Keliaujant po Kvebeką
Istoriniai paliudijimai
Aleksis de Tokvilis. Laiškas abatui Leziuerui Olbani, 1831 m. rugpjūčio 7 d.
Apie autorių
Aleksis de Tokvilis (Alexis de Tocqueville, 1805-1859) prancūzų istorikas, publicistas, politikas. Parašė Demokratija Amerikoje (1835, De la democratie en Amerique), prisiminimų knygą Souvenirs (1850), o taip kelis sociologijos ir istorijos veikalus.
Pateikiama ištrauka iš Išgalvotosios provincijos... (Pays et mensonges..., 1999)Skaitykite: Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?
... Iš visko, ką pamačiau Kanadoje, labiausiai įdomūs buvo jos gyventojai. Keistas, kad tasai kraštas taip mažai žinomas Prancūzijoje. Dar prieš pusmetį aš, kaip ir visi prancūzai, maniau, kad Kanada tapo visiškai angliška. 1763 m. čia gyveno 60 000 prancūzų; aš maniau, kad nuo tada mažai kas pasikeitė. Tačiau iš tikro gyventojų gausėjo taip sparčiai, kaip ir Jungtinėse valstijose, tad šiandien vien tik Žemutinės Kanados provincijoje suskaičiuojama 600 000 gyventojų, kurių protėviai į čia atvyko iš Prancūzijos. Užtikrinu, kad negalima užginčyti jų kilmės. Jie tokie pat prancūzai, kaip jūs ir aš. Jie į mus gerokai labiau panašūs nei amerikiečiai į anglus. Negaliu jums perduoti, kokį malonumą mums teikė buvimas jų tarpe. Mes jautėmės kaip namie ir visur mumyse matė tėvynainius, kaip čia sako, Senosios Prancūzijos sūnus.
Mano nuomone, šis pasakymas nevykęs. Senoji Prancūzija kaip kartas yra Kanada, o toji, kurioje gyvename, - naujoji. Čia radome, ypač nuošaliuose kaimuose, senuosius prancūzų papročius, senuosius prancūzų požiūrius. Kaimo namai stovi aplink bažnyčią, vainikuotą gaidžiu ir kryžiumi su karališkomis lelijomis; kanadietis, skirtingai nuo anglo ar amerikiečio, nemėgsta gyventi atsiskyręs. Namai pastatyti kaip reikiant, jie patvarūs išore, švarūs ir tvarkingi viduje. Valstiečiai turtingi, o mokesčių visai nemoka. Keturis kartus į dieną už apvalaus stalo susirenka šeimyna, susidedanti iš stiprių, drūtų tėvų ir įmitusių linksmų vaikų. Po vakarienės kaimiečiai dainuoja senąsias prancūziškas dainas arba pasakoja apie pirmų prancūzų persikėlėlių žygdarbius, apie mūšius su anglais Monkalmo*) laikais. Vakarais po mišių ateina metas žaidimams ir šokiams. Pats kiuri dalyvauja visuotiniame pasilinksminime, jei tasai vyksta padorumo ribose. Valstiečiai kunigą laiko orakulu, draugu ir patarėju. Niekas nekaltina jo nuolaidžiavimu valdžiai, atvirkščiai, anglai jį vadina demagogu. Mat jis pirmas sukyla prieš priespaudą, ir todėl žmonės jame mato savo patikimiausią gynėją. Todėl kanadiečiai pamaldūs ir iš įsitikinimo, ir dėl politinių motyvų. Dvasininkija čia sudaro privilegijuotą sluoksnį ne įstatymu, o visuomeninės nuomonės ir papročių dėka. Mačiau kai kuriuos kunigus ir manau, kad jie tikrai priklauso iškiliausių šalies žmonių tarpui. Jie turi daug bendrumo su mūsų senaisiais prancūziškais kiuri. Dauguma jų yra linksmi, malonūs ir gerai išauklėti žmonės.
Nejaugi ir tikrai tautos charakteris labiau priklauso nuo jų protėvių kraujo nei politinių nuostatų ir gamtos sąlygų? Štai jau 80 metų prancūzai gyvena greta anglų; jie laikosi angliškų įstatymų, jie taip toli nuo motinos tėvynės, tarytum būtų tarp antipodų. Ir ką gi! Jie ir toliau lieka tobulais prancūzais, be to, tai liečia visus, nuo senių iki vaikučių. Kai ir mes, jie žmonės judrūs, apsukrūs, išradingi, juokingi, karšti, kalbūs ir mažai linkę paklusti tais atvejais, kai jų aistros įkaitintos iki ribos. Jie užsigimę kariai ir triukšmą mėgsta labiau nei pinigus. O greta jų gyvena toje pačioje dirvoje užaugę anglai flegmatiški ir mąslūs, kaip ant Temzės krantų; pilni pagarbos precedentams ir trokštantys mąstyti logiškai, pereinant nuo didesnės prielaidos prie mažesnės; išminčiai, kurie įsitikinę, kad karas yra didžiausia nelaimė, ta kurie, vienok, kariauja ne prasčiau už kitus, nes logika jiems sako, kad yra dalykų baisesnių už mirtį.
*) Luisas Monkalmas (Louis-Joseph de Montcalm-Gozon, Marquis de Saint-Veran, 1712-1759) - prancūzų karvedys, vadovavęs prancūzų kariams Šiaurės Amerikoje Septynmečio karo metu (1756-1759). Laimėjo kelias svarbias pergales prieš anglus, pvz., 1758 m. sumušė penkiskart gausesnes anglų pajėgas prie Kariljono forto. Mirtinai sužeistas kautynėse Abraomo lygumose, į neguodžiančias gydytojų prognozes atsakė: Tuo geriau. Laimingas, kad nepamatysiu Kvebeko kapituliacijos. Jis minimas Dž. Kuperio Paskutiniame mohikane (1826).
Inujitai (eskimai)
Misisipės tyrinėtojas
Apačiai: Aušros šokis
Niagaros didžioji gyvatė
J. Radičkovas. Medgręžis
Š. Amerikos pasaulio tvėrimo mitai
Roberas Lepažas. Kita Mėnulio pusė
Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?
Rože Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Ivonas Koderas. Miško pasakos ir paslaptys
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Ar tai tik pamėklė: auksas jūrų dugne?
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Kapadokija su uolų miškais
A. Stesinas. Murzi ir tuštuma
Bjarte Breiteig. Stokholmas
Senojo pasaulio ženklai
Šamanų ratu einant
Skaitiniai
Vartiklis