Yehuda Ašlagas, Vėlyvųjų laikų šviesulys. Vartiklis

6 dešimtm. pradžioje Yehuda Ašlagas (1885–1954) bandė išleisti „Hasulam“ („Kopėčias“), hebrajišką „Zoharo“ vertimą su komentarais (dėl to jis gavo vardą Baal Sulam - „Kopėčių šeimininkas“). Jis neturėjo lėšų sumokėti rinkėjui, tad pats stovėjo prie linotipo rinkdamas raidę po raidės. Po kelių metų, 1954 m. Yom Kippur (spalio 4 d.) vakarą jis paliko mus.

Y. Ašlago palikimas sudaro tikslų, savitą ir sistemingą judaizmo mistinio mokymo aiškinimą. Jo kabala siūlo asmeninę transformaciją ir netgi išsivadavimą pasišventusiems jos studijoms ir praktikai. Tačiau pats Ašlagas turėjo gerokai toliau siekiančią socialinę viziją, kylančią iš jo kabalistinės tradicijos suvokimo. Jis žmoniją laikė viena esybe, tiek fiziškai, tiek dvasiškai tarpusavyje susijusią, ir tikėjo, kad tik toji ekonominė sistema, kuri priims tai, išlaisvins žmoniją ir paspartins kolektyvinį nušvitimą. Savo dienoraštyje Izraelio premjeras David ben-Gurion'as^*) sakosi susitikęs su Ašlagu daugybę kartų ir buvo nustebintas, kai jam „norint pakalbėti apie kabalą, jis norėjo man kalbėti apie socializmą ir komunizmą“.

Ir vis tik, nepaisant stipraus misticizmo ir socialinių idėjų lydinio, Ašlagas buvo beveik nepastebimas žydų pasaulyje. Pernelyg revoliucingas ultra-ortodoksams, kurių pasaulyje jis liko, pernelyg abstraktus ir universalus religiniams nacionalistams, kurie kiekviena proga pasinaudodavo Ašlago artimo draugo Abraham Isaac Kook'o mintimis, jis nebuvo pastebimas ir akademinio sluoksnio.

Dominuojantis akademinis kabalistas Geršomas Šolemas iki pat mirties 1982 m. tebetikėjo, kad Ašlagas nesėkmingai pabandė sujungti Lurijos sistemą su „Zoharu“. Šolemui istorinis kontekstas buvo esminis interpretuojant įvairius dalykus: pvz., jis manė, kad Lurijos kabala nemaža dalimi buvo atsakas į žydų išvarymą iš Ispanijos. Kaip sionistinis mąstytojas, jis buvo įsitikinęs istorijos geba išleisti naujas dvasines galias. Todėl jis manė, kad neįmanoma suvienyti Lurijos sistemos su „Zoharu“, nes jiedu kilo skirtingais istoriniais laikotarpiais.

Ašlagos kabala išliko dėka jo abiejų sūnų bei svainio Yehuda Brandwein'o, daugelį metų buvusio vyriausiuoju „Histadrut“ darbo federacijos rabinu. Visi trys pasišventė jo sistemos palaikymui, įsteigė yešivas (mokyklas), spausdino ir platino jo kūrinius. Ir visi trys, kaip ir pats Ašlagas, mirė praktiškai nežinomi.

Ir tik vėliau kažkas pasikeitė. Ašlago kabala tapo jėga, kurią sunku ignoruoti žydų dvasiniame pasaulyje. Brandweino mokinys Philip Berg įkūrė Kabalos centrą, turintį daugelį filialų visame pasaulyje. Ir kai Ašlagas griežtai atsisakė susikrauti pinigų iš kabalos mokymo, Bergo centras veikia kaip šiuolaikinė korporacija. Ašlagas aistringai priešinosi bandymas sieti kabalą su magija (nors žydų misticizmas nuo pat pradžių apėmė magišką komponentą – net Talmude pasakojama, kaip rabinai dievo vardus naudojo gyvoms būtybėms sukurti, kabalistų sugebėjimus levituoti, akimirksniu persikelti dideliais atstumais ir skaityti mintis). Ašlagas stebuklus laikė kaip žmogaus atitraukimą nuo dvasinės metamorfozės. Jis nuolat atsisakinėjo užsiimti tokia veikla, kaip stebuklingas gydymas, palaiminimas ar sapnų aiškinimas, kuri kitiems kabalistams buvo kasdieninės rutinos dalis. Tuo tarpu Bergas pardavinėja „kabalos vandenį“, dieviškų vardų lipdukus ir laimingus raudonus žiedus, kurie nešiojami kaip apyrankės, o taip siūlo tokius kursus, kaip "kabala ir sėkmė", kuriuose aiškina, kaip kabalą panaudoti asmeninės naudos pasiekimui. Ir galiausiai Bergas padarė dar vieną žingsnį – ėmė naudoti kristologijos simbolius: „Zoharą“ vadinti „Šv. Graliu“. Tačiau jį garbina Madona. Demi Moore, Mick Jagger'is ir Sarah Ferguson'as.

Šiuo metu Ašlagą studijuojančios grupės renkasi keliolikoje Izraelio miestų. Mums žinomiausia tikriausiai yra Petah Tikva įsikūrusi išeivio iš Rusijos Michaelio Laitmano (artimo Baruch Ašlago mokinio) „Bnei Baruch“ grupė. Taipogi Brandweino mokinys Mordechai Sheinberger įkūrė „Or Ganuz“ komuną netoli Merono kalno – ši derina kabalos studijas su mokytojo socialine vizija. Vienas Ašlago anūkų, Yehezkel Ašlagas, įkūrė yešivą Bnei Brak'e. Ašlago centras yra ir Telše akmens ultra-ortodoksinėje bendruomenėje bei Jeruzalės senamiestyje. Ašlagą ėmė pastebėti ir akademiniai sluoksniai. Negevo BGU surengė 50-ųjų Ašlago mirties metinių paminėjimą.

Gimusį Varšuvoje 1885 m., Yehuda Ašlagą nuo mažų dienų traukė kabala. 19 m. jis gavo rabino vardą ir turėjo Talmudo žinovo reputaciją, gavo mokytojo pareigas ir buvo laikomas teisinių ginčų ekspertu. Hasidizmo ir kabalos mokiniu jis buvo pas Prosovo rebbe, priklausiusį Kotzker rebbe mokyklai. Tačiau 1918 m. jis pamini sutikęs paslaptingą mokytoją Varšuvoje, kuris tris mėnesius vidurnaktį vykusiais susitikimais jį supažindino su kabala. Tada mokytojas paslaptingai dingo. Vėliau Ašlagas išmoko vokiečių kalba ir originalo kalba skaitė Hėgelį, Šopenhaurį, Marksą ir Nyčę.

1921 m., 36 m. amžiaus, Ašlagas netikėtai persikelia į Izraelį. Mat jis buvo įsitikinęs, kad tik čia ras tikrus dvasinius iššūkius. Jis taip skubėjo, kad kelis savo vaikus paliko pas gimines Varšuvoje ir gimdančią žmoną Čekoslovakijoje (jiedu susitiko tik po kelių mėnesių) Izraelyje jis Jaffa imigrantų namuose paliko atsivežtus vaikus ir ant asilo išjojo į Jeruzalę. Jis nuskubėjo į Beit El yešivą senamiestyje, kur buvo Sephardi tradicijos kabalos mokslo centras ir kur jau 200 m. buvo sekama Šalom Šarabi mokymu.

Tačiau Ašlagas netrukus nusivylė Jeruzalės kabalistais. Jis aštriai kritikavo Sephardi kabalos sampratą. Ašlagas siekė vidinės kabalos prasmės, kaip galingos priemonės žmogaus transformacijai. Ašlagas Beit El kabalistus pavadino „kvailiais“. Ašlagui kabala buvo ne demoniškas, mistinis ar magiškas mokslas, o loginis.

Lurijos kabaloje „indų“ sudužimas aprašomas kaip kosminė katastrofa, kuri vyksta prieš pasaulio sutvėrimą. Dievas bando sulieti šviesą į savo sukurtus indus, tačiau šie pasirodo per maži ir nepakankamai tvirti, kad ją išlaikytų. Indai suskyla ir dieviškosios šviesos kibirkštys sukrenta žemyn į tamsią "kriauklelių" karalystę – materialaus pasaulio pagrindą. Tai sukelia poreikį tikkun - kosminio remonto darbą, kuriame turi dalyvauti žmogaus siela. Sąmoningai ir gerais darbais mes galime pataisyti inkus ir į juos sukelti kibirkštis.

Tuo tarpu Ašlago supratimas buvo, kad viskas yra praktiška, šio pasaulio dalis. Indų sudužimą ir jų pataisymą jis aiškino žmonių visuomenės terminais. Visos neteisybės ir socialinės skriaudos kyla todėl, kad kai kurie žmonės gauna daugiau, nei reikia. Tai juos pažeidžia, kaip ir visą pasaulį. Iš dangaus sklindančios gausos pakanka. Jei paskirstymas būtų tinkamas, visi gyventų be rūpesčių.

Praėjus 6 m., 1927 m., po atvykimo į Jeruzalę, Ašlagas paskelbė pirmąjį savo darbą apie kabalą, komentarus Lurijos „Gyvenimo medžio“ „Pasnim Meirot“ ir „Panim Masbirot“ skyriams, kur įvedė pagrindines sąvokas ir koncepcijas, kurias vėliau vystė iki gyvenimo pabaigos. Radikalus naujumas yra nepaprastai sudėtingos Lurijos sistemos, kurioje kosminio sutvėrimo ir atkūrimo istorija sukasi apie žmonijos transformaciją, destruktyvaus egoizmo pakeitimas altruizmu, kuris kiekvieną individą padaro dieviškosios šviesos kanalu. Ašlagas parodė, kaip vidinė Lurijos kabalos logika gali tapti etinės transformacijos priemone.

Ašlago kabala paaštrina dialektinę Lurijos nubrėžto proceso prigimtį. Dievas trokšta duoti malonumą ir palaimą, kurie yra šviesos esmė. Tačiau malonumas, fizinis ar dvasinis, tegali būti patirtas, jei jauti alkį jam. Tad Dievas sukurią „valią gauti“, indą, į kurį gali būti liejama jo šviesa. Tačiau „valia gauti“, kuri yra visų tvarinių esmė, labai skiriasi nuo Dievo valios duoti. Tvarinio noras gauti jį nutolina nuo Dievo, todėl šviesos sugėrimas tampa negalimas. Vienintelis sprendimas yra išvystyti altruistinį norą duoti šalia labai išvystyto noro gauti. Tai gali būti pasiekiama per kabalos studijas, kuri valančiąją dieviškąją šviesą perkelia į mintis, per tikėjimą ir daugiausia per praktinę veiklą: sukuriant bendruomenę, pagrįsta meile tarp jos narių, ir visuomenę, pagrįstą ekonominiu teisingumu.

Ašlagas stengėsi Jeruzalėje gyventi slapta, dirbo dienomis, kad išlaikytų šeimą, o studijavo ir rašė naktimis. Tačiau, išėjus jo knygai, jis buvo atpažintas kai kurių iškilių rabinų. 1924 m. jis buvo paskirtas rabinu netoli Jeruzalės esančiame Givat Šaul, į kurį sugrįžo 1928 m., dvejus metus praleidęs Londone. Čia rinkosi jo mokiniai, kad paklausytų jo naktinių paskaitų. Tačiau ta grupelė buvo labai maža.

1933 m. jis pabandė savo idėjas skleisti laikraščio forma. 1940 m. jis pradėjo leisti dvisavaitinį laikraštį „Ha'uma“ (Tauta). Tačiau jis buvo uždarytas britų policijos, kaltinant, kad skleidžia komunistines idėjas. Palaipsniui, galimybė įkurti žydų valstybę, ėmė jam rodytis geriausia prielaida tam, ko jis siekia. Jis ėmė ieškoti galimybių įtakoti sionistinio judėjimo lyderius. Tačiau vėliau, atrodo, jis liovėsi tai daręs ir prarado tikėjimą politiniu iš viršaus nuleistu komunizmu. Tai, ką jis siūlė, buvo tarsi tam tikra pasaulinė religija, pagrįsta altruistiniu socialiniu teisingumu. Kiekviena kultūra turėtų išlaikyti savo specifines religines ypatybes, kartu bendradarbiaudama siekiant panaikinti eksploataciją ir skurdą. Jis ima rašyti, kad komunizmas neturi dvasinio pagrindo ir yra net labiau išnaudotojiškas režimas nei blogiausios kapitalizmo formos, nes baimę panaudoja produktyvumo didinimui.

Kodėl prireikė pusė amžiaus, kol Yehuda Ašlago mokymas išplito už jo siauro mokinių rato? Vienas iš atsakymų būtų, kad jo sūnūs įsikūrė Bnei Brak'e, ultra-ortodoksinėje aplinkoje, kiekvienas stengdamasis įsteigti naują hasidų dinastiją.

Tačiau tai tegali būti tik dalinis paaiškinimas. Kiti Ašlago mokiniai, pvz., Yehuda Brandwein'as Histadrut'e mokė platesniame kontekste. Jis netrukus po 1967 m. karo persikėlė į Jeruzalę. Vienas jo mokinių, Philip'as Berg'as 7 dešimtm. pabaigoje įsteigė Kabalos studijų centrą. Kitas, Levi Krakowski's, jau nuo 1937 m. ėmė anglų kalba leisti knygas apie Ašlago kabalą.

Prof. Elkayam'as tiki, kad susidomėjimas Ašlago kabala atėjo su kultūriniais poslinkiais Vakarų pasaulyje. Kaip induizmas ir budizmas buvo 7-8 dešimtm. (o sufizmas – 9 dešimtm.) dvasinių ieškojimų šaltiniai, taip dabar yra su kabala. Ašlagas įstengė į kabalą įtraukti šiuolaikinę mintį. Visa kabala pateikiama kaip žmogaus progreso modelis. O altruizmo koncepcija taipogi artima Vakarams, turėjusiems savą altruizmo tradiciją.

Ašlago kabalos patrauklumas yra asmeninėje realizacijoje. Ji duoda žmogui įrankį. Rabi Laitmanas mato metafizinę susidomėjimo Ašlagu padidėjimo priežastį – pasaulis pasiekė kritinę noro vartoti ribą (Pastaba: čia buvo ekonominio pakilimo laikotarpiu; pažiūrėsime, kokie pokyčiai bus ištikus finansiniam nuosmukiui).

Jehuda Ašlagas (Yehuda Leib Ha-Levi Ashlag, 1885–1954), gavęs pravardę Baal Ha-Sulam („Kopėčių autorius“ – pagal jo 10 m. (1943-53) ruožtą komentarą „Zoharui“) – žydų kabalistas iš Lenkijos, daugelio knygų ir straipsnių, panaudojamų kaip metodinė medžiaga kabalos studijoms, autorius. Tarp jo knygų yra ir „Mokymas apie 10 sefirų“ (1936), susistemintas I. Lurijos mokymas. Į Palestiną persikėlė 1922 m., kur gyveno iki gyvenimo pabaigos (išskyrus 2 m., praleistus Londone), 1943 m. persikėlęs į Tel Avivą.
Jis teigė, kad kabalos studijavimas prilygsta žmogaus sutvėrimo tikslui ir per tai žmogus pajėgus atskleisti visą procesų ir struktūrų, buvusių pasaulio sutvėrimo metu, visumą. Jis laikė, kad Mesijo atėjimas reiškia, žmonės įgaus savybes, leidžiančias jiems atsisakyti savo egoizmo ir pasišvęsti vienas kitų meilei vardan gyvenimo tikslo („pamilk artimą savo kaip save patį“). Jo politinės pažiūros, besiremiančios kabala, buvo anarcho-komunistinės, tačiau ryžtingai pasisakė prieš jėga įvestą komunizmą.

^*) Davidas Ben Gurionas (David Ben-Gurion, tikr. vardas David Grun, 1886-1973) – lenkų žydų teisininkas, Izraelio politikas, pirmasis Izraelio Ministras pirmininkas (1948-54). 1963 m. atsistatydino iš valstybės tarnybos, bet 1965 m. vėl grįžo prie politinės veiklos su nauja Rafi partija ir laimėjo parlamente 10 vietų.

Publikacija

Kabalos mokslo esmė (ištrauka iš straipsnio)

Kas yra Kabalos pagrindu?

Šis klausimas, aišku, kyla kiekvienam protingam žmogui. Ir kad pateikčiau patenkinamą atsakymą, duosiu tikrą, visus laiko išbandymus atlaikiusį, apibrėžimą.

Toji išmintis yra nei daugiau, nei mažiau kaip paieškų, nukreiptų į vieną pakylėtą, tačiau labai paslėptą tikslą, vadinamą „Dieviškojo kūrėjo tvarinių šiame pasaulyje atskleidimui“, tvarka ištakų, apibūdinamų priežasčių-pasekmių ryšiais ir paklūstančių pastoviems ir absoliutiems dėsniams, susijusiems tarpusavyje.

Ir čia veikia bendro ir atskiro dėsnis.

„Bendras“ reiškia, kad visa žmonija savo vystymosi pabaigoje neišvengiamai turi ateiti prie Kūrėjo atskleidimo ir, atlikusi ilgą kelią, pasiekti tai, apie ką rašė išminčiai: „Ir prsipildė žemėKūrėjo pažinimu kaip kad jūrų vandenys padengia sausumą“; „Ir daugiau žmogus nemokys artimą savo ir broliu ssavo apie Kūrėjo pasiekimą, nes visi žinos apie Mane nuo mažo iki didžio“. Ir yra pasakyta: „Ie nepasilėps daugiau tavo Mokytojas, ir tavo akys išvys tavo Mokytoją“.

„Atskiras“ reiškia, kad prieš visai žmonijai tampant tobulai, kiekvienoje kartoje yra išrinktųjų, jį pasiekusiųjų pirmaisiais. Tai tos atskiros asmenybės kiekvienoje kartoje, kurios pasiekė nustatytas pakopas link Kūrėjo atskleidimo. Ir tai pranašai ir Kūrėjo tarnai (taip juos vadina). Ir sakyta išminčių: „Nėra kartos, kurioje nebūt tokių kaip Abraomas ir Jokūbas“. Juk, išminčių žodžiais, Kūrėjo atskleidimas vyksta kiekvienoje kartoje. Dėl to nėra nesutarimų – ir mes patikime jų žodžiais.

Dvasinių kūnų, sefirų, pasaulių daugis

Tačiau atitinkamai su tuo, kas pasakyta, iškyla klausimas: jei, kaip buvo išsiaiškinta anksčiau, šis mokslas teturi tik vieną ypatingą įsipareigojimą, tai iš kur randasi daugybė dvasinių kūnų, sefirų ir jų sąryšių, kurių sklidinos knygos apie Kabalą?

Tačiau, paėmus kokį nors smulkų gyvūną, kurio visas vaidmuo tėra, kad išmaitintų save ir gyvuotų tam tikrą laiką, būtiną į save panašių pagimdymui ir tuo pačiu užtikrinant savo rūšies egzistavimą, tai atidžiai įsižiūrėjus galima pamatyti, kad jis yra sudėtingas junginys iš tūkstančių skaidulų ir gyslų, ką tyrimais nustatė fiziologai ir anatomai, nors juose yra dar dešimčių tūkstančių tūkstančiai žmogui dar nežinom jungčių. Ir pagal analogiją galima suprasti tą įvairių jungčių ir tarpusavio ryšių didžiojo kiekio įvairovę, kurią būtina išsiaiškinti to pakylėto tikslo pasiekimui.

Du keliai: iš viršaus žemyn ir iš apačios aukštyn

Ir bendrai, Kabalos mokslas suskirstytas į du lygiagrečius ir lygius tarpusavyje Kūrėjo pasiekimo kelius, tarp kurių nėra skirtumo, kaip nėra jo tarp dviejų vandens lašų. Ir tarp jų nėra jokio skirtumo, išskyrus, kad vienas veda iš viršaus žemyn iki šio pasaulio. O antrasis prasideda šiame pasaulyje ir kyla į viršų visomis tomis pakopomis, kurios buvo sukurtos ieškant ištakų ir jas atskleidžiant iš viršaus į apačią. Ir pirmasis kelias Kabalos kalba vadinasi „pasaulių, parfucimų ir sefirų visose jų būsenose, pastoviose ir kintančiose, nusileidimo tvarka“. O antrasis kelias vadinasi „pasiekimai arba pranašysčių ir Aukštesniosios šviesos pakopos“. Ir to vertas žmogus turi eiti tais keliais nuolat pažindamas kiekvieną detalę ir kiekvieną pakopą pilnai pagal tuos dėsnius, nustatytus šviesai leidžiantis žemyn.

Tačiau pilnas Kūrėjo atskleidimas neįvyksta per vieną kartą. Jis pasireiškia tam tikro laiko tarpe, priklausančiame nuo siekiančio apsivalymo laipsnio, kol jis nepasieks visos iš viršaus besileidžiančių pakopų gausos savybių. Ir jų pasiekimas iš anksto nustatytas ir vyksta nuosekliai, vienos po kitos, ir kiekviena nauja aukščiau ankstesnės, tad jie primena laiptus, todėl ir pavadintos pakopomis.