Sri Papa Ramdas. Vartiklis

Šri Papa Ramdas (1884-1963) buvo garsus šventasis iš Kanhiangad'o. Jis keliavo iš vietos į vietą - ir jo šlovė sklido po šalį. Tačiau vienas įvykis jį ypač išgarsino. Svamis Ramdas

Kartą Papa Ramdas apsistojo oloje netoli vieno miesto. Kai žmonės sužinojo apie jį, jie pradėjo pas jį lankytis ir leisti laiką dėl Satsang^*). Su vaikišku aiškumu ir giliu atsidavimu Papa Ramdas aiškino jiems viešpaties Ramos istorijas. Tai pavergė miestelėnų širdis ir jie, regėdami jo gyvenimą plikame urve be jokių patogumų, pradėjo nešti tai, ką laikė būtina jo patogumui. Netrukus urve atsirado lova, pietų stalas, gultas ir kiti rakandai. Bet svečiai su juo praleisdavo tik dieną nakčiai palikdami atsiskyrėlį vieną.

Nedoras vagis žinojo apie tuos vertingus daiktus, kurie buvo pas išminčių - ir vieną naktį jis įsibrovė į olą. Šventasis sėdėjo vienas gilioje meditacijoje. Vagis paliepė jam surinkti visus daiktus ir surišti juos į lovos užtiesalą. Vagies didžiausiam nustebimui Ramdas neparodė jokių nepasitenkinimo ženklų. Su dieviška ramybe jis surinko visus daiktus ir ryšulį padavė vagiui. Pačiupęs gultą po viena ranka, o ryšulį - kita, vagis pasišalino, o Mahatma vėl prisėdo ant akmeninių grindų, kad galėtų tęsti nutrauktą kontempliaciją į jo mylimą Viešpatį.

Ryto aušrai nušvitus lankytojai apstulbo išvydę pliką olą. „Papadži, kur visi tie daiktai, kurie vakar dar buvo čia?“. Papa Ramdas nusijuokė: "„amas paėmė juos..." Lankytojai pasimetė: „Koks Ramas!?“ „Koks Ramas? Tėra vienas Ramas. Ramas davė juos ir Ramas pasiėmė juos“. Ir šventasis iš širdies nusikvatojo...

Tik tada miesto gyventojai suvokė to žmogaus didingumą. Visiška ramybė ir jokio rūpesčio tuo, kas vyksta, parodė jiems, koks laisvas yra žmogus, kai nusimeta jį varžančius pančius. Iš išorės negali ateiti tikroji palaima - tik iš mūsų vidinės būties (ir gilios meditacijos tylos).

Tam, kuriam visa kūrinija atsiskleidžia kaip nuostabi dangiškojo mylimojo lila, kuriam visi tvariniai praranda savo individualybę susiliedami su juo, tas gali su vaikišku naivumu džiaugtis tuo, ką Viešpats jam suteikė!

^*) Satsang (sat - teisingas; sangha - bendruomenė) - vienminčių, ypač dvasiškai orientuotų, susirinkimas, paprastai kartu su tikrai nušvitusiu asmeniu, satguru. Satsang siejamas su vidine sattva (gerumo, tyrumo) savybe, esančia viena iš trijų gunų. Mūsų laikais tai išsivystė į bet kokį susirinkimą, kur vyksta dvasine refleksijos, pokalbiai, meditacijos, mokymai – pvz., kirtano giedojimas, filosofiniai debatai apie dharmą.

Swami Ramdas (Vittal Rao, 1884-1963) – indų šventasis, filosofas, filantropas ir piligrimas; jo gyvenimas ir mokymas išdėstytas keliose knygose.

Gimė Indijos pietvakariuose esančios Keralos srities šiaurėje labai pamaldžių brahmanų šeimoje. Pradžioje dirbo medvilnės fabrike, 1908 m. vedė. Jautė sunkumus, tiek finansinius, tiek šeimyniniame gyvenime.
Nuo jaunų dienų žavėjosi viskuo, kas susiję su dvasine praktika. Mokytojų buvo supažindintas su krikščioniškomis Evangelijomis, kurių „Dievas yra meilė“ jį sužavėjo. Vėliau susidomėjo E. Blavatskajos ir A. Besant knygomis. Tačiau perskaičius Vivekanandos knygas jo tikėjimas atgimė, tapo platesnis ir be prisirišimo prie apeigų. Draugui išaiškinus „Bhagavad gitą“, ši užėmė ypatingą vietą.

Gana anksti pasišventė klajojančio vienuolio gyvenimui ir 38-erių paliko šeimą ir pasirinko Ramdas vardą („Ramos tarnas“, dievo Rama garbei). 1922 m. sutiko išminčių Ramana Macharši, 21-ą dieną praleido oloje ir per tą laiką suprato, kad „Viskas yra Rama ir nieko nėra be Rama“. Po to ir parašė savo pirmąją knygą „Ieškant Dievo“. 1928 m., prašomas mokinių, Kasaragode įsteigė pirmąjį ašramą. Tačiau po kurio laiko du vyrai užpuolė ašramą ir jį sužeidė. Jis nusprendė jį palikti. 1931 m. jo pasekėjai jam įrengė Anandašramą Keraloje. 1963 m. jis pasiekė samadhi.