Volė Šojinka. Interpretatoriai. Vartiklis

Ištraukos pristatymas

Egbo atstovauja kartą, kuriai skirta pertvarkyti tautą. Jis yra pirmasis interpretatorius, kuris pradeda romaną. Jo tėvų mirtis privertė jį rinktis ir grįžti į gimtąjį kaimą. Jo padėtis po įtartinos tėvų mirties buvo tarsi Hamleto – „būti ar nebūti“. Egbo buvo dvasiškai imlus. Jam bręstant nutiko daugybė įvykių. Baimės formavo jo jautrumą. Pvz., skrydis, patirtas vaikystėje, buvo viena jo įveiktų baimių. Toji baimė leido jam suprasti dievo buvimą: „Ar ne čia Dievas gyvena? – klausia jis tetos. Kitas vaikystės nutikimas buvo, kai jis apsistojo Varyje¹⁾ ir kartojo tą patį klausimą: „Ar ne čia Dievas gyvena?“.

Egbo gundomas Simės ir vaizduojamas kaip nepatyręs meilės reikaluose. Rašytojas šį svarbų gyvenimo momentą pateikia poetine kalba panaudodamas pasąmonės srauto techniką. Tai nauja patirtis Egbo ir nelengvas jo pasirinkimas: likti greta pamaldaus draugo ar patenkinti savo seksualinę aistrą.

Egbo įvedimas į seksualinį gyvenimą paskatina jo savimonę ir transformaciją. Po šio nutikimo jis pradeda dvasinį atgimimą. Šojinka palygina Egbo atgimimą su Atgailaujančiu jūreiviu²⁾, nuo kurio kaklo nukrito negyvas Albatrosas tarsi jūreivio dvasinio atgimimo simbolis.

„Jis rengėsi miegoti ir nusirengė... Egbo buvo paliktas vienas tarp uolų ir artėjančio miško, apnuoginto ateinančios tamsos... Dabar, pirmąkart nuo vaikystės pakilimo į Dievo domeną, Egbo pajuto ir suprato baimę, buvo sustiręs prieš naują jos antplūdį. Nes tai nebuvo žmonių buveinė, o jis buvo pernokęs vaisius, šiuo metu šlovinantis žmogaus išlaisvėjimą“.

Šojinka pateikia Egbo kaip jorubių vyriausio dievo Oguno³⁾ tamsiosios pusės įsikūnijimą. Tą pat drobėje pavaizduoja ir Kola. Egbo protestuoja, kad draugas jį naudoja modeliu Oguno blogajai pusei. Kola bando iliustruoti mitą, kur Ogunas žudo žmones, pabrėžti šio žiauriąją ir destruktyvią esmę. Kitas tamsios Egbo pusės pavaizdavimas yra, kai jis Ibadane įstumia studentę Simę į skausmo ir nelaimės liūną, o taip pat incidentas Majomio naktiniame baze, kur jo staigus pykčio protrūkis baigiasi muštynėmis su padavėju ir jo nederamu elgesiu su Džo Golderiu po Nojaus mirties.

Pagal Šojinką, Ogunas yra svarbiausias veikėjas jorubių pasaulio sampratos suvokimui – tiek kūrybinis, tiek destruktyvus. Egbo neranda pusiausvyros tarp šių dviejų priešybių. Jis tik perteikia du Oguno aspektus – įsiūtį ir maištą – ką ir pabrėžė Kola. Kad tai paneigtų Egbo skundžiasi Džo Golderiui:
„Mano draugas turi nepaprastą talentą. Pažvelk į šitą, kur jis iš manęs padarė kraujo ištroškusį maniaką... Ar tai esu aš? Ar net Ogunas, kurį aš, atseit, atvaizduoju?“

5 skyriuje Sago, ką tik grįžęs iš Amerikos, darbinasi vyriausybiniame laikraštyje, kuris įsikūręs lūšnynų rajone. Laikraščio redkolegija labai marga ir pastebimas niekinamas Sago požiūris į ją. Laikraštyje kontrastuoja jo aplinka su prabanga, kuri skirta tik privilegijuotiems (tualetas lauke tiesiai į lagūną; ir rakinamas tualetas, išklotas kilimais, bet tik redkolegijai). Iš jo reikalaujama kyšio už priėmimą į darbą – Sago pastebi, kad su tuo susijęs ir redkolegijos pirmininkas Derinola. Sago žinomas ir savo šūdo bei tuštinimosi teorija, kuri atspindi absurdišką padėtį, kurią jis mato visuomenėje. Šią teoriją jis imasi dėstyti laikraščio pasiuntinukui.

Jo blogo skonio samprata siejasi su mirtimi. Jis nepakenčia Dechainva pigios drabužių spintos su neskoningais papuošimais, kuri jam sukelia jau mirusio laikraščio redkolegijos pirmininko sero Derinolos, pravarde Numirėlis, viziją. Vėliau jis dalyvaus Derinolos laidotuvėse, kurio karstas bus papuoštas panašiai, kaip Dechainvos spinta. Šių sugretimų prasmė yra parodyti skurdo vertę prieš netikrą puikavimąsi.

Net vaikai žinojo apie Simę. Moterys klūpėdamos meldė dievą, kad vyrai nuklystų į šalį pas bet ką, tačiau kad likimo pirštas nenuvestų jų pas Simę. Nes pas Simę sužinoję apie naują požiūrį į gyvenimą ir meilę, vyrai išklysdavo iš į išsigelbėjimą vedančio kelio ir, smukę iki laukinių lygio, savo žmonas regėjo kaip senai išnykusių iliuzijų šešėlius. Simė žalojo vyrus ir draskė draugystę su jais. Simė buvo tokia atviraširdė, kad bet kuris vyras laikė, kad tai jis išdavė ją, o ne ji pražudė jį, ir aršiai gynė ją nuo įsiutusių moterų, nepastebinčių jos atviraširdiškumo. Žinoma, apie Simės meilės nuotykius buvo kuriamos dainos, pagiriamosios dainos ir prakeikiančios dainos – ne Simę, aišku, o moteris, išdrįsusias įžeidinėti nerūpestingumo deivę, Simę, Avilio karalienę, kurios oda buvo pastelės spalvos, žemės ir oro spalvos. Simė nereikalavo išaukštinimų, juos giedojo patys vyrai. Dažniausiai tai būdavo taip: išvydęs Simę poetas iškart pratrūkdavo ditirambais.

Visuomenėje Simė paprastai būdavo rami, nejudri, nedraugiška, abejinga gerbėjų miniai. O kartu ji pastebėdavo viską, ir kai jie išeidavo, patriukšmavę, paišlaidavę, sugėdinti – nes Simė gerdavo stiklinėmis lygiai su jais ir likdavo paslaptimi, kai jie tuo tarpu atsiverdavo, apsinuogindavo, prarasdavo jėgas ir balsą, tačiau negudrėjo – tik tada rinkdavosi Simė; ir vėl jos akys iš po sunkių vokų žvelgdavo atlapaširdiškai ir neįžvelgiamai.

- Eik čia! Ateik, jaunasis Egbo! – geografijos mokytojas, vienintelis žmogus mokykloje, matęs „šitame Egdo“ gerumo užuomazgas, pagriebė jį už rankovės ir nusitempė į savo klasę. Jis apžiūrėjo naują mėlyną striukę ir mokyklos ženklelį – užgimstančio savarankiškumo požymius, nes juos nešiojo tik paskutinėje klasėje. – Jaunasis Egbo, tu tikras stebuklas. Ar prisimeni, kad tave ketino šešis kartus mesti iš mokyklos? Šešis kartus! Jaunasis Egbo, tau reikia prašyti manęs pažymos apei šešis tavo išmetimus, nes pats toks faktas savaime negali sukrėsti jokio protingo žmogaus.
- Taip, sere, - sumišo Egbo. Tik geografijos mokytojas galėjo jį taip sugluminti.
- Jo, tu tam tikra prasme čempionas. Tad štai paklausyk. Seksualinį maniaką regiu iš tolo. Toks maniakas dabar prieš mane. Šalinkis moterų – supratai? O dabar dink man iš akių, kirmėle žmogaus pavidalu!

Šis mokytojas mėgo hiperboles. Visi žinojo, kaip Egbo bijojo moterų. Tačiau prieš savaitę mokytojus pasiekė gandas apie naktinį žygį, kuriame sudalyvavo ir net pasižymėjo Egbo. Apgirtę nuo harmatano⁴⁾ ir artėjančios laisvės, šeši patrūkėliai su brandos atestatais surengė pirmąjį begėdišką naktinio klubo aplankymą. Labai greitai draugužiai pastebėjo, kad Egbo nė karto nešoko ir nuo jų atėjimo į klubą neištarė nė žodžio. Jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į vieną tašką.

- Pažvelkite į Egbo. Tu ką, niekada moters nematei?
- Tai gi aišku. Šventikų sūneliai – didžiausi mergišiai.

Išlaikę baigiamuosius egzaminus, numetę paskutinius lapus nesenai buvusiems vaikytojams, jie staiga liovėsi skubėję – pats metų laikas, vėsus, trapus ir sausas, jiems teikė lengvumo, ir jie daugiau negalvojo nei apie terminus, nei apie kliūtis. Nerūpestinga buvo ir gamta su kylančiomis dulkėmis ir kyšančiais senos žolės kuokštais. Rytais ir vakarais oras gaivino ir gėlė, vidurdienį ratus sukantis vanagas žvalgėsi voverių ir pelių. Vakaro vėjas, prasiveržęs pro jaunuolynus, pro šiurkščios dramblių žolės bangas, buvo tarsi grynos palmių degtinės ragas po dešimties dienų pasninko – ir Egbo, praėjęs vos tris mylias, suskilusiomis lūpomis ir perdžiūvusiu gerkle, buvo visiškai girtas.

Jis sėdėjo prie stalo, užmiršęs apie savo nerangumą, nes neprisiminė savęs. Simė nemirtingu savo gyvenimo laikotarpiu valdė jai nepažįstamą minią ir niekam nerodė dėmesio. Jos stalas skendėjo kvatojime, bet tai tebuvo tušti juokai, nelinksminę Simės.

- Jos akys kaip žuvies, - sumurmėjo Egbo, o vaikinai leptelėjo:
- Mūsų vadas sau susirado memi vatą.

Simė pastebėjo jį. Jis žvelgė jai į akis ir kvailai galvojo apie šviežias kepenis mėsininko parduotuvėje, apie jų vėsią gelmę. Visą minutę Simė neatitraukdama akių žiūrėjo į Egbo ir jis, pasimetęs ir paklusnus, lėtai atsistojo, o kraujas jam trenkė į galvą, ir jis nieko nežinojo, išskyrus tai, kad simė žvelgia į jį. Šaltomis vėsiomis rankomis jis ėjo gatve tarsi aklas, atsitrenkdamas į padėklus su riešutais ir kepta mėsa, o gatvės prekeiviai kikeno ir kalbėjo:
- Dar vienas aklas nuo girtumo.

Jis klupinėdamas slinko namo ir, tarsi lyg turint aukštą temperatūrą, ausyse skimbčiojo cikados ir ūžė tamsi naktis; Egbo svyravo, tarsi jam būtų įgėlus pikta angis, ir džiaugėsi nuodais, slenkančiais jo gyslomis.

Kitą dieną Egbo pareiškė klasėje:
- Jei būčiau ją pamatęs prieš zoologijos egzaminą, būčiau parašęs rašinį apie bičių motinėlę. Kad kartą ir visiems laikams būtų užmiršta apie vadovėlius.

Mokytoja visad pasiklausydavo mokinių pokalbių:
- Na, ateini čia, jaunasis Egbo, tu jaunas, ale ankstyvas...

Jis nedelsiant paliko mokyklą, pradėjo dirbti ir ėmė taupyti. „Jei kada nors tapsiu atsiskyrėliu, jau turėsiu patirtį“, - mąstė jis. Jis tik tiek valgė, kad nemirtų iš bado, o vieninteliu pasilinksminimu buvo biblioteka. Ir štai su 18 svarų kišenėje, ant tricolių batpadžių dėl didesnio ūgio ir pasitikėjimo, dryžuotu vilnoniu kostiumu, su kaklaraiščiu – iškrakmolinta apykaklė braižė kaklą – Egbo įsiveržė į Ibadaną, Simės rezidenciją. Reikėjo gi pas kažką apsistoti, - ir Egbo prisiminė apie bendraamžę, studentę. Atrodė, kad tai idealiai tinka, tačiau prie durų Egbo suabejojo, išvydęs priklijuotą kortelę:
„E. Ajo Dedžiadė, Krikščioniškojo jaunimo draugijos sekretorius. Pabelsk ir įeik su taika“.

Jis jau būtų pabėgęs, tačiau tada pats Dedžiadė atidarė duris:
- Egbo! Kaip tu čia atsidūrei?

Egbo negalėjo susilaikyti nenusišypsojęs:
- Ką tai reiškia? - jis krumpliais pabarbeno į kortelę. – Tik nesakyk, kad nori pratęsti šeimos tradiciją.
- Ooo, jei tik tu galėtum pasekti mano pavyzdžiu! – Dedžiadė irgi buvo šventiko sūnumi. Dedžiadė vyresnysis net galvojo imtis draugo sūnaus globos, tačiau tetulė ir klausyti apie tai nenorėjo: „Nei tau, nei senam diedui – senam velniui jis neatiteks. Pati užsiimsiu jo auklėjimu!“.

Studento Dedžiadės kambaryje galima buvo išvysti visus nuodėmingo gyvenimo baisumus. Jie puošė sienas įrėmintų citatų iš Šventojo rašto pavidalu. Egno netrukus suprato, kad pas Dedžiadę neras palaikymo.

- Tai būtų amoralu, - išsamprotavo Dedžiadė ir visos apeliacijos į draugiškumo jausmą buvo bevaisės. – Geriausia draugiškumo apraiška iš mano pusės – likti namuose ir melstis už tave.
- Nešvaistyk jėgų dėl manęs, - pasakė Egbo. – Geriau jau skaityk savo knygas.
- Aš visad pasimeldžiu prieš mokydamasis, - užtikrino jį Dedžiadė. – Apie 11-ą geriu arbatą. Jei mano maldos bus išklausytos, tu praregėsi ir grįši arbatai.

Egbo net supurtė nuo minties, kad Dedžiadės maldos gali būti išklausytos ir hjam teks gėdingai grįžti namo. Jis žingsniavo per universitetinį miestelį ir jo baimė augo. Dedžiagės požiūris jam netikėtai pasirodė protingas, teisingas ir draugiškas. Pamaldumas jam kėlė virpesį, o nuo tekstų rėmeliuose kaktą mušė šaltas prakaitas. Iš nevilties jis pradėjo melstis:
- Dieve gailestingas, leis man šiandien nusidėti. Užmiršk apie mano pasigailėtiną egzistavimą ir palaimink mano draugą ir jo knygas. Tegu jo skaistumas dar ryškiau nušvinta greta mano nuodėmingumo.

Tokiame savigraužoje irgi yra pamaldumo, mąstė Egbo. Juk galų gale, jis meldė tik kad jo auka būtų priimta.

Trečiame iš eilės naktiniame klube jis surado Simę. Jis ją pamatė ne iš karto, tačiau tokia minia galėjo susispiesti tik aplink ją. Visas vidinis kiemelis buvo pilnas Simės, atsiribojusios, bejausmės ir abejingos. Tie, kurie gyrėsi, kad Simė juos mylėjo, kad ji be jų negalėjo gyventi, nekėlė pasitikėjimo, nes Simė visad atrodė tolima, - ir tasai nutolimas darė ją nepriekaištingą žmonių akyse. Susidarė įspūdis, kad Simė neturi jokių ryšių su išoriniu pasauliu, ir tie, su kuriais ji permiegodavo, krisdavo į neviltį, nes neišvengiamai įsitikindavo, kad tarp jų nieko nebuvo. Šaltose Simės akyse, kurių spalva panašėjo į kepenis, bet koks pakartojimas atrodytų išniekinimu. Ir ji negalėjo savimi pasotinti tų, kuriems niekada ji nepriklausė, o vilties šešėlis juos varė iš proto, ir nuo jo jie negalėjo išgyti.

„Avilio karalienė, - mąstė Egbo. – Dėl jos vyrai maivosi ir išsidirbinėja kvailiais“. Jis stovėjo, nesiryždamas sėsti prie stalo ir paprašyti išgerti, nes tai pasmerktų jį keliui pas žvėrį, kuris tūno pasaloje ir pasiruošęs jį praryti. Taip kadaise būdamas berniūkščiu, ankstyvosios aviacijos metais, jis stovėjo neprižiūrėtame, apžėlusiame Vario aerodrome ir laukė, kad jį prarytų mažutis nerangus lėktuvėlis. Egbo buvo su teta, jis mąstė apie moters neatsargumą rizikuojant gyvybe dėl skarmalų pardavimo. Ir jis vėl prisiminė, kaip netikėtai žuvo tėtis su mama, tėvas Džonsonas ir jo žmona kunigaikštytė Egbo. Ant jo elementoriaus teta savo ranka užrašė „Egbo“ ir jis visam gyvenimui tapo Egbo. Paaugęs jis suprato, kad nepajėgia liūdėti Džonsono pavardės.

- Važiuosi mokytis į Lagosą, - pasakė teta. – Į Lagosą, kaip visi civilizuoti žmonės. Pas pagonį senelį išmoktum nebent skaičiuoti žmonas ir gauti duoklę nuo kontrabandos.

Ir jis prisiminė girią, kranto drėgmę ir kvapą, - ir baimė dingo. Jis nenorėjo lipti trapu, jis mušėsi, kabinosi už turėklų, ir net atsidūręs lėktuve, puolė prie lango, tuo prajuokindamas keleivius. Akimirkai jį nuramino motoro virpėjimas, tačiau netrukus rauda vėl prasiveržė. Tačiau tada jis pro langą pamatė laukus – tokiais jis juos matė vaikystėje, kai žaidė lėktuvą. Egbo aprimo. Jis pažvelgė žemyn, į upę ir verkiančias mangroves; ir atsisėdo krėsle, tiesus ir ramus. Dabar lange buvo dangus, plunksnuotas tarsi povo uodega, - ir jis pasisuko į tetą: „Mama, pasakyk, ar čia ir gyvena dievas?“

Baimė nuskendo tarsi negyvas paukštis upėje. Likusią skrydžio dalį Egbo miegojo.

Egbo atsisėdo prie stalo, nervingai kišenėje pačiupinėjo pinigų pluoštą tikrumui. Pribėgo vaikinas su plačiu randu smailiame veide. Jis ilgai stovėjo priešais jį, kol Egbo susiprato, kad jis laukia užsakymo:
- Viskio. Ne, konjako su limonadu. Prašau, dvigubą. Ir limonadą. Genevieve Nnaji

Vaikinas nurūko, o Egbo atsistojo. Atėjo laikas veikti, dabar ir tik dabar, dar iki tol, kol lūpomis palies gėrimą. Dabar ir tik dabar, kol ji nepakėlė akių ir jo nepažino jo. Neviltis jame buvo neįveikiama.

Viskas įvyko neįtikėtinai paprastai. Jis pakvietė Simę – ir ji atsistojo, nerūpestingai, nieko nežadėdama, tiesiog atsistojo, tarsi visąlaik laukė, kad ją pakvies. Egbo atsiprašė už šaltas rankas ir mikliai ją vedė, nes visad tarp vyresniųjų mokinių pasižymėjo šokio klase.

Aš liečiu ją, galvojo jis. Nejauti šito nepakanka? Einant toliau galima viską pražudyti. Nereikia skubėti. Reikia ilgos apsiausties iki tos akimirkos, kai bus galima neklausti. Gal užeiti pas ją į namus, aišku, po to, kai įsileis į išrinktųjų ratą.

Pats nustebo, kad rado tinkamus žodžius:
- Ką atsiųsti stalui? Viskio o gal ... džino?
- Tu labai jaunas, - atsakė ji. – Nesišvaistyk pinigais.

Nuviltas jis palydėjo ją prie būrio ir pastebėjo, kad vynas ant stalo buvo ne taurėmis, o buteliuose. O jis klausė jos tokio nieko!

Vakaras buvo kurčias ir be properšų, tačiau Egbo budėjo. Vyrai ateidavo ir nueidavo nieko nepešę: verslininkai, teisininkai, savimi pasitikintys gydytojai, nes medicina buvo pagarboje kaip aukšto intelekto požymis bei pergalė prieš švenčiausią baltojo žmogaus paslaptį. Simė buvo erškėčio krūmu naktyje, aplink kurį spiečiasi ir veltui sudega jonvabaliai.

Čia buvo ir prisišlieję, kuriuos ji pakentė kaip gynėjus, pasiuntinukus ir jos užgaidų vykdytojus. Šie perduodavo kitoms moterims nepalankius Simės vertinimus apie jas ir patys puoselėjo neišsipildysiančias viltis. Egbo sėdėjo nuošaliau, graužiamas pykčio ir pavydo, ir tol rijo konjaką, kol tasai krūtinės nepripildė liepsna. Kažkaip susiėmęs, jis ėmė apgalvoti padėtį ir jau beveik buvo pasiruošęs pusiaunakčio arbatai su Dedžiade. Ten jis suras tikrą nusiraminimą.

Nuo konjako viskas atrodė aptraukta harmatano vidurdienio dūmeliu. Egbo matė, kad ieško galo, susinaikinimo. Jis nepažino moterų. Kodėl gi ne Simė? Kodėl gi ne Simė jam atskleistų vieną iš būties paslapčių? Jis sau atsakė, kad reikalas ne tame. Viskas buvo gerokai rimčiau, nes tikroji dalykų esmė jam neleido trauktis. Kaip beprotis jis atsistojo, priblokštas nepaprastai paprastos minties. Štai kodėl jis ją persekioja – jis atėjo čia, kad amžiams ją išvestų iš šios minios. Vestų. Jis prisiminė savo atkaklumą, atsiskyrėlišką gyvenimą, abejingumą kitoms moterims – negi jis visa tai darė tik dėl vienos nakties? Ne, jis amžiams ją išsives. Simė privalo gyventi su juo po vienu stogu.

Jis stovėjo greta jos, o ji jam kartojo „ne, ne ir ne“. Egbo to negirdėjo:
- Aš nenoriu šokti.

- Užtikrinu tave, aš pavargau. Man nepatinka šis šokis. Kitą kartą – gerai?

Tačiau kaip ji nenori šokti su juo, kai jis privalo jai pasakyti tokį svarbų dalyką, o jei ji po akimirkos ims ir dings? Jis daug girdėjo apie sugebėjimus paslaptingai dingti. Štai Simė minios centre – ir staiga jos nėra, pasislėpė ir neaišku su kuo. Po šito Simė kelias ilgas savaites nesirodė viešumoje ir nepriiminėjo svečių.

Ir kaip ji gali jį taip kankinti ir kartoti „kitą kartą“, kai kitam kartui reiks ruoštis ko gero ilgiau nei šiam. Užburtas, nenumaldomas jis staiga pastebėjo, kad tempia ją už abiejų rankų ir tvirtina:
- Tačiau aš turiu tau tiek daug pasakyti!
- O ką, to negali padaryti čia? – jos balsas buvo tąsus, ji nepyko, bet ir neskatino.

Egbo įaugo į grindis... Argi tai ne stebuklas? Tavo veidas lygesnis už jūros smėlį atoslūgio metu ir jokiam krabui nešaus į galvą praropoti juo, joks nutrūktgalvis nesugalvos subraižyti besimaudančios upių dukters kūną... Jūrų karalienė... Jemojos⁵⁾ dukra...

Nepažįstamasis, kurį jis matė pirmąkart, kuris nieko jam nereiškia, imasi atsakyti už ją. Aš niekada nebūsiu jos akivaizdoje tokiu nebrendyla... niekada... greta šių žmonių, turtingų ir reikšmingų... Apie ką tik nesvajojau?.. Tačiau štai taip netekti galvos, klausyti kažkokio prielipos žodžių, jausti ant savo riešo grubią ranką – nusipurtyti ją, atstumti...

Dėkui Dievui, manęs niekas čia nepažįsta. Išvoluoti šį tipą jo paties girtuose vėmaluose...

- Pats nešdinkis, drauguži! – ir jis vėl truktelėjo Egbo už rankos. - Kas tu toks, kad čia šakojuosi? – Iš vietų pakilo dar pora globėjų.
- Palikite jį ramybėje, - įsikišo Simė. – Ko prikibote prie berniuko?

Kažkaip, kažkur jis atsisėdo. Atsistoti jau neįmanoma, o ir ne laikas dabar išeiti. Laukimas nebuvo kankyne, nes jis jau nieko nematė ir negirdėjo. Jis net nepastebėjo, kaip dingo Simė.

Praėjo kelios valandos o gal minutės, ir smailas veidas su randu prisiartino prie jo 7-ą kartą:
- Taip, taip, atnešk dar. Viskio.
- Klausau sere. Ponia ne ger jo.
- Ką?
- Ponia. Nenori kad gert tu daug.

Egbo laukiniškai apsidairė, neturėdamas jėgų patikėti, kad Simės niekur nėra. Įniršęs jis sugriebė vaikinuką už ausies, pliaukštelėjo per kitą:
- Tu ką, šaipaisi iš manęs?

Valios pastangomis Egbo prisivertė prablaivėti, kad atsikratytų haliucinacijos. Tačiau tebematė vaikinuką ir klausė jo įkyrių žodžių.

Mano šventės dieną, mano šventės dieną... jis prisiminė daug mačiusių vaikinų žodžius apie tą jaudulį, kuris gali sukelti katastrofą... Negalia? Dieve, išbandymo akimirką neleisk man tapti šlapiu skuduru...

Tačiau Egbo nepajėgė net pažvelgti į ją. Jis galvojo tik apie pabėgimą, svajojo būti bet kur, tik ne čia, o Dedžiadės kambarys atrodė jam ramybės ir amžinos laimės buveinė. Geriau atsisakyti visko, tačiau neiti taip į pažeminimą. Kaip jis tapo tokiu kvailiu? Jis atėjo pas ją prisimindamas tik vaikinų pasigyrimus bei pamoką ketvirtoje klasėje, kuri jam dabar atrodė nepadori, dabar, kai jis buvo greta aukščiausios realybės ir priešpriešų kovos.

Taksi sustojo – ir jis įkišo ranką į kišenę pinigų, tačiau Simė uždėjo ranką jam ant kišenės:
- Saugok pinigus, - jis krūptelėjo.

Namuose ji užrakino duris ir pasisuko į Egbo:
- Nesijaudink. Tu nelabai patyręs. Tiksliau, visai nepatyręs.

... Ką aš jai galiu pasakyti? Tarčiau žodelį, mano pasigyrimas sprogtų tarsi muilo burbulas. Nejaugi visos moterys vyrus mato kiaurai? Nejaugi jos gali mus perprasti iš pirmo žvilgsnio?..

Ji nuėjo į tolimąjį kambarį, ir Egbo apsidairė. Jis suvokė tik tai, kad Simė buvo netoliese.

... Dieve, Dieve, o jei tai nuodėminga... Dieve, geriau jau aš visus metus vaikščiosiu nuleista galva, tačiau šiąnakt, šią vienintelią naktį, tebūna jos namai mano šventove, ir tegu aš amžiais neregėsiu kitos šviesos, o tik iš jos sklindančią šviesą...

- Tu visai jaunutis, - kalbėjo ji, klūpėdama prieš jį. Egbo užsimiršęs žiūrėjo į ją. Jame tvyrojo tokia užuojauta, tokia baimė dėl jos, kad jis savęs klausė, ar ne meilė tik tai. Tačiau praėjo akimirka, ir ji pokštavo, nors jos veidas kaip visad išliko rimtas.

Ji jį palietė – ir Egbo pajuto, kaip žemės slysta iš po kojų. Jis pasijuto pavojuje, ir kad išsigelbėtų, paklausė:
- Tu nieko nemylėjai?
- Tsss!

Pro sukąstus dantis kvėpavimas švilpdamas veržėsi lauk, nuvydamas žodžius, kurių jis nepajėgė suprasti, žodžius, už kurių jis ketino įsitverti.

... aš toji vėtrungė vėjyje Vario aerodrome, kuri sukiojasi vėjyje ir smunka žemyn, kai vėjo nėra...

Jo mintys plaukė per visą jo gyvenimą; ir jis mąstė apie tai, ką reiškia tai, kas vyksta, jo praeičiai ir ateičiai.

... Nes išdidumas nuodėmingas, o šis išdidumas pražūtingas. Dedžiade, Dedžiade, aš rytoj tau papasakosiu, Dedžiade, koks tavo primityvus tavo gyvenimas, koks primityvus ir negyvas.

Akimi nematomame sraute jo valtis braunasi pro aukštą nendryną ir neskęsta, o Dieve, neskęsta skylėta valtis...

... ir nepūva prie kranto sklidina vandens... tamsi valtis plaukia rūke... gulėsiu tamsoje, raudosiu tamsoje...

Buvo visiška beprotybe ginčytis su mergina šį rytą, tačiau Sago pirmąkart pamatė jos spintą: iki tol jis niekad nebuvo buvęs jos miegamajame, o visą jos barnį su teta ir motina jis tiesiog pramiegojo. Dechainva palydėjo jas iki autobuso ir dabar kambaryje surengė betvarkę, paskubomis apsirengdama, kad spėtų į darbą. Triukšmas jį pažadino ir jo krauju pasruvusios akys įsistebeilijo į dvi blizgančias jos garderobo rankenas.

- Tu tai pirkai pati? – sunkiai ištarė jis.
- Ką?
- Garderobą. Tu jį pirkai pati? – jis peršaukinėjo vėl prapliupusį lietų; nuo įtampos plyšo galva, tačiau jis nenorėjo trauktis.
- Jei nusprendei, kad aš kieno nors išlaikoma, tai klysti.
- Na jau ne mano.
- Ne tavo tai kišenei.
- Rado kuo girtis.
- Klausyk, aš nemiegojau visą naktį, o man reikia į darbą, tad pasilaikyk savo priekaištus iki man grįžtant.
- Visos moterys šioje prakeiktoje šalyje taip ir prašosi keiksmų.

Sprausdamasi į ankštą suknelę, ji šokčiojo kaip sugauta žuvis, tačiau Sago negalėjo nusijuokti, nes nuo įtampos jam plyšo galva. Dechainva paėmė už garderobo rankenos ir, atlapojusi duris, dingo Sago iš akių. Durys sustojo ties jo nosimi; ir jis krūptelėjo nuo pasibjaurėjimo.

- Tu man neatsakei. Tu pati mokėjai už šį pasibaisėtiną garderobą?
- Būtent. Prigulk patogiau ir tęsk ta pačia nata.

Tik dabar Sago prisiminė apie naktines lankytojas. Lėtai prieš jį skleidėsi scena, kurios liudininku ir dalyviu jis buvo, kol migla neužsisklendė aplink jį. Lėtai grįžinėjo detalės ir blaivėdamas jis mąstė apie tai, į kokią padėtį jis įvėlė Dechainvą.

- Atrodo, tai buvo tavo giminė?
- Ne, tik kraujo ištroškusios raganos iš gimtų vietų. Ir kokių velnių tu užsikaukei?
- Nežinau... supranti... tiesa... jos mane taip išgąsdino. Ypač ta, nepadoriai krūtinga.
- Tai mano motina. O dabar užsičiaupk!
- Atleisk, aš tik norėjau...
- Nesvarbu, ko tu norėjai, - ir vietoje to, kad tvarkingai pasipudruotų, ji iš eigos plekštelėjo pudra per skruostą. Pudra pakilo, prilindo į šukuoseną, gausiai nusėdo ant pilkos suknelės. – Matai, ką pridirbai?!
- Nieko aš nepridirbau, tačiau jei tau palengvės, galiu atsiprašyti. – Ir vėl atsargiai paklausė: - O ką, ar didelis skandalas buvo?

Ji neatsakė. Jis ištiesė ranką link jos, bet ji atsitraukė.
- Sakyk, jos smarkiai skandalino?

Ji užtrenkė garderobo duris, kurios brūkštelėjo per jo ištiestą ranką. Ją nustebino jo siaubas ir ji sustingo:
- Kas tau?
- Nieko. Tavo prakeiktas garderobas.
- Ir kuo tau užkliuvo mano garderobas?!
- Kuo! Kuo! Viešpatie! Ar pati nematai?!
- Man laikas eiti.
- Ne, palauk. Kol tu būsi darbe, aš ištempsiu jį laukan ir sudeginsiu.
- Varyk. Lietuje jis nedegs.
- Alyva nuo jo taip ir varva! Bet pasakyk tiesą. Jis čia ne tavo valia, taip? Tai tetos ar senelės dovana ir tu bijai jį išmesti?
- Aš pati jį nusipirkau, - jis ją privedė iki balto įkaitimo. – Ir jei jis tau nepatinka, pasilaikyk tai sau.
- Ši moteris akla... Bet bent jutimą turi? Tu atidarinėji dureles. Tu tūkstantį kartų jį lietei pirštais... Nejaugi tau nėra bjauru liesti driežą?
- Dėkui. Sena giesmė. Tu bijai, kad visi pamirš, kad buvai Amerikoje ir matei futuristinius baldus.
- Reikalas ne stiliuje. Kaip tu gali ranka liesti tą rankeną?
- Rankeną? Bet juk tai gražiausia garderobo dalis.
- Tavo jausmai apledėjo. Siaubas! Kokiam velniui tau rankena iš suakmenėjusių žiedų?! Pažvelk į tą blizgesį! Tikrai, tuoj apsivemsiu.
- Kaip gi ne, tiek vakar prisigėrus.

Ji garsiai trinktelėjo durimis, keršydama už įkyrias jo pagirias. Net antrame aukšte jo sudirgintas skrandis pajuto mašinos variklio vibraciją. Tačiau šįkart viskas baigėsi sėkmingai: pernelyg stipriai jį užhipnotizavo toji pasibaisėtina spinta.

Kartą Sietle posūkyje jis staiga išvydo, kaip iš po priekyje važiavusios mašinos išlėkė akmenukas. Jis instinktyviai įtraukė galvą į pečius, tačiau akmenukas lengvai praėjo pro priekinį stiklą ir trenkė jam į smilkinį. Galva nuėjo įskilimais kaip priekinis stiklas ir jis laukė, kada ji suskils. Tačiau kaukolė neskilo. Tik liko toks jausmas, kad galva atsiskyrė nuo kūno ir sukasi, sukasi ir laukia, kada ji subyrės. Labiausiai kankinantis buvo būtent tas laukimas. Taip žmogus naktį laukia, kada kaimynas viršuje ant grindų numes antrą batą. Jis užmigo ir prabudo griovyje.

Gerklę suspaudė šleikštulys; ir Sago sugniaužė kumščius... drumzlinos upės, kuria kadaise tekėjo grynas viskis, vingis...

- Baigsiu kaip pradėjau, - sumurmėjo Sago. – Ant seklumos... O kas dėl garderobo, tai jis aiškiai sukurtas vampyro vaizduotės.

Slogi spinta turėjo širdelės formą. Pigi mediena buvo taip padengta laku, kad mirgėjo akyse. Ir kaip gudriai sumąstyta! Atidarius duris matosi plokščias viršus, ant kurio sumestos kartoninės skrybėlių dėžutės. Ties viena jų jis ir sutelkė dėmesį, kad kažkaip persijungtų. Keistu būdu skrybėlės dėžutė privertė jį prisiminti serą – kaip ten jį? Jis suraukė kaktą bandydamas sulaikyti dingstantį vardą.

Nuo įtampos jis vėl pasijuto apgirtęs ir atsigulė ant pagalvės. Per kaktą tekėjo stambūs prakaito lašai. Tegu Dechainva palieka jį ramybėje; ji veikia jam ant nervų, tačiau jos tokios švelnios rankos... Aha, seras Derinola, toks jo pirmininko vardas. Ji pažvairavo į skrybėlės dėžutę ir pamerkė akį jai. Tad štai kas jūs, sere Derinola.

Kambario sienos glaudžiai apsupo jį ir prieblandoje jo žvilgsnis susidūrė su pasibaisėtina garderobo oda.

Saliam, sere Derinola, saliam. Tai tu dabar driežas, sere Derinola, ir tavo apšerpėjusi oda nuo harmatano, nors ją ir tepi apkartusiu aliejumi.

Į jo mintis įsibrovė miręs baronetas. Jis buvo miręs, kartu su cilindru ir peruku, seras Derinola, pagaliau buvo miręs. Užuolaida įlėkė į kambarį ir pakibo virš Sago tarsi burė, išpūsta drėgno vėjo. Jis neuždarė lango; lietus gaivino; keli lašai užtiško ant lūpų ir jis su malonumu jas aplaižė. Užuolaida daužėsi ir jos kraštas stūmė dėžutę su skrybėle. Sago prisiminė laikraščių nuotraukas su seru Derinola su cilindru, einantį per Sent-Džeimo parką iš karalienės rankų paimti baroneto titulo.

- Ne, - garsiai ištarė Sago, - šito iš mūsų neatimsi. Taip tau ir teks gulėti karste baronetu. Tačiau pasakykite mums, sere Derinola, ką dabar daryti su cilindru, taip-taip, su cilindru? Nebent ir tame kitame pasaulyje įsigudrinote nešioti visko mačiusį peruką, – ir Sago sukikeno, prisiminęs, kad sero Derinolos pravardė buvo Numirėlis.

Vėjas ir chalato svoris ant pakabos galiausiai laimėjo. Nors skrybėlės dėžutė ir liko vietoje, spintos durys lėtai atsidarė ir į kambarį įžengė pats pašlovintasis baronetas, visiškai nuogas, tik ant krūtinės buvo Dechainvos liemenėlė. Sago apėmė šokas ir jis suriko, perrėkdamas lietų:
- Ko čia jums reikia, sere Derinola? Jūs atrodote nepadoriai!
- Jūs neteisūs, sere, - Numirėlis pasakė pompastiškai. – Jūs giliai klystate. Mane sugrauš kirmėlės – štai apie ką reikia galvoti.
- Aš protestuoju, sere Derinola. Nejaugi visi pirmininkai taip elgiasi? Ir kas galėtų pagalvoti, kad kadaise buvote teisėju!?
- Ir nepriminkite! O, tie politikieriai! Jais negalima pasitikėti. Kaip jie mane išdavė!
- Nejaugi?!
- Jauni žmonės nieko nežino. Na gerai, gerai. Kai ateis jūsų eilė valdyti šalį... tačiau nekalbam apie tai. Ar nežinote, kaip mane laidos? Jums, manau, suprantami mano jausmai?

Sago buvo nenumaldomas:
- Atsitraukite. Ar bent kuo prisidenkite. Apsirenkite.
- Kam man dabar drabužiai, jaunuoli.
- Ir tikrai, serai Derinola, - linktelėjo Sago. – Drabužiai niekada jums nieko nereiškė.
- Taip. Aš buvau ištikimas savo principams ir jų dabar nekeičiu. Ne drabužiai daro žmogų. Ar neužmiršote, kad šį mano aforizmą iki šiol cituoja laikraščiai?

Sako užsidengė ausis:
- Nutilkite, sere Derinola. Aš viską žinau iš savo patirties.

Numirėlis priekaištingai pakraipė galvą:
- Aišku, žinote. Mačiau tiek tokių kaip jūs, kad nepajėgiu prisiminti, ką ir kada įžeidžiau. Tačiau, tikiuos, dabar jau neturite pretenzijų. Aš atlikau savo pareigą pagal savo kelrodes žvaigždes.

- Ir be to, argi aš jums nemokėjau? Kai į valdžią atėjo kita partija, mane išmetė į gatvę. Žinau, aš pats atsistatydinau – o ką liko daryti?! Juk nelauksi, kol tie smarkuoliai mane atstatydins!? – ir Numirėlis dusliai nusijuokė, ir tas juokas keistu būdu apramino girtą Sago skrandį. – Jūs pat suprantate, kad dorą žmogų pažeminti neįmanoma. Aš baronetas. Todėl ir užsidėjau liemenėlę.

- Dėl medalių, jaunuoli. Dėl medalių. Juk žinote, kai jums suteikia baroneto titulą, kažką pakabina ant krūtinės. O titulo iš manęs neatims.
- Turiu jums papriekaištauti, serai Derinola. Argi medalis ne tas pat, kaip drabužis?
- Na, na, jaunuoli, nebandykite manęs pričiupti su juridinių kazusų pagalba. Aš žinau įstatymus. Teisėjai, mano kolegos, tai visad pripažino. Jei tik politikieriai nebūtų manęs išmušę iš kelio...
- Aš ne apie tai, gerbiamas baronete. Aš apie jūsų paties filosofiją. Argi perukas padarė jus teisėju?

Negyvėlis virptelėjo, ir smiltys linksmai sužybčiojo jo aklose akiduobėse, teisingumo akyse. Sago jį persekiojo subtiliai ir negailestingai.

Vietoje atsakymo, Negyvėlis ėmė tempti liemenėlę aukštyn, link smakro. Tą akimirką jis labai atitiko savo pravardę, gautą už graudžiai iškilmingą žvilgsnį, kurį virš akinių mesdavo virš teisiamojo. Teisėjų kolegijos griaustinis. Dabar jo balsas skambėjo laidotuvių nata:
- Tačiau iš manęs atėmė viską, viską...
- Jūs pats pasirinkote, - teigė Sago.

Staiga, pajutęs pašalinį, Negyvėlis sukruto:
- Mus stebi, - ir nėrė atgal, į spintą.

Į kambarį įėjo Dechainva:
- Su kuo kalbėjaisi?
- Aš meldžiausi.
- O man pasirodė, kad su kažkuo kalbiesi.
- Galbūt, su savimi.
- Tu sergi.
- Tai jau tikrai. Susirgau nuo garderobo.

Ji puolė prie spintos ir ėmė joje raustis; lietaus lašai lašėjo nuo apsiausto ant grindų. Sago ją stebėjo, nesuprasdamas jos nerimo priežasties. Netikėtai ji prisitraukė lovą prie savęs ir palinko virš Sago. Išsigandęs, įbaugintas, jis suriko:
- Neliesk manęs!

Ji persisvėrė per jį ir pažvelgė į tarpą tarp lovos ir sienos. Sago susirietė į kamuoliuką:
- Ko tu mane terorizuoji?

Ji stipriai pastūmė lovą prie sienos ir Sago krūptelėjo nuo sutrenkimo:
- Tu žudikė! Žudikė!

Dabar ji jau rami stovėjo virš jo:
- Ar nereiktų tau pas gydytoją?
- Aš sveikas. O tu išeik!
- Ko rėki? Anot tavęs, aš ketinau tave užmušti? - O anot tavęs? Tu visą rytą mane žudei. Tu pažiūrėk į mano rankas, pažiūrėk, - ir jis jas iškėlė.
- Jos dreba. O ko tu tikiesi po persigėrimo?
- Ne tame reikalas. Tu trankai lova į sieną, tu kiši mano galvą į duris, kad ją sutraiškytum, tu spardai man į pilvą mediniais batais.... kodėl tau tiesiog neperskelti man galvos kirviu?!

Jis kalbėjo su tokia nuoskauda, kad Dechainva pamanė: „Vyrai visai kaip vaikai. Bet koks skausmas jiems atrodo nepakeliamas“. Ji prisėdo ant lovos ir švelniai pasidėjo jo galvą ant kelių. Sago nesipriešino, tačiau vėliau susigėdo dėl savo silpnumo.

- Tęsk savo, - suurzgė jis ir atsigulė ant pagalvės. – Kokio velnio tu aplamai grįžai? Jei jau nori mane apkabinti, pradžioje išdžiūk.

Jos reakcija jį pribloškė. Ašaros pabiro iš jos akių ir kad jas paslėptų, ji su nauju užsidegimu ėmė naršyti po kambarį.

- Galbūt aš mačiau tai, ko tu ieškai?
- Aplanko. Vakar jį pasiėmiau į namus.
- Tarnybinį aplanką?
- Ne, naminį
- Kam tas sarkazmas? Sakyk, tai buvo slapti dokumentai?
- O tu juos matei?
- Aš gi ne aiškiaregys...
- Prašau, Sago...
- Po pirma mašinos sėdyne.
- Tačiau kaip gi...
- Aš pats jį ten padėjau. Žvilgtelėjau į jį, kai vaikštinėjai po parduotuves. Tu vos manęs nepričiupai, ir tada aš jį pakišau po sėdyne.

Vėl į gerklę pakilo šleikštulys ir Sago suspaudė kumščius, tačiau tai nepadėjo. Dechainva, slėpdama džiaugsmą, atlapojo duris. Minutė kankinančios tylos – o tada su jėga ji užtrenkė duris; ir jo galva atsidūrė tarp posūkyje išsilenkiančio traukinio vagonų. Tokias moteris... užmušti maža. Ir užmiršęs apie ligą jis šoko jai iš paskos ir nugriuvo ant grindų, atsitrenkęs į garderobą. Ieškodamas atramos jis įsitvėrė į jį; ir jo akys iškart susidūrė su suakmenėjusiomis bjaurių poliruotų rankenų akimis. Jis suskubo atgal, į patalą, nustebintas savo kūno išdavyste. Paprastai jį pavesdavo tik jo galva. Kartą, būdamas studentu, jis pagiriomis langų atbrailėmis užsikeberiojo į trečią bendrabučio aukštą, tačiau juodas jo nesupratusio Niujorko policininko revolveris privertė nusileisti.

- Aš tik noriu į savo kambarį, - paaiškino jis ir policininkas nusišypsojo.
- Aišku, aišku, tik lipk žemyn, juodžiau.

Po trumpo numigimo, po kurio tapo dar blogiau, seras Derinola vėl pasirodė. Gerbiamas baronetas išlindo iš spintos drebančiu užpakaliu į priekį ir Sago skambiai nusikvatojo, nuo ko jo smilkinys vėl suskilinėjo tarsi priekinis mašinos stiklas.

- Nenorite su manimi kalbėtis? – baroneto balse suskambo nuoskauda. – Ar suprantate, kad jūs vienintelis mano draugas?
- Aš jūsų draugas?!
- Taip. Nereikia apie praeitį, tiksliau, būtent praeitį reikia prisiminti. Jūs ir buvote mano draugu. Bent jau man sakote tiesą į akis, o nuo kai kurio laiko man tai labai svarbu... juk praeityje mums buvo ne iki tiesos, ar ne?
- Bijau, kad taip.
- O dabar neturiu nieko išskyrus tiesą. Tik tiesą dabar regiu, dieną ir naktį stebėdamas kitus. Štai todėl... Palaukite, aš nusiimsiu... – ir jis nusiėmė liemenėlę. – Dabar patenkinti?
- Man vis viena. Aš jums priminiau jūsų paties filosofiją. Pats aš mėgstu būti apsirengęs.
- Buvote teisus. Dabar aš patenkintas. Nelaidokite manęs aprengto. Nereikia net calūno.
- Supratau. Calūnas nepadaro numirėliu.

Seras Derinola svarbiai linktelėjo ir sumirkčiojo, pasitraukdamas į garderobo vidų.

Sunku patikėti, kad seras Derinola miręs. Kai Sago pateikė pareiškimą ir stovėjo prieš redakcinės tarybos narius, baronetas delikačiai, džentelmeniškai privedė jį iki balto įkaitimo. Neįtikėtina, kad jis ne tik tada gavo darbą, bet ir išbuvo iki pat dabar. Ne tik seras Derinola, bet visas „Nepriklausomas požiūris“ buvo prieš jo bendradarbiavimą laikraštyje. Visi, išskyrus pasiuntinuką Matiasą. Tasai Matiasas pasirodė esąs geru pranašu. O kai Sago priėmė į darbą, Matiasas stebuklingu būdu jį pasodindavo už rašomojo stalo ir gelbstinčiai išlaikė padorumo ribose. Tiksliau, Sago ėmė Matiasą į nelaisvę ir jam įsakinėdavo:
- Na ką, piktadari, išlaikyk mane padorumo ribose!

Tai Matiasas privertė Sago sulaukti pokalbio; ir atsidėkodamas Sago pirmąją darbo dieną pasiuntė jį porai butelių alaus.

- Uždaryk duris, Matiasai, - jis paėmė iš jo butelius ir prisipylė puodelį. – O tas butelis tau.
- Dėkoju, sere, - ištarė priblokštas Matiasas ir suskubo prie durų.
- Kur tu? Sėskis. Bijau, tau teks gerti tiesiai iš butelio. Puoduką turiu tik vieną.
- Oga⁶⁾, o galima, jei aš išgersiu valgomajame?
- Dėl ko? Aš noriu, kad gertum su manimi. Gal mano buvimas trukdo tau pasimėgauti alumi? Aš žinau, tu žmogus skrupulingas.

- Tokiu atveju nesėdėk ant kėdės kraštelio. Būk kaip namie. Nesivaržyk. Man norisi su tavimi pasikalbėti.
- Oga, vėliau, o tai kas nors netyčia įeis. Laikraščio pasiuntinys negali sėdėti.
- Aš čia naujas žmogus ir kažkas turi mane supažindinti su reikalais. – Matiasas linktelėjo. – Štai aš tave ir mobilizuoju. Gerk, Matiasai.
- Taip, sere, - pakluso Matiasas.
- Ir liaukis man sakęs „taip, sere“.
- Taip, sere. Atleiskite, oga.
- Gerai, neužsimiršk.

Sago sutraukė vidurius ir Matiasas geraširdiškai nusikvatojo:
- Jums reikia kantrybės, oga, viskam reikia laiko.

- Taigi, Matiasai, tavęs sutikimas – pirma sėkmė nuo sugrįžimo į tėvynę. Jei ne tu, aš niekada nebūčiau gavęs šios vietos, ir jei nors kiek joje išsilaikysiu, tai bus irgi išimtinai tavo dėka.
- Kaip tai, oga?
- Būtent tai noriu tau paaiškinti. Matai, mudu – giminingos sielos.
- Sielos?! Oga, aš dar ne siela.
- Matiasai, tarnybinis etiketas neleidžia man prašyti, kad tu mane vadintum tik vardu. Tačiau tas tavo „oga“ skamba taip pat bjauriai, kaip ir „taip, sere“.

Matiaso balse pasigirdo nerimas:
- Bet, oga, kaip tada? Kažkaip kreiptis į jus reikia
- Vadink mane misteriu Sago.
- Gerai, sere.
- Kaip aš jau sakiau, Matiasai... Ach taip, tu nežinai, kas tai yra giminingos sielos. Tad štai, tai reiškia, kad mes į viską žiūrime, taip sakant, vienomis akimis.
- Taip, gal ir taip.
- Tu prisimeni, kas buvo, kai aš atėjau pokalbiui?
- Nesupratau, oga, - Sago delsė su atsakymu; ir Matiaso akys staiga išsiplėtė. – Galbūt, norite pasakyti apie tualetą? - Visiškai teisingai, - Sago atvertė rankraštį. – O kad paaiškinčiau savo minčių eigą, aš perskaitysiu ištrauką iš filosofinės kalbos, kurią sakiau universitete. Aš tau skaitysiu po truputį kasdien, o jei kas pasirodys neaišku, klausk. O jei mums pasiseks į mūsų tikėjimą atversti dar ką nors, mes surengsim aptarimą.
- Taip, sere.
- Pagal idėją tai turėjo tapti dalimi mano disertacijos, tačiau profesoriai užbrokavo temą. Tikriausiai, pamanė ją esant labai subtilia. Man reikia draugo, Matiasai, nes grįžus čia, pajutau, kad neturiu kuo pasiremti. Tad štai mudu kasdien skaitysime mano traktatą, tai yra jį padarysime mūsų Biblija, jis suteiks mums jėgų ir paguos. Tikiuosi, tu esi tikintis?

Matiasas niūriai linktelėjo; ir Sago vėl jam parodė į butelį:
- Išgerk, Matiasai, tai padeda. Alus prideda supratimo.

Matiasas klusniai išgėrė; jis žvilgčiojo į duris ir nepajėgė suprasti, kas vyksta. Sago balsas gražino jo dėmesį:
- Matai, Matiasai, tu apsigimęs defekantas...
- Sere?!
- Defekantas... na, nieko. Po kelių seansų tu suprasi. Neskubėk. Tu turi duomenis. Reikia tik įsisavinti pagrindinius mano sistemos teiginius. Tačiau dvasiškai, mano drauge, tu jau subrendai... - Kiek lėčiau, oga. Galvoje painiojasi.
- Čia nėra nieko sudėtinga, Matiasai. Klausyk įdėmiai ir persiimk šūdo filosofija.

- „... šiandien aš skaitau apie nukrypimą visiems -izmams⁷⁾“ – nuo homeapatinio racionalizmo iki madingo egzistencializmo. Jei mano mokymas turi asmeninį pobūdį, tai tik todėl, kad, dėstydamas savo gyvenimo istoriją, aš atskleidžiu savo filosofinio vystymosi paslaptį, nes joje tėra vienintelis ritualas, dėl kurio dėkingas ne kokiam pirmtakui, o žmonijai bendrai, ir kuris kilo ne susiklosčius aplinkybėms, o pagal amžinus Gamtos dėsnius. Jei mano mokymas turi asmeninį pobūdį, tai tik todėl, kad jis perteikia žmogiškosios būties intraspektyvią filosofiją. Funkcionaliai, dvasiškai, kūrybiškai ir rituališkai defekacija yra vienintele tikra tikrojo Egoisto filosofija. Ponios ir ponai, tebūnie tai jus patenkinančia definicija. Defekacija yra ne protesto judėjimas, nors joje yra protesto elementas; tai ne revoliucinis mokymas, tačiau jis apima maištą. Pridursim tik tai, kad defekacija susijusi su nežinomais kiekiais ir dydžiais. Defekacija – kūrybinės energijos paskutinė auksinga gysla; jos paradokse randasi kūrybinio ritualo grūdas: gimimas per palengvėjimą. Aš ne Mesijus, tačiau negaliu savyje neįžvelgti Mesijaus bruožų, nes pačiame mano įgimto fizinio trūkumo pobūdyje glūdi užuominos į mano kankinystę ir neišvengiamą apoteozę⁸⁾. Ponios ir ponai, aš gimiau su nervingu skrandžiu. Kai aš pykau, skrandis protestavo; kai buvau alkanas, jis piktinosi; kai man skelbė nuosprendį, jis apie save pranešdavo; kai aš buvau neviltyje, jis liaudavosi veikęs. Jaudulys silpnino jį, įtampa stiprino, jis buvo įtarus egzamenų metu ir nenuspėjamas meilės metu. Pranašas turi savo išdidumą, mano draugai... Mane dažnai kaltino bailumu ir bausmė ateidavo akimirksniu, nes nervingas skrandis ypač aštriai reaguoja į bet kokią neteisybę.
Kitu svarbiu veiksniu formuojantis mano defekantinei introverzijai buvo mano motina, turėjusi nepaprastą sugebėjimą. Jos peristaltika buvo šventuoju veiksmu. Net garbiame amžiuje ji mėgo sakyti, kad kiekvieną vakarą po maldos iš jos išeina dievo balsas. Ji liudininkais kvietė būti visus namiškius, ir tie sakė „amen“. Veikiant prieš tai pasakytam, jau tais tolimais laikais atsiskyrimas tualete man reiškė ne tiek fiziologinę, kiek psichologinę ir religinę būtinybę. Nuo to mano gyvenimo periodo aš ir pajutau savyje pašaukimą besivystančio žmogaus sistemingam virškinimo biheviorizmo tyrimui ir objektyvizacijai. Mano organizmas neblogai ištverdavo žinomą „darai ir išeini“ formulę. Tačiau kitais atvejais aš patirdavau susiliejimą su savimi, valią veikti, gyvenimo priėmimą ir visišką pasitenkinimą; aš išvysčiau savyje dvasinį suartėjimą su tikrove, pilna konfliktų ir stresinių situacijų...“
[Red. skaitykite kitą fragmentą]

Sago sustojo, žvilgtelėjo į atvipusį Matiaso žandikaulį ir užvertė rankraštį:
- Šiandienai pakaks. Mūsų pirmoji pamoka baigta.
- Taip, sere, - išspaudė Matiasas. – Didelis dėkui, sere. – ir blogai slėpdamas nekantrumą pasišalino su nebaigtu gerti buteliu.

... Laukdamas pilno redakcinės tarybos susirinkimo Sago apėjo patalpas. Matiaso apibūdinimu, laikraštis šiame rajone įsikūrė grynai politiniais sumetimais. Kiekviename mieste su garsiu pavadinimu yra lūšnynai; ir Isale-Eko⁹⁾ simbolizavo Lagoso lūšnynai

afrikietiškos sostinės pergalę prieš europietiškas būtent tuo aspektu. Nedaugelis užsieniečių, ieškančių nepagražinto vietinio kolorito, jį visada rasdavo Isale-Eko. Išdrįsę patekti į jo tamsų labirintą vėliau prisipažindavo, kad patyrė nepakartojamus pojūčius: jiems teko šokčioti ant vienos kojos tarp šiukšlių krūvų; silpnavaliai staiga aptikdavo, kad atsitraukimo kelias atkirstas pamazgomis, kurias išpylė uoli namų šeimininkė. „Nepriklausomas požiūris“ įsikūrė dideliame pastate lūšnyne. Laikraštis buvo laikomas partiniu organu ir jo dislokacija reiškė vietos nusikalstamo pasaulio, kuris Isale-Eko tiesiog dauginosi, pagalbą.

- Čia nebūta nė vieno mūrininko, - paaiškino Matiasas. – Tenai siena sutręšo iki pat žemės, stora moteris negali atsiremti. Senai senai buvo privačia vila, tada jie išgriovė sieną ir padarė ofisą. Savos žmonos griovė sieną, - ir jis kvatojo ištisą minutę.

Sago pažvelgė pro langą. Užpakalinė redakcijos siena buvo į kanalą, kurio smirdantis vanduo išnešdavo šiukšles į lagūną. Pūvantys nešvarumai apačioje plakėsi į pamatus. Sago pasisuko į Matiasą:
- Kaip galite dirbti tokioje smarvėje?
- Taip, taip, visi, kurie pirmą kartą, taip sako. Na pažvelk į mane, koks tapau storas nuo dvoko.

Sago paprašė jį parodyti valgyklą. Jis sumokėjo už kavą, bet jos išgerti neįstengė. Dvi puoduko pusės buvo tvirtai susiklijavę senu purvu, užpildžiusiu gilų plyšį. Sunku pasakyti, koks kvapas buvo valgykloje, ne tai pašvinkusių riebalų nuo nešvarių lėkščių, mirkusių dubenyje nuo vakarykščių pietų, ne tai 18-metės prakaitu, atsainiai aptarnaujančios klientus. Ji visąlaik žvelgė sau į bambą ir šluostėsi prakaitą nuo kaktos, rodydama juodai-baltas pažąstis, dryžuotas nuo pudros ir giliai įsigėrusio purvo. Jos nubalinta fizionomija taipogi liudijo, kad kasdieninė jos priežiūra susideda tik iš pudros be šalutinio vandens ir muilo įsikišimo. Sago nesusilaikė nepaklausęs:
- Ar jūs kada nors prieinate prie telefono?
- A?
- Klausiu, ar tenka atsakinėti į telefono skambučius?
- Man?
- Taip, ar jūs... na gerai, tai nesvarbu, - Sago iš nevilties pasidavė. Kaip galėjo jis paaiškinti jai, kad, kai dukart skambino į redakciją, dukart ragelyje girdėjo tą patį vandens kliuksėjimą, kurį dabar kėlė jos juodai-baltos, tarsi klaviatūra, pažąstys.

Duryse jis susidūrė su Matiasu:
- Oga, nenueikite toli.
- Aš išeinu, Matiasai. Negaliu ilgiau laukti, kol visi susirinks.
- Ach, oga, nieko tokio. Tuoj-tuoj ateis. Tikrai. Jau atėjo vadas Vinsala. Liko dar vienas.

Abu jie krūptelėjo, kai į vienodą mašinų gausmą netikėtai įsiterpė garsus gargaliavimas. Kažką smaugė; ir kraujas sustingo Sago gyslose. Garsas atsklido iš to kampo, kur sėdėjo telefonistė, tačiau prie telefonų jau nieko nebuvo. Sago kampe pastebėjo palapinę iš margos medžiagos su užrašu stambiomis raidėmis „Nigerijos nepriklausomybė 1960“. Nustebęs jis pažvelgė į Matiasą, kad suprastų, kas vyksta, tačiau tasai tik kikeno. Tada atsklido plėšiamos medžiagos garsas ir Sago pamatė peilį popieriaus pjaustymui, rėžiantį palapinę iš vidaus. Pro prapjautą plyšį išniro moters galva:
- Padėkite, jis mane smaugia!

Matiasas, kurio rankose buvo padėklas su dviem kavos puodeliais, tik išleido:
- O-cha-cha-cha-o!

Ir užbaigdama maskaradą palapinė atsilapojo, atskleisdamas ilgą medžioklinį gaubtuvą, kvailai užmaukšlintą ant galvos, kuri virš grindų buvo iškilusi kokias 7 pėdas:
- Kur ta šliundra? – klausė vadas Vinsala, pliaukšėdamas į stalą savo neaprėpiamos agbados¹⁰⁾ kloste. – Ji ką tik čia buvo. Aš ją laikiau savo rankose, - ir jis ėmėsi čiupinėti savo apdarą tikėdamasis jame surasti besislepiančią telefonistę. Lagoso lūšnynai

Mergina kaip išprotėjusi vėl ėmė muistytis nesuskaičiuojamose agbados klostėse bandydama išsilaisvinti. Pasigirdo gargaliavimas dar stipresnis ir illgesnis, jos rankos sugriebė įplyšimą ir vado Vinsalos šventinio apdaro rankovė plyšo pusiau.

Tačiau dabar jau ne jam ją pagauti. Tereikė begalinėms klostėms pasitraukti šalin, kaip ji nėrė po stalu, pranėrusi po kelnėmis – ir daugiau jos darbe nematė.

- Kas tas milžinas?
- Vadas Vinsala, aš jums ką tik sakiau. Jis ir butelis – kaip Dovydas ir Galijotas.

Kaip žmogui, esančiam gilaus girto įsimylėjimo būsenoje, vadas Vinsala stebinančiai tvirtai laikėsi ant kojų. Jis pasviro atgal ir akimirką stovėjo mugės akrobato poza. Nepaisant savo pribloškiamo ūgio ir storumo jis lengvai sugražino pusiausvyrą. Prie jo prisiartino Matiasas:
- Vade, vade, iš pradžių aš jūsų nepažinau, - stiprus pliaukštelėjimas per nugarą išliejo kavą ant padėklo.
- Kas šiandien su ta boba? – pagaliau pratarė prablaivėjęs Vinsala.
- Vade, tai čia gi nauja telefonistė. Ji jūsų dar nepažįsta.
- Nauja telefonistė? Tada nenuostabu, - ir jis vėl sulingavo pirmyn-atgal. Matiasas pasinaudojo laiminga minute:
- Oga, ši išlieta kava – paskutinė. Ką aš pasakysiu korektoriui?

Jis pažino savo viršininką. Vadas Vinsala pasirausė agbados gilumoje ir ištraukė saują monetų:
- Prakeiktas apgavikas. Eik ir nupirk po puodelį kavos visiems vyrams; ir moterims. Ne – moterims po du ir dar po sumuštinį su dešra. Na, gyviau!

Po pusvalandžio priėjo eilė pokalbiui ir Sago pagalvojo, kokia teisi Dechanva, sakiusi, kad mes niekinam tik smulkius žulikus. Patalpa, prie kurios jį atvedė, galėjo būti naudojama banketinei salei. Viskas čia kontrastavo su pastatu, nežymiai paremontuotu, kad iš antro karto gautų papirkto pastatų inspektoriaus leidimą. Plaušuotame kilime paskęstų ir tricoliai puspadžiai. Čia veikė vienintelis redakcijoje oro kondicionierius, uždengtas baltu uždangalu. Medžiu išmuštos sienos nepraleido mašinų gausmo. Kiekvienas redakcijos tarybos narys sėdėjo besisukiojančiame krėsle. Ant geriausio raudonmedžio geometriškai taisyklingo stalo buvo išdėlioti paauksuoti rašymo prietaisai. Kambario kampe stovėjo kombinuotas grotuvas, su kuriuo negrojo jokios plokštelės ir kurį įjungdavo tik paskutinių naujienų metu. Virš škalės mirkčiojo 9 įvairiaspalvės lemputės, kurių paskirties niekas nežinojo. Prietaisas buvo direktoriaus pasididžiavimu. 11-os ilgalaikės komandiruotės į Vokietiją metu agregato didingumas jį sukrėtė iki širdies gelmių ir jis tik sumurmėjo:
- Va čia tai klasė! Va čia tai klasė!

Panelė už prekystalio pagyrė jo gerą skonį ir jis nedelsdamas atsiskaitė kelioniniais čekiais.
- Beje, - pasakė jis, - prašau, užeikite pas mane į viešbutį ir parodykite, kaip juo naudotis.
- Mes išsiųsim jį tiesiai jums į namus, - atsakė mergina.
- Žinoma, žinoma, - sutiko direktorius. – aš norėjau pasakyti, kad jūs užeitumėte su instrukcija ir viską paaiškintumėte, o tai aš nesuprantu vokiškai.
- Joje viskas parašyta ir angliškai, - atmetė pasiūlymą pardavėja, - ir prancūziškai, ir ispaniškai, ir arabiškai.

Vilkdamas paskui save savo nacionalinio apdaro didingumą, direktorius išeidamas pasakė savo sekretoriui:
- Ir kiek nenuovokios tos vokietės!

Sago apžvelgė interjerą pro pusiau praviras duris ir grįžo į koridorių, kur eilėje laukė 5-i kiti kandidatai. Jis praleido vieną į priekį ir nuėjo į korektorinę ieškoti Matiaso.

- Kur čia tualetas?
- A, tai jūs, oga. Jūsų dar nepakvietė?
- Dar ne. Pirma man parodyk tualetą, - tačiau prisiminęs už stalo sėdinčias neraštingas, piktavališkai nusiteikusias rupūžes jis pagalvojo, tad toji ekskursija vargu ar reikalinga. Ir kas išgaudė šias iš praeitų metų išdžiūvusių balų, kas pastatė jų kliūtis jo kelyje, kas suteikė joms išorinius reikšmingumo atributus?
- Jei tik mažo, - paskubomis aiškino Matiusas, - jei tik mažo, tai tiesiai į lagūną iš kiemo. Paprastai čia taip daro visi.
- Ne, Matiasai, aš noriu paskelbti tikrą sėdimąjį streiką.Matiasas tripseno priekyje, tačiau Sago uoslė tikslą pasiekė pirma, ką patvirtino daugybė suglamžytų baloje plaukiojančių popierių. Tik radijo stotyje jis buvo matęs tokį visiškai pasibjaurėtiną vaizdą. Įspūdis buvo toks stiprus, kad Sago skrandyje pajuto spazmus ir pasuko atgal.

- Aš maniau, kad oga nori didelio, - pratarė priblokštas Matiasas.
- Ne, ne, man praėjo noras.
- Kaip taip? Jūs gi norėjote sėdimojo streiko, - ir juokas vėl ėmė dusinti jį. Sago pamanė, kad, neduok dieve, Matiasas nusibaigs nuo tokių didelių smarvės gurkšnių.
- Einam, - ir jis jėga nusitempė pasiuntinuką. – Einam, pasijuoksime kitoje vietoje.
- Einu, oga. O jūs truputį pasėdėkite. Kartais vėl užsinori.
- Kur pasėdėti?
- Kur pasėdėti? Aaaa, jūs pats žinote, kur žmonės sėdi, - tualete.
- Nieko, - tarė Sago, bijodamas prarasti draugystę su Matiasu. – Mano skrandis dažnai krečia panašius pokštus. Nekreipk dėmesio.

Pasiuntinuko apgauti nepavyko, nes Sago balsas išdavė jo tikruosius jausmus:
- Oga, čia jums nepatiko. Bijau, nieko nepadėsiu, oga.
- Tu nori pasakyti, kad čia nėra kito tualeto?
- Tik moterims, Viršuje.
- Na ką gi, einam ten.

Pripažinęs, kad pašnekovas yra nepataisomas keistuolis, Matiasas nuvedė jį atgal.

- Iš tikro, - paaiškino jis, - yra dar vienas, tačiau jis tik tarybos nariams ir dideliems bosams. Raktą nuo jo turi vyriausiasis redaktorius. Aš, kaip kvailys, pats jį plaunu. Aš į ten nueinu, kai niekas nemato. Kartais redaktorius mane pričiumpa.
- Taigi, turite tris tualetus?

Jam palengvėjo ant širdies. Pagal Sago filosofiją, redkolegijoje, kuri su defekantiniu kruopštumu rakino tualetą nuo pašalinių įsiveržimo, privalėjo būti žmonės nors su minimaliais sąžinės rudimentais. Sago dabar artinosi prie posėdžių salės su tam tikra pagarba redkolegijai, kuri, kaip ir kiekviena taryba, buvo sudaryta iš niekšų ir nevykėlių, pretenduojančių į svarbius vaidmenis.

Neišrinkti deputatai, nepaskirti ministrai, nusikalstamo pasaulio atstovai, legalūs įstatymo pažeidėjai, politinės prostitutės, aukštus postus užėmę padlaižiai, gyvų prekių privilegijuoti tiekėjai... Pirmąsias kelias minutes Sago nustatinėjo tikrąjį kiekvieno tarybos nario veidą, tačiau apie vieną negalėjo pasakyti nieko. Jis neatrodė tuščiu, ir jame matėsi paniekos kitiems ovalinio stalo riteriams antspaudas. Iš tolimojo kampo jis netrikdomai žvelgė į jį geltonomis akimis virš senamadiškų akinių sidabriniais apvadais. Ir aplamai, tame žmoguje kažkas buvo neįprasta. Ko gero kepurė, paprasta abetiadža¹¹⁾ su ausinėmis, kurios ne kabojo šonuose, o dengė kaktą ir pakaušį. Be to šio unikumo buvo siaura ir ilga kaukolė kaip išdroštose medinėse figūrėlėse, - tikras radinys frenologui. Sago buvo naujokas ir svetimas, todėl niekad nebuvo girdėjęs apie garsiąją Negyvėlio kaukolę ir ją supančią gausybę legendų. Vieni teigė, kad Negyvėlis visad dėvi kepurę, nes momenėlyje pas jį skylė. Kiti dievagojosi, kad ant jo galvos yra trikampis perkūnsargis. Smalsuoliai bandė surasti ir išklausinėti kirpėją, aptarnaujantį šią įžymybę. Stebuklas buvo tame, kad seras Derinola visai nebuvo kretinu ir netgi vidutinybe.

Nustebęs Sago pastebėjo, kad seras Derinola savo abetiadžą sukeitė priekiu į užpakalį. Netikėtai nuskambėjo klausimas:
- Kam jums šis darbas?

Klausimas sklido iš žmogaus sėdinčio greta vado Vinsalos, kurio galinga plaštaka glostė viskio stiklinę. Sago išvydo atidarytas bufeto dureles: vadas Vinsala buvo vieninteliu redakcinės tarybos nariu, kuris naudojosi jo turiniu. Sago pažvelgė vadui į akis ir senasis sukčius pasimetęs sumirkčiojo. Kažkas sakė Sago, kad Vinsala visad balsuoja už tą, kuris jam pastato stiklinę viskio.

Kambaryje buvo gana vėsu; ir Sago pamanė, kad sėdintiems prieš jį veikėjams niekad į galvą neatėjo mintis, kad kondicionavimo sistema gali būti suderinta. Jis pasisuko į klausiantįjį.

Direktoriaus veidas priminė dvigubą suaugusią pupą ir storaodę rentgeno nuotrauką. Tų palyginimų buvo sunku atsikratyti, nepaisant to, kad direktorius, kaip ir visi redakcinės tarybos nariai, išskyrus vadą Vinsalą, gėrė arbatą iš miniatiūrinių porcelianinių puodukų. Direktorius šį servizą parsivežė iš 10-tos komandiruotės į amerikietiškąją Kiniją ir pristatė kolegoms pastebėjęs: „Atkreipkite dėmesį, kad pats Šanchai-Ši geria arbatą lygiai iš tokių pat indų“.

- Na? – paklausė direktorius, įsitikinęs, kad pauzė po klausimo buvo pakankamai ilga. – Atsakykite, kam jums šis darbas?
- Aš nežinau, - pasakė Sago.

Pasklido bendras visuotino nesupratimo gaudimas. Per visus darbo laikraštyje metus niekam neteko išgirsti tokio naivaus atsakymo.

Sago linktelėjo. Atrodė, kad pokalbis baigiasi anksčiau nei prasideda. Įprastiniai mašalų įkandimai pasikeitė patyčiomis ir pasipiktinimo šūksniais. Tik vadui Vinsalui tai, kas vyksta, nedarė jokio poveikio.

Seras Derinola piktai papriekaištavo jam už lengvabūdiškumą; ir Vinsala kreipėsi pagalbos į bufetą. Direktorius padarė išvadą:
- Jei kandidatas nežino, ko jis atėjo į pokalbį, manau, kad ir mes nežinome, kodėl jis čia.

Tada prakalbo seras Derinola:
- Jaunuoli, aš tikiuos, jūs čia ne tam, kad bergždžiai švaistytumėte mūsų laiką?
- Taip, sere.
- Esate laisvas, - pareiškė direktorius. – Kaip galima kalbėtis su žmogumi be rimtų ketinimų?
- Palaukite. Kiek suprantu, jaunuoli, jūs išsilavinęs žmogus.
- Tikiuosi, sere.
- Aš įsitikinęs, kad tuo pačiu esate ir nekvailas.

Sago patylėjo.
- Jūsų kuklumas bereikalingas. Aš įsitikinęs, kad save laikote protingu žmogumi.
- Tai priklauso nuo to, kokioje apsuptyje aš randuos, sere.

Sero Derinolos aplombas davė įtrūkimą, tačiau jis nusprendė praleisti aštrumus pro ausis:
- Tad pasakykite man atvirai ir sąžiningai, ką mano vietoje būtumėte pagalvojęs apie žmogų, kuris nežino, ko čia atėjo?
- Aš, tikiausiai, pamanyčiau, kad žmogus atėjo ne ten, kur reikia.

Direktoriaus kūnas išsipūtė, parodydamas dėmes ant odos esančias įvairiose puvimo stadijose, ir iš jo gerklės išsiveržė nevaržomas riksmas:
- Tu ką, manai, mes kentėsim tavo įžūlumą?! Tu, vaikiūkšti, tu meldi priimti tave į darbą.
- Aš nemeldžiu.
- Pertraukinėsi mane, tai tada nešdinsies. Mums reikia žmogaus, gerbiančio vadovybę, o ne savimi patenkinto jauniklio kaip tu. Tarkim, tu nemeldi – na ir kas iš to? Už tave švaresni ateina ir meldžia.
- Jums leidus, aš eisiu, - ir Salo pakilo nuo kėdės.
- Iš akių tolyn! – šnypštė direktorius. – Ši smulkmė su universiteto diplomu įsivaizduoja, kad ją visur priims ištiestu glėbiu.

Replika keistu būdu apramino oratorių. Direktorius nutilo ir kambaryje įsitvyrojo įtempta tyla.

Naujoje atmosferoje, atstačiusioje pagarbą vyresniesiems, vadas Vinsala pasijuto užtikrintu ir išmintingu. Dabar jis buvo pasiryžęs viskam, kad įtiktų pirmininkui, tarp jų buvo juntamas orakulo ir pašvęstojo ryšys.

- Teisingai pasakyta, - ištarė jis. – Lygiai taip pat, kaip vienas medis nedaro miško.

Direktorius palinkčiojo, tačiau pirmininkas jį sustabdė juokeliu ir ryžtingu kūgiškos galvos judesiu.

- Ne visai taip, vade Vinsala. Aš tiesiog norėjau pasakyti, kad išorė būna apgaulinga. Kai jis įėjo, aš iškart supratau, kad tai būtent tas žmogus, kurio mums reikia.
- Tačiau jūs negalite spręsti iš pirmo žvilgsnio, pone pirmininke.

Seras Derinola krūptelėjo kaip nuo draudžiamo triuko, tačiau apsvaigintas savo įkvėptosios išminties direktorius nepastebėjo, kad sero Derinolos veidas persikreipė nuo skausmingų prisiminimų. Ar tai jis negali spręsti apie žmones iš pirmo žvilgsnio?! Ką gi jis įgavo per teisėjavimo metus, jei ne sugebėjimą atskirti žmogų nuo jo drabužio, nuo apsimestinio nuolankumo ir atgailos?! Argi jis nebuvo dievo įkvėptas pranašas, nuspėjantis slaptas užmačias ir atskleidžiantis slaptas baimes ir aistras?! Argi jis kada nors klydo?! Aukščiau jo buvo tik viešpats dievas. Tačiau kartais, kartais atsakydamas į įžūlų prieš jį drebančio žmogaus žvilgsnį jis bejausmiu žvilgsniu prismeigdavo jį prie sienos, sunaikindavo savo pakylėtuoju objektyvumu – ir tokiomis minutėmis jis kartais leisdavo sau suabejoti, ar dievas aukščiau jo. O šis rytinis jaunas gaidžiukas ryžtasi, pašiaušęs plunksnas, praeiti pro Jį, pro Negyvėlį, pro dievą! Būtų taip nutikę anais laikais... seras Derinola nuleido savo abetadžos ausines žemiau taip, kad tos ėmė kutenti kaklą – teisėjai gerai žinojo šį jo įprotį.. anais laikais, kai Negyvėlis labiau užsitempdavo peruką, kad tasai liestų jo kaklą, tai buvo pamišimo ir artėjančios audros ženklas. Ir tada jis karštai liejo piktos iškalbos srautus ant žmogaus, jį užtemdžiusį savo intelektu.

Išeidamas iš koridoriaus Sago pajuto judesius skrandyje, neklystantį defekanto pranašavimą.

Jį pašaukė, tačiau jis tik paspartino žingsnį. Matiasas, visur esantis Matiasas, iškilo prieš jį tarpduryje ir privertė sustoti:
- Oga, kas nutiko? Susibarėte?

Jį pavijo uždusęs persekiotojas:
- Misteri Sago, dieve gailestingas, misteri Sago, kas jūs, profesionalus bėgikas? Galėjai pagalvoti, kad bėgate nuo velnio, - jis atsikvėpavo ir ištiesė Sago ranką. – aš Nvabuzoras, vyriausiasis redaktorius. – Neatsakydamas Sago paspaudė jam ranką. - Labai gailiuosi to, kas nutiko.
- Taip? – Sago pabandė prisiminti jo veidą, tačiau Nvabuzoras jį aplenkė.
- Ne, ne, manęs ten nebuvo, tačiau aš viską girdėjau, Tenka, suprantate. Eikim, prašau, pas mane.

Sago veltui bandė nuraminti skrandį, tačiau Nvabuzoras nesuprato jo sumišimo priežasties:
- Jei nori, galim pakalbėti kitu metu. Man net reiktų grįžti, paklausyti, ką jie kalba, kad žinočiau, su kuo teks turėti reikalų.. Mane supranti? Būk geras, užrašyk savo adresą, ir jei yra, tai ir telefono numerį.
- Aš užrašysiu, oga, - atsiliepė Matiasas.
- Aš gyvenu viešbutyje, - paaiškino Sago. – Aš ką tik grįžau iš užsienio. Viešbutis „Excelsior“.
- Puiku, puiku. Nekreipkite dėmesio į tai, kas buvo. Man sunkiausia tai, kad mūsų taryba visada atsikrato geriausių žmonių. Aš einu vyriausiojo redaktoriaus pareigas, tačiau manęs net neįsileidžia į pokalbius. Tenka pasiklausyti už durų ir daryti savas išvadas. Tada prasideda užkulisiniai sandėriai. Štai taip ir gyvenu.
- Aišku, - sumurmėjo Sago.

Nvabuzoras vėl ištiesė ranką:
- Neužlaikinėsiu. Paskambinsiu jums ne anksčiau nei rytoj, ir tada, galbūt, mes susitiksime.

Sago vos girdėjo jo žodžius, nes jo viduriai buvo ties sprogimo riba:
- Tiesą sakant, - jis tarė, - man reikia susirasti artimiausią viešbutį. Man skubiai reikia į tualetą.
- Atleiskite, kad užsiplepėjau. Tačiau kodėl į viešbutį? Matiasai...
- Taip, sere.
- Ne dėkui, - jį pertraukė Sago. – Vietinį jau mačiau.

Nvabuzoras susiraukė:
- Negalvojau jus įžeidinėti po tokio pasikalbėjimo. Matiasas nuves jus į tualetą, kurį rakiname.
- Dėkoju jums.
- Aš paskambinsiu jums ne anksčiau nei rytoj vakare; Matiasai, raktas mano kambaryje, žinai kur. Nuvesk jį į tualetą, kuriuo pats naudojiesi.
- Sere?
- Taip, taip, į tą, kuriuo naudojiesi. Aš ten tave aptikau ne kartą. Paimk raktą ir palydėk džentelmeną. O man reikia bėgti pas bosus.

Matiasas buvo pasigailėtinas savo sumišimu. Jis išleido sunkų nesuprasto žmogaus atodūsį ir pasmerktai gūždamasis nuvedė Sago į trečiosios lyties tualetą. Jis buvo tiek priblokštas atskleidimo, kad net neužėjo į redaktoriaus kabinetą ir prie tualeto durų iš kišenės ištraukė raktą ant ilgos grandinėlės. Tik tada jis susigriebė – ir jo veide pasirodė kukli šypsena.

- Dievas baudžia mane visą dieną. Prašau, nesakykite jiems, tai tai dėl jų, o ne dėl manęs. Man liepia: išplauk. Kai kas ten sėdi, užspaudžia pilve ir nieko neišeina. Ir kaip galima ten sėdėti, kai tai tarsi svetainė? Matote? – ir jis atidarė duris.

Sago linktelėjo ir Matiasas plėtojo savo mintį:
- Matote, kokia bėda? Kaip čia gali sėdėti, kai kilimas ir poliruoti baldai? Man tai netinka.
- Kam tada tau nuosavas raktas?
- Aš čia ateinu paskaityti laikraščio. Tai vienintelė vieta, kur niekas netrikdo. Ir kvapas geresnis nei visame Isale-Eko. Net taryboje kvapas prastesnis.
- Dėkui tau, Matiasai.

Matiasas prilaikė duris:
- Dabar jūs, oga, gavote darbą. Kartais kas nors jam patinka. Jis jus labai pamilo.
- Dėkui, Matiasai.

Pagaliau Matiasas užtrenkė duris ir pasuko svirtelę su užrašu UŽIMTA. Jo kaklą iškart apgaubė aromatingas oras, kuris, rodos, sklido nuo visų prabangių pirmosios patalpos baldų. Tai ozonatorius, kurį direktorius įsigijo 6-os komandiruotės į Švediją metu... Sago nuskubėjo prabangiu kilimu prie rožinės bakelito¹²⁾ sėdynės, ant kurios su kartėliu pagalvojo, kad direktorius ir Matiasas – genijai, kuriems neleido pasireikšti.

Vadas Vinsala geriausiame savo sielos pakylėjime užsuko pas jį į „Excelsior“ viešbutį. Kai Sago nusileido, vadas jau drypsojo plačiame krėsle. Sago apsimetė, kad nepažino Vinsalos, kurį tai tik pralinksmino:
- Cha-ha-ha, tai jūs – Sago. Sėskitės, sėskitės čia. Ko taip manęs staiga nepažinote?
- Atleiskite. Matote, aš ką tik grįžau į Nigeriją.
- Cha-ha-ha, matau. Visos jūsų manieros ir elgesys rodo, kad jūs jaunas, pasinešęs ir nežinantis aplinkybių žmogus, cha-ha-ha.
- Nesupratau.
- Suprasite, suprasite. Aš tau priminsiu. Jūs vakar ryte buvote pas mūsų apklausiamuoju.
- Kuo, atleiskite?
- Mūsų apklausiamuoju; aš redakcinės tarybos, į kurią atėjote pagal mūsų skelbimą, narys, - jis kilstelėjo savo tuščią stiklinę. – Beje, aš geriu šnapsą. Lagoso restoranas

Sago atsiprašė ir pakvietė padavėją:
- Rytais aš geriu viskį, vakare – šnapsą. Visą dieną aš nieko negeriu, aš miegu, cha-ha-ha.

Sago kantriai laukė.
- Tad štai, dabar, reikia sakyti tiesiai, mes susipažinome. Tada ryte elgėtės kaip bjaurus berniūkštis. Labai bjaurus. Tačiau tai elgiasi visi berniūkščiai, kai grįžta į tėvynę. Jūs iš kur – Anglijos ar Amerikos? Nesvarbu iš kur – pas visus jus fanaberija, - jis apsidairė ir sucaksėjo liežuviu. – Jūsų tėvas, matyt, turčius, jei gyvenate tokiame viešbutyje.
- Taip, jis milijonierius.
- Na jau? Aš ir nežinojau, kad Nigerijoje yra milijonierių.
- Jis neafišuoja savo turtų.
- Tai gudru, tai labai išmintinga. Ir tai, kad norite dirbti, irgi protinga. Jaunuolis neturi priklausyti nuo tėvo, o turi eiti savo keliu.

Kol lakėjus neatnešė šnapso, Sago teko išklausyti visas tas nepadorybes, neturinčias ryšio su reikalu. Šnapsas atgaivino Vinsalą ir Sago paaiškėjo, kurlink jis lenkia.

- Aš žmogus tiesmukas, misteri Sago. Aš mėgstu, kai prasiveržiantis jaunimas gauna savo. Tik nelaimei, viskas pasaulyje sudėtingiau, nei norėtųsi. Jūs pats matėte minias žmonių, atėjusių įsidarbinti laikraštyje.
- Argi jų buvo tiek daug?
- O taip. Ypač vakar. Aišku, po nepriklausomybės mes išmetėme visus baltuosius, tačiau tai buvo senai. Anksčiau diplomas kažką reiškė, o dabar visi turi diplomus. Diplomo vertė du pensai, štai visi ir puola prie kiekvienos vakansijos. Diplomas liovėsi būti pasu, - jis buvo dideliu žinovu savo reikalo ir Sago net nepastebėjo, kaip vadas pamerkė akį padavėjui ir gavo eilinę porciją šnapso. – Bendrai paėjus, reikalas toks. Pats žinote, kad darbui laikraštyje neturite patirties. Redaktorius mums pasakė, kad pagal išsilavinimą jūs šitas ... nei tai statybininkas, nei tai matininkas, ... kažkas tokio.

Ir jis nutilo; tai buvo išbandymas, pauzė, leidžianti jam suvokti savo profesinį netinkamumą. Iš kur jis įsikalė į galvą, kad aš matininkas?!.. Sago gūžtelėjo pečiais.

- Ir nereikia užmiršti, kad smarkiai įžeidėte redakcinę tarybą, ypač mūsų pirmininką. Tačiau, ... hm, ... viską dar galima ištaisyti... Taip, tai dar jūsų rankose. Ar mane supratote?

Vinsala reikalavo dar šnapso, atsiraitojo rankoves ir išsišiepė:
- Tu elgsies kaip paklusnus šunelis?
- Kiek?
- Matai, mūsų ketvertas... Jei tai būtų tik dėl manęs...
- Kiek?

Besijuokdamas Vinsala išvertė stiklinę:
- Anglai tavęs nepadarė diplomatu. Tu kerti tiesiai kaip amerikietis. Aš pats tiesmukas žmogus. Aš, žinai, labiau mėgstu amerikiečius. Anglas – gudrus; ir taip, ir šiaip – diplomatija; jis kur kas bjauresnis, net kai sako „taip“ arba „ne“, cha-ha-ha. Aš mėgstu tiesmukus žmones. Toks jau aš žmogus.

Sago, kaip ir kai kurie kiti jo kartos žmonės, nepakentė ricinos aliejaus kvapo ir dabar, kai jis susimaišė su šnapso kvapu, jam pasidarė bloga. Galbūt, šnapsas - nesenstančių senių nuo Nigerio intakų gyvybingumo paslaptis ir vienintelė priemonė nuo balų reumatizmo, tačiau kas dėl Sago, kaskart, kai Vinsala čepsėjo lūpomis, jį vimdė.

Vinsala liovėsi laižęs apgirtusias lūpas ir perėjo prie reikalo:
- Tai kaip iš naujoko, mes paimsime išgėrimui. Tarkim, ... 50 svarų.

Egzistavo daugybė būdų paerzinti vadą, duoti jam viltį, panašią į seilę ant senstelėjusio smakro; ir Sago perrinko ir atmetinėjo juos vieną po kito, kol galiausiai šnapso garai nepaėmė viršaus:
- Tarkim, ... tarkim, jei aš jums pasakysiu, kad prieš 15 min. man paskambino vyriausiasis redaktorius ir pranešė, kad vietą man užtikrinta?

Vinsala suskydo ir jo pasitikėjimas savimi išblėso. Ar tai tik pasirodė? Visai tikėtina, viskas buvo žaidimu. Iš tikrųjų, Vinsala staiga tapo tuo Vinsala, kuris gainiojo telefonistę; sekundžių šešiasdešimt jis garsiai kvatojo atsidrėbęs krėsle:
- Mano berniuk, nereikia bandyti vyresniųjų. Kai jauniklis atitrūksta nuo antilopės, pirma reikia pažiūrėti, ar krūmuose netyko tėvelis leopardas. Aš atskleisiu tau paslaptį ir, jei nori, galėsi įsitikinti, kas iš mūsų laimėjo. Pirmadienį vyriausiasis redaktorius tau paskambins ir pasakys, kad taryba atmetė tavo kandidatūrą. Matai, paskutinis žodis visad mūsų. Nejaugi manai, kad prieš važiuodamas čia, aš nepasikalbėjau su Nvabuzoru? Aš žinojau, kad jis paskambins. Darbas tavo – bet tau dar reikia jame įsitvirtinti.

Šįkart Sago taip atidžiai sekė pašnekovo veidą, tad pagavo akies pamerkimą padavėjui. Lakėjas žalia liemene, matyt, taip gerai suprato vadą, kad sureagavo vos ne anksčiau nei tasai davė ženklą. Sago vėl pasimetė; jis suvokė, kad pergudrauti Vinsalą nėra paprasta. Tačiau jis jau negalėjo kęsti nuo Vinsalos sklindančio ricinos aliejaus kvapo ir atsistojo, kai prisiartino padavėjas:
- Pažiūrėsiu, ką turiu numeryje.
- Tai protinga. Kai sanitarijos inspektorius pažvelgia po lova, jis ieško žemės riešutų lukštų, o ne moskitų lervų.

Naujos šnapso porcijos kvapas paspartino Sago žingsnius ir jis panoro įsidėti į burną nuodingą citrinos žievelę.

Sago išėjo į balkoną ir įkvėpė jūros oro. Temo ir gatvės žibintai dat tik pradėjo mirksėti nuo amžinos kovos su nežinoma jėga. Tol tęsis, ko gero, iki vidurnakčio, kol budintis mechanikas neras gedimo priežasties ir neišjungs tinklo, panardindamas gatves tamsoje mėnesiui ar dviem.

Ilgas amerikietiškas automobilis stovėjo beveik po balkonu. Kažkas pažįstamo, labiau nei pažįstama buvo jo chromuotuose kontūruose. Spalvingos rytietiškos pagalvėlės numestos prie galinio stiklo – pažįstami vulgaraus gerbūvio simboliai. Sago prisiminė, kur jis jį matė – „Nepriklausomame požiūryje“. Išeidamas iš redakcijos jir brovėsi tarp jo buferio ir sienos. Vado Vinsalos? Sago įsižiūrėjo į neaiškią figūrą užpakalinėje sėdynėje; jis pamanė, kad tai vairuotojas; žmogus snaudė nosį įbedęs į krūtinę. Jo kepurės nebuvo galima supainioti su jokia kita: trikampės abetiadžos ausinė dengė kaklą. Seras Derinola, redakcinės tarybos pirmininkas.

Sago ne iškart susiejo jo buvimą prie viešbučio su Vinsalos apsilankymu, tačiau tasai ryšis lėtai, tačiau tvirtai nusistatė; ir jis sumišo nuo minties, kaip žiauriai išaiškino žmogų, kurio amžius reikalavo pagarbos. Seras Derinola ramiai snaudė, ir Sago pajuto, kad gėda turėtų būti jam. Jis pats kaltas, kad praniko į paslaptis, kurios negalėjo būti viešinamos. Kaip gi taip, kaip tai galėjo nutikti? Vinsala prašė viso labo tik 50 svarų. Jam tai buvo padori suma, tačiau kas ji serui Derinolai? Matyt, 20 Vinsalai ir 30 Derinolai. Sago mintys grįžo prie šaltos skaičių tikrovės. Tikriausiai jie posėdžiauja ne vienoje taryboje, panašios galimybės atsiranda kartą-du į mėnesį. Papildomas uždarbis – 60 neapmokestinamų svarų. Čia jau yra kažkokia prasmė. Verta pasnausti mašinoje su kondicionieriumi, kol begėdiškas juokdarys, toks kaip koks Vinsala, derasi ir išmušinėja. Šnapso kvapas įsigėrė į jo kostiumą, o matant trikampę galvą mašinoje jam į gerklę sukilo šleikštulys. Vinsala buvo švaresnis nei Negyvėlis; jis bent jau nebandė apsimesti tuo, kuo nėra. Tačiau seras Derinola...

Sago grįžo į kambarį ir išsitiesęs ant lovos įsispoksojo į lubas. Jis pašaukė kambarinę ir užsakė džino su toniku ir atskirai griežinėlį citrinos.

Kadaise, labai senai, po kassavaitinės ricinos aliejaus dozės jam neduodavo net griežinėlio citrinos. Jiedu su Egbo aprašinėjo pieštukais sekmadieninės mokyklos suolus ir aptarinėjo varginantį paklusnumą:
- Ruoškis. Motina šiandien ateis pas tave, o ji man neduoda pačiulpti citrinos.
- Kodėl?
- Nežinau. Tačiau tau bus blogiau nei man.

Prieš tai buvo didžioji pertrauka. Egbo globėjas neseniai vedė; ir Sago motina ėmėsi abiejų vaikų gydymo, ypač ji rūpinosi profilaktika. Kartą į savaitę, rečiau – kas dvi, ji duodavo jiems laisvinamųjų. Sekmadienis buvo baisia diena Sago: ricinos aliejus be citrinos ir po to – nuolatinio šleikštulio siaubas; o liežuvis dviem dienoms tapdavo slidus tarsi sraigė.

- Pabandyti alūno¹³⁾? – parašė Egbo. Jis ne ypač bijojo, nes mokytojo žmona jo prisibijojo. Tačiau Sago motina amžinai budėjo ir įtikino mokytojo žmoną, kad Egbo – tikras radinys jos medicinimiams eksperimentams.
- Pagirdykite jį mėnesį ricinos aliejumi – ir patys įsitikinsite, kaip jis taps kitu žmogumi.

Sago susimąstė apie alūną:
- Ko gero padėtų. Kur jo gauti?
- Yra pas mus namie. Vaistinėlėje.
- O daug?
- Kiek nori.

Jie išrašinėjo visą suolą, o trintuko jie neturėjo. Tačiau išeitis atsirado. Tačiau čia Sago į galvą atėjo mintis, jau senai neduodanti jam ramybės, ir, atplėšęs „Guliverio kelionių“ kamputį, jis jame užrašė:
- O kaip gi dievas?

Mokytojas pastebėjo jų susirašinėjimą:
- Stokis, Sago, ir tu, Egbo. Ateikite pas mane ir su savimi paimkite savo raštelį.

Jis aiškiai buvo nusivylęs. „O kaip gi dievas?“ – sekmadieninėje mokykloje net pačiam beviltiškiausiam mokiniui klausimas apie dievą ne tik būtų teisėtas, bet ir pagiriamas; ir mokytojas nepradėjo aiškintis smulkmenų. Vis tik pats popierėlis atrodė įtartinu ir jis pareikalavo, kad jie parodytų savo knygas. Suolo kaimynė, nepaisydama keršto po pamokų, nesutiko duoti savo knygos. Vis tik mokytojas juos nubaudė ne baisiai: kitam sekmadieniui išmokti mintinai puslapius iš „Guliverio kelionių“.

Po to jie sugrįžo prie rūpimo klausimo aptarimo:
- Kaip manai, dievas geria ricinos aliejų?
- Žinoma.
- Tačiau jis gi nevalgo, kam jis jam?
- Jei aš ir nevalgyčiau nieko visą savaitę, motina vis tiek man supiltų ricinos aliejaus. Ji net nuspręstų, kad praėjo dvi savaitės, ir man duotų dvigubą porciją.

Egbo sustojo:
- Žinai, aš prisiminiau. Vaistininkas sakė, kad dabar ricinos aliejų daro rutuliukais, tai ją riji kaip tabletę.
- Tiesa?
- Jis man rodė. Beveik apvalūs – kaip driežo liežuvis.

Sago tarsi atsigavo dvasia, tačiau susigrizbo ir nuliūdęs palingavo galvą:
- Manęs tai neišgelbės. Motina sakys, kad tabletės ne tas pat kaip aliejus.
- Bet jei vaistininkas sako...
- Vaistininkas jai pritars. Jis visada skuba pataikauti.

Kažkas jį pažadino; ir Sago sunerimęs pašoko iš lovos:
- Viešpatie, kuri valanda?
- Pusė aštuonių.
- Tik?! Maniau, kad pramigau gerokai ilgiau...

Jis užsikirto, pažinęs Bandelę, kuris, savo ruožtu, nusikvatojo. Sago ištiesė ranką link sienos ir paspaudė jungiklį. Ištisą minutę jie stovėjo ir tylėdami žiūrėjo vienas į kitą. Tada ėmė glebėščiuotis; irgi tylėdami. Į kambarį įsiveržė Kola; ir Sago, apkabinęs jį, išrėkė frazę, kurią laikė neįmanomą ištarti garsiai:
- O tu visai nepasikeitei!
- Ir tu, - pasigirdo atgal.

Džiaugsmo priepuolyje jis sugriebė Bandelę už juosmens ir kilstelėjo kelias pėdas virš grindų taip, kad to galva vos nestuktelėjo į lubas. Sago pastatė jį ant grindų.

- Dieve, tu visai milžinas Alakuku¹⁴⁾! Nė coliu ne žemesnis ir iškilmingas kaip britų monarchas.

- Tu grįžai paskutinis. Sekoni tave aplenkė trimis mėnesiais.
- Ko slepiesi? Prisipažink! – reikalavo Kola.
- Vėliau paaiškinsiu. Kaip sužinojote, kad grįžau?
- Tau užvesta byla! - nusijuokė Kola. - Byla? Kur gi?
- Užsienio reikalų ministerijoje. Argi nežinai, kad tave laiko komunistu?
- Na...
- Egbo dirba ministerijoje. Jis mums pasakė, kad grįžai.
- Kokio velnio! – jis pliaukštelėjo sau per šonus ir nusijuokė. – O aš tai vaikščiojau šonu šėšėliuose ir laikiau, kad apie mano egzistavimą niekas neįtaria.
- Tavo bylos užima visą spintą – Egbo tau papasakos...

Sago pasikasė pakaušį.
- O kaip Egbo? Juk ir jis galėjo užeiti pas mane.
- Mes pagalvojome, kad turi priežastį slėptis. Štai nutarėm palaukti savaitėlę-kitą.
- Tiesą sakant, čia nėra nieko slapta. Aš tiesiog nenoriu, kad giminė sužinotų apie mano atvažiavimą. Maniau, įsitaisysiu į darbą ar nuspręsiu nedirbti, aplankysiu su mandagumo vizitu – ir viskas. Kiekvienam – savo.
- Tai nėra paprasta, - Bandelė palingavo galva.
- Galbūt, bet aš pabandysiu.
- O Egbo dar nepasirodė?
- Ne, aš jo dar nemačiau.
- Mes susitarėme čia susitikti 7-ą ir užpulti tave iš netyčių. Tačiau užtrukome Ibadano plente. Kažkokia siaubinga katastrofa.
- Gerai, einam į barą. Ar sugalvojote, kaip praleisim vakarą?
- Tai tavo vakaras. Sakyk, kaip nori jį praleisti?

Ties paskutiniu laipteliu Sago pajuto neįprastą tylą hole. Ji veržėsi pro pradarytas duris; ir Sago krūptelėjo, prisiminęs vado Vinsalos apsilankymą. Dabar žalių liemenių minia slėpė tą vietą, kur tasai sėdėjo.

Atrodė, kad vadas Vinsala miega, tačiau padavėjas zujo aplink jį laukdamas nurodymų. Netikėtai nurodymas buvo duotas. Plati agbados rankovė pakilo ir mostelėjo į Sago pusę. Akivaizdu, kad padavėjas šito ir laukė. Jis pasitraukė murmėdamas:
- Oga, tačiau kas mokės?

Iki tol tylėję padavėjai pratrūko garsiu juoku. Buvo aišku, kad šis žaidimas trunka jau ilgai. Pagaliau pasigirdo duslus Vinsalos balsas:
- Nesiartink čia be šnapso!
- Tačiau, oga, pirma sumokėkite už išgertą.

Ant staliuko prieš vadą Vinsalą ant šono gulėjo tuščias puslitrinis butelis. Tarsi žalia musė, jis įprato gerti tik veltui; ir padavėjas vėl perėjo į puolimą:
- Maldauju, oga... atsiskaitykite.
- Tu įžūlus! – suriaumojo Vinsala. – Aš pasakysiu, kad už įkyrumą tave atleistų. Aš gi tau sakiau, kad laukiu pažįstamo. Nešdinkis!

Pamatęs Sago veido išraišką, Bandelė paklausė:
- Tu jį pažįsti?
- Palauk.

Tamsaus Vinsalos proto supratimu Sago turėjo grįžti su 50 svarų sterlingų arba su puse tos sumos ir pažadu likusiai daliai. Tas tikrumas privertė jį užsakyti litrą šnapso, kurį jis kilniaširdiškai pakeitė puslitriu. Tačiau Sago vis nesirodė.

Panašus į žalią musę padavėjas grįžo su padėklu, tačiau Vinsala, atrodė, buvo visai užsnūdęs:
- A? Oga miega? – žalia musė pabandė pažvelgti po nuleistais vado vokais. Vinsalo kantrybė buvo apdovanota: plati letena kilstelėjo ir trinktelėjo į padėklą, kuris stuktelėjo žaliai musei į straubliuką ir nukritęs sutarškėjo ant stalo.

Pritrenkta musė atšoko atgal, pakeliui bjauriai vaipydamasi. Įžeistų kolegų dūzgimas pripildė salę. Tai buvo musių, nuvytų nuo pūvančio vaisiaus, dūzgimas. Klientai gultuose nusisuko; jie nenorėjo būti pažeminimo, kurį patirs vienas jų, liudininkais. Lakėjų tvirti gniaužtai, didelį žmogų štai tuoj išvolios mėšle; ir jie laukė pirmojo nukentėjusio padavėjo keiksmų srauto.

Pasipiktinimo krūvis jį pasiekė ir žalia musė pamažu ėmė užsivesti. Jis nebuvo naujoku tokiuose dalykuose ir tiksliai žinojo, kada sužadinantis impulsas sueis į žemę ir nepasitenkinimas išgaruos.

- To aš niekam neatleidžiu, aš čia senai dirbu, ir dar niekas manęs nemušė; aš ne arklys.

- Aš pranešiu į policiją. Klientas neturi teisės mušti padėklu per veidą. Aš aptarnaudavau švaresnius žmones – ir niekas nemėtė padėklo į mane.

Didysis vadas pasišiaušė, jo pasitikėjimas dingo ir jis laukė, kas bus toliau, laukė lyg tirštame rūke, gailėdamasis sukeltos gėdingos scenos, tokios žeminamos jo rango žmogui. Pats sau, tik vienam sau, jis murmėjo nereikalingas patarles, linguodamas galva iš gailesčio sau:
- Gerbk vyresnįjį... vaikui nėra ko linksmintis matant nuogą tėvą. Gerbk vyresnįjį. Protingas eunuchas šalinasi moterų. Alkanas klerkas apsiverka švarką per karštį, kad niekas nematytų, koks tuščias jo skrandis. Kai protėvis su kauke ateina į turgų ir jį atpažįsta, ar gali jis tikėtis, kad burtininkas slapta jį gražins į kapo tylą? Argi šventoji giria neskirta pašvęstiesiems? Gerbk vyresnįjį. Kai Bale¹⁵⁾ reikia pasiskolinti arklio uodegą, jis pasiunčia tarną, kad, jei tarnas grįš tuščiomis rankomis, pasakytų: „Argi aš tave siunčiau?“ Kai ištvirkėlis priima svetimą žmoną namuose su vienu išėjimu, argi jis neprašo, kad jo sėklidžių kapšelį sušertų Oguno žuvims? Gerbk vyresnįjį...

- Neleisiu niekam su manimi išsidirbinėti. Jei didelis žmogus savęs negerbia, tada ir aš jo negerbiu.

Sago mašinaliai išėjo į priekį ir pakėlė padėklą. Atkreipė dėmesį netikėtas plačio drabužio šlamesys prie pagrindinio įėjimo. Greta jaunos palmės stovėjo seras Derinola. Sago visam gyvenimui įsiminė jo veido išraišką. Neryžtingumas jame tik pabrėžė baimę ir dirbtinį svarbumą. Jisai atėjo sužinoti apie delsimo priežastį ir pateko į skandalo pradžią; tai traukė jį tarsi vade Vinsaloje jis regėtų savo likimą, negerbiamo senio likimą. Jis pajuto, kad gelbėjimo momentas jau praleistas, kad jis tolsta ir tolsta; ir pats seras Derilola ėmė trauktis, baimindamasis, kad Sago pastebės jį vado Vinsalos draugijoje. Tačiau labiausiai jį žudė mintis, kad Vinsalos veide mato savo ateitį. Pamatęs Sago jis pabandė pasislėpti už nedidelės palmės. Pasiteisinimai ir išsisukinėjimai nebuvo įmanomi ir jie tylėdami žvelgė vienas į kitą.

- Kas nutiko? – paklausė jis paduodamas padėklą padavėjui.
- Jis nenori mokėti už gėrimus.
- Tada tau reikėjo pakviesti metrodotelį.
- Jo nėra. Aš to nepakęsiu. Pats general-gubernatorius negali sutrukdyti man atlikti pareigą.
- O tu supranti, kad jis mano svečias?
- O ką man daryti? Mano pamaina baigėsi, aš pasakiau, ką pasakiau, kad...
- Užrašyk gėrimus į mano sąskaitą. Ir liaukis rėkęs.

Paniuręs Vinsala nuolankiai pakluso. Bandelė norėjo prilaikyti girtą iš kitos pusės, tačiau Sago gestu jį sustabdė:
- Mes pakilsime liftu.

Akies krašteliu jis matė, kad išsilaisvinęs seras Derinola pirmasis nuskubėjo prie lifto.

Kitą rytą priblokštas Nvabuzoras paskambino Sago:
- Jūs ką, iš Amerikos parsivežėte užkalbėjimų? Pirmininkas sako, kad priimčiau jus į darbą. Ne, sąžiningai, ką jūs ten jam padarėte? Prašau, pasakykite, ką su juo jūs padarėte?

¹⁾ Varis (Warri) – naftos perdirbimo centras ir uostas pietų Nigerijoje, Deltos provincijoje. Apie 1 mln. gyv. Viduramžiais buvo Benino dalimi. Kolonijiniu laikotarpiu buvo sostinė. Čia dominuoja krikščionių tikėjimas su vietinių religijų priemaišomis. Paskutinį 20 a. dešimtmetį čia vyko etniniai idžų, itsekirių ir urchobų susirėmimai.

²⁾ Baladė apie senąjį jūreivį - ilgiausia anglų poeto S. Kolridžo poema (1797–98), įėjusi į „Lyrinių baladžių“ (1798) rinkinį. Ji žymėjo poslinkį link šiuolaikinės poezijos ir angliškojo romantizmo. Joje yra viena ankstyvųjų poetinių „Skraidančiojo olando“ versijų.
Poemoje aprašomi antgamtiški nutikimui jūreiviui ilgo plaukiojimo metu, kuriuos jis vėliau pasakoja atsitiktiniam pašnekovui. Pirmiausia audra nubloškia laivą prie Antarktidos, tačiau pasirodęs albatrosas išveda juos iš ledų. Tačiau jūreivis nušauna paukštį iš arbaleto, pats nesuprasdamas kodėl. Draugai jį už tai bara, tačiau rūkui išsisklaidžius, jam atleidžia. Tačiau prasideda daug dienų trunkantis štilis – ir vėl supykę kiti jūreiviai jam ant kaklo pakabina negyvą albatrosą. Tačiau štilis tęsiasi, pasirodo laivas vaiduoklis, kuriami Mirtis su Gyvenimu žaidžia kauliukais iš laivo komandos narių. Visus, išskyrus pagrindinį herojų, laimi Mirtis. Visi miršta, jis aplink laivą regi jūros gyvius, praregi ir ima juos ir visa kita šlovinti. Prakeiksmas praeina ir negyvas albatrosas nukrenta nuo jo kaklo.

³⁾ Ogunas (portugal. Ogum) - jorubių dievybė (oriša, loa ir vodunas), karo ir geležies dievas, stichinių nelaimių kėlėjas, alkoholio gėrėjas ir gamintojas, tačiau ir pažemintųjų gynėjas. Vienas Obatalo ir Jemojos sūnų, brolio Šango, griaustinio ir žaibų dievo, varžovas. Nesantaika tarp brolių iškilo, kai paaiškėjo Oguno meilės su motina Jemoja reikalai. Žemiškame gyvenime laikomas pirmuoju Ifo karaliumi.
Ogunas atnešė žmonėms civilizaciją, išmokė apdirbti geležį, globoja viską, kas su ja susiję (kalviai, įvairūs metalo dirbiniai). Savo mečete nukerta visas kliūtis – anot legendos, į žemę atėjus žmonėms, jiems kelią užtvėrė tankus krūmynas, pro kurį kelią praskynė Ogunas.
Ogunas – tikras oriša, tiesmukiškas ir neieškantis išlygų, todėl kartais pasielgia neapgalvotai, įniršęs mūšyje nužudydavo savo sąjungininkus. Jis yra teisingumo globėjas – žmonės prisiekdavo Oguno vardu ant geležies gabalo ar peilio ašmenų (juos paliesdami ir liežuviu).

⁴⁾ Harmatanas - sausas ir daug dulkių nešantis vėjas, būdingas teritorijose tarp Sacharos dykumos ir Gvinėjos įlankos. Pučia nuo lapkričio pabaigos iki kovo vidurio iš dykumos ir perneša daug smulkių dulkių. Jo metu smarkiai nukrenta oro drėgmė ir temperatūra.

⁵⁾ Jemoja - jorubių vandenų deivė, oriša ir orišų motina, pagimdžiusi 14 jorubių dievų, Oguno upės ir gimdyvių globėja. Sako, kad gali išgydyti moterų nevaisingumą. Ji retai supyksta, tačiau supykusi gali būti labai žiauri ir destruktyvi – tarsi patvnusios upės vandenys. Dažnai vaizduojama tarsi undinė, siejama su mėnulio ir moteriškomis paslaptimis.
Vėliau jos kultas paplito Lotynų Amerikoje, kur susiliejo su Dievo motinos kultu, o taip pat garbinama kaip Juodoji madona (Kuba). Čia vadinama daugeliu vardų (Brazilijoje jos šventė prieš Naujuosius metus). Jai atneša gėlių, papuošalų, uždega žvakes.

⁶⁾ Oga - Nigerijoje ir aplinkinėse vietovėse reiškia vadovą, darbuotoją, vyresnįjį, bosą, mokytoją. Kilo 20 a. pradžioje iš jorubių oga - vadas, mokytojas. Žodis populiarus Nigerijoje, naudojamas viešose vietose ir vyriausybinėse įstaigose.

⁷⁾ izmai apibendrintas ironiškas šiuolaikinių filosofinių ir meno krypčių apibūdinimas. Kilęs iš baigiamosios žodžių dalies „-izmas“.

⁸⁾ Apoteozė - iškilmingas asmens ar įvykio garbinimas bei gyrimas. Taip pat šlovinamojo pobūdžio muzikos kūrinys arba iškilminga baigiamoji spektaklio scena ar paveikslas. Įvairių vertybių išaukštinimas susiklostė baroko sceniniuose žanruose (Moljero, J.B. Lully ir kt. kūrinių pabaigose). 19 a. pradžioje prancūzų muzikoje apoteozė dažnai kurta mirusio muziko atminimui pagerbti.

⁹⁾

Isale-Eko (jorubų kalba „Lagoso sala“) - centrinis Lagoso savivaldos centras; per 200 tūkst. gyv. Plotas – 8,7 km². Yra Lagoso lagūnoje. Joje įsikūrusi jorubių gyvenvietė vėliau išaugo į Lagoso miestą, kuris dabar išsiplėtė ir į kitas salas bei žemyną. Saloje yra karaliaus rezidencija; joje kasmet vyksta Lagoso karnavalas. Ekstremaliausiomis gyvenimo salygomis laikomos Makoko lūšnynai, vadinami „Juodąja Venecija“.

¹⁰⁾ Agbada - laisvas platus drabužis, dėvimas Vakarų Afrikoje (taip jis vadinamas jorubių kalboje; kitose kalbose jo pavadinimas kitoks).

¹¹⁾ Abetiadža (Abeti Aja - „tarsi šuns ausys“) – trikampė kepurė su dviem ausinėm, kurios styro tarsi šiuns ausys. Ją dėvi tiek jauni, tiek seni jorubiai, ją mėgsta tradiciniai būgnininkai.

¹²⁾ Bakelitas - karbolitas, gautas kondensuojant fenolį su farmaldegidu, tvirta tirpi medžiaga, galinti būti nuo šviesiai geltonos iki juodos spalvos. Ilgai kaitinant tampa netirpiu, todėl panaudojamas galinant plastikinius dirbinius. Pavadintas atradėjo L. Bakelando vardu.

¹³⁾ Alūnas - kai kurių dvigubųjų druskų (dažniausiai kalio ir aliuminio sulfato) pavadinimas; tai kristalinės tirpios medžiagos, vartojamos odoms rauginti, pluoštui dažyti, popieriaus gamyboje ir medicinoje (pvz., kalio alūnas naudojamas kaip žaizdų užtraukėjas ir antiseptikas).

¹⁴⁾ Alakuku - Nwokoroukwu, 11 pėdų ir ir 6 colių aukščio, buvęs aukščiausiu Afrikos žmogumi, iš Isuochi (Nigerija).

¹⁵⁾ Bale – karalius, karaliaus aplinkos žmonės, vyriausias žmogus...