Maratų poetas Sant Eknatas
Sant Eknatas (apie 1533-1599) buvo iškilus maratų religinis poetas, pagrindinis Varkari sampradaya tradicijos šventasis. Pagal Indijos tradiciją jam pridedamas epitetas sant (šventasis). Beveik viskas, ką apie jį žinome, yra 18 a. Mahipati Bhaktalilamrita, aprašančios varkarių šventuosius poetus.
Gimęs 1533 m. Paithan'e Maharaštroje (centrinė Indija), jis čia praleido ir didesniąją gyvenimo dalį. Jis buvo to kaimo kulkarni. Eknato giminės pavardė beveik nežinoma. Jo seneliu buvo Sant Bhanudas, kuris iš Vidžainagaro į Pandharpurą parnešė šventąjį viešpaties Pandurango atvaizdą. Jo senelė Šri Bhanudar (1448-1513) buvo svarbi Pandharpur'o Vitthala**) sektos veikėja.
Eknatas gimė po Mula ženklu Šaulio žvaigždyne, - tradiciškai laikomu blogu ženklu. Ir iš tikro, jis anksti (3 m. amžiaus) neteko tėvo Suryanarayano ir motinos Rukmini ir buvo auginamas senelių Čakrapani ir Saraswatibai. Todėl jam teko kęsti kitų vaikų patyčias. Tad Eknatas ėmė jų vengti ir laiko skyrė lavinimuisi.
12 m. amžiaus jis išgirdo apie Džanardaną, Datatrėja mokinį, gyvenusį Devgiri (musulmonų pervadintame į Daulatabadą) ir nuvyko pas jį (pagal kitą versiją, jį pristatė senelis Čakrapani). Džanardanas susižavėjo gabiu vaiku ir jį priėmė. Jis mokė Vedantos, Nyaya, Mimansos, Jogos ir kt. O taip pat aiškino Dnyanešvaro*) veikalus.
Džanardanas paskatino jį kelionėms. Jiedu nuvyko į Tryambakešvarą (netoli Nasiko), kur klausė pundito Čandroba kalbos apie keturias pagrindines "Bhagavat Mahapurana" slokas. Džanardano paragino Eknatas jas išversti į maratų kalbą ir parašyti joms komentarus. Taip gimė kompoziciją "Čatušloki Bhagwat", eiliuotas komentaras maratų kalba 4-iems sanskrito "Bhagawat" posmams. Jį sudarė 1036 ovi. Ir aplamai, didesnioji jo kūrybos dalis yra eiliuota maratų kalba. Jis pasirašinėjo Eka-Džanardana vardu. Taip pat puikiai pasirodydavo viešose religinėse diskusijoje.
Pakeliavęs po įvairias šventas vakarų ir šiaurės Indijos vietas, sugrįžo į Paithaną. Seneliai
labai džiaugėsi jo sulaukę ir ragino jį vesti. 25 m. amžiaus jis vedė Giridžą iš Bidžopuro, su
kuria susilaukė trijų vaikų: dukrų Godavari ir Ganga bei sūnaus Hari. Manoma, kad jis buvo
pirmasis maharaštrietis, savo veiksmais panaikinęs neliečiamumo koncepciją. Jis išgelbėjo
Maharo vaiką iš patvinusios Godavari upės. Taip pat jis labai pagarbiai elgėsi su
neliečiamaisiais. Jo eilėraščiai ragina vienodai priimti visas gyvas būtybes.
230 m. iki Eknato gimimo, Dnyanešvara (Džnanesvari) parašė maratų kalba eiliuotą komentarą Bhawarth-Deepika sanskritiškajai Bhagavat Gitai ir taip pradėjusio bhagasvata tradiciją. Kruopščiai jį išnagrinėjęs, Eknatas skrupulingai parengė jo leidimą.
Eknato išskirtinumas - jis derino vedantą ir sufizmą. Be maratų, mokėjo sanskrito, arabų, persų, urdu ir hindi kalbas. Parašė Bhavartha ramayana (25 tūkst. ovi, kuriuos mokiniai papildė savais 15 tūkst. ovi), apie 300 abhangų (abhanga - neeiliuoti tekstai) ir bharudų (bharuda - trumpi eilėraščiai su dviem prasmėmis - pasaulietine ir dvasine) jų irgi parašė apie 300. Parašė Rukmini Swayamwar remiantis Bhagawat purana 144-u šloku (apie viešpaties Krišna vedybas su Rukmini deva), o taip pat Hastamalak", besiremiantį to paties pavadinimo Šankaros sanskritišku himno 14-u šloku. Kiti kūriniai: Šukaštak, Swatma-Sukha, Ananda-Lahari, Čirandžyva-Pad, Gyta-Sar ir Prahlad-Widžaja.
Jo pagrindinis veikalas buvo Eknath Bhagawat, komentarai maratų kalba Bhagavata purana 11-ai skandai. Pradėtą 1570-ais Paithane ir baigtą 1573-iais Varanasi, juos sudarė per 18 tūkst. ovi. Jame pabrėžiama kirtana (Dievo vardų dainavimo) svarba, namasmarana (Dievo vardų prisiminimai) ir dhyana (vardo meditacija). Jis paaiškina bhakti marga 9-ias tradicines šakas, iliustruodamas šventųjų pavyzdžiais.
Eknato saguna Brahmano (Dievo, turinčio formą) bhakti - kaip pabaigą savyje ir kaip priemonę. Advaita tradicija jį tapatina su antrąja prasme laikydama, kad meditacija Dievo, turinčio formą, nedera su mokša (išsilaisvinimu), o tik su krama mukti (daliniu išsilaisvinimu). Bet asmuo, pasiekęs krama mukti išsivaduoja iš samsara (atgimimų ciklo).
Kaip daugelis to meto poetų, Eknatas derino bhakti (pasišventimą) su advaita (dualumo nebuvimu). Dievo atspindys avidya (nemokšiškumu) užterštame veidrodyje yra dživa (individuali siela), o švariame vidya (žinojimo) veidrodyje Šyva.
Eknadas Maharaštroje pradėjo visuomeninį judėjimą vadinamą Wasudewa Sanstha. Jis apėmė asmenų, vadintų wasudeva, vaikščiojimą po namus, prieš kuriuos dainuodavo religines bhadžaniškas giesmes.
Sant Eknatas yra tarsi tiltas tarp savo pirmtakų Dnyanešvaro ir Namadevo bei įpėdinių Tukaramo ir Ramdaso. Šri Ranade taip apibendrina: Su Džanardana filosofija viešpatavo debesyse, o su Eknatu nusileido žemėn ir įsikūrė tarp žmonių.
Jo palikimas didelis. Jam priklauso ir daug draminių poemų su dvejopa prasme pasaulietiška ir dvasine, kuriose bhakti idėjas išreiškia paukščiai, šunys, prostitutės, neliečiamieji, vargšai ir kt. Jis rašė ir eiliuotus filosofinius kūrinius tuo populiarindamas ir vedantą. Jo filosofija yra neišvengiamo paieškos ir gyvenimo su neišvengiamumu sintezė.
*) Dnyanešvara (dar vadinamas Dnyandevi ir Mauli, 12751296) maratų šventasis, poetas ir filosofas, Natos sistemos jogas, parengęs svarbius Bhagavat Gitos ir Amrutanubhavos komentarus. Priklausė varkarių judėjimui. Jam priskiriama daugelis stebuklų.
**) Vithoba, Vitthala ar Panduranga - indų dievybė, daugiausia garbinama Maharaštros,
Karnatakos ir Andhra-Pradešo valstijose. Tai viena iš Višnu arba Krišnos formų, o
kartais priimama kaip Budos forma ar tapatinama su Šyva.
Vithobą vaizduoja kaip tamsiaodį jaunuolį, dažnai su pagrindine sutuoktine Rukmine (Rakchumai).
Jis yra monoteistinio ne brahmaniniškojo varkarių tikėjimo (Maharaštroje) ir
haridasių sektos (Karnatakoje) garbinimo objektas. Pagrindinė jo šventykla yra Pandharpure. Pagrindiniai legendų motyvai apie Vithobą yra apie jo ištikimąjį
Pundaliką ir Vithobos kaip gelbėtojo vaidmuo šventųjų varkarių poetų kūriniuose šie marathų kalba sukūrė savitą
bhakti žanrą, kuris vadinamas abhanga. Ir haridasių poetai šlovino jį savo himnais.
Paskaitymai:
Paskubėk, paskubėk, o Rama, Bhaktų mylėtojau, Per nuodėmingus troškimus esu įkalintas žemiškuose dalykuose. Jaunystėje per savo puikybę tapau pasikėlęs, Žemiški dalykai, ypač meilė turtams, vešėjo manyje tarsi šakos medyje. Jais mėgaudamasis tarnavau savo kūnui Ir neprisiminiau tikrojo gėrio, apleidau Tave. Bet dabar užmečiau kūniškus dalykus, todėl ateinu nusižeminęs Ir prie tavo kojų, Aš, Eka Džanardanas, kukliai įsitaisau.
Šią abhangą Eknatas parašė, kai Sulabhos kalno papėdėje meditavo Krišną, o apie jį susivijo gyvatė, uodegą įkišusi į jo bambą, ir linguojanti virš jo galvos. Tai pamatęs valstietis baisiai išsigando ir kad išgelbėtų brahmaną ėmė šaukti, taip jį sugražindamas į gyvenimą, o gyvatė nušliaužė.
Mirtis atėjo įgelti man,
tačiau virto gailestinga.
Dabar ją gerai pažįstu,
nes širdis sutiko kitą širdį.
Nors kūne kūniška sąmonė dingo,
ir pati mirtis prarado savo galią.
Eka-Džanardanas dabar šoka,
Pagal melodiją: Nėra potraukio nei gyvenimui, nei mirčiai.
Bharata
Adi Šankara
Šri Papa Ramdas
Kelias link vedantos
Tukaramas. Gimęs šudra
Senieji sankskrito raštai
Datatrėja gyvenimo istorija
Vaišešikos gamtos filosofija
Kaip suprantu indų filosofiją?
Adivasi kultūra ir civilizacija
D. Bohmas ir Krišnamurti
Senoji Indijos istorija
Buda ir budizmas
Bhartrihari poezija
Tamilė Auvaiyara
Patandžali joga
Abhinavagupta
Namadeva
Upanišados
Mitologijos skiltis
Vartiklis