Katha upanišada, tęsinys

Skaitykite: Pradžia > > > >

I dalis. Trečias skyrius

1. Dviese minta atlygio [vaisiais] dorų darbų pasaulyje, įžengę į [širdies] slėpinį, į Aukščiausią Prieglobstį. „Šešėlis ir šviesa" – taip šiuodu vadina Brahmano žinovai, penkių ugnių garbintojai ir triskart [uždegę ugnį] načiketą.

2. Lai sugebėsime mes pažinti ugnį načiketą, šį atnašautojų tiltą, aukščiausiąjį, nenykstantį Brahmaną, narsumo ribą siekiantiems kito [kranto].

3. Žinoki, jog Atmanas – vežimo valdovas, o kūnas iš tiesų – vežimas. Žinoki, jog aumuo – važnyčiotojas, o protas – vadelės.

4. Juslės vadinamos žirgais, o juslių daiktai – jų takai. Atmaną, susijusį su kūnu, juslėmis ir protu, išminčiai vadina besimėgaujančiuoju.

5. Kas neįžvalgus ir kieno protas nesutelktas, o jausmai nesutramdyti, tas it nesuvaldomas žirgas ratuose.

6. Kas įžvalgus ir kieno protas visada sutelktas, o jausmai tramdomi, tas it paklusnus žirgas ratuose.

7. Kas neįžvalgus ir nesupratingas, nuolat [skendi] nešvaroje, tas nepasiekia tikslo ir sugrįžta samsaron.

8. Kas įžvalgus ir supratingas, visada švarus, tas pasiekia tikslą, iš kurio nebegrįžtama atgal.

9. Pasieks kelionės tikslą, aukščiausiąją visa persmelkiančiojo buveinę, tas, kurio važnyčiotojas – jo aumuo, o protas – it vadelės.

10. Nes juslių daiktai yra aukščiau už jusles, protas – aukščiau už juslių daiktus, aumuo – aukščiau už protą, o didžioji Savastis aukščiau už aumenį.

11. Neapreikštasis aukščiau už didį Atmaną, Puruša – aukščiau už Neapreikštąjį. Nieko nėra aukščiau už Purušą, – tai kelionės pabaiga, tai aukščiausias kelias.

12. Šis [Puruša], glūdintis slaptyje kaip visų būtybių savastis, neatsiskleidžia, tačiau regi jį jautriaregiai savo nuaštrinta ir jautria įžvalga.

13. Te panardina įžvalgieji kalbą į protą, te panardina šį [protą] į aumenį, te panardina aumenį į didį Atmaną, te panardina šį [Atmaną] į rimties Atmaną.

14. Pakilkite, pabuskite, priimkite dovanas, pažinkite [jas]! Aštrus kaip skustuvo ašmenys, sunkiai įveikiamas šis kelias, – [taip] išminčiai byloja.

15. Pažinęs šį begarsį, nejuntamą, neuodžiamą, pavidalų neturintį, nesunaikinamą, neskanaujamą, amžiną, bekvapį Atmaną, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos, didesnis už didžiausią, nekintantį, [žmogus] išsivaduoja iš mirties žiaunų.

16. Perteikęs ir išklausęs šį, Mirties papasakotą Načiketui, senovinį pasakojimą, išauga išmintingojo šlovė Brahmano pasaulyje.

17. Kas sugiedos šį didžiausią slėpinį brahmanų susirinkime, arba kupinas pasišventimo šraddhos apeigų metu, tai [jam] dovanos amžiną gyvenimą, tai [jam] dovanos amžiną gyvenimą.


II dalis

Pirmas skyrius

1. [Jama tarė:] „Viešpats pradūrė juslėms skyles, todėl [žmonės] žvelgia išorėn, o ne į vidinį Atmaną. Tačiau, siekdami nemirtingumo, didieji išminčiai užvėrę akis žvelgia į Atmaną.

2. Išoriniai troškimai veda kvailius, ir jie pakliūva į painias mirties žabangas. Tačiau išmintingieji, pažinę nemarumą, neieško nieko amžino šioje kintamybėje.

3. Kuo žmogus atpažįsta vaizdą, skonį, kvapą, garsą ir meilingą palytėjimą, tuo jis tai ir pažįsta. Kas lieka [nepažinta]? Iš tiesų tai – Tas.

4. Išminčius neliūdi, pažinęs didį ir visa persmelkiantį Atmaną, kuriuo žmogus pažįsta abu – ir sapno, ir budros pasaulius.

5. Bebaimis tas, kam artimas šis patiriantis Atmanas – praeities ir ateities valdovas. Iš tiesų tai – Tas.

6. Kas gimė andai iš kaitros, kas gimė andai iš vandens ir įžengęs į širdies slaptį žvelgia iš ten per būtybes, iš tiesų tai – Tas.

7. Iš kvėpties gimstanti Aditė – dievų siela – buva įžengusi į širdies slaptį ir žvelgia iš ten, gimusi drauge su būtybėmis. Iš tiesų tai – Tas.

8. Budriai kasdien aukojimo atnašomis dera garbinti aukojimo malkose, kaip motinoje vaisių, glūdintį Džatavedą, nes iš tiesų tai – Tas.

9. Kur bunda ir gula saulė – ten visi dievai, ir niekas to peržengti negali. Iš tiesų tai – Tas.

10. Kas yra čia, yra ir ten; kas yra ten, yra ir čia. Iš mirties į mirtį žengia tas, kas viską regi it skirtybes.

11. Pažinti Tai tegalima širdimi. Jokių skirtybių čia nėra. Iš mirties į mirtį žengia tas, kas viską regi it skirtybes.

12. Puruša sulig nykščiu glūdi kūno viduje. Bebaimis [kas pažino jį] kaip praeities ir ateities valdovą. Iš tiesų tai – Tas.

13. Puruša sulig nykščiu kaip liepsna be dūmų. Jis – praeities ir ateities valdovas. Jis toks pat šiandien ir rytoj. Iš tiesų tai – Tas.

14. Kaip vanduo, prasimušęs viršūnėse, šlaitais srūva žemyn, taip ir regintis reiškinių įvairovę paklūsta jai.

15. O Gautama, nepakinta į skaidrų vandenį įlietas skaidrus vanduo, taip ir pažinusio išminčiaus Atmanas išlieka [tapatus aukščiausiajam Atmanui].

Antras skyrius

1. [Štai] vienuolika Negimusiojo, tyrai mąstančiojo vartų, juos prižiūrėdamas, Jis neliūdi, o išsivadavęs – galutinai išsivaduoja. Iš tiesų tai – Tas.

2. [Jis] – gulbė [dangaus] spindesy, vasūs – erdvėje, hotaras – aukure, atnašos – židinyje. [Jis] – žmonėse, dievuose, darnoje, erdvėje; [Jis] – gimęs iš vandens, gimęs iš žemės, gimęs iš darnos, gimęs iš kalnų; [Jis] – didžioji darna.

3. Jis aukštyn įtraukia praną ir žemyn išpučia apaną. Jį, sėdintį viduj mažylį, garbina visi dievai.

4. Kas gi lieka, kai įsikūnijęs, kūno viduje esantis [Atmanas] išslysta ir išsivaduoja iš kūno? Iš tiesų tai – Tas.

5. Jokia būtybė negyvena vien prana ar apana, kitkuo jos gyvos, tuo, kuo palaikomos šios dvi [kvėptys].

6. Klausyki, atskleisiu tau amžinojo Brahmano slėpinį, ir tai, kas atsitinka su Atmanu po mirties, o Gautama.

7. Vieni įžengia į įsčias [naujam] gimimui, kiti žengia į nejudančius kūnus pagal savo karmą, pagal savo pažinimą.

8. Šis miegančiuose būdraujantis Puruša, kuriantis troškimą po troškimo, Jis – tyras, Jis – Brahmanas, nemirtingu vadinamas. Jame visi pasauliai, anapus Jo jau nieko nebėra. Iš tiesų tai – Tas.

9. Kaip vienatinė ugnis, įžengusi į šį pasaulį, pavidalus įgauna įvairius, taip ir vienatinis Atmanas skirtingas tampa įvairiose būtybėse, [likdamas] ir anapus [jų].

10. Kaip vienatinis vėjas, įžengęs į šį pasaulį, pavidalus įgauna įvairius, taip ir vienatinis Atmanas skirtingas tampa įvairiose būtybėse, [likdamas] ir anapus [jų].

11. Kaip saulės, viso pasaulio akies, nesuteršia jokie išoriniai, regimi teršalai, taip ir vienatinis Atmanas visose būtybėse nesuteršiamas pasaulio kančia, [likdamas] ir anapus [jų].

12. [Jis] – vienatinis valdovas, visų būtybių, iš vienos sėklos padaugintų, Atmanas. Amžinoji palaima išminčiams, savy Jį regintiems, ne kitiems.

13. [Jis] – amžinas tarp laikinųjų, sąmoningas tarp negyvų, vienatinis tarp skirtingų, išpildantis [jų] troškimus. Amžinoji ramybė išminčiams, savy Jį regintiems, ne kitiems.

14. „Tai – Tas" – šitaip [išminčiai] galvoja apie nenusakomą, aukščiausiąją palaimą. Kaip Tai galiu pažinti? Jis spindi pats ar tik atspindi?

15. Iš kur ši ugnis? Juk ten nei saulė, nei mėnuo, nei žvaigždės šviečia, nei žaibai tvyksi? Tačiau štai – Jo šviesa nušvinta, ir visa spindi Jo šviesa.

Trečias skyrius

1. Šaknimis aukštyn, šakomis žemyn – štai amžinasis figmedis. Jis – tyras, jis – Brahmanas, jis nemirtingu vadinamas. Jame – visi pasauliai ir niekas jo nepranoksta, nes iš tiesų tai – Tas.

2. Iš jo kyla ir kvėpties [palaikomas] juda visas šis pasaulis. Tai – didžioji baimė, iškilęs žaibas. Šitai pažinęs tampa nemirtingas.

3. Jo bijodamos ugnys liepsnoja, jo bijodama saulė šviečia, jo bijodami bėga Indra ir Vajus, ir penktoji – Mirtis.

4. Tepažįsta jį dar prieš kūnui sunykstant, jei ne – sugrįš jis atgalios į sukurtąjį pasaulį.

5. Kaip veidrodyje [Jis regimas], taip ir Atmane, kaip sapne, taip ir protėvių pasaulyje. Kaip vandenyje regimas, taip ir tarp gandharvų, kaip šešėlyje ir šviesoje, taip ir – Brahmano pasaulyje.

6. Išminčiai neliūdi pažinę skirtingą jausmų prigimtį, skirtingą jų kilmę, jų atsiradimą ir išblėsimą.

7. Virš juslių – protas, virš proto – aumuo, virš aumens – didysis Atmanas, virš didžiojo Atmano – Neapreikštasis.

8. Tačiau ir Neapreikštąjį pranoksta visur įsiskverbiantis ir požymių neturintis Puruša. Jį pažinęs žmogus išsilaisvina ir tampa nemarus.

9. Jo pavidalas neregimas, ir nieks jo akimis nemato. Tik širdimi, įžvalga ir protu jį pažinus, laimimas nemirtingumas.

10. Kai penkios pažinimo [juslės] užgęsta kartu su protu ir įžvalga nurimsta, tai – aukščiausias būvis.

11. Tvirtą jausmų sutramdymą vadina joga. Tik tuomet tampame nesutrikdomi, o joga juk – ateina ir išeina.

12. Nei kalba, nei protu, nei rega neįmanoma jo pasiekti. Argi pažinsime jį kitaip nei sakydami: „Jis yra"?

13. „Jis yra" – taip dera suprasti abu jo tikrosios prigimties pavidalus. Tik taip jį pažinus atsiveria tikroji jo esmė.

14. Visus širdies troškimus nurimdęs, mirtingasis tampa nemarus ir dar šiame [pasaulyje] pažįsta Brahmaną.

15. Visus širdies mazgus atrišęs, mirtingasis tampa nemarus – toks [upanišadų] mokymas.

16. Širdyje yra šimtas ir viena arterija. Viena jų teka pro viršugalvį ir ja pasiekiamas nemirtingumas, o kitos veda į visas puses.

17. Puruša sulig nykščiu, vidinis Atmanas, nuolat slypi žmonių širdyse. Te tvirtai ištraukia jį iš savo kūno kaip meldo stiebą. Lai žino jį kaip tyrą ir nemarų. Lai žino jį kaip tyrą ir nemarų".

18. Taip Načiketas, pažinęs jogos kelią bei tai, ką jam Mirtis bylojo, Brahmaną pasiekęs, išsivadavo iš aistrų ir mirties. Tai laukia ir kitų, Atmaną pažinusiųjų.

Skaitykite: Pradžia > > > >

Iš sanskrito k. vertė Audrius Beinorius  

P a a i š k i n i m a i

I. 3. 1. „Dviese minta" (pibantau) – pasak tradicinės Sajanos interpretacijos, tai dvi savastys: individualioji ir universalioji, į kurią kelias veda per pirmosios pažinimą.

„atlygio [vaisiais]" – čia ?tam suvokiamas kaip karmos subrandinti vaisiai. Šankara ?tam aiškina kaip „tiesa" (satyam).

„penkių ugnių garbintojai" – penkios šventos namų ugnys, kurias privalo prižiūrėti brahmanas: G?rhapatya, ?havan?ya, Dak?in?gni, Sabhya, ?vasathya. Arba persikūnijimo procesą metaforiškai apibūdinantys penki komponentai: dangus, debesys, žemė, vyras, moteris (Brh. Up. , VI. 9. 13; Manaus Įstatymai, III. 185).

I. 3. 2. „atnašautojų tiltą" – ugnis yra atnašautojų tiltas, jungiantis žemišką ir dangišką pasaulius.

„siekiantiems kito [kranto]" – siekiantiems kito samsaros vandenyno (s?gara) kranto, t. y. nebeatgimti.

I. 3. 3. „vežimo valdovas... vežimas... važnyčiotojas... vadelės" – ne tik Indijos, bet ir kitose kultūrose dažnas vidinio žmogaus pasaulio valdymo palyginimas. Žr. S. Rahakrishnano komentarus upanišadoms, kur minimos sąsajos su antikinės ir arabų literatūros pavyzdžiais (The Principal Upanishads, Introduction, text, transl. and notes by S. Radhakrishnan, London, 1953, p. 623).

„aumuo" (buddhim) – abstraktus, kūrybinis, intuityvus mąstymas (intelegence, verstand, intellekt, rassudok), protavimo, racionalaus samprotavimo priešybė (mind, vernuft, raison, um); protą pranokstantis pažinimo būdas, aukštesnysis išmanymas (manasas sattvam uttaman) dažnai vadinamas „širdies intelektu". Kaip pažymi S. Šalkauskis, „aumuo ir protas tai yra du skirtingi tos pačios galios aspektai".

I. 3. 4. „besimėgaujančiuoju" – t. y. „persikūnijančiu" (Šankara).

I. 3. 7. „nepasiekia tikslo" – t. y. Brahmano buveinės.

I. 3. 9. „visa persmelkiančiojo" – Višnaus.

I. 3. 10. „juslių daiktai" – juslių patyrimo objektai: garsai, kvapai, pavidalai ir t. t. Šiame ir vienuoliktame posmuose išdėstoma savotiška vertybių gradacija – juslių daiktai, juslės, protas, aumuo, Atmanas, Neapreikštasis, Puruša. Pastarieji du sietini su vienos seniausių Indijoje brahmanistinės Samkhjos mokyklos kosmologija ir liudija glaudų ryšį tarp Vedų apreikšties tekstų ir kitų mokyklų kategorijų. Neapreikštasis (avyaktam) – pirmapradė kosminė materija (prak?ti), kurią Šankara iš advaita vedantos mokyklos pozicijų interpretuoja kaip kosminę regimybę, pirmapradį neišmanymą (avidy?). Puruša – aukščiausias dvasinis principas, kosminis Subjektas, Dvasia, tapati vedantos Brahmanui.

I. 3. 12. „jautriaregiai" – „savo subtilia rega galintis įsiskverbti į pačius subtiliausius reiškinius" (Šankara).

I. 3. 13. „į rimties Atmaną" – į Savastį, nors P. Deussenas siūlo versti „į Neapreikštąjį".

I. 3. 14. „Pakilkite, pabuskite" – plg. „Be paliovos budėkite" – Ef. 6, 18; „Pakilkite, budėkite" – Dhammapada, 168.

„priimkite dovanas" – „iškilių mokytojų pamokymus" (Šankara).

I. 3. 17. „šraddhos apeigų metu" – turimos omenyje mirusiųjų protėvių vėlėms skirtos atnašavimo apeigos, atliekamos kas mėnesį.

II. 1. 1. „Viešpats" (svayambhås) – „patsai esąs", „esantis pats iš savęs", anot rusų upanišadų vertėjo A. Syrkino, tai – Brahmanas, kiti komentatoriai ir vertėjai, remdamiesi Šankaros tekstais, šį žodį verčia kaip Dievas kūrėjas, Brahma. Šiame posme atskleidžiamas visai upanišadų tradicijai būdinga išorinių ritualų keitimas introspekcine kontempliatyvia patirtimi.

II. 1. 3. „tai – Tas" – remdamasis Šankara, S. Radhakrišnanas mano, jog čia kalbama apie visuose jutimo ir pažinimo aktuose dalyvaujantį ir juos nulemiantį Atmaną, o prancūzų indologas L. Renou mano, jog tai – mirties akimirka.

II. 1. 4. „ir sapno" – pažodžiui „sapno pabaigos" būsena. Čia galima aliuzija į miego pradžios ar pabaigos ribinę sąmonės būseną, kurioje akimirkai patiriama Savastis. Šankara verčia „sapno turiniai".

II. 1. 5. „šis patiriantis" (madhvadam) – pažodžiui „mintantis medumi" arba „karmos vaisiais" (Šankara).

II. 1. 7. „Aditė" (adit) – „nesurišta, nepalyginama", tai – beribė, motinos gamtos (prak?ti) sinonimas. Ji viso būties objektyvumo šaltinis, dažnai indų filosofijoje tapatinama su erdve, o mitologijoje – su dangumi.

II. 1. 8. „aukojimo malkose" – turimi omenyje du medžio pagaliai, kuriuos trinant įžiebiama ugnis.

„Džatavedą" – „žinąs visą kūriniją" – dievo Agnio epitetas.

II. 1. 11. „Tegalima širdimi" (manasa) – „šventraščių ir mokytojų nuskaidrintu protu" (Šankara).

II. 1. 12. „Puruša sulig nykščiu" – „vidinis asmuo", visa persmelkiančioji siela slypi širdies lotose. Šankara, Ramanudža ir Nimbarka mano, jog ši nykščio dydžio siela iš tiesų ir yra Brahmanas bei glūdi pasišventusiojo širdyje.

II. 1. 15. „O Gautama" – čia į Načiketą kreipiamasi jo tėvo vardu.

„išlieka [tapatus aukščiausiajam Atmanui]" – pasak Šankaros, šiame posme patvirtinamas individualaus „aš" metafizinis tapatumas aukščiausiajai Savasčiai (paramątman).

II. 2. 1. „vienuolika... vartų" – tai kūno alegorija, kurio vienuolika vartų ar angų yra šios: akys, ausys, šnervės, burna, išeinamosios angos, bamba ir kaukolės siūlė. Kiti tekstai (pvz., Bhagavad G?t?, V. 13) mini tik devynis vartus, be dviejų paskutinių.

„Negimusiojo" (ajasya) – t. y. Brahmano.

„juos prižiūrėdamas" – Šankara aiškina „kontempliuodamas" (dhy?tv?).

II. 2. 2. „gulbė" – Atmano, išsivadavimo, nušvitimo simbolis, tradiciškai kildinamas iš a ir ham „aš esu Tai". Šankara šį žodį kildina iš šaknies ham – „eiti", „judėti" ir verčia „judanti saulė" – Atmanas. Šiai alegorijai yra skirta atskira Hamsa upanišada.

„vasūs" – aštuonios dievybės, įkūnijančios įvairius dangiškus gamtos reiškinius. Anot Šankaros, „visa persmelkiantys".

„hotaras" – pagrindinis vediškųjų ugnies apeigų žynys, giedantis Rigvedos himnus.

„darnoje" – Vedose minimas universalus kosminės ir moralinės darnos dėsnis, įstatymas ?ta, kuriam pavaldūs ir žmonės, ir visi dievai.

II. 2. 3. „praną... apaną" – dvi iš penkių vitalinių galių, gyvybinių energijos tėkmės formų: įkvėpimas–iškvėpimas. Plačiau žr. Prašna upanišadą.

„mažylį" – „neūžaugą", tai tas pats „Puruša sulig nykščiu" ar „vidinis asmuo", žr. II. 1. 12.

II. 2. 9. „[likdamas] ir anapus [jų]" – pasak Šankaros, šis posmas byloja apie imanentinę ir sykiu transcendentinę Brahmano–Atmano prigimtį.

II. 2. 14. „Jis spindi pats ar tik atspindi?" (kimu bhati vibhati va) – t. y. ar jis pats vienatinis šviesos šaltinis, ar atspindys daugybėje daiktų?

II. 2. 15. Žr. Bhagavad Git?, XV. 12.

II. 3. 1. „amžinasis figmedis" – tai universalus kosminio gyvybės medžio vaizdinys, kurio šaknys – Brahmanas, o jo šakos – Brahmano apraiškos.

II. 3. 5. „tarp gandharvų" – dangiškų būtybių, muzikantų sferoje, žr. > > >

II. 3. 6. „skirtingą jų kilmę" – juslių organai atsiranda iš skirtingų gamtos elementų (žemės, ugnies, vandens etc.) ir į juos sugrįžta.

II. 3. 7. „aumuo" (sattvam) – žr. I. 3. 3.

II. 3. 9. „širdimi, įžvalga ir protu" – t. y. pajauta, intuityvia įžvalga ir konceptualiu samprotavimu. Plg. RV, I. 61. 2.

II. 3. 11. „vadina joga" (yogam manyante) – tai viena iš nedaugelio vietų upanišadose, kur regime ankstyvąsias jogos pratybų ištakas ir sąsajas su Patandžalio Joga Sutra.

„ateina ir išeina" – taip akcentuojama nuolatinio sukauptumo būtinybė, nes protui būdinga nuolatinė kaita ir nepastovumas.

II. 3. 13. „abu... pavidalus" – t. y. imanentinį ir transcendentinį, sąlygotą ir nesąlygotą protu (manisa) ir įžvalga (manasa), neregimą ir regimą.

II. 3. 15. „mazgus atrišęs" – mazgai, tai aistra, pyktis, godumas, tamsumas ir kitos ydos.

 

Skaitykite: Pradžia > > > >

Sant Eknatas
Upanišados
Kena upanišada
Kandogija-upanišada
Ganapati upanišada
Brihadaranjana upanišada
Mitas apie arijų įsiverżimą
Himalajų legendos ir Indijos mitai
Kibernetikos istorijos etiudai
Arijai ir kitos tautos
Advaita vedanta principai
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Amžinojo gyvenimo siekis
Senoji Indijos istorija
Apmatai: Moralumas
Harapos civilizacija
Patandžali joga
Manu įstatymai
Bhagavat-Gita
Senieji sankskrito raštai
Vaišešikos gamtos filosofija
Vartiklis