Bado kalnai Afrikoje. Vartiklis

Nuo Čado šiaurės iki Libijos pietų plyti Tibesčio kalnynas, vietinių pusiau klajoklių Tibesčio kalnai

musulmonų vadinami Bado kalnais, kadangi ten gali išsimaitinti labai nedaug žmonių. Čia išgyvena tik berberiniai avinai (Ammotragus lervia), gazelės ir gepardai. Vis tik, ant uolų esantys prieš-istoriniai piešiniai liudija, kad, nepaisant varganų gyvenimo sąlygų, čia gyventa jau prieš tūkstančius metų.

Iš kosmoso padarytose nuotraukose (ESA palydovo MERIS) jie atrodo tarsi abstrakčiojo meno kūrinys. Centre mėlynuoja ir pilkuoja kalnai, kurių pietryčiuose esanti 3415 m aukščio Emi Kusis viršukalnė yra aukščiausia Sacharoje. 100 tūkst. km² kalnyną supa dykumos (geltona ir oranžinė) bei druskožemiai (balta).

Dabar ten gyvena tubų tauta, besiverčianti druskos gavyba, ganomąja gyvulininkyste, datulių ir javų auginimu regione išsibarsčiusiose oazėse.

Tubu gentis gyvena pačiame Sacharos viduryje, bevandenėje Tibesčio plynaukštėje, kur nėra net smėlio – jis nupūstas vėjo. Fotografijose tos vietos primena Mėnulio peizažą: negyvi krateriai, akmenys, akmenys.

Tubu – klajokliai. Kai kurie etnografai juos laiko seniausiais Afrikos gyventojais. Jie pasižymi nepaprasta ištverme: per dieną jie akmenuota dykuma 45^o karštyje nukeliauja iki 90 km. Be to tubiai ilgaamžiai: iki žilos senatvės jiems išlieka visi dantys. Labai mažas, lyginant su kitomis Afrikos gentimis, vaikų mirtingumas. Gentyje paplitęs priežodis: „Tubiui dienai užtenka vieno finiko. Pusryčiams jis suvalgo odelę, pietums - minkštimą, o vakarienei - kauliuką“. Tai beveik tiesa. Genties maistas nesikeičia: rytą jie geria tirštą dyumos žolių arbatą, pietums suvalgo kelis finikus, o valarienei – saujelę sorų, apšlakstytų palmių aliejumi ar trintų šaknelių. Jie nežino mėsos skonio.

Tibestis – kalnynas Sacharos centre, Čado šiaurėje ir Libijos pietuose. Aukščiausias taškas - Emi Koussi vulkanas (3415 m). Kalnyno teritorijoje gyvena apie 15 tūkst. gyventojų.

Tibesčio kilmė – vulkaninė. Jis sudarytas iš paleogeno amžiaus bazaltinės lavos ir smiltainio. Kalnynas išraižytas sausų slėnių, Gonoa vyras Tibesčio kalnuose

nes kritulių iškrenta tik apie 100 mm per metus. Iki 1200 m aukščio oazėse auga palmės, akacijos; virš 1600 m – pusdykumės ir dykumos.

Tubu gentis Tibesčio kalnuose įsikūrė maždaug 5 a. pr.m.e., - ir pradėjo prekybą su Kartagina. Maždaug tuo metu juos aprašė Herodotas, kuris juos vadino “etiopais” dėl jų odos spalvos, pažymėjęs, kad jų kalba tarsi “šikšnosparnių cypsėjimas”. O 12 a. geografas Muhamedas al-Idrisi juos minėjo kaip islamą priėmusius „Zaghava negrus”.

Dėl izoliacijos ir geopolitinės padėties, Tibesčio kalnai ilgai liko netyrinėti. Europiečiai čia ėmė rodytis tik 19 a. antroje pusėje. Jie patrauklūs mokslininkams dėl savo uolų ir olų piešinių, kurie sutinkami per 200 vietų (apie 1600 piešinių). Dauguma jų iš 5-3 tūkstm. pr.m.e. laikotarpio, nors yra ir ankstesnių. Seniausi dažnai vaizduoja gyvūnus, kurie vėliau čia išnyko dėl klimato pasikeitimo. Prie kanjone prie Bardai miestelio tarpeklio sienose išraižyti per 2 m aukščio piešiniai, tarp kurių ir „Gonoa vyras“.

Tibestis yra italo D. Buzzati apsakymo „Anagoor‘o sienos“ (1966) veiksmo vieta.

Herodotas. 4 knyga

183. Už Augilos vėl 10 dienų kelio atstumu stovi kita druskos kalva, šaltinis ir auga daug derlingų datulių palmių, kaip ir kitur tokiose vietose. Ten gyvena garamantai, labai didelė gentis. Jie užpila druską žemėmis ir sėja javus. Iš jų arčiausiai iki lotofagų – 30 dienų kelio. Garamantų krašte gyvena jaučiai, kurie ėda žolę eidami atbuli: jų ragai užlinkę į priekį, dėl to jie ir ganosi po truputį traukdamiesi atgal; į priekį eidami negali ėsti, nes ragai remiasi ir sminga į žemę. Šiaip jie niekuo nesiskiria nuo kitų jaučių – nebent tik oda storesnė ir minkštesnė. Garamantai ketvertu arklių persekioja urvuose gyvenančius etiopus, kurie, girdėjau, yra iš visų žmonių greičiausi. Urvų gyventojai maitinasi gyvatėmis, driežais ir kitokiais ropliais. Jų kalba nepanaši į jokią kitą žmonių kalbą: čirpia tarsi šikšnosparniai.

184. Už garamantų vėlei 10 d. atstumu stūkso kita druskos kalva su šaltiniu. Aplinkui vėl gyvena žmonės vardu atarantai. Kiek man žioma, iš visų žmonių tik jie vieni neturi vardų: visi vadinasi atarantais, o paskiri žmonės jokio vardo neturi. Kai saulė smarkiai kepina, jie ima ją keikti už tai, kad taip kankina juos – ir žmones, ir žemę. Paskui, vėl ėjęs 10 d., užeisi kitą druskos kalvą su šaltiniu. Ir vėl aplinkui gyvena žmonės. Netoli tos kalvos stūkso kalnas, vadinamas Atlantu^**). Jis yra siauras, apvalus ir, sako, toks aukštas, kad jo viršūnių nematyti. Žiemą vasarą jas dengia debesys. Vietiniai sako, kad tas kalnas – tai dangaus stulpas. Nuo to kalno ir žmonės vadinasi atlantais. Sako, jie jokio gyvūno nevalgą ir nieko nesapnuoją^***).

^*) Krašte gausu druskos. Ten keliavęs Shaw pasakojo apie 6 mylių skersmens druskos kasyklas ir Džibel Had Defa kalną iš druskos rytiniame Markeso ežero krante.

^**) Tai Atlaso kalnai Afrikos šiaurės vakaruose (dab. Maroke, Alžyre, Tunise). Berberai kalną vadino Adraren (daugisk. forma iš Adrar - kalnas. Nuo šio pavadinimo galėjo kilti atarantai.
Beje, verta pastebėti, kad Herodotas naudoja apibendrinimus, kai aprašo kelią nuo Egipto Tebų iki Heraklio stulpų – kai šaltinius (oazes) išdėsto kas 10 d. kelionės, kas yra toli nuo nuo tiesos.

^***) Plinijus painiojo atarantus su atlantais, o Herodotas juso laiko skirtingomis tautomis. Tą patį teigia ir Pomponijus Mela.