Socialinės tvarkos problema. Tylėjimo spiralė. Vartiklis

Pagrindine socialinės teorijos problema T. Parsonsas laikė klausimą „Kaip galima socialinė tvarka?“ ir „Socialinio veiksmo struktūroje“ (1968) jis pagrindė „konvergencijos tezę“ – kad daugelis vienas nuo kito nepriklausomų mąstytojų gvildeno tą pačią socialinės tvarkos problemą ir artėjo prie tų pačių išvadų. Problemos iškėlimo nuopelną jis skyrė T. Hobsui „Leviatiane“ (1651) atskyrusiam „gamtos“ ir „socialinę“ būkles ir klausiusiam, kodėl žmonės skirtingai nuo gyvūnų gyvena „Socialinėje būklėje“ (visuomenėje). „Gamtos būklė“ – visų karas su visais. „Suėsk kitą arba suės tave“ – toks pagrindinis to būvio dėsnis. Ir čia žmonių visuomenė išsiskiria, kad joje tarpusavio santykius reguliuoja ne vien instinktai, bet tai, ką apibūdina tokios sąvokos kaip „teisė“, „moralė“ ir pan.

Vis tik – kaip žmonės išsiveržė iš „gamtos būklės“ ir negrįžo atgal? T. Hobsas rėmėsi prielaida, kad abiejose būklėse prigimtiniai gabumai ir motyvai yra tie patys: žmonės yra a) racionalūs (sugeba apgalvotai veikti numatydami pasekmes) ir b) savanaudžiai (egoistai), t.y. jiems nerųpi veiksmų pasekmės kitų atžvilgiu, vieni į kitus težvelgia kaip priemones ir kliūtis savo tikslams.

Pagrįsdamas „konvergencijos tezę“, T. Parsonsas teigė, kad visus sociologijos pradininkus (E. Durkheimas, V. Paretas, M. Vėberis ir kt.) vienija opozicija vadinamajam „utilitariniam“ socialinės tvarkos problemos sprendimui. Jis tvirtina, kad žmonių racionalumas yra pakankamas tvarkos pagrindas. Žmonės sugeba sukurti taisykles, įgalinančias sugyventi bendruomenėje, suvokiant, kad neįmanoma išlikti naudojant efektyviausias technologiniu požiūriu priemones – prievartą ir apgaulę. Ir pats T. Parsonsas savo pastangas nukreipė į to principo kritiką.

Ilgokai po to manyta, kad „utilitarinis“ principas jau nebegyvas. Tačiau vėliau sustiprėjo racionaliojo pasirinkimo prieiga (RPP), vadintina „neoutilitaristine“ socialine teorija, kurią ryškiausiai savo darbais atstovavo R. Axelrodas (1987), K. Binmoras (1994-98), A. Schotteris (1981), B. Skyrmsas (1996, 2004), M. Tayloras (1987) ir kt. RPP sraute galima skirti dvi sroves.

Pirmoji - „protosociologija“ (pirmųjų principų analize, kaip vadina P. Dunleavy), kurioje vyrauja mintiniai eksperimentai, kurios objektas yra tam tikra įsivaizduojama ikisocialinė būklė, neturinti jokių socialinių institucijų (kaip „gamtos būklė“).

Tokius tyrimus reiktų skirti nuo realiai egzistuojančių ir stebimų reiškinių (pvz., kodėl žmonės eina balsuoti?) aiškinimo. Juose yra tam tikro institucinio konteksto, kultūriškai apibrėžtų pirmenybių arba tarpinių tikslų. Tie tikslai, kuriuos kai kuriems asmenims primeta jų padėtis socialinėje struktūroje (studentas, verslininkas, ...). Tas pats asmuo, vakar buvęs studentu, o dabar tapęs dėstytoju, pastebi, kad kartu su jo socialiniu vaidmeniu pasikeitė jo interesai.

Ir čia atkreiptinas dėmesys, kad „egoizmas“ (kai veikėjas indiferentiškas jo veiksmų poveikiui kitų žmonių gerovei) ar „materializmas“ (kai veikėjams rūpu „materiali“ visų pirma piniginė nauda) nėra dalis to racionalumo, kurį RPP priskiria kiekvienam veikėjui. Tai tik ypatingos, empririškos hipotezės apie veikėjus. RPP priklauso tik prielaida, kad žmonės, veikdami apribojimų erdvėje, mėgina realizuoti nuoseklią tikslų aibę, panaudodami prieinamą informaciją nuomonei apie aplinkinį pasaulį susidaryti ir pagal tai renkantis veiksmus. Kokie veikėjo tikslai ir jo pirmenybių turinys gali būti nustatomi tik empiriniu būdu – surenkant duomenis vienu ar kitu būdu. Ir vis vien, racionalų veiksmą apibrėžia ne savanaudiškumas, o elgesio nuoseklumas, parodantis prisitaikymą prie pokyčių objektyvioje situacijoje. Tai prisitaikymai, kurių priežastis yra naudos ir kaštų paskaičiavimai.

Ir vis tik savanaudiškumo prielaida daroma tuose nuliniuose arba pradiniuose (angl., baseline) modeliuose. Jie gali būti apibūdinti kaip mintiniai eksperimentai, atsakant į klausimą, ar (ir kaip) iš tokių prielaidų yra galimas socialinės tvarkos atsiradimas ir tolesnis buvimas. Priimama „netikroviška“ savanaudiškumo prielaida, nes norima išsiaiškinti, ar tvarka būtų galima, jei žmonės būtų gerokai blogesnės būtybės nei jie yra.

Tokie mintiniai eksperimentai kiek primena M. Vėberio pasiūlytąją – jis socialines teorijas siūlė naudoti euristiškai, kaip priemonę iškelti tam tikrą aiškinimo problemą. Nustatę, kad kuri nors teorija „neatitinka tikrovės“, reiktų klausti, kuo tikrovė skiriasi nuo idealizuoto vaizdinio. Taip ir RPP tveria socialinę būseną, vadintiną „idealiu tipu“. Tada aprašo skirtumus nuo realiai stebimų būsenų, vėliau bandoma tuos skirtumus paaiškinti. Naujos papildomos prielaidos arba prielaidų patikslinimai priimama kaip socialinės tvarkos būtinos (arba pakankamos) sąlygos.

"Nulinių modelių" formulavimui protosocialiniuose RPP tyrimuose naudojama lošimų teorija. Strategines situacijas apibrėžia: veikėjų aibė; jiems prieinamų strategijų aibė; rezultatų aibė; laimėjimų aibė; tarpusavio priklausomybės struktūra. Tada klausiama, ar jose egzistuoja kolektyvinės veikos rezultatai ar dėsningumai (pusiausvyros).

Svarbus buvo socialinės tvarkos problemos išskaidymas į keletą giminingų problemų. Dažniausiai svarstomos "antagonistinės kooperacijos" situacijos. Būdingiausia ir geriausiai išnagrinėtos yra kalinio dilemos situacijos, kai veikėjai gali pagerinti padėtį kooperuodamiesi (pasiekdami "socialinį optimumą"), tačiau kiekvienas jų jaučia pagundą dar labiau pagerinti padėtį, vengdamas prisidėti asmeniškai (važiuoti zuikiu, free ride). Ši antagonistinė kooperacija turėtų būti skiriama nuo jai giminingų koordinacijos ir "pozicinių gėrybių" paskirstymo problemų.

Koordinacijos problemos, modeliuojamos koordinacijos lošimais, išsiskiria tuo, kad jose nėra konflikto. Tad jų racionaliam išsprendimui dažnai pakanka vien kalbinės komunikacijos. Jų sprendimai vadinami koordinacijos pusiausvyromis. Joms gerai tinka M. Vėberio socialinių reguliarumų, kuriuos vadino "papročiais".

Situacijose, kuriose susiduriama su nepakankamų išteklių paskirstymo problema, modeliuojamose pastovios sumos lošimais, nėra jokio pagrindo kooperacijai, o socialinio optimumo sąvoka lieka neapibrėžta tol, kol neatsižvelgiama į galios skirtumus tarp veikėjų. Tai grynojo ar dalinio konflikto situacijos. Antagonistinių kooperacijos situacijų sprendimo rezultatas yra visuotinio nekooperavimo arba išsisukinėjimo pusiausvyros. Grynojo konflikto situacijoms galima numatyti pusiausvyras, kai veikėjai laikosi minimakso strategijos. Tai radikaliai pesimistinė strategija, orientuota į nuostolių minimizavimą. Visuotinio išsisukinėjimo pusiausvyros antagonistinės kooperacijos situacijose, minimakso pusiausvyros grynojo arba dalinio konflikto situacijose, kartu su koordinacijos pusiausvyromis, sudaro tą tvarką, kurią turėtume stebėti socialinės tvarkos suirimo ir grįžimo į gamtos būklę atveju. Daugelyje situacijų (ypač atitinkančiose pastovios sumos apibrėžimą) išvis nėra pagrindo tikėtis pusiausvyrų – jose reikia laukti "chaoso" arba "anarchijos".

Yra situacijų, kurias galima apibūdinti kaip kraštinį strateginių situacijų atvejį. Taip yra, kai lošiama prieš gamtą, kuris yra pseudološėjas, kuris tam tikrose vietose su tam tikra tikimybe daro atsitiktinius veiksmus". Tokiuose lošimuose remiamasi tikimybėmis, kurios priskiriamos partnerio veiksmams. Pseudo lošėjais gali būti ir veikėjai, kurie remiasi ne naudos ir kaštų paskaičiavimu, o orientuojasi į normas, į kurias atsižvelgiama net tada, kai be rizikos galima pagerinti savo padėtį.

Egzistuoja dvi pagrindinės klausimo apie "dirbtinės tvarkos" susidarymo aiškinimo kryptys. Vieni teoretikai, likdami RPP rėmuose, aiškindami nukrypimą nuo tikrovės, pabrėžia strateginių situacijų ypatumais. Pvz., populiari "kooperacijos evoliucijos teorema" teigia, kad tarp racionalių oportunistiškai orientuotų egoistų (maksimizuotojų) gali atsirasti stabili kooperacija mažose grupėse, kuriose nariai pajėgūs įsidėmėti ir atpažinti išsisukinėtojus, ir visi gyvena "ateities šešėlyje".

Kiti RPP teoretikai pabrėžia, kad, dėl psichofizinės organizacijos ir sprendimų priėmimo kompetencijos uždėtų apribojimų, veikėjai nėra pajėgūs maksimizuoti naudos. Jie atskiria savo naudos maksimizavimą ir taisyklės maksimizavimą. Jei randama tokia taisyklė, kuri ilgalaikėje perspektyvoje maksimizuoja bendrąją gerovę, tai jos reikia laikytis ir tais atskirais atvejais, kai ji bendrajai gerovei kenkia (pvz., kankinimų draudimas, nors kankinant nusikaltėlį būtų gauti informacijos, padedančios išvengti kitų nusikaltimų). Panašiai ir savanaudis maksimizuotojas renkasi veiksmus ne pagal paskaičiuojamą naudą kiekvienam atskiram atvejui, bet pagal taisyklę, nusakančią veikimą visiems tam tikros rūšies veiksmams.

Taigi veikėjas dažnai renkasi ne optimalius jam sprendimus – tam, kad ilgalaikėje perspektyvoje gautų daugiau naudos. Jis naudą ir kaštus skaičiuoja tik antros eilės pasirinkimuose, kurių objektas yra sprendimų radimo būdų pasirinkimas. Tų paskaičiavimų objektas yra visuminė tam tikros normos laikymosi nauda. Po T. Parsonso, ji skaičiuojama atsisakant savanaudiškumo motyvacijos prielaidos.

Tiek RPP mintiniams eksperimentams, tiek M. Vėberio sociologijai bendras pradinis taškas – metodologinis individualizmas - abiem atvejais loginė konstrukcija pradedama nuo individualaus veikėjo. Tačiau M. Vėberio socialinė tvarka yra instrumentas sprendžiant empirinę aiškinimo problemą – kodėl vertybinių sferų ir gyvenimo santvarkų konsteliacija (vadinama „modernybe“), kurios pagrindas yra ekonominė santvarka, vadinama „racionaliuoju kapitalizmu“ atsirado Europoje Naujaisiais laikais (ir ne kur kitur ir ne kitu laiku).

Bet M. Vėberio modernybės apibūdinime egzistuoja ir problema: kaip gali egzistuoti ekonomikos etikos (su profesinio pašaukimo požymiu) neformalios institucijos santvarkose, kurių būdingi bruožai yra racionalizacija ir interesų dominavimas. Prieš maždaug 20 m. įsiplieskė ginčai dėl teiginių, kad išsivysčiusiose Vakarų visuomenėse profesinę etiką, atseit, išstumia hedonizmas ir vartotojiška kultūra.

Tylėjimo spiralė ir visuomeninė nuomonė

Tylėjimo spiralė (vok. Schweigespirale) – koncepcija politologijoje ir komunikacijoje, kuri teigia, kad dominuojančia tampa viena nuomonė, nes manantys, kad jų nuomonė priklauso mažumai, su didesne tikimybe jos neišsako, nes baiminasi keršto ar izoliacijos (ignoravimo). Ją pasiūlė vokiečių politologė E. Noelle-Neumann^*) („Visuomeninė nuomonė: tylėjimo spiralės atradimas“, 1974). Analogija su spirale panaudojama, kad galima būtų ją vizualiai pateikti.

Esantis mažumoje linkęs savo nuomonę nutylėti arba pakeisti. Žmonės vengia socialinės izoliacijos ir nori priklausyti glaudžiai ir stipriai grupei, galinčiai laimėti (nors tyrimai rodo, kad visad yra 5% asmenų, kurie nenutyli ir nekeičia savo nuomonės; jie linkę tapti nuomonės lyderiais).

Makro lygmenyje tai gali įtakoti balsavimo rezultatus, priimamus įstatymus ar prezidento išrinkimą. „Paskutinės minutės pasikeitimas“, „pakeleivių paskutinę minutę efektas“ – tai situacija, kai elektoratas paskutinę akimirką keičia nuomonę dėl visuomeninės nuomonės poveikio. „Vieno kinkinio efektas“ (arba „sėkmės efektas“) – kai individas stengiasi pateikti save laimėjusios partijos rėmėju, nors iš tikro balsavo kitaip. Plačiai medijose nušviečiami apklausų reultatai tiesiogiai veikia rinkimų kampanijos pobūdį, versdami kandidatus daryti korekcijas

Tačiau yra ir kitas įdomus šios teorijos aspektas: kartais tai, kas suvokiama kaip dauguma, iš tikrųjų yra tik garsiai rėkianti mažuma. Ir ne tik dėl to ji sulaukia kritikos. Teigiama, kad „tylėjimo spiralė“ nėra universali ir kad žmones iš tikro veikia didelis kiekis veiksnių.

„Tylėjimo spiralės“ reiškinys žinomas jau senai. Apie jį užsimena jau senovės autoriai, o vėliau Ž.-Ž. Ruso, D. Hjumas, Dž. Lokas, M. Liuteris, Makiavelis, Janas Husas ir kt. Pvz., jį aptiksime ir A. de Tokvilio „Prancūzijos revoliucijos istorijoje“ (1856): „ankstesnio tikėjimo besilaikantys žmonės bijojo likti mažuma. O kadangi izoliacija juos baugino labiau nei klaidos, jie prisijungė prie daugumos, nekeisdami savo minčių. Tik vienos nacijos dalies nuomonė atrodė visų nuomone ir todėl absoliučiai klaidino kaip tik buvusius tos apgaulės kaltininkais“.

^*) Elizabetė Noel-Noiman (Elisabeth Noelle-Neumann, 1916-2010) - vokiečių sociologė ir politologė, įkūrusi Demoskopijos inst-tą (1947), skirtą visuomeninės nuomonės tyrimams. Palaikė nacionalsocialistų politiką. 1964 m. H. Kolio pakviesta pradėjo dirbti Mainco un-te, kur įsteigė Publicistikos inst-tą, kuriam vadovavo iki išėjimo į pensiją (1983). O labiausiai išgarsėjo „tylėjimo spirale“ (1974), kuri tiek išpopuliarėjo, tiek sulaukė kritikos (iš dalies ir dėl to, kad buvo laikoma politine teorija, siekiančia mobilizuoti mažumoje esančius krikščionių demokratus).