idealizmą.
„Neseniai Berlyne garsus italas Marconis sakė, kad vaizdų perdavimas per atstumą Hertzo bangomis puikiausia dovana pacifistams ir paskelbė greitą militarizmo galą. Galimybė matyti per atstumą siejama su karų pabaiga. Tai – absurdas. Kodėl galimybė matyti priešą turėtų panaikinti karus? Nuo senų laikų priešininkai stodavo vienas priešais kitą. Tik vėliau armijos atsitolino“.

¹⁾ Džambatista dela Porta (Giambattista della Porta, 1535-1615) – italų mokslininkas universalas, filosofas, dramaturgas, alchemikas. Jo tyrinėjimai fizikos srityje skirti optikai, magnetizmui ir kristalografijai. 1563 m. paskelbė kriptografijai skirtą veikalą „De furtivis literarum notis“. 1570 m. sukonstravo patobulintą Camera obscura, fotoaparato pirmtaką. Išleido darbų, skirtų žemės ūkiui. Tvirtinama, kad jis išrado ir pirmąjį teleskopą, bet mirė ruošdamas traktatą apie jį (De telescopiis). Ten jis mini ir simpatetinį telegrafą, susidedantį iš dviejų apvalių, į kompasą panašių dėžučių, sužymėtų su 26 raidėmis, kurių kiekvienoje buvo įmagnetinta rodyklytė.

²⁾ Nikolo Kabeo (Niccolo Cabeo, 1586-1650) – italų jėzuitas, teologas, inžinierius, astronomas ir matematikas. Žinomas eksperimentais ir stebėjimais. Aprašė magneto savybes (Philosophia magnetica, 1639), aiškindamas simpatiją (trauką) ir antipatiją (atostūmį). Kadangi laikėsi geocentristinio požiūrio, nelaikė magnetinio lauko priežastimi Žemės judėjimo. Pastebėjo, kad įelektrinti kūnai stumia vienas kitą. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje, kuriame 2009 m. spalį LCROSS aptiko vandens požymių.

³⁾ Čarlis Maršalas (Charles Marshall of Renfrew) - paslaptinga 18 a. škotų asmenybė, tapatinama su asmeniu, pasirašiusi inicialais „C.M.“ 1753 m. vasario 1 d. „Scots Magazine“ paskelbtą laišką, kuriame aprašė vieną pirmųjų praktinių elektrostatinio telegrafo koncepcijų, kurioje buvo siūloma naudoti atskirą laidą kiekvienai abėcėlės raidei, o elektros impulsai turėjo judinti popieriaus lapelius ar lengvus kamuoliukus, taip perduodant žinutes per atstumą.
Tikroji „C.M.“ tapatybė niekada nebuvo galutinai patvirtinta. Dalis istorikų mano, kad juo galėjo būti ir kitas Renfrew gyventojas – inžinierius Charles Morrison’as.

⁴⁾ Žoržas-Lui Lesažas (Georges-Louis Le Sage, 1724-1803) – šveicarų fizikas, sukūręs savąją gravitacijos teoriją. Buvo didelis Lukrecijaus gerbėjas ir daug idėjų pasisėmė iš jo poemos „Apie daiktų prigimtį“. Po 1762 m. avarijos praktiškai apako. Žinomas darbais mechanikos ir molekulinės fizikos srityse. Užsiėmė ir kinetine dujų teorija. 1774 m. sukūrė viena iš pirmųjų elektrinio telegrafo modelių iš elektrostatinės mašinos (siuntėjo) ir elektroskopo (imtuvo); jis turėjo po atskirą laidą kiekvienai raidei. Jis veikė tarp dviejų jo namo kambarių. Paskelbė mažai darbų, tačiau intensyviai susirašinėjo su daugelio to meto iškilių mokslininkų.

⁵⁾ Francisko de Salva (Francesc Salva i Campillo, 1751-1828) - katalonų mokslininkas, žinomas kaip gydytojas, fizikas ir meteorologas. Veiklą pradėjo įsteigdamas medicinos mokyklą Barselonoje, ypatingą dėmesį skirdamas vakcinoms, ypač prieš raupus. 1795 m. Karališkajai mokslo ir menų akademijai Barsenoje pateikė pirmąją ataskaitą apie elektros taikymą telegrafui, pritraukusią vyriausybės dėmesį, paprašiusią pademonstruoti jį. Jis įkvėpė amerikiečių menininką Paul DeMarinis instaliacijai „Pranešėją“, perteikiančią mitus apie elektros naudojimą ryšiui.

⁶⁾ Pavelas Šilingas (Pavel Schilling, 1786-1837) - vokiečių kilmės rusų mokslininkas iš Talino, etnografas, filologas orientologas, kriptografas. Didesnį karjeros dalį praleido vertėju Rusijos ambasadoje Miunchene. Atliko pirmąjį minos susprogdinimą panaudojant elektros laidą. Sukūrė pirmąjį praktiškai naudojamą elektromagnetinį telegrafą (pirmąjį prototipą 1828-ais), pirmąjį telegrafo kodą ir geriausią tuo metu šifrą. 1836 m. carao Nikolajaus I iniciatyva nutiesta telegrafo linija jungianti Peterhofo rūmus su Kronštatu.

⁷⁾ Samuelis Zomeringas (Samuel Thomas von Sömmerring, 1755-1830) – vokiečių gydytojas, anatomas ir fiziologas, paleontologas. Jam priklauso daug darbų įvairiomis anatomijos temomis. Taip pat 1809 m. jis sukūrė elektrocheminį telegrafą. Galvaninė baterija vienoje stotyje galėjo būti prijungta prie bet kurio iš 35-ių laidelių (atitikusių tam tikrą raidę, skaitmenį ar ženklą), kurių galai kitoje stotyje buvo panardinti į silpną sieros rūgšties tirpalą. Tekant srovei, ant vieno laidelio kaupėsi deguonis, o ant kito – vandenilis. Tokiu būdu žinutė galėjo būti perduota gana dideliu (apie 3 km) atstumu. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

⁸⁾ Enėjas Taktikas (Aeneas Tacticus) - 4 a. pr.m.e. grakų autorius, rašęs apie karo meną. Tikriausiai buvo politiku ir Arkadijos karvedžiu. Iš daugelio jo kūrinių išliko tik „Apie apsiaustes atlaikymą“, vertingas dėl iliustracijų gausos. Jame yra ir „knyginio šifro“ (kai žinia perduodama mažai pastebimais požymiais dokumento tekste). Taip pat jis aprašė hidraulinio semaforo veikimą.

⁹⁾ Flavijus Aecijus (Flavius Aetius, apie 390-454) – Romos karvedys, triskart konsulas (432, 437 ir 446 m.), Vadovavo armijai 429-ais ir 25 m. sėkmingai ribotomis pajėgomis atmušinėjo barbarų antpuolius. Geriausiai žinomas pergale prieš Atilą 451-ais. Kai 454 m. imperatorius Valentinianas III nužudė savo geriausią karvedį, jau kitais metais Romą nusiaubė vandalai, o po 21 m. žlugo ir pati Romos imperija.

¹⁰⁾ Klodas Šapas (Claude Chappe, 1763-1805) – prancūzų mechanikas, išradėjas, 1792 m. pademonstravęs praktiškai veikiančią semaforų sistemą. Jo brolis Ignacijus (1760-1823) Prancūzijos revoliucijos metu buvo Teisinės asamblėjos narys ir palaikė linijos iki Lilio įrengimui. O 1793 m. įrengė optinio telegrafo liniją. Signalus perdavinėjo „tachigrafai“ („greitieji rašytojai“), išoriškai primenantys laikrodžio ciferblatus. Kai viename tachigrafe rodyklė pasisukdavo iki tam tikro simbolio, tai kito tachigrafo operatorius turėjo pakartoti signalą. Tačiau kai jie pradėti diegti po Paryžių, įsiutusi minia visus juos sunaikino. 1794 m. paskirtas Telegrafo linijų direktoriumi. Puolęs į depresiją, nusižudė.

¹¹⁾ Samuelis Morzė (Samuel Finley Breese Morse, 1791-1872) – amerikiečių dailininkas ir išradėjas. Plačiausiai žinomas elektromagnetinio telegrafo aparato išradimo ir Morzės kodo (abėcėlės) sukūrimu (1838). Jo pademonstruotu išradimu niekas nesusidomėjo, tik po 5 metų JAV Kongresas užsakė įrengti 65 km ilgio telegrafo liniją nuo Vašingtono iki Baltimorės (1844). Kilo ginčai tarp partnerių ir konkurentų ir tik 1854 m. buvo pripažintos jo autorinės teisės. Buvo vienu Dizaino akademijos Niujorke steigėjų ir pirmuoju prezidentu (1826-45). Senatvėje tapo filantropu. Buvo antikatalikas, pasisakė prieš emigraciją ir palaikė vergiją. Jo, kaip dailininko, reputacija išaugo po mirties. Jo garbei pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.

¹²⁾ Viljamas Kukas (William Fothergill Cooke, 1806-1879) – anglų išradėjas, verslininkas, telegrafų konstruktorius. Metęs mediciną, nusprendė realizuoti telegrafą geležinkeliuose. 1837 m. atlikti bandymai 1 mylios atstumu buvo neguodžiantys, tad ėmė bendradarbiauti su Č. Vitsonu. Galiausiai 1839 m. 5-ių strėlių telegrafas įrengtas Padingtono-Vakarų Dreitono geležinkelyje. Britanijoje telegrafas ypač išpopuliarėjo kai jo pagalba buvo pagautas meilužę nužudęs žudikas. Vis tik susipykę, partneriai 1841 m. išsiskyrė. Galiausiai jis metė telegrafiją ir užsiėmė akmenskaldyste, tačiau šiame versle patyrė nesėkmę.

¹³⁾ Čarlzas Vitstonas (Charles Wheatstone, 1802-1875) – anglų fizikas ir išradėjas. 1827 m. sukūrė kaleidofoną, pagal garsus kūrusį vizualines figūras. Vėliau sukūrė „banginę mašiną“, o 1838 m. pademonstravo stereoskopą. Kai V. Kukas kūrė elektrinį telegrafą, 1837 m. jis pradėjo su juo bendradarbiauti. Kai jų keliai išsiskyrė, Č. Vitstonas 1858 m. telegrafą patobulino. Vėliau padarė ir kitų išradimų, tarp kurių 1854 m. ir bigraminį „Pleifero šifrą“.

¹⁴⁾ Karlas Vilhelmas Simensas (Carl Wilhelm Siemens, 1823-1883) – vokiečių kilmės anglų mechanikas, išradėjas, verslininkas. Tarp jo išradimų – regeneratyvus kondensatorius maistui naudojamo vandens pašildymui (1850), vandens matuoklis (1851), pirometras (1860) ir kt. Didžiausiu išradimu yra Marteno krosnis, skirta ketaus ir metalo laužo perdirbimui į plieną (1856). 1850 m. įsteigė „Siemens & Halske“ prekybos ofisą, pardavinėjusį telegrafus; tapusį „Siemens Brothers“ (1858). Iki 1863 m. pasistatė savąją kabelių gamyklą Čarltone ir 1867 m. baigė tiesti telegrafo liniją iš Kalkutos į Londoną. Iškėlė hipotezę, kad Saulė išskiria šilumą kuro cirkuliacijos kosmose dėka.

¹⁵⁾ Tomas Eriksenas (Geir Thomas Hylland Eriksen, 1962-2024) – norvegų antropologas. Buvo „Samtiden“ („Šiuolaikybė“) redaktoriumi (1993-2001). Rašė globalizacijos, kultūros, identiteto, etniškumo ir nacionalizmo temomis. Didžioji dalis darbų buvo skirti populiarinti socialinę antropologiją ir perteikti kultūrinio reliatyvizmo pagrindą, taip pat Norvegijos nacionalizmo kritiką. Jis dažnai duodavo interviu apie Breiviko teismo procesą, nes buvo gynybos liudytojas. Anglų kalba išleido knygą „Small Places - Large Issues“ (1995). Knygoje „Akimirkos tironija“ (2001) įrodinėja, kad lėtas laikas tampa vis didesne prabanga šiame informacijos amžiuje; joje atskleidžia, kaip muilo operos, korespondencija, jaunimo kultūra, reklama ir „laisvas darbo grafikas“ paklūsta IT technologijomis pagrįstai logikai. 2018 m. interviu jis sakė, kad garlaiviai sutrumpino kelionę iš Amerikos į Europą iki savaičių; o tada pasirodė telegrafas ir transatantiniai kabeliai – tad (gal šiek tiek perdėtai) internetas buvo tik telegrafo išplėtimas.

¹⁶⁾ Lui Figjė (Louis Figuier, 1819-1894) - prancūzų mokslininkas (farmakologas, chemikas, fizikas) ir autorius. Pasišventė mokslo populiarinimui, leido „L'Année scientifique et industrielle“ (1857-94), parašė įdomių knygų: „Praeities ir dabarties didieji atradimai“ (1861), „Žemė iki Tvano“ (1863), „Pirmykštis žmogus“ (1871), „Mokslo stebuklai“ (1867-91; čia įtraukė ir apie fotografiją, apie kurią daug rašė ir kitur, 1889 m. išleisdamas net jai skirtą knygą) ir kt.