Volė Šojinka. Interpretatoriai. Vartiklis

Ištraukos pristatymas

Šioje dalyje toliau atskleidžiama Nigerijos pokolonijinė korupcija, pateikiant Vinsalos (žr. 5-me skyriuje) ir Nvabuzoro pavyzdžius. Laikraščio „Nepriklausomas požiūris“ redaktoriumi Nvabuzoras paskirtas tam, kad gintų tą blogį, tad laikraštis vengė skelbti korupciją atskleidžiančius straipsnius. Pats laikraštis buvo įsikūręs dideliame pastate, tačiau lūšnyne. Laikraštis buvo laikomas partiniu organu ir jo vieta rodė esant vietinių nusikaltėlių paramą (žr. 5-me skyriuje). Kad sąžiningumo nereikia, su tuo susiduria Sago, parašęs straipsnį apie savo draugo Sekoni istoriją ir mirtį (apie ją skaitykite 1-me skyriuje). Jam redaktorius išaiškina (žr. >>>>>) nuostatas: „Jūs tylite; ir aš tyliu. Paprasta ir aišku. [...] Matote, tokia tvarka. Kažkas panašaus į abipusį apsidraudimą“. Taip Sagoe sužino, kad žurnalistika – nelaikoma šventu pašaukimu, menu ar sąžiningos saviraiškos priemone. Etikos standartai tebūnie lieka patogiai išdėstyti lentynose, o ši profesija begėdiškai komercializuojama: „žurnalistika mūsų šalyje – verslas ir nieko daugiau. Jūs privalote tai, ką liepia šeimininkas“. Ir Sago straipsnis lieka nepaskelbtu. Dėl to Sago pyksta ant vyriausybės sistemos ir jos lyderių ir jo pyktį vėliau galima pastebėti, kai Bandelė jam praneša apie ministro viešinimo kampaniją (10 skyrius): „Išvyti juos; kas jie, po velnių, mano esą, kaip jie drįsta piktnaudžiauti mūsų suverenumu, kurį tie neokolonialistai, reakcionieriai dėl bjaurių tikslų iškraipo; - deportuoti niekšus, šlovė Nigerijai“. Tokie žmonės kaip Sekoni ir Sagoe negalėjo įgyvendinti savo svajonių apie klestinčią ir sąžiningą Nigeriją.

Vinsalos asmenyje parodoma ir išsigimė Nigerijos visuomenės atstovai. Kai Sago, grįžęs iš Amerikos, darbinosi laikraštyje (žr. 5-me skyriuje), jo laukė interviu su valdybos nariais. Winsala jo prisistatymą vertina dėl tiesmukiškumo ir amerikietiško tono, tačiau kartu perspėja apie valdybos monopoliją: „Mano berniuk, nereikia bandyti vyresniųjų. Kai jauniklis atitrūksta nuo antilopės, pirma reikia pažiūrėti, ar krūmuose netyko tėvelis leopardas. Aš atskleisiu tau paslaptį ir, jei nori, galėsi įsitikinti, kas iš mūsų laimėjo. Pirmadienį vyriausiasis redaktorius tau paskambins ir pasakys, kad taryba atmetė tavo kandidatūrą. Matai, paskutinis žodis visad mūsų. [...] Darbas tavo – bet tau dar reikia jame įsitvirtinti“.
Jam duodama suprasti, kad už pareigas reiktų atsidėkoti – ir vakare viešbutyje jis apmoka Vinsalai už gėrimus. Kitą rytą Sago paskambina redaktorius, pranešdamas, kad jam liepta duoti darbą, - ir bando atspėti, kuo jis paveikė Vinsalą.

Taip pat šiame skyriuje Sago tęsia savosios Tuštinimosi filosofijos išdėstymą laikraščio pasiuntinukui (žr. >>>>>). Ją jis dėsto užpuolus depresijos priepuoliams. Tuštinimasis yra emocinės iškrovos priemonė. Po pokalbio su redaktoriumi, ši tema yra tarsi nutildymo, susidariusios tuštumos (anglų kalba „void“ - tuštuma bei „to void“ - tuštintis) pratęsimas. Tasai egzistencialistinis nihilizmas (skaitykite >>>>>) rodo jį esant visiškai nusivylusia būtybe: „Čia nėra nieko sudėtinga, Matiasai. Klausyk įdėmiai ir persiimk šūdo filosofija. ... šiandien aš skaitau apie nukrypimą visiems -izmams – nuo homeapatinio racionalizmo iki madingo egzistencializmo. [...] Defekacija yra vienintele tikra tikrojo Egoisto filosofija“. Bet jo je glūdi ir kūrybinė potencija: „Defekacija – kūrybinės energijos paskutinė auksinga gysla; jos paradokse randasi kūrybinio ritualo grūdas“. Šūdas yra rimtas dalykas, o valstybės ir visuomenės nesugebėjimas saugiai ir higieniškai su tuo susitvarkyti yra ir institucinės nesėkmės emblema, ir konkretus bei skaudus to pavyzdys. Bet kad ir kokia būtų komiška ir simbolinė išmatų galia, V. Sojinka neleidžia mums pamiršti tikrojo pasaulio, jo sukeliamų problemų.

Sago kuriama tuštinimosi teorija gali būti priimama kaip kompensacija už pasibjaurėjimą, jaučiamą dėl visur esančių išmatų Lagoso gatvėse įrodymų (žr. apie apvirtusią asenizacinę cisterną, o taip pat, pvz., epizodą, kai laikraščio pasiuntinukas veda jį į vietinį „tualetą“, žr. >>>>>).

- Matiasai! Matiasai! Ateik čia, Matiasai!
Pasiuntinukas pažvelgė pro duris:
- Mane kvietėte, sere?
- Matiasai, tu dar mano mokinys?
- Oga?
- Aš žlugęs. Tu gerai pažįsti barmeną?
- Jis mano žemietis.
- Tada tu gali imti iš jo į skolą?
- Oga, aš jau prašiau. Tai sunku. Kai reikalas apie pinigus, niekas nenori pažinti žemiečių.
- Matiasai, tučtuojau eik ir negrįšk be dviejų įprastinių.
- Oga, aš gi sakiau.
- Matiasai, šiandien mes skaitome Bibliją. Eik.
- Gerai, oga. Aš pasistengsiu.

Pokalbis su redaktoriumi buvo kankinamai trumpas. Nvabuzoras išsikvietė į kabinetą ir pasakė:
- Paklausykite manęs, - jis rankose vartė ir maigė straipsnį apie Sekoni. Jis vadinosi „Kieno atsakomybė už avantiūrą?“: Sago surinko nepaneigiamas faktus. Redakcijoje

Nvabuzoras pradėjo iš tolo:
- Beje, jūsų draugas, specialistas iš užsienio, jau išvyko. Tas pats, kuris nepalankiai atsiliepė apie elektrinę.
- Ką reiškia – išvyko?
-Tiesiog išvažiavo. Vadovybė sumokėjo jam už traumą, gautą vykdant tarnybines pareigas. Kaip manote, kiek jis susišlavė?
Sago gūžtelėjo pečiais.
- 8 tūkstančius. Plius du tūkstančius, priklausančius baigus kontraktą.
- Nnn,... taip.
- Neliūdėkite. Tai reiškia, kad jūsų straipsnis nedavė naudos. Bent jau... Mes galime patys tuo įsitikinti, jei panorėsime.
- Bet jūs nenorite?!
- Kaip čia pasakius... Palaukite... Alio!

Sago atsistojo:
- Geriau be aiškinimų. Tai kainavo pora savaičių sekinančio darbo.
- Sėdėkite, sėdėkite... Gerai jau, jei taip nemėgstate laukti... Alio... Aliu. Kalba Nvabuzoras. Sujunkite mane su pirmininku.
- Jei sąžiningai, aš geriau jau atsiimčiau straipsnį. Galiausiai, tai liečia tik mane patį.
- Tai ne žurnalisto elgesys, mano drauge. Netrukus jūs patys tai suprasite. Jūs įvykdėte užduotį, parašėte straipsnį, kita priklauso nuo mūsų. Priimkite tai... alio... alio... – jis ranka pridengė ragelį. – Paimkite pagalbinį ragelį.

Iš kito laido galo atsklido su niekuo nesulyginamas sero Derinolos balsas:
- Tai jūs, Nvabuzorai?
- Taip, sere. Norėjau paklausti dėl demaskavimų. Ar galima juos dėti į laikraštį?
- Ne. Dėkite į archyvą.
- Panaudojimui ateityje?
- Ne, medžiaga jau panaudota.
- Supratau, sere. – ir aiškiai dėl Sago paklausė: - Tad jie sutiko, sere?
- Tai ne telefoninis pokalbis.
- Žinoma, sere. Atsiprašau.
- Beje, o kas rašė straipsnį?
- Mūsų naujasis žurnalistas, sere.
- Ach, tasai... vaikinukas iš Amerikos?
- Taip, sere.

Seras Derinola nutilo – ir ilgam. Nvabuzoras vėl paklausė:
- Bet ar jis gerai parašė?
- Taip, visai patenkinamai.

Sago buvo priblokštas, nes Nvabuzoro balse nuskambėjo neslepiama pašaipa:
- Kokia laimė, kad mes jį įdarbinome!
- Jūs užmiršote, kad tai aš įsakiau priimti jį, - piktai šūktelėjo Derinola ir numetė ragelį.

Sago lėtai pasisuko į Nvabuzorą. Vyriausiasis redaktorius jį vėl pasodino į krėslą:
- Tokie tad reikalai. Dabar viską žinote.
- Ką būtent?
- Jūs tylite; ir aš tyliu. Paprasta ir aišku. Jūs padėjote pirmininkui išsipainioti iš kažkokios purvinos istorijos.
- Aš?
- Matote, tokia tvarka. Kažkas panašaus į abipusį apsidraudimą. Prieš spausdinant demaskuojančią medžiagą, mes parodome ją mūsų teisės konsultantui, o tas, savo ruožtu, tariasi su pirmininku. Tad spendimas priklauso ne nuo mūsų.
- Tęskite. Tai man labai pamokoma.
- Tada jis praneša oponentams, ką jis turi prieš juos. Jei tie nusprendžia, kad sugebės atsilaikyti, jie neprieštarauja. Priešingu atveju jie sako, kad jie ruošia medžiagą apie tokį ar kitokį iš mūsiškių, ir atsiunčia mums kopiją. Bendrai paėmus, aš gana aiškiai įsivaizduoju, į kokią istoriją įsivėlė seras Derinola. Jūsų straipsnis suspėjo kaip tik laiku. Todėl įvyko abipusiškai mielas sandoris: tyla už tylą.
- O kaipgi mano draugas?

Nvabuzoras gūžtelėjo pečiais, tarsi pasakydamas: „O ką aš galiu padaryti?“ Sago atsistojo:
- Tikriausiai neprieštarausite, jei perduosiu straipsnį kitam laikraščiui?
- Klausykite, Sago, aš šiuose reikaluose sukuosi jau 30 metų. Patikėkite, kažkada ir aš buvau idealistu. Aš ėjau iš laikraščio į laikraštį ir kaskart išeidavau su nuoskauda dėl tiesos. Tačiau patikėkite, žurnalistika mūsų šalyje – verslas ir nieko daugiau. Jūs privalote tai, ką liepia šeimininkas. Patikėkite manimi, Sago, mano žodžiu.

Nvabuzoras palingavo galva:
- Tačiau jūs dirbate mums. Jums sumokėjo, ir tasai straipsnis – mūsų nuosavybė.
- O jei aš įteiksiu pareiškimą dėl atleidimo?
- Ne, ne, tai netinka. Kiti laikraščiai irgi nespausdins, užtikrinu jus. Nutiks tas pats, ir jie sužinos, kad dėl jūsų straipsnio įvyko džentelmeniškas susitarimas.
- Tokiu atveju...
- Ne, ne, ne, nesakykite to, kas jums pakenks. Užmirškite apie tai. Aš žinau, kad jaučiate atsakomybę už draugą; patikėkite manimi, jūs niekam nieko neskolingas. Galiausiai suprasite, kad kiekvienas už save.
- Taip tai platus požiūris į gyvenimą.
- Tai tikrai platus požiūris; ir, be to, vienintelis teisingas. Juk jūsų draugas ras naują darbą ir viskas užsimirš...

Durys garsiai užsitrenkė; ir Nvabuzoras paniro į darbus, įsitikinęs, kad viskas sueis į savo mietas.

Sago ištraukė savo foliantą ir padėjo ant stalo:
- Užeik, Matiasai, kas gero?

Matiasas įėjo su dviem aprasojusiais alaus buteliais:
- Jis sako, kad nelauks iki mėnesio pabaigos. Duoda į skolą iki šeštadienio.
- Puiku, prisėsk.
- Pradžioje reikia atkimšti, oga.
- Dėkoju, - jis išgirdo, kaip alus suburbuliavo pasiuntinuko gerklėje, o tada jam ištiesė tomą: - Atversk jį. Atversk bet kurį puslapį.

Matiasas pakluso greitai ir noriai, kaip žmogus, įpratęs prie vaišinimų.
- Puiku. Gerk, o aš skaitysiu:
„... Ir tyla defekantui būtina, kaip rūkstantis opiumas rytų mistikui. Tualeto anglų priemiesčio viloje tyla, kai šeimininkai ir kaimynai išėjo uždirbti duonos kasdieninės ir svečias-defekantas pradeda šventąsias apeigas. Toji tyla apčiuopiama. Atvirkščiai, mitas apie prancūzišką subtilumą tėra banali vulgari reklama, nes žmonės Prancūzijoje grbina ikrus dedančias rupūžes. Ten aš veltui ieškojau palaimingos tylos ir galiausiai, kad išvaduočiau save nuo žeminančio lankymosi bendrabučių tualetuose, pradėjau išeiti su kastuvu ir knyga į gretimą mišką, gelbstinčiai besitęsiantį daugelį akrų. Ten krūmų šešėlyje kasdien atsiduodavau pakylėtiems apmąstymams, skaičiau arba paprasčiausia klausiausi Galijos paukščių. Turiu prisipažinti, kad vis tik tai tebuvo improvizuota defekalizacija, nes man trūko komforto ir visiško raumenų atsipalaidavimo. Dar daugiau, pačia atsakingiausia akimirką drėgna žolelė staiga paliesdavo mano nuogumą – ir aš pašokdavau tarsi įgeltas gyvatės. Tačiau riziką prarasti savo vyriškumą su kaupu atpirkdavo toji mistinė patirtis, kurią suteikė drėgna, tanki, pilna paukščių tyla.
O dabar, mano draugai, privalau papasakoti apie gėdingą mano atskleidimą. Du bastūnai studentai panoro išsiaiškinti, ką mano būtyje reiškia keistas kastuvo ir knygos derinys. Jis susekė mane, - ir iki šiol man būna nejauku prisiminus, kaip buvau užtiktas atliekant intymiausią žmogaus organizmo funkciją. Tačiau pasirodė, kad jie gabūs mokiniai; ir greitai apsivalė nuo įprasto tabu, išleidę savo tridienį biudžetą artimiausiame bistro. Aš jiems atleidau nuodėmes ir vynas manyje atgaivino kilnumą. Todėl aš juos įšventinau į švenčiausią defekalizacijos esmę. Dabar mane kankina mintis, kaip giliai jie persiėmė mano filosofija. Kiek prisimenu, juos labiausiai pribloškė mano išradingumas. Jų požiūriu, tikroji defekalizacija pasireiškė būtent drėgnos dirvos, pomiškio, krūmynų ir viržių poveikiu. ‚Atgal į krūmus!‘ – buvo jų lozungas; ir aš išaiškinau jiems, kad defekalizacija reikalauja žmogaus sukurtų menų ir mokslų. Šviesa privalo būti matinė ir pritemdyta. Ozonatorius tarsi smilkytuvas privalo paskleisti tiksliai pagal momentą priklausančius aromatus. Kad defekanto mintis nepatektų į nusivylimo aklavietę, jis privalo apsirūpinti reikiamomis knygomis, o jo akys išvysti turi prideramus meno kūrinius. O klausą turi lydėti specialiai parinkta muzika, o ne atsitiktinis praskrendančių paukščių čiulbėjimas. Tris paras mes atsidavėme defekalizacijos dialektikai. ‚Tu defekantas sumulkiaburžuaziniu polinkiu, - šaukė jis – tu naudojiesi mūsų nacionaline meile polemikai!‘ ‚O jūs – defekantai, susižavėję pseudonefritiudu! – atšaudavau. – Jūs deviatoriai! Kaip negalite suprasti, kad defekalizacija reikalauja bažnytinės ramybės ir iškilmingumo!‘ Jie mane daužė Endriu Marvelo eilėmis apie žalias mintis žalioje tyloje. Jų traukos nekaltai gamtai ir atsiskyrimui į mišką nepajėgė įveikti net mano argumentai apie gyvatės įgėlimo pavojų. Neabejotinai, aš buvau laimingas pasėdamas defekalizacijos sėklas europietiškoje dirvoje, tačiau kažkuriuo būdu aš pralaimėjau dėl represyvių mano pasekėjų tendencijų...“.
[Red. skaitykite ankstesnį fragmentą]

- Aš iškart supratau, Matiusai, kad tu – gamtos vaikis. Dar daugiau, tu tam tikru laipsniu apdovanotas aiškiaregyste. Nedaugelio žmonių pirštai taip paklusnūs sielai.
- Jei taip manote, oga.
- Taip, aš taip manau. Tyla. Joje visa esmė. Tyla. Tu genialiai atvertei rankraštį tyloje. Matiasai, gerasis mano drauge, tave man atsiuntė likimas, kad išgelbėtum mane nuo beprotnamio. Aš daug laimingesnis ne mano draugas šeichas Sekoni. Dabar jis ten, kur jis yra...
- Apsaugok, Dieve!
- Dievas neapsaugos, Matiasai. Žinai, aš ir neįtariau, kad pardaviau sielą ir kūną serui pirmininkui; ir dabar, kai aš, lyg šventasis Jurgis, dvi savaites koviausi su slibinu, jie man tiesiai pareiškia, net ne pareiškia, jo tranko snukį į stalą. „Tu Negyvėlio nuosavybė, - sako jie, - tad daryk, kas tau liepta“.
- Ne taip reikia galvoti, oga.
- Tam, kad būtų išgelbėtas garbusis baronetas, jiems reikia paspraginti Šeichą. Nekreipk dėmesio, Matiasai, man gaila tik savęs, o ir tai be priežasties. Tokie, kaip Sekoni, vis vien baigia gyvenimą ant laužo, tačiau, po velnių, aš visai nelinkęs dėti pakuras.
- Toks gyvenimas, - Matiasas pabaigė savo butelį.
- Tyla, Matiasai. Tyla. Aš pažinau visas tylos rūšis, tačiau atėjo laikas pažinti dar kelias naujas.

Ir tylėjimo įžadai. Už viską svarbiausia laikytis tylėjimo įžadų. Nepaisant meilės, nepaisant atsakomybės, nepaisant atiduoti save. Ir sąžinės graužatis, net sąžinės graužatis pasirodė esą bejėgė prieš tylų atsiskyrimą, kuriame tėvas Sekoni išgyveno iki pat mirties. Krikščioniška mergina! Toji siaubinga nuodėmė, tasai atsisakymas tėvo ir tikėjimo daugiau negraužė Al-chadži Sekoni atsiminimų, tačiau įžada yra įžadai, ir išdidumas gelbėjo jį nuo įprastos meilės sūnui. Prieš penkis metus jis stovėjo ties vedybų registracijos slenksčiu ir meldė, kad viesulo pyktis užgriūtų maištingo sūnaus kraują. Piligrimo mantija plaikstėsi už jo pečių kaip Liro liūto karčiai ant viržių laukymės asfalto. Ir jo susvetimėjimas buvo kankinantis ir neišsprendžiamas. „Aš niekada, niekada nepraversiu burnos, kad prabilčiau su tavimi. Tetrenkia mane didis Alachas, jei ištarsiu tau bent žodį!“

Ir dabar, pasisukęs išdidžia vyriška nugara į išsiskyrimo kančias, Al-chadži Sekoni vos neišprotėjo nuo nevilties ir rūpesčių. Ir savo namu pasirinko klinikų priimamąjį.

- Kas su juo, sere, pasakykite man, kaip jis? Ar pagis? Atminkite, kad jam niekuo neturi būti atsisakyta. Jei norite išsiųsi jį į užsienį pas specialistus, ... ne? O kalba, kad Šveicarijoje geriausi pasaulyje gydytojai. Tačiau, daktare, pasakykite, ar galiu jam kuo nors padėti, nors kuo nors? Apie ką jis kalba? Ar ką nors pamini? Ar apie ką nors kalba? Ne, ne, aš tiesiog taip paklausiau... Jis nesiekia ką nors konkretų pamatyti? Ne? Aš tiesiog girdėjau, kad kartais jiems kyla toks noras. O slaugė visąlaik greta? Bet juk... bus taip liūdna, jei jis staiga panors pamatyti draugus arba ... hm, na, giminaičius, o mes nesužinosime... ne, ne, jis neturi nei seserų, nei brolių.. Na-aa, taip kažko reikia, tarkim, klimato pakeitimo, ką apie tai manote daktare? Klimato pakeitimas, poilsis visada į naudą, a?

Gydytojas puikiausiai suprato, koks čia reikalas, ir vyresnysis jo pacientas išėjo namo beveik pagijęs. Artėjo piligrimystės laikas, ir Al-chadži Sekoni sužinojo, kaip apie stebuklą, kad jo sūnus rengiasi visai ne vasarai į Londoną ar mėnesiui į Veneciją. Jis išvyko į Meką. Ieškančios išsigelbėjimo Sekoni rankos buvo pilnos vilčių ir prisiminimų, kai jis bučiavo senosios Jeruzalės griuvėsius, o ne šventąjį Kaabos akmenį... Tačiau ką apie tai galėjo žinoti Al-chadži? O Sekoni ėjo per netikrų relikvijų ir suvenyrų turgų, o toli už jo nugaros daugiatūkstantinės minios baltais drabužiai po 40 kartų apibėgiojo juodą šventenybę, mirtinai sumindydama nukritusius. Sekoni pirštais lietė sugriautas senosios Jeruzalės sienas, negailestingas protėvių palikimui, sutrikdytas netikėtų užuominų ir staiga atsiradusių sąryšių... jis buvo apimtas siaubo, ir jo siaubo nebuvo galima išsakyti žodžiais.

Grįžęs į tėvynę, jis užsiėmė drožyba. Pirmąjį darbą, beprotišką figūrą iš medžio, pavadino „Kovotoju“. Jam niekas nepozavo, tačiau aukšto vyro piligrimo drabužiais veide ir torse neabejotinai buvo atpažįstamas Bandelė. Iki kančios įtemptuose rankų raumenyse, smaugiančiose pitoną, buvo ramuma, dinamika ir pusiausvyra. Ties šia skulptūra jis su užsimiršimu darbavosi mėnesį, tarsi pats būtų sustojęs jo kelyje. Kola prie savo dirbtuvių pristatė daržinę, skirtą Sekoni, ir su didėjančia pagarba stebėjo, kaip medis virsta savitą dvasią, magiškai sutramdytą kūrybos stebuklo. Bandelės veidas tebuvo tik triuku, slepiančiu autoriaus asmenybę, tačiau tai juk neišvengiama. Tik atletiška Bandelės figūra galėjo atitikti skulptoriaus sumanymą. Kola pasikvietė Džo Golderą, kuris pozavo „Panteonui“ – ir amerikietis Džo Golderas ilgai tylomis žiūrėjo į „Kovotoją“ ir iškart pasisiūlė pirktu jį. Tačiau Sekoni tik pakraipė galvą ir vėl ėmėsi darbo. Jis darbavosi – tai buvo paskutiniai rėžtuko prisilietimai – bekompromisiškai susitelkęs ir taip užtikrintai, kad Kola pradėjo abejoti, ar tikrai gerai pažįsta savo draugą ir ar jis nebuvo slapta visą gyvenimą drožėju. Yoruba dievai

- Ką gi, Džo, - apibendrino Kola, - laikas grįžti prie mūsų „Panteono“.
- Bet gal jis vis dėlto parduos? – nesiliovė Džo Golderas; ir Kola nekantriai, su pavydo natelėmis atkirto:
- Velniai griebtų tavo amerikietišką įsigijimą!

Kola žinojo, kad pavydi Sekoni dovanai. Jei tik „Kovotojas“ nebuvo tuo laimingu, nutinkančiu kartą gyvenime, aistros ir patirties sutapimu, Sekoni buvo įgimtas menininkas, kuris pernelyg ilgai kovėsi su talentu ir galiausia jį išreiškė taip akivaizdžiai, kad vietos abejonėms neliko. Niekas neliudijo apie tai, kad „Kovotojas“ – pirmasis naujoko kūrinys. Tą patį verdiktą ištarė ir Džo Golderas. Kola kurį laiką nesėkmingai kovėsi su drobe, tačiau tada atidėjo teptukus ir prisipažino:
- Sekoni išmušė mane iš vagos. Pratęsim rytoj.
- Nieko nesuprantu. Kas per bėda? Pernelyg artima tavo sumanymui?
- Kad būtų taip! Ne, paprasčiausiai pavydas. Po velnių! – sprogo Kola. – Tu pats žinai, kiek aš tąsausi su šia drobe.
- Bet juk tu dar nebaigei.
- Ne tame esmė. Tereikia tik pažvelgti, kaip dirba Sekoni. Ir tada – rezultatą. Dievu, tu tik pagalvok, kad jis visą gyvenimą bergždžiai bandė statyti elektrines.
- Nedurniuok, Kola. Tu gi puikus dailininkas...
- Baik.

Džo Golderas atsistojo ir norėjo prieiti prie molberto, bet Kola jį sustabdė:
- Kol kas tau nėra ten į ką žiūrėti. Aš pats žinau, kas man gavosi. Bet paklausyk, Džo, šis daiktas tau trenks į saulės rezginį. Aš naktimis eidavau į jį pažiūrėti, kad suprasčiau, iš kur kas kyla...
- Apie ką tu, Kola? Kaip gali į savo ir svetimą darbą žiūrėti tomis pačiomis akimis?
- Žinau. Tačiau kažkas rimtai mane sukrėtė, kai išvydau, kaip tas juodas žirgas imasi reikalo.
- Taip, tu tikrai tiesiog pavydi, - atitarė Džo Golderas.
- Aš ir neneigiu.

Pradžioje Džo Golderas, atrodo, juokavo, tačiau vėliau jo grynai moteriškas įgeidis nupirkti Sekoni skulptūrą tik sustiprino Kolos pavydą ir pasitikėjimą. Pašaipos prasidėjo pamažu, bet kai jis pajuto visą Kolos nevilties mastą. Jis tapo negailestingu, įkyriu ir net pikto norinčiu:
- Jei jos negausite man, nepozuosiu tau.
- Man ne iki pokštų, - atsakė Kola.
- Aš nejuokauju, - paprieštaravo Golderas.

Kitą dieną jis neatėjo į dirbtuves, ir Kola puolė jo ieškoti bibliotekoje, tada profesorių klube, tačiau Goldero nebuvo nei ten, nei ten. Jo nebuvo ir namuose. Pavėluota mintis nuvedė Kola į muzikos kambarį, iš kur sklido veriantis tenoras, išduodantis Džo Goldero buvimą. Pamatęs Kolą, jis liovėsi dainavęs:
- Man repeticija, - pareiškė jis.
- Vakar pas tave nebuvo jokių repeticijų.
- Vakar nebuvo, o šiandien yra.
- Nevoliok durniaus, tu žinai apie ką aš, - sušuko Kola.

Anglė akomponuotoja žvilgtelėjo į Kolą, tada į Golderą, susirinko natas ir pareiškė:
- Jums leidus, mes jau baigėme.

- Tai pozuosi? – paklausė jis, kai anglė išėjo.
- Tegu tavo draugužis parduoda savo skulptūrą, tada ir pozuosiu.
- Nevoliok durniaus, - Kola klestelėjo į krėslą. – Tu ką, pats nematai – tavo veidas taip sparčiai gyja, kad netrukus taps nereikalingas?

Amerikietis Džo Golderas, 3/4 baltasis, nekentė savo veido ir vertė jį patirti vis baisesnius išbandymus. Kažkaip kartą Džo Golderas, vaizdavęs Erinlę¹⁾ „Panteone“, pasirodė dirbtuvėse prisidengdamas veidą suglamžytu laikraščiu, nes saulė po vidurdienio negailėjo jo odos.

- Pas per pokštai! – isteriškai sušuko Kola.
- Jūsų saulė stipresnė nei maniau.
- Tu manai, - iš nevilties Kola patraukė paletę, - aš tapysiu tokį tavo snukį? – ir staiga užsikirto, nes Goldero veide netikėtai išvydo naują linijų derinį, naujai išryškėjusį charakterio bruožą. Bjaurumas pakeitė Džo Golderą. Jo akys pasidarė neproporcigai didelės. Po kažkada lygia oda iškilo gyslos, kaip ant žirgo galvos. Tai buvo žmogaus ties epilepsijos priepuoliu veidas. Jo bruožai iškreipė panieką sau, nes jis suprato, kad nepajėgus ištverti saulę taip lengvai, kaip Afrikos negras. Dar nepradėjęs darbo su „Panteonu“, Kola pastebėjo, kad Golderas gali būti vieno iš dievų modeliu; kai jis pradėjo su savo monumentalia drobe, Golderas nedelsiant tapo Erinle, nors ne taip akivaizdžiai, kaip Egbo – Ogunu. Dabar gi šerpetojanti oda nugairintame veide priminė prilipusias aukojamo paukščio plunksnas. Kola griebė teptukus, išspaudė kelias tūbeles ant paletės ir su įkarščiu ėmėsi darbo.

- Tik nesumanyk valytis veido, - meldė jis.
- Negaliu net paliesti jo. Neįsivaizduojate, kaip tai skauda.
- Ir kada gi liausies norėti būt laikomas negru?
- Kai 3/4 būsiu juodas.

Kitos dienos prabėgo karštligiškai. Lengvas skersvėjis dirbtuvėse plėšė nuo Džo Goldero nudegusios odos skiautes ir jos pasityčiodamos pleveno ore, kol nedingdavo už praviro lango. Golderą tai linksmino, o Kola siuto nuo negalėjimo ką nors padaryti. Kai turkiško sandalo formos nudegusios sepijos gabalas nusklendė nuo Goldero skruosto, iš savęs išėjęs Kola pagriebė jį teptuko galeliu ir užtepė drobėje greta Erinlės ausies.

Tada prasidėjo kova su vazelinu. Džo Golders elgėsi kaip vaikas – taip jis bijojo skausmo. Tačiau negailestingas Kola, nepaisydamas prieštaravimų, tepė jam veidą, kad nors kiek pristabdyto šerpetojimą.

- Man skauda, - cypavo Džo Golderas, saugodamasis nuo Kolos pirštų.
- Žinoma, skauda. O kas tavęs prašė kepinti savo fizionomiją?

Ir dabar Kola žvelgė į jautrią odą, ragino humaniškumui ir tik pykdė užsispyrusį pašnekovą. Golderas atsisėdo prie rojalio ir pradėjo parinkinėti spiričuelsus²⁾, kuriuos ruošė koncertui. Kola sparčiai priėjo prie jo ir energingai ant jo pirštųnuleido rojalio dangtį:
- Tai tu eisi?
- Ne.
- Gerai. Tačiau dabar tik pabandyk užeiti bent į vieną naktinį klubą. Saulė niekis su tuo, kas tavęs ten laukia.

Golderas krūptelėjo; Kola sužaidė ant jo įgimto bailumo:
- Neužmiršk, kad čia aš namuose, o tu – ne. Į bet kurį naktinį klubą... Tik pabandyk užeiti... – ir jis apsisuko ir išėjo.

Džo Gorderas susvyravo. Ibadanas be kabakų muzikos... ir jis paklusniai nuėjo į dirbtuves.

Ir štai seras Derinola mirė. Sago nelabai pasitikėjo savo kojomis, tačiau vis tik jautė būtinybę nueiti į laidotuves. Iš jo, aišku, reikėjo didelio straipsnio, tačiau reikalas buvo ne tame. Ten būtinai bus fotografas, o oratorius su džiaugsmu jam įduos palydėjimo kalbos tekstą. Gulėdamas lovoje Sago aiškiai matė, kaip vyks pagrindinis vyksmas, tačiau jam norėjosi asmeniškai sudalyvauti laidotuvėse. Jis pasikėlė ant alkūnių ir pažvelgė pro langą. Oras buvo baisus. Lietus paskandino paskutines gyvenimo prošvaistes aplinkiniame pasaulyje. Oras buvo negyvas. Jis išgirdo už durų indų barškesį ir suprato, kad Dechainva grįžo iš darbo. Prakeikta niekšė. Ji specialiai barškina puodais, kad jį išbudintų. Vis tik jis jautėsi geriau: miegas padarė nedidelį stebuklą.

Jis nukėlė koją ant grindų, tada kitą. O tada pareiškė:
- Aš galiu stovėti.
- Klausiu, ar valgysi?
- Jei verti. Tačiau pirma noriu į dušą.

Nepatenkintas Sago ilgai lindėjo vonioje; Dechainva jį kelis kartus pašaukė, bet jis neatsiliepė. „Gal jis vėl neteko sąmonės“, - nusprendė Dechainva ir puolė prie durų. Sago sėdėjo tuščioje vonioje piktai žvelgdamas į lanksčią žarną. Sucypusi ji užtrenkė duris, o Sago sukikeno:
- Klausyk, Dechainva, kodėl turi vonią, o nėra dušo?
- Žarna tavo rankose.
- Apie ką tu čia? A? tai juk pulverizatorius, lašelinė, slaptas eunucho džiaugsmas. Ar žinai, kas tai yra dušas? Tu juk mokeisi Anglijoje!
- Ne aš stačiau butą.
- Vakar ne tu tiesei kelią, šiandien ne tu statei butą. Tikiuosi, ne tu pati sumeistravai tą siaubingą garderobą?!

- Ir taip kiekviename naujame name. Vanduo teka per tave kažkaip kreivai, o tada pati sau užtveria kelią. Ir aplamai toji žarna per trumpa. Kaip aš galiu praustis, jei sėdžiu vonioje? Man reikia stipraus vandens srauto, mušančio į pakaušį ir išplaunančio pagirių likučius. – Jis nutilo. – Tu mane girdi?
- Įsivaizduok, kokiu būsi senatvėje. Nepakenčiamu senu niurzga.
- Bent jau žinai, su kuo turi reikalą.
- Žinau, nesijaudink.
- Ir dar kai ką tu sužinojai. Tikiuos, tau patiko?
- Ir kas tai dar?
- Ogi tai, kas tave mirtinai išgąsdino, kai kyštelėjai nosį į vonią, - jis patenkintas užkvatojo, per sieną jausdamas tylų Dechainvos įniršį. – Negaliu suprasti, kaip tu, civilizuota mergina, iki šiol neišsivadavai iš prietarų.
- Tu sprendi pagal amerikietiškas mokines.
- O tu iš jų nesijuok. Bet jau jų jaunikiams neskauda žemiau juosmens.
- Gal tai tiesiog ne jų jaunikiai, o gal tu susižadėjęs su visomis amerikietėmis?
- Na ir kas? Tik saugokis. Vieną gražią dieną tu suprasi, kad nuėjai pernelyg toli, ir tada tave paprasčiausiai išprievartaus. Kaip senais gerai laikais. Ką į tai pasakys tavo motušė?

Mintis suteikė malonumą Sago – ir jis ilgai juokėsi:
- O dieve, dieve, aš tiesiog girdžiu, kaip tu sakai: „Mamyt, aš nėščia, tačiau aš niekuo nekalta. Mane išprievartavo“. Ir tavo miela mamytė atsako: „Taip tau ir reikia. Argi nesakiau tau, kad nesusidėtum su yru iš Šiaurės“. Beje, tu man taip ir nepasakei, kas tas žmogus iš Šiaurės, su kuriuo tu susidėdavai.
- Jaunas gražus ministras su nuosava jachta.
- Nemalk niekų. Tokių žmonių nebūna.
- Kokia nors gandų nešiotoja iš houso nugirdo tavo pavardę ir nusprendė kad tu iš Šiaurės.
- Tikiuosi, ją ištiks infarktas, kai mes apsivesime.
- Gerai jau gerai. Tavo šeimai aš to nelinkiu.
- Dėl dievo, brangioji, linkėk. Aš nepakenčiu jų niekingų sieliūkščių ir sakau jiems tai tiesiai į akis.
- Bet, vis tiek, palik mamą ramybėje.
- O tu prašei ją palikti mane ramybėje?
- Prie ko čia tu? - Taigi ji atsibeldė iš Ibadano vien tam, kad paburtų prieš mane. Tai vadinama įsikišimu į svetimus reikalusi iš savanaudiškų ketinimų. Beje, tikiuosi, tu jai nepasakei, kaip viskas yra iš tikro?
- Dar ko. Kam man tai?
- Kas tave žino. Iš užuojautos jos kančioms galėjai jau nusileisti. Tu dievini gerti motinos ašaras.

Nesitikėdamas sulaukti atsakomosios reakcijos, Sago tęsė:
- Manau, kad tavo senelei vertėtų, kad tau įkrėstų protelio. Apie ją jau galima pasakyti: štai garbinga senatvė.
- Aš žinau, ji tave šlovina.

Penelė ilgai ir susirūpinusi apžiūrinėjo Dechainvą. „Ko tu tokia liesa. Tu buvai apkūnutė, kai grįžai iš baltųjų šalies, - ji skvarbiai pažvelgė Dechainvai į akis ir palingavo galva, su palengvėjimu ir susirūpinimu. – Ne, - sumurmėjo, - nepanašu. Bet paklausyk, kaip elgiasi šiuolaikinės merginos. Nebūk kvaile kaip visos jos. Jei laukiesi kūdikio – gimdyk! Kūdikis – nuostabu, gimdyk! Svarbu tik žinoti, kas tėvas. Mūsų guminėje niekada nesigėdino dėl vaikų, ką ten besakytų tavo mamaitė, Be to, tu jau suaugusi“.

Priblokšta Dechainva parodė į Sago:
- Senele, o kodėl tu kalbi prie jo?
- O kodėl gi ne? Jis gi tavo vyriškis. Jis gi nueis su tavimi visą kelią iki Ifės³⁾. Jaunuoli, manau tu protingesnis už ją. Jei gims kūdikis, pakvieskite mane, aš ir jį palaiminsiu. – Ji peržvelgė abudu. – Ir aplamai, ko jūs laukiate? Ko neapsivedate? Ne, ne, neužkalbėkite man dantų. Aš noriu žinoti tiesą. Jums reikia apsivesti ir man padovanoti proanūkių...

- Valgis paruoštas, - pakvietė Dechainva.
- Atleisk, vargu ar aš pajėgsiu dabar valgyti. Pradžioje man reiktų prasivaikščioti.
- Gerai.

Sago prisilietė drėgnu prie jos kaklo ir žnybtelėjo jai. Ji cyptelėjo:
- Velniai tave griebtų!

- Aš pasirengęs sutikt vos ne su negritiudu, kad nors kiek sušilčiau, - verkšleno Sago. Jis prisiminė, kad jam grįžus iš Europos ir Amerikos, irgi buvo lietų metas. Tada jį ne saulė jį apdegino, o dukart trenkė srovė – kartą palietus vandentiekio kraną, o kitąkart – kai bandė surinkti telefono numerį. Jis dėl to pasiskundė Matiasui, - ir tasai paaiškino:
- Ekonomijos režimas, oga. Vyriausybė nori darbo, elektros ir ryšių ministerijas sujungti į vieną, - ir jis pratrūko kvatoti.

Sago Matiaso pokštą panaudojo eiliniame straipsnyje, kur taip pat uždavė klausimą, kas iš trijų ministrų sugebės užmušti varžovus į vienintelį išlikusį postą. Po straipsnio sekė kruopščiai atrinkta 11-os pusbrolių deputacija, kurių Sago ir akyse nematė. Jie meldė jį būti atsargesniu. Nesusikurti priešų.

Artėjo sero Derinolos laidotuvių valanda. Matyt, giedojimas jau baigėsi, ir link kapinių pajudėjo laidotuvių procesija. Sago nusprendė eiti pėsčiomis. Net jei jis ir pavėluos, jis vis tik pažiūrės, kaip užkasa kapą ir kaip, galbūt, pats įbers saują.

- Dvokianti žiurkė! – surėkė Sago pykčio priepuolyje, nes tame įžvelgė niekšybę. Jis jau praėjo pro 5 ar 6 mestus automobilius ir pradėjo, kaip visada, garbinti Didįjį teisių lygintoją. Ir dar reikia, kad tą akimirką autobusas aplietų jį purvu!

Parsidavėliška žiurkė! Nuo noro pavyti autobusą šimtai žiogų sukruto jo galvoje – ir jis atsirėmė į gatvės žibintą, kad jie galėtų aprimti. Kelnės prarastos; ir jis dabar nesirinkdamas žingsniavo per balas, kulnais atsitrenkdamas į apsemtus akmenis. „Per tokį orą nesunku ir paskęsti, - mąstė jis. – Dievas nuplauna dangų ir visą purvą nuleidžia į žemę“. Nešvarumo pėdsakai buvo visur. Prie maisto krautuvėlės vandenyje plaukiojo palmių aliejaus ežerėlis. „Tai ricinos aliejus“, - nusprendė Sago. Apvirto šūdvežis

Buvo dar vos penkios, o jam priešais jau judėjo asenizatoriai. „Mūsų mylimoje šalyje du dažniausiai naudojami žodžiai – mirtis ir šūdas“, - padarė jis išvadą. Kažkur prieš mėnesį Matiasas jam atnešė neįtikėtiną naujieną. „Prisiekiu, oga. Einame, pažiūrėsite patys“. Ir Sago nuėjo su savimi prigriebęs fotografą. Ryte autobusas, kuriuo važiavo Matiasas, atliko netikėtą viražą, kad aplenktų pavojingą vietą. Tai buvo už Nacionalinio atgimimo mokyklos kampo ir keli žingsniai nuo Abule Idžešo²⁰⁾. Sago išvydo tuščią automobilį ir asenizacinę cisterną, kurios turinys storu sluoksniu išsiliejo ant kelio. Kaip tai nutiko? Surūdijusi cisterna sprogo, o vairuotojas nesuspėjo laiku sustabdyti. 20 jardų už mašinos nusitęsė stora ir skysta masė, plebėjų ir ministrų, vietinių ir užsieniečių. Ant lygaus asfalto. Nvabuzoras keistai atsisakė dėti nuotrauką į straipsnį, remdamasis tuo, kad tai, atseit, kažkaip įžeis prenumeratorius.

- Bet juk visa ir taip guli, - įrodinėjo Sago. – Nešvarumai centrinėje gatvėje prieš mokyklą gyvenamajame rajone!

Po 5 d. Sago atvyko į tą pačią vietą ir Nvabuzorui pristatė naujas nuotraukas, tačiau tasai kategoriškai atsisakė pažvlgti į tą betvarkę. Nešvara viešpatavo prie aplinką. Ji aiškiai sumažėjo – šunys turi keistų įpročių, o kartu ir ne visi vairuotojai suspėdavo laiku sumanevruoti. Tačiau ji tebebuvo didinga ir uzurpatoriškai dvokiančia rudos spalvos krūvą.

Vėl nulijo. Sago netikėtai pajuto nuovargį ir iššaukė taksi. Jis ketino išsidrėbti užpakalinėje sėdynėje, kaip staiga ant vairuotojo kaklo pastebėjo drėgnas gyslas, panašias į telefono laidus. Už kokią partiją naktimis išstojo šis žulikas? Ir staiga, nujausdama ne ką, Sago ranka šmurkštelėjo į kišenę. Piniginės nebuvo; ji liko ant tualetinio staliuko pas Dechainvą. Sago nepastebimai apšniukštinėjo kišenės. Nė vieno varioko.

Sago žinojo taksistų ir žulikų charakterį. Jis buvo linkę bet kokia kaina susitari su keleiviu, kad tik nepradėtų pokalbio su policija. Taksistas apsidairė ir iškart padarė klaidingą išvadą. Jo tonas iškart tapo nuolankiai meilikaujančiu:
- Oga, aš čia ne prie ko. Net policija nepajėgi nutraukti šį lietų.

Sago vos neišsidavė. Tačiau jis iškart rado išeitį iš padėties ir su grasinančia gaida tarstelėjo:
- Kodėl pas tave neveikia „kiemsargis“?
- Sere? – vairuotojas įsitikino savo prielaidos teisingumu. – Jūs sakėte „kiemsargis“?

Sago nesižemino, kad pakartotų klausimą.
- Oga, aš kaltas. Dar šiandien tikrinau mašiną. O tada pradėjo lyti ir tas dalykas liovėsi veikęs.
- Neturi spidometro.
- Ach, oga, kaip mes su tuo degam. Už aptarnavimą jie ima po 16 svarų. Kol tos užsienietiškos firmos čia Afrikoje.
- Sustokite!
- Oga, jūs pasakėte, sustoti?
- Aš pasakiau, stok! Sustok!
- Nepykite, oga... Maldauju, oga, jau turėjau nemalonumų už važinėjimą tik su vienu žibintu.
- Tu, ką, apkurtai! Sustok pagaliau!

Virtęs medūza vairuotojas sustojo. Jis buvo įsitikinęs, kad pražuvo, nes ne iš karto išpildė policininko reikalavimą. Jis jau laikė, kad prarado vairuotojo teises. Tie niekšai tiek ir težino, kaip plėšti vargšus taksistus.

Sago išlipo iš mašinos, kurį laiką dar žiūrėjo į išskydusį vairuotoją. Tada apsisuko ir, netaręs nė žodžio, nuėjo. Vairuotojas kiek palaukė, o tada nuvažiavo su neįtikėtino stebuklo pojūčiu. Jo ranka tebegniaužė sulamdytą penkių šilingų banknotą, kurį ruošėsi nepastebimai įkišti viršininkui.

Mašina pasuko už kampo ir Sago dėmesį patraukė baldų parduotuvė. Negrįsta gatvė jį skyrė nuo senųjų Alogomedžos kapinių. Kažkokie baldininkai, Jos nepasiekiamos Dechainvos didenybės Tiekėjai ir t.t., ir pan. Drabužinių rankenos buvo su tokiomis pat suakmenėjusiomis gėlėmis.

- Klausau jūsų, mano pone.
- Ne, ne, man nieko nereikia.
- Mes turime visko. Užsakyti galima bet kurį baldą.
- Na ne, aš tiesiog noriu apsidairyti.

Šalia drabužinių, rašomųjų stalų ir komodų stovėjo karstai, plokšti, mediniai, o tarp jų buvo du aukšti su bronziniais dangčio papuošimais. Sago pro langą žvilgtelėjo į kapines, kur į betonines plokštes buvo įmūryti stikliniai vainikai – ir iškart atpažino stalių įkvėpimo šaltinį. Sieloje jam palengvėjo. Vis tik jis susimąstė apie Dechainvos skonio lavinimą.

Nuovargį tarsi ranka nuėmė ir pats to nepastebėdamas perėjo visą Kartero tiltą⁵⁾. Ne, šiandien lagūna neatrodė kaip iš paveikslėlio, visa nežymiai garbanota, kaip Kolos Nata Kingas; šiandien virš jos nekilo suakmenėjusios palmės ir neblizgėjo smėlis. Lagūna buvo sviestmušė, kurioje mušamas ši sviestas⁶⁾; ir tarakoniški namukai iš ako stiebų⁷⁾ mėtėsi ant kranto, tarsi išėdų likučiai. Tiltas buvo tuščias, ir jis vėl pagalvojo, kad tokiu oru nieko nereiškia nuskęsti. Jis mašinaliai pažvelgė žemyn, tikėdamasis išvysti išpampusį senai nuskendusio žmogaus lavoną.

Ir, - koks stebuklas – staiga prasigiedrino. Arba, galbūt, salelėje lietus jau senai buvo liovęsis. Dangus sparčiai šviesėjo, jame prasivėrė turistinis saulėlydis, skambiai ir audringai kviečiantis mirčiai. Saulė laižė Sago lipniais spindulių liežuviais, o jis stovėjo ir žvelgė į vynus prancūziškos parduotuvės vitrinoje, stebėdamasis, kad dabar nepasiekiamų prabangių dalykų vaizdas jo nejaudina. Ir staiga stikle atsispindėjo mirtis.

Visko matęs automobilis – kažkas panašaus į 45-ųjų „voksholą⁸⁾“ – judėjo taip lėtai, kad dveji, ėję laidotuvių procesijos priekyje, nuolat keliais atsitrenkdavo į bamperį. Tokio farso laidotuvėse Sago nebuvo matęs nuo pat gimimo. Automobilis važiavo su atidarytomis durelėmis, pro kurias kyšojo persikreipusio karsto galas. Lydinčiųjų buvo 11-a; jie atrodė kvailai, o jų sielvartas atrodė nesuvaidintas. Neįtikėtina, visi 11 buvo vyriškiai, tačiau dauguma jų verkė nesivaržydami. Karstas, paskui kurį jie vilkosi, buvo pasibaisėtinai išpuoštas pigiu paauksavimu, o ryškiai raudonas lakas priminė narkomano liežuvį.

- Kretinai, - sumurmėjo Sago. – Jei jau taip, tai geriau būtų pririšę karstą prie stogo. Mirusiajam juk jau vis vien, tačiau juk negalima iš laidotuvių daryti pajuoką!

Visi buvo baltomis striukėmis ir kelnėmis aiškiai svetimomis, teniso bateliais be raištelių ir suglamžytomis apykaklėmis. Kiekvienas, atrodė, kaltino save, kad mažai ką padarė mirusiojo atminimui. O mirusysis beprasmiškai kratydamasis, grasindamas išvirsti iš mašinos, tarsi visiems rodė liežuvį.

Sago netikėjo savo akimis. Prie vairo buvo baltasis. Beveik nesusivokdamas Sago prisijungė prie procesijos galo su keistu žmogumi, ir judėjo Maloni tilto gatve link trumpo tilto, simboliškai skiriančio gyvuosius nuo mirusiųjų karalystės. Jis pagalvojo, kad tai Ikojos priemiesčio⁹⁾ gyventojai, kur baltieji ir tamsiaodžiai persikėlėliai gyvena uždarą kolonijinį gyvenimą.

Po akimirkos procesijoje kilo sumaištis. Katafalko ratų trinksėjimas ir tūkstančių kojų trepsėjimas sukratė žemę. Sagio pagalvojo, ką tada turi jausti jo palydovai, o ypač liūdnasis baltasis už vairo. Jis norėjo patarti jam padidinti greitį, tačiau nusprendė pažiūrėti, kas bus, jei abi procesijos vienu metu žengs ant tilto. Taip ir nutiko. Su automatine vargetų pagarba turtui, Sago palydovai sustojo, užleisdami kelią lėtai plaukusiai automobilių ir lydinčiųjų myliai. Paskui katafalką slinko bent 40 mašinų, - ir visos buvo pilnos liepsnojančių gvazdikų. Karstas skendo vainikuose; ir dar daug vainikų nešė iš paskos. „Dėkui dievui, kad mūsų laidotuvės baigiasi orgijomis“, - pagalvojo Sago. Jei jis kada nors liks be darbo, jis nemirs iš bado. Tas pats vestuvėse, krikštynose, sužadėtuvėse, banketuose. Tačiau laidotuvės su išgertuvėse jose iki paryčių, 40 dienų trunkančiomis vaišėmis, o ir vėliau su netikėtomis šermenimis galėjo išmaitinti žmogų visą gyvenimą. Daugelis taip ir maitinosi.

Vienoje iš pirmųjų mašinų sėdėjo žmogus, nosį sukišęs į lapų pundą – matyt atsisveikinimo kalbą. Ir Sago, stovintis tarp vargetų, vėl pajuto pažeminimą. Jei anksčiau jie atrodė kvailai, tai dabar – išprotėjusiais. Jų sielvartas reikalavo kažko daugiau, nei susitaikymo priešais penkiamylę prabangią kohortą, judančią 4 mylių į valandą greičiu. Jie neliko abejingi svetimai prabangai ir niūriai žvelgė į priekyje stovinčių batelius, o priekinė pora – į aplankstytą „voksholo“ bamperį.

Vis tik sero pamėkliškas Derinolos katafalkas neatitraukė jų nuo minčių apie žmogų prie vairo arba, galbūt, jie įsivaizdavo nuosavo laidotuvės, kai judėjimas mieste sustos ne trims valandoms, o, tarkim, šešioms. Pusė lydinčiųjų serą Derinolą jau perėjo tiltą, kai į pagalbą vargetoms atskubėjo policininkas. Kapinėse, atskirti šimtų kapų, abu negyvėliai laukė išsiuntimo į bendrą paskirties punktą.

Sago, alkūnėmis prasistumdydamas pro ėjusius už sero Derinolos, prasibrovė iki vainikų. Nesislapstydamas jis iš kažkieno rankų paėmė stiklinį ir du iš gyvų gėlių.
- Stiklinis – šventajai dvasiai, gyvieji – sūnui ir tėveliui. Tu nemažai man skolingas, sere Negyvėli, ir, tikiuosi, šiandien man neturi pretenzijų.

Su vargais jis išsibrovė iš minios ir spėjo tai akimirkai, kai karstas ištraukinėjo iš mašinos. Sago tylėdamas atidavė vainikus kažkam stovinčiam šalia ir tik tada suvokė, kad vairuotojas visai ne baltasis, o negras-albinosas. Jis palaukė minutę ir staiga pajuto pasibjaurėjimą sau dėl minties, kad tame, kas vyksta, matė puikią medžiagą laikraščiui. Ir kai albinosas pasuko prie jo, tikriausiai, norėdamas padėkoti, jis apsisuko ir nuėjo šalin.

Jis vos ne bėgo iš kapinių. Jo galvoje dunksėjo garsiakalbių sustiprinti oratoriaus žodžiai. Sago pagreitino žingsnius, - lydimas tylos, kurią trikdė maždaug tokie žodžiai:
- Jo gyvenimas taps mums pavyzdžiu, jo idealizmas – mūsų viltimi, jo dvasios nemirtingumas – Nigerijos ateities, moralinio atsinaujinimo ir nacijos atgimimo užstatu...

„Bėk, vargšas negre, bėk“, - bjauraus, seniai užmiršti eilėraštuko, kurį Sago perskaitė nacionalistiniame laikraščiūkštyje, priedainis nuskambėjo jo sąmonėje, kai pamatė minią, šmėžavusią po viešbučio „Excelsior¹⁰⁾“ balkonu. Isterija prasidėjo prie Oyingbo turgaus¹¹⁾, kai profesionalūs veltėdžiai, išlaukę lietų priedangoje, pasileido palei prekystalius, griebdami savo duoną kasdieninę. Gaudynės buvo pačiame įkarštyje. Laikrodžių pardavėjai sukišo savo 17-akmenes prekes giliau į kišenes ir jungėsi prie persekiotojų. „Bėk, vargšas negre, bėk“, - rimuotojas irgi iš savo bėglio padarė Kristų, ir bėglys iš turgaus niekuo jam nenusileido. Pontijus Pilotas poste susvyravo tik akimirkai, tačiau pareigos jausmas paėmė viršų. Jis pasuko į minią savo iškrakmolintą nugarą ir tęsė rankų plovimą gatvės judėjimo sraute. Minia pro jį, slysčiodama ant šlapio asfalto ir griuvinėdama, purvina ir įsiaudrinusi, įsiveržė į automobilių stovėjimo aikštelę, prie progos prigriebė kokią porą rankinių ir aptamsino teritoriją priešais žemą fabriką, kuris vadinosi „Excelsior“ viešbučiu. Lagoso planas; Oyingbo turgus

Sago iššoko iš autobuso į atsidūrė įvykių sūkuryje. „Bėk, Barabai, bėk, užuojauta visiems persekiojamiems. Bėk, vagišiau, didieji vagiai priims įstatymą, paskelbiantį tave grėsme visuomenei…“. Sago bėgo su visais… „Bėk Barabai, ta pati minia, jau pasikeitusi, rytoj sveikins garsųjį vagį, grįžusį iš 20-os komandiruotės aplink pasaulį. Tie patys žmonės, tarsi šunys, atneš jo mantijos padurkus dantyse“.

Lagose panašios gaudynės vyko kasdien kaip aukštos moralės demonstracija ir galimybė mušti kas po ranka pakliuvo. Ne tai berniūkštis, ne tai vyriškis, bėgantysis bandė kažką sušukti besivejantiems, bet kai tik jis ištardavo žodį, minia pasiekdavo jį, ir jis vėl lėkė link tikslo. Dabar jis šaukė lagūnai neatsisukdamas:
- Aš nieko neėmiau, prisiekiu, nieko neėmiau...

Jis buvo ryto tyrą įkūnijančiu apgaviku – nesant saulės jo šilkiniai dansiki¹³⁾ ir siauros kelnės baltakiavo pilkame rūke. Be to jis buvo gražus. Kai jį atvilko atgal, jau vienomis tamsiomis trumpikėmis, jis buvo sulysusiu liaunu žmogumi, visai ne tuo šventu žmogumi, kurį kartu su Kristumi kabino ant kryžiaus. Sago toliau nevystė to vaizdinio. Su baltais dansiki jis būtų be jokių įtarimų bet kur, bėgdamas jis buvo gyvu neteisingumo įsikūnijimu. Vis tik jis bėgo nevikriai, net, sakytum, nesėkmingai – gal iš baimės. Tik balti besiplaikstantys dansiki sparnai jį nešė jo liesas kojas į įsivaizduojamą saugią vietą. Net jo sugrįžimas nebuvo visai negarbingas. Jis neteko savo šilkų, tačiau jis buvo tylus, o baimė dingo iš jo veido, o jo pasimetimu buvo priekaištas stambiam tipui, apžėlusia letena įsikabinusia į jo trumpikes.

Kraujas galėjo prasilieti jau seniai. Barabas buvo jau atsiplėšęs, tačiau kažkoks vairuotojas padidino greitį. Niūrus ryžtingumas jo bruožuose liudijo, kad jis pasirengęs sutraiškyti bėglį visa sunkvežimio galia. Barabas atšoko į šoną. Jam kilo nauja baimė: čia buvo Lagosas ir rytas, o jį galėjo tiesiog užmušti.

- Vairuotojas jį ketino užmušti! - nevalingai išsiveržė Sago.
- Užmušk niekšą! - šūktelėjo kažkas šalia.

Keistu ir beprasmiu sutarimu tas jaunuolis galėjo būti nužudytas. Sago susijaudino ir įsiuto. Ne tai, kad jis norėjo miniai duoti pamoką – vargu ar ji būtų supratusi – jis netikėtai ir stipriai sutelkė dėmesį į iki šiol snaudusius klausimus. Tokius kaip įprastinis minios barbarizmas, jos klasta prieš tuos, kurie priversti kasdien žemintis.

Jis įbėgo į viešbutį ir pažvelgė žemyn iš balkono. Dabar jis buvo virš persekiotojų ir matė, kaip Barabas išvengė užpuoliko, užgulusio jo pečius, smūgių. Sagoe apsidžiaugė, bet, nors daugumai tai buvo sportas, minia nespindėjo džiaugsmu dėl vagies miklumo. Tarsi smėlio elfai iš „Ogbodžu odės¹⁴⁾“, minia vis labiau materializavosi su kiekvienu vos nepataikiusio atodūsiu, vertė jį trokšti gailestingo paleidimo.

Pabandęs pasiteisinti, jis staiga pripažino minios nuosprendį teisingu ir vėl nubėgo link lagūnos. Dabar minia užstojo jį ir Sago prisiminė apie plokščią viešbučio stogą. Uždusęs po bėgimo per 4-ais laiptų aikšteles, jis pasiekė viršų. Prie turėklų stovėjo žmogus; keistu sutapimu tas pats žmogus, buvęs su juo balkone. Sago negalėjo suklysti: albinosas tamsiais akiniais, kaftanu¹⁵⁾ ir feskos kepure¹⁶⁾.

- Neprileiskite jo prie vandens, … neprileiskite jo prie vandens, - atsklido iš apačios.

Minios supratimu vagis – visad supermenas. Jis gali iššokti iš 6-o aukšto ir nekvėpuodamas praplaukti po vandeniu per visą lagūną. Niekas neabejojo, kad jis paspruks, kai vos pasieks vandenį.

Barabas nušoko nuo apirusio šlaito, pargriuvo ir ant užpakalio nušliaužė pusę kelio. Tada pašoko ir pasislėpė už pakibusio kranto. Kai po 10 jardų vėl pasirodė, stabtelėjo, nusivilko varginančius drabužius ir, juos iškėlęs virš galvos, nubrido į netoliese kranto esančią salelę. Jo užmačia buvo aiški – kilus bet kokiai grėsmei ners į vandenį.

Sago krūptelėjo – taip arti pasigirdo tas balsas. Nepažįstamasis priėjo. Kiek padvejojęs, Sago nusprendė būti mandagus:
- Nemanau.

Sago pažvelgė į jį ir papurtė galvą. Albinosas grįžo prie ankstesnės temos:
- Neteisingas apkaltinimas bet kurį išgąsdins. Gal verta dėl to susimąstyti?
- Minia klysta retai, tačiau šiuo atveju galbūt jis ir nekaltas.

Minia prasiskyrė praleisdama kažkokį žmogų.
- Greičiausiai policininkas, - pasakė albinosas. - Vagį tai tik ramina, nes kitaip jam gyvam neištrūkti.

Suerzintas pašnekovo įkyrumo, Sago pasakė:
- Jūs, atrodo, daug žinote apie vagių gudrybes.
- O taip, - pritarė albinosas.

Tarp policininko ir vagies prasidėjo derybos. Tvarkos saugotojas šūktelėjo, kad minia skirstytųsi, ir ji nepatenkintai murmėdama atsitraukė. Tai pamatęs Barabas įsitikino pašnekovo įgaliojimais ir nuolankiai nubrido iš salelės į įstatymo apsaugą.

Minia prasiskyrė. Už drėgno slidaus kūno nebuvo kaip sugriebti ir policininkas jį tvirtai laikė už trumpikių. Buvę persekiotojai tarsi prarado susidomėjimą įvykiu. Kai kas kikeno, tačiau toli gražu ne visi; grasinimai pasikeitė santūriu smalsumu, nes daugelis vagį matė pirmąkart.

Sago negalėjo užmiršti vairuotojo žudiko veido; jis jį atpažino minioje, aiškiai nepatenkintą ir tebetrokštantį kraujo. Policininkas vedė Barabą pro jį ir jis sušukęs „Omo olė!¹⁶⁾“ staiga smogė vagišiui į veidą. Minios santūrumo neliko ir ženklo. Barabą akimirksniu atplėšė nuo gynėjo ir apipylė šimtais nemiklių smūgių. Nesvarstydama Sago puolė žemyn su neaiškia viltimi išgelbėti mušamąjį. Staiga jis suvokė, kad albinoso jau seniai nebuvo ant stogo. Paskutiniame laiptų tarpe Sago sustojo. Nepaaiškinamas jausmas sutramdė jo proveržį ir jis sugrįžo ant stogo, kad pažiūrėtų, kaip elgsis albinosas. - Kaip jam dėjau! Ha-ya, tai buvo geras, tiesiai į snukį...
- Ole! E fi'gbati fun yeye!¹⁷⁾
- Duok lazdą. Alakori¹⁸⁾...

Po akimirkos albinosas pasirodė minioje ir sugriebė vagišių. Kartu su policininku jis atribojo jį nuo siautėjančių žmonių ir negailestingų įžeidinėjimų lavina užgriuvo albinosą. Tas neliko skoloje.

- Šikšnosparnių tėtušis!
- Vagys visad išvien!
- Ko slepiesi? Nusiimk savo tamsius gaga¹⁹⁾ ir parodyk savo snukį, kad atpažintumėm...

Garsus pašaipus juokas palydėdavo kiekvieną šūktelėjimą, tačiau niekas nedrįso paliesti albinoso…

Albinosas įstūmė Barabą į liftą ir išsakė paskutinę nuomonę apie tai, kuo užsiima rėksnių motinos, ir jų seksualines ligas, kuriomis jos užsikrėtė nuo savo seserų. Minia paskutinį kartą pabandė smogti, bet liftas pajudėjo aukštyn ir jie liko it musę kandę.

Sago puolė į vestibiulį ir sustojo priešais liftą, kad pamatytų, kur nusivedė berniuką. Iš gatvės sklido nepatenkintos minios gausmas. Netrukus ji po du-tris žmones išsivaikščios ir nuobodžiaus laukdami kito pasilinksminimo – vedybų ar mašinų avarijos.

Lifto durys atsidarė ir albinosas išvedė vagišių į vestibiulį. Sago vėl suabejojo, prisimindamas albinoso bandymą užmegzti pokalbį. Tasai pats priėjo prie jo.
- Aš jums skoloje. Iki šiol nepadėkojau už dovaną mūsų anapilin iškeliavusiam broliui.
- Kažkaip nepamenu...
- Kapinėse prieš dvi savaites. Atnešėte vainikus ant jo kapo. - Žinoma. Albinosas prie vairo.
- Norėjau padėkoti jums, tačiau jūs greitai išėjote…
- Jūs gerai įsimenate veidus.
- Visai ne. Mačiau jūsų nuotrauką jūsų skyrelyje laikraštyje. Tada ir atpažinau jus.
- Ach, taip.
- Ar jis buvo jūsų draugas, mūsų amžiną atilsį brolis?
- Ne, aš jo nepažinojau.
- Nepažinojote?! - nustebo albinosas. - Bet..
- Prašau, nedarykite toli einančių išvadų. Aš paėmiau vainikus iš kitų laidotuvių, kur jų buvo perdaug.
- Aišku. Jūs – Dievo žmogus.
- Aš?
- Taip. Ir dar, misteri Sago, norėčiau, jums leidus, užeiti į jūsų laikraščio redakciją.
- Kada tik patogu. Ar žinote, kur ji?
- Taip. Man reikia pakalbėti su jumis apie vieną labai rimtą dalyką.

Albinosas ištiesė jam ranką, o Sago pagalvojo: o ko jam reikia? Albinosas nė karto nenusišypsojo ir jo akių nesimatė pro tamsius akinių stiklus. Tad kas gi jie, tie visko mačiusio „voksholo“, iš kurio kyšojo karstas, broliai? Gelbėdamas vagišių albinosas veikė taip ryžtingai ir užtikrintai, kad Sago pajuto šiurpuliukus. Albinosai visad jam kėlė atstumiantį pojūtį kaip kažkas fiziškai skirtingo nuo jo. Sago žvelgė, kaip tasai tolsta su jaunuoliu instinktyviai pasirinkdamas tamsų vestibiulio kampą. Jis atsisėdo veidu į sieną ir dabar tik jo baltas kaklas matėsi virš krėslo atkaltės, o rankos pakilo į viršų tarsi šikšnosparnio sparnai. Sago nusprendė atsisakyti spėliojimų ir iki susitikimo daugiau negalvoti apie albinosą.

Ramiame tvarkingame Bandelės name gimtasis kaimas Egbo visad atrodė beprasmiškos, tačiau būtinos piligrimystės vieta. Nevaržomoje, pilnoje atsitiktinių garsų atmosferoje, kelionė į Osą atrodė rizikinga užmačia, kažkuo panašia į naftos paieškas.

Niekuo neįpareigojo radiolos kauksmas, lydintis jį į darbą, taksi pypsėjimai, gatvės prekeivių barniai ir viso to mechaninė kopija bylose, protokoluose ir diplomatiniame žargone.

Nerūpestingas liūdesys matant Osos sąjungos palikuonis … senelio žinutė … visa tai atgaivino pamirštus ryšius … Egbo Onosi siųstos delegacijos … jie visad sakė, kad tai likimas, kad tu skirtas ir pasirinktas … ir dar daug kitko … jo paties neįveikiama trauka prie ištakų … nepadorus džiaugsmas pagalvojus, kad jo bet kurią akimirką laukia karalystė, kurios įsikūnijimu buvo mitina, kurios veido jis neprisiminė ir netgi pagalvodavo, ar tik ji nepanaši į tetą, pagimdytą nervingo intakų vėjo … nežymus virpesys pamąsčius apie valdžią. Beprotybė. Jis tik lietė paviršių, kuris iškart išslysdavo. Kalba ne apie sujaudintą sąžinę, o apie gyvenimą ir protą; pasirinkimas buvo paprastas: skęsti ar neskęsti, nes savo galą Egbo visad įsivaizdavo po vandeniu… Girios prieblanda, kitas vanduo, atspindintis kabantį tiltelį ir tarsi pats kabantis ore. Sieloje liko neaiškios nuosėdos; ir jis vėl niro į seną melą. Murmėdamas apie tai, ar ilgai dar mirę trukdys gyviesiems.

- Kada gi baigsi perėti? - Bandelė pabandė atspėti draugo mintis. - Laikas rinktis. Žinai, laikas prinoko.
- Net pasirinkime yra prievarta žmogui. Žmogus privalo gyventi pats sau ir rinktis laisva valia, o ne verčiamas seniai atgyvenusio.
- Tu kalbi apie praeitį taip, tarsi ji mūsų nesuptų.
- Ji privalo mirti. Ne fiziškai. Kai aš galvoju apie sąstingius mūsų visuomenėje, apie negyvas gyvo medžio šakas, mane puola mirusieji. Kai žmogus miršta, viena ar kita prasme, neverta skirti per daug dėmesio tam, kuo jis buvo mums būdamas gyvu. Jo pareiga tame, kad būtų nedelsiant užmirštas. Patikėk, mirusysis neprivalo turėti veidą.
- Tau reiktų artimiau sueiti su Sago, - pratarė Kola.
- Jis politikierius.
- Ką nori pasakyti? Tu gi pats sakei man, kad naujieji afrikiečiai nelenda į politiką.
- Štai matai, tu net nesupratai apie ką kalba. Argi tu nesupranti, kad visa tavo pasaulinė ar nacionalinė politika pasmerkta pražūčiai, jei tik negailestingai nebaigsi su praeitimi.
- Tad kuo tu skundiesi? - paklausė Kola.
- Niekuo. Niekuo, kiek tai liečia asmeniškai mane.
- Na, o vis tik?
- Tai argi negalima užantspauduoti praeities ir atidėti ją į šalį? - neviltyje šūktelėjo Egbo. - Tegul ji būna nenaudingu anachronizmu, prie kurio prisilieti ir ramiai nueini šalin, neprisiimdamas jokių įsipareigojimų! Žmogui tai labai svarbu, kai dabartis, tokia pat bevaisė, pasireiški tik pabrėžtinai atstumiančiu drąsos trūkumu.
- Kas vėl nuveda mus į Osą, ar ne? - negriežtai pastebėjo Bandelė.
- Aš kalbu bendrai.
- Žinoma, žinoma, - ir jis nusijuokė atsistodamas, išgirdęs nekantrų beldimą į duris. Jis grįžo mosuodamas pluoštu popierių. - Studentų dovana. Vakar buvo paskutinis terminas, tačiau čia pirmas įteiktas rašinys. Kiekvienas nori savaip perdaryti Visatą ir niekam neateina į galvą, kad jo planai manęs netenkina.
- Na ko į mane įsispoksojai? - tarė Kola. - Aš juk nesiruošiu vežti jūsų į ekskursiją pas žmogėdras!?
- Aš tik noriu pasakyti, kad mirusiesiems ne vieta tarp gyvųjų, - pasakė Egbo. - Nereikia jų trikdyti, nes kitaip jie atsikelia iš kapų ir gyviesiems kelia neišsprendžiamas problemas. Ne jų reikalas kažkam mus įpareigoti.
- Tačiau kas sako, kad jie mus kažkam įpareigoja?
- Aš sakau. Jie gudriai išsklaido tavo ryžtą, kuris visad turi būti tavo galvoje.

Dar vienas studentas pabeldė į duris ir Bandelė įniršo:
- Nauji rašiniai. Beje, laikas eiti, o tai pavėluosim pas Džo.
- O kada pas jį prasideda?
- Devintą. O Šeichas ateis?
- Šeichas?

Egbo apsidairė ir prie grotuvo išvydo nejudantį Sekonį:
- Žinai, Sekoni, kartais man atrodo, kad tu nepastebimiausias asmuo pasaulyje.
- Kuri valanda?
- Varom. Galėsim pratęsti ginčą pakeliui.

Tačiau Sekoni jau vargo su konstrukcija, kuria užbaigė diskusiją:
- Vvvisatos sssusirinkime dddalyvauja išbaigttta gyvybės vvvienybė. Gggyvybė – kaip dddievybė, kkkurios dddaugių apraiškos tik iliuzija. Dddievybė vientisa. Kaip gggyvybė ar mmmirtis, jos abi rrrandasi visuotiniame bbbūties sssusirinkime…

Jis padarė pauzę, kuria pasinaudojęs Kola atsistojo:
- Einam. Šeichai, pratęsim kelyje.
- Ne, ne! - paprieštaravo Egbo. - Leiskime jam baigti!
- Pavėluosime į koncertą.

Grįžęs Bandelė ant stalo numetė naują šūsnį kūrinių.
- Tai važiuojam? O kaip Simė?²¹
- Aš jos palauksiu, - atsakė Egbo.
- Tai yra – tu pavėluosi?
- Tai priklauso nuo to, kada Simė ateis, - nusijuokė Egbo.
- O tu? Tu čia kiurksosi iki nukvakimo?
- Tai kad aš jau nukvakau. Mėnesį nemačiau moterų.
- O kaip Ovolebė, šokantys apelsinai? - atsargiai priminė Bandelė. - Tai buvo vos prieš dvi savaites²²⁾.
- Aš ir užmiršau.
- Jau užmiršai? - sudejavo Kola. - Tu, kurio krantai buvo praverti…
- Nešdinkis.
- Matyt Egbo sužinojo, kad ji ne moteris.
- Taip, taip, tu apie ją niekad neprasitarei.
- Jūs teisūs. Ji ne moteris, o matriarchato simbolis… Ar išeisite kada nors?!
- Pabandyk suspėti iki antros dalies. Džo pabaigoje visad dainuoja „Kartais aš laikau save našlaičiu²³⁾“.
- Bandele, išvaryk šį nedėkingąjį, kol aš ne …
- Aš einu, Būtinai ateik.
- Aš visada ateinu.

Ovolebė? Atsitiktinumas. Kelionė į kaimą išmetė ją iš galvos. Simė – kitas reikalas. Egbo pamąstė, ar bent kartą pabudo nemąstydamas apie Simę. Su „našlaitės nekaltybės“ praradimu, kaip jis išsireiškė, atėjo pirmos atgailos kančios ir baimė nusidėti. Baimė. Jis manė, kad baimė išsisklaidė kartu su debesimis naktį jo pirmo pabėgimo metu, ta baimė nesugrįžo iki nakties pas Simę, kai jis pajuto siaubą prieš savo jausmų galią. Jis baiminosi mintyse atgaivinti tos nakties apreiškimus, nes jo kūnas būtų akimirksniu sujungęs žemę ir dangų, supurtęs jų pagrindus. Nė vienas žmogus neturėjo teisės patirti tai, ką patirdavo jis, ir kelti maištą prieš sutvarkytą pasaulį, Tik jis, iš esmės, berniūkštis, mokinys, ką tik iš panagių išsivalęs mokyklos fermos purvus...

- Brangusis…
- Kas tai? - paklausė sunerimęs Egbo.
- Apie ką tu?
- Kažkas mane palietė.
- Juokingas berniukas, - pasakė Simė.
- Juokingas? O tu tiki dievu?

Egbo negalėjo nulaikyti liežuvio. Jis žinojo, kad eina į didįjį gyvenimo iššūkį, į save nukreipdamas dangaus pyktį savo šventvagišku tiesos ir susižavėjimo teigimu.

- Kodėl apie tai paklausei?
- Na, tai ar tiki dievu?
- Žinoma, visi tiki.
- Ne visi. Paskutinėje klasėje aš vos netapau ateistu. Tačiau vėliau pamačiau, kad kai man ko nors labai norėjosi, aš būdavau apimtas gyvos baimės, kad toji jėga gali atsistoti mano kelyje.
- O tu užsispirdavai su savo norais?
- Taip. Todėl aš čia.

- Tačiau štai ką norėjau tau pasakyti… Kažkas gera iš manęs išėjo… Dabar aš nusipelniau, kad dievas sukiltų ir mane nubaustų.
- Dėl ko?
- Dėl ko? Tu žinai, kieno šie žodžiai?
- Kieno?
- Bet ne tame reikalas. Tie žodžiai jau ateidavo man į galvą, o užmanymas tiek pat nuodėmingas kaip ir darbai. Bent jau taip mus mokė.
- Nežinau.

Labiausiai tą akimirką man norėjosi grįžti pas Dedžiadę. Egbo neįtarė esant tokioms plačioms jausmo, nuo kurio vėl siaubas apima jį ir žemė prasiveria po kojomis, valdoms. Geismas buvo svetimas jo gyvenimui. Jis žvalgėsi į Lagosą, į kuklų kambarėlį, buhalterines knygas ir sužiedėjusią duoną, paimtą parduotuvėlėje į skolą. Ir ryškiausiai jam iškilo pavojingi važiavimai dviračiu į tarnybą per sumaištį ir chaosą prie Karterio tilto.

- Ką darai?
- Rengiuosi…
- Bet kodėl?
- Kodėl? Aišku, kad grįžčiau pas šeimininką.

Jo balsas staiga pasidarė visai tylus, kai ji atėmė drabužius.
- Tu manai, … tu, e-e-e, tikiesi, kad liksiu čia visai nakčiai?
- Jei būtų norėjusi miegoti viena, kam atsivedžiau tave čia?

Daugiau priešinimosi neliko, Egbo zyzė, prašydamas pasigailėjimo:
- Tačiau aš išsekęs.
- Sakiau tau nekepti orkaitėje.
- Na, jau vėlu; man reikia pailsėti.

Simės balsas buvo švelnus ir pašaipus:
- Kas yra? Tai buvo tik pradžia. Mums dar reikia pažinti vienas kitą. Mes turime visą naktį ir dar rytdieną. Tau nėra ko važiuoti į Lagosą iki vėlaus vakaro.
- Kas turi tiek laiko? Bet, tu manai, … tu iš tikro iš manęs tikiesi daugiau? Iš kur, pagal tave, aš paimsiu tam jėgų?
- Tu toks juokingas žmogus. Tu galvoji, kad tiesiog permiegosi su moterimi ir paliksi ją šitaip? Ar tu nežinai, kad jai tai tik pradžia?
- O-o-o, tai tu nori mane visai pribaigti. Tau neįdomu, kad aš, tikriausiai, dulkinsiuosdar metus.
- Ach. Kur mano krepšys vario aerouoste, ką? Taip, taip, tu nieko nežinai, matai… eik, leisk man tau parodyti, … matai, tu aplamai nieko nežinai, … turi man atsiduoti.

Egbo stebėjosi savo kūnu, netikėjusio, kad kažkur iš vidaus galėjo vėl ateiti jėgų antplūdis, - tą naktį, vos dvi valandos po jo pirmojo įšventinimo. Ir vėliau, antrąkart jis jautėsi akmenlauže Abeokutoje²⁴⁾, kurioje išlaužė visą granitą, o jo vietą olose po žeme užpildė molingas lietaus vanduo.

Ilgas lėtas traukinys į Lagosą. Egbo jame matė išsigelbėjimo viltį. Pusiausvyra jo gyvenime buvo pažeista ir tą sekmadienį jis įsėdo į trokštamą traukinį ištuštėjęs, nusilpęs, nervingas ir bailus. Kažkas turėjo sužinoti, kažkas turėjo pabūti liudininku to, kaip stebuklingą naktį burtininkė Simė paėmė jį už rankos ir pravedė kankinamo pasididžiavimo keliais ir takais. Ir Egbo žvalgėsi į keleivių veidus, klausdamas savęs, ar jie pastebi jo transformaciją. Tačiau moteris su keturiais vaikiščiais sekmadieniniais apdarais bandė jį pavaišinti virta mėsa ir jamsa²⁵⁾, nuo ko jis atsisakinėjo su vis mažėjančiu mandagumu. Net bilieto pareikalavęs kontrolierius į tas nieko nepastebėjo.

Egbo virptelėjo, nujausdamas ratų stuksėjimą Olokemedžio tiltu, kai išvydo uolas, plaunamas Oguno upės²⁶⁾. Jos buvo nepaklusnaus dievo Olumo²⁷⁾ kojų pirštais; jis gulėjo po žeme, po mišku, po Ikereku, o prie Oguno upės tekyšojo tik jo milžiniškos kojos. Egbo išlipo iš traukinio Olokemedže, pusgirtis nuo salstelėjusio sunkaus traukinio dūmų kvapo. Lagosas matėsi tolumoje, kontora ir tarnyba prarado prasmę jo atnaujintame, bekraščiame gyvenime.

Šiandien jam norėjosi išgirsti ratų trinksėjimo iš po tilto – ir nieko daugiau. Kol traukinys pylėsi vandenį ir ėmė krovinius, Egbo pasiėjo bėgiais į priekį ir šlaitu nubėgo prie upės; jį persekiojo atitrūkę akmenukai, o taip pat praradimo ir įgijimo jausmas, į kurį įsiliejo ir sakralinis džiaugsmas.

Galbūt vis tik Simė gali verkti, nes plyšys tarp uolų priminė jos akis. Egbo gulėjo ant uolos ir laukė, kada traukinys pradunksės virš jo, tarsi senovės dievų kvatojimas ar jų bedugni įniršis. Jis neįtikinamai bandė įtikinėti save, kad sugebės pavyti traukinį pakeleivingu sunkvežimiu arba tiesiog šiuo pasieks Lagosą. Taip, ko gero, bus dar geriau.

Jis nuo savęs nusipurtė snaudulį ir nusirengė. Palaima išsimaudyti Simės ašarose, nes ašaros svetimos jos akims. Jis plaukiojo trumpai, nes nelauktas nuovargis vėl privertė jį išsitiesti ant uolos. Netrukus traukinys griaudėdamas pralėkė geležinėmis tilto sijomis, uolomis, ir Simės akių virpėjimas vėl pažadino jame kūną supurtančias svajones. Traukinio garsas nutilo tolumoje; ir Egbo liko vienas tarp akmenų, prie miško netoliese, nuogas besileidžiančioje prieblandoje.

Jis pabudo vidurnaktį ir ne iškart susivokė, kur randasi. Vidurnaktį, tamsoje, be žvaigždžių ir be jonvabalių, kitas krantas ūžė, sulaikydamas nesulaikomų vandenų spaudimą, dabar tamsių, kaip moterų dažytojų katilai, ir indigo spalvos srautai iš adiro²⁸⁾ audinių, kapsančių kaip ir kraujas į Oguno oriki²⁹⁾, tep, tep, tep, tep, šnabždant nesuskaičiuojamus protėvių vardus. Ir kur Simės odos blizgesys, kur buvo upės pakrančių šlaitai, kur buvo šviesos atspindžiai ant aštrių Olumo nagų?

Dabar, pirmąkart nuo vaikystės baiminosi įsiveržimo į užmirštų dievo valdas, Egbo pajuto ir suprato baimę, buvo sustiręs prieš naują jos antplūdį, nes tai nebuvo žmonių buveinė, o jis pats buvo nesunokęs žmonių giminės vaisiumi, neseniai atšventęs savo išsivadavimą.

Ir jis prisiminė savo dejones pas Simę… „Tegulėsiu aš tamsoje“, - ir jis nusijuokė, didžiajame žemės žiojėjime upės srautas aprimo, virtęs juodu lanksčiu liežuviu, ir jis nusijuokė, nes pasakyti žodžiai dar nenudžiūvo nuo jo lūpų… „Tegulėsiu aš tamsoje, raudosiu tamsoje…“. Mokytojas visad sakė: „iš ko vaikas juokiasi, nuo to ir pravirks“.

Jis pamilo tamsą, tylią ramumą. Tačiau ne tą mirties riaumojimą ir aklumą jos kelyje. Viską pramiegoti tamsiose kerštingo dievo olose. Kieno tolima užmačia? Kokia sirena nuslėpė kandančių brizų prisilietimą?

Kol jis išdrąsėjo, atsikratydamas baimės, ir neįpyko, iš tikro, labai įpyko. Koks kvailas sumanymas? Kieno juokas buvo tamsoje iš jo nelaimių? Ir jo pyktis augo nuo baimės prievartavimų.

Jei tai nuodėmė? - ir jis žinojo, kad jo nusilpimas kilo iš tai, tad baigė su tuo. Jei tai nuodėmė – tai … tegu būna atpildas, Mirtis!

Ir išaušo rytas, išryškindamas sluoksnius uolose ir tilto grotas tolumoje: tai buvo vaivorykštė iš pilko juostinio plieno ir akmeninių pabėgių, kylančių ant atramų. Egbo atsistojo ir apsidairė aplink, nusimaudė ir nusistebėjo gyvenimu, nes jam atrodė, kad jis gimė naujai, jis jautė naktį praleidęs dievų buveinėje ir kelyje…. „Atmink savo pažadą, meldė jis atmink savo pažadą, nes aš išgyvenau šią naktį. Atmink šios nakties siaubus.

Jis išėjo iš čia su dovana, kurios negalėjo aptikti ant savo kūno, nes keleivis metė iššūkį dievams jų buveinėje ir išsivertė be jų palaiminimo. Jis pavadino tai patirtimi, grožio siekiu, pavojingu potraukiu prie moters sielos akmens druskos, apvogusios Gamtą.

Ir jis nusprendė, kaip vieta prie upės ir uolų po tiltu taps jo draustiniu, piligrimystės vieta.

is buvo vienas namuose. Bandelė išėjo į paskaitą, tarpduryje stovėjo sumišusi studentė. Jai buvo 19-a, ir rankose ji laikė suliniuotus puslapius, prirašytus stambiu nemoterišku braižu. Egbo nepaėmė iš jos kūrinio, jis mąstė, iš kur pas tokią smulkią merginą tokia keista rašymo maniera.

- Aš tik noriu palikti savo rašinį.
- Aš atspėjau. Bet juk jums reikėjo jį atiduoti vakar. - Ar galiu jį padėti ant stalo?
- Jūsų dėstytojo nėra namuose.
- Aš žinau.
- Tad jūs palaukėte, kol jis išeis. Ar gerai jus supratau? - Mergina pabandė įeiti į vidų, tačiau Egbo užtvėrė jai kelią.
- Jei neleidžiate man įeiti, paimkite mano rašinį.
- Na ne jau, dėkui. Aš nesiruošiu pagelbėti tinginiams.
- Jūsų draugas ne geresnis už mane. Jis negražins rašinių iki semestro pabaigos.
- A, jūs dar ir maištaujate? Kaip drįstate taip atsiliepti apie savo profesorių? Aš pasakysiu, kad jums parašytų dvejetą.
- Pasakykite. Jis žino, kad aš teisi. Jei jis galėtų, atsitemptų lovą į auditoriją ir skaitytų paskaitas gulėdamas.

Egbo iškilmingai nusilenkė:
- Turiu pripažinti, visiškai pritariu jūsų puikiai idėjai.
- Tad galiu palikti rašinį?
- Dabar žinoma.

Egbo palaukė, kol ji padėjo rašinį ant stalo, ir tarpduryje tarė:
- Pabūkite su manimi.

Ji susiraukė.
- Jums to neleidžia?
- Esmė ne leidime. Aš tiesiog negaliu. Dėkoju jums.
- Ir kodėl? Aš negeriu vienas, kas jau blogai. Mane kankina vienatvė, o tai gerokai blogiau.

Egbo gurkštelėjo degtinės ir ištiesė bakelį jai:
- Atsargiau, - pasakė jis, - šios degtinės nelietė vandens ranka.

Ji pajuto, kaip degtinė nuteka smakru ant jos suknelės, ir Egbo su virpuliu nusisuko nuo jos mažų krūtų.

Ji vėl surimtėjo:
- Vakar, ne, etgi šiandien rytą, jei kas būtų pasakęs, kad sėdėsiu Oguno centre, gersiu palmių degtinę ir valgysiu nedakeptą paukštieną…

Egbo ilgai žiūrėjo į ją, ir ji galiausiai paklausė:
- Kaip radai šią vietą?

Egbo papasakojo apie siaubingą naktį po tiltu. Ji sėdėjo koja maskatuodama vandenyje, o jis pasakojo apie tai, kaip tamsą pakeitė aušra.

- Ir nieko čia neatsivedei? Net Simės?
- Ne. Tai buvo atradimų naktis; ir juos padariau vienas. Būna, kad prabundi rytą ir savyje pajunti didžią dovaną, ir nebandai jos aiškintis. Aš dažnai važiuodavau į čia, gaudavau įkvėpimo ir pailsėdavau. Tai man reikia labiau už draugus, - jie visada kažkuo užsiėmę, o aš negyvenu nuo vieno įvykio iki kito. Tarsi gyvenimas – vien patirtis. Čia aš suvokiu, kad šito man pakanka. Čia aš ginu savo teises. Kada nors aš suprasiu, kad į čia reikėjo ateiti tik vieną kartą.
- Kas gi nutiko šiandien, kai nusprendėte…
- Ginti savo teises? Ne, apie tai dar anksti kalbėti.
- Na, aš viską suprantu, Kai kurie žmonės negali gyventi neužjaučiami.
- Tavo gera siela, tačiau tu klysti. Kas išdrįs save laikyti pilnaverčiu?
- Kas nors išdrįs. Tai netgi būtina.
- Ne ada, kai gauni diplomą su pagyrimu. Ir net ne tada, kai auklėjimas ir išsilavinimas tampa antrąja tavo prigimtimi.
- Bent jau būtinas pasitikėjimas savo jėgomis.
- Taip,atrodo, jumyse tą turite. Štai ryžotės važiuoti su manimi. Spjovėte į natūralius nuogąstavimus ir padorumus ir ryžotės rizikuoti.
- Negalvokite taip apie mane.
- O ką, aš neteisus? Jūs elgėtės kaip vienišas žmogus, ir aš jaučiu jums pagarbą.
- Geriau neplepėkime tuščiai. Man nepatinka tavo minčių eiga.
- Dar vienas praregėjimas. Intuicija jūsų nepaveda. Jei taip tęstume, pažintume vienas kitą geriau nei reikia.
- Na, kalbėkite apie ką norite, bet pakeiskite temą. Papasakokite apie ministeriją, apie bylas, apie ką norite.

Egbo prisilietė prie jos. Atžarumas buvo tik išoriniu jos apvalkalu. Atkakli savivalė ištirpo jo godžiose rankose. Joje tekėjo grubus kraujas, ji ištiško ant dievo pirštų, ir Egbo gėdydamasis nuplovė jį upės vandeniu. Jis prisipažino, kad po nakties pas Simę, dar niekad taip nebijoje.

¹⁾ Erinlė - jorubių tradicijoje garsus medžiotojas, vėliau tapęs oriša. Kartais apibūdinamas kaip ir kaip žiniuonis žolininkas ar žemdirbys. Jo vardas gali būti kilęs iš erin („dramblys“) ir ile („žemė“ arna namas). Yra medicinos ir žvejų globėjas. Vaizduojamas žuvies pavidalu, gyvena tiek sausumoje, tiek vandenyje. Jo kultas išplitęs po visą buvusios Ojo karalystės teritoriją. Jo šventyklose yra apvalių nugludintų akmenų iš Erinlės upės. Pasakojama, kad jis apgynė Ilobu gyventojus nuo fulanių užpuolimų. Jis vadinamas ir Inle Kubos, Brazilijos ir kitose afrikiečių diasporose.

²⁾ Spiričuelsai (angl. spirituals) – krikščionių muzikos žanras, dvasinga muzika, dažnai siejama su afroamerikiečiais. Išsivystė maždaug 19 a. 6-7 dešimtmetyje JAV kaip modifikuotos vergų iš Pietų valstijų dainos. Jų šaltiniu yra religiniai himnai, į Ameriką užvežti baltaodžių misionierių. Jų temomis dažnai yra Senojo Testamento temos, ypač susijusios su išsilaisvinimu. Dainos buvo pritaikomos kasdienio gyvenimo sąlygoms bei buičiai ir folkloriškai apdorojamos. Spiričuelsai apėmė charakteringus afroamerikiečių atlikimo elementus (kolektyvinė improvizacija, būdinga ritmika, ...). Jie nemažai paveikė džiazo atsiradimą.

³⁾ Ifė - senovinis jorubių miestas Nigerijos pietvakariuose, dabartinėje Osuno valstijoje, 218 km į šiaurės rytus nuo Lagoso. Gyvena apie 0,5 mln. gyv, Jame randasi Obafemi Avolovo universitetas. Garsus bronzinių ir terakotinių skulptūrų menu (12-14 a.)
Ifė buvo seniausia ir svarbiausia Jorubalando valstybėlė, iš kurio kildinama visa jorubų tauta. Pagal mitus, čia Olodumare įsakymu nusileido dievas Obatala, kuris sukūrė žemę ir visą žmoniją (plačiau apie tai >>>>>). Pagal archeologinius kasinėjimus Ifėje gyventa jau 5 a. pr.m.e. Maždaug 8 a. miestas ėmė vystytis ypač sparčiai ir tapo svarbiausiu meno ir kultūros centru Benino civilizacijos regione. Kažkur tarp 11 ir 15 a. Ifėje valdė legendinis valdovas Oduduva - manoma, kad jis buvo ateivis iš tolimos šiaurės (musulmonai palaiko legendą, kad jis buvo kilęs iš Mekos). Po to jo svarba sumenko.

⁴⁾ Obalende - iškraipytas jorubių kalbos posakis Ibi ti Oba le wa de, reiškiantis „Kur karalius (Oba) vijosi mus“. Taip vadinasi Lagoso salos rajonas.

⁵⁾ Karterio tiltas - vienas iš 3-ių tiltų, jungiančių Lagoso salą (Idumota vietovė) su žemynu (Iddo). Jį 1901-ais pastatė britų kolonijinė vyriausybė. Jis pavadintas buvusio Logoso kolonijos valdytojo Žilberto Tomo Karterio(1848-1927) garbei. 8-o dešimtm. pabaigoje tiltas buvo išmontuotas, perprojektuotas ir perstatyta.

⁶⁾ Ši medžio sviestas - sviestas iš ši medžių (Vitellaria paradoxa) vaisių. Jis baltas arba kreminis, kietas, turi malonų riešutų kvapą. Jį naudoja maistui ir gydymo tikslais, Europoje jis taip pat yra ir žaliava margarinui bei kosmetikai.
Sviestą keliais etapais gamina paprastai moterys. Per lietų laikotarpį surenka subrendusius vaisius, tada statinaites su jais bent 12-ai dienų užkasa į žemę, kad supūtų minkštimas ir būtų lengviau išimti sėklas, kurias tada verda, kad jie neimtų dygti. Kitame etape jas be pertraukos kepina 4 d., - ir tada jas galima saugoti 9 mėn. Vauxhall J14 Saloon, 1947

Toliau ruošiant sėklų kevalą skaldo akmeniu; kauliuką kaitina 24 val., o tada skaldo irgi akmeniu. Tada jį grūda grūstuvėje gaudami rudoką masę, į kurią vis įpila vandens ir maišo, vis nupildami sunkesnes nuosėdas – taigi, tam reikia daug vandens Gautas putas verda daugelį valandų, o tada nuima viršutinį sluoksnį ir jį atvėsina. Tai ir yra ši sviestas.
Ši medis (Vitellaria paradoxa arba Butyrospermum parkii) arba karitė ar Vitelarija nuostbioji (afrikinis sviestmedis) - erikinių (Ericaceae) šeimos augalas. Auga Afrikos savanose nuo Gvinėjos iki Sudano. Per sausrą numeta lapus, o prasidėjus lietums ant nuogų šakučių skleidžiasi žiedai, tik po to medis sulapoja. Medis brandos amžių pasiekia sulaukęs 30 m. ir gali gyventi kelis šimtmečius. Gali siekti 20 m aukščio. Vaisiai – geltonos persiko dydžio uogos, kurių minkštimas valgomas, saldaus skonio. Vaisiaus viduryje – stambus riešutėlis. Mediena naudojama kurui ir kaip statybinė medžiaga.

⁷⁾ Ako stiebai (Ako Ibepe) - vyriškų papajų (kurios tik žydi, bet nemezga vaisių) stiebai.

⁸⁾ Vauxhall - britiškų mašinų markė, gaminama „Vauxhall Motors“, A. Vilsono įkurta 1857 m.; 2021 m. tapo „Stellantis“ filialu. Pavadinimas kilo nuo Voksholo rajono prie Temzės. Automobilius gamina nuo 1903 m. Ji buvo pbangių automobilių gamintoja, kol 1925 m. ją įsigijo „General Motors“. 1948 m. pradėjo “naujo” modelio automobilius.

⁹⁾ Ikoja - prabangiausias Lagoso rajonas, esantis Obalendės šiaurės rytuose, vakarine dalimi prieinantis Lagoso salą. Ji spopuliarus tarp Nigerijos aukštuomenės. Britų vyriausybė Ikoją nuo Lagoso salos buvo atskyrus MakGregoro kanalu, tačiau dabar jis jau užpiltas. Ikoja pasižymi dar ir tuo, kad čia daugiausia Lagose lyja.

¹⁰⁾ Excelsior viešbutis - 4-ių aukštų viešbutis, pastatytas 1961-ais, Logoso Apapa priemiestyje esančiame netoli Lagoso lagūnos priešais Lagoso salą.

¹¹⁾ Oingbo turgus - ultramodernus turgaus kompleksas Ebute Metta rajone. Jis reiškia „už didžiojo medžio kelio“ ir įsikūrė iki 1851 m. Jis vienas seniausių ir didžiausių Lagose. 1991 m. jis buvo nugriautas, kad būtų perstatytas ultrašiuolaikiniu stiliumi.

¹³⁾ Dansiki - laisvo kirpimo megztiniai marškiniai, dažniausiai siuvami iš spalvingų, Afrikos įkvėptų medvilnės raštų arba iš vienspalvių audinių, dažnai su lopinėtomis kišenėmis ir siuvinėjimais ties iškirpte ir rankogaliais. Amerikos madoje pasirodė 20 a. 7-me dešimtm., kai juos palaikė juodųjų pasididžiavimo ir baltųjų kontrkultūriniai judėjimai. „Dasiki“ perimtas iš jorubių kalbos „danšiki“, kuri yra vyrų nešiojama trumpa tunika be rankovių. Jorubiai žodį pasiėmė iš Hausa dan ciki (pažodžiui „apatiniai“), trumpos tunikos, vyrų nešiojamos po laisvesniais drabužiais. Darbiniai dansiki pradžioje siūti iš rankinio audimo audinio spalvotomis juostomis.

¹⁴⁾ Ogbodžu odės - „Šaunusis karys 400 dievybių miške“ (1938). Tai pirmasis jorubių rašytojo D.O. Fagunwa romanas ir pirmasis romanas jorubių kalba, pasakojantis Akara-Oguno nuotykius. Jį 1968 m. į anglų kalbą išvertė V. Šojinka.

¹⁵⁾ Kaftanas - viršutinis vyrų drabužis, iauras, vieneiliu arba dvieiliu užsegimu, ilgomis rankovėmis, dažniausiai sujuosiamas per liemenį. Buvo siuvamas iš aksomo, milo arba gelumbės. Atsirado Artimuosiuose Rytuose, kur jį juos dėvėjo ir moterys. Nuo 13 a. paplito Europoje.

¹⁶⁾ Fesas arba festas (iš turkų k. fes) - raudona fetrinė nupjauto kūgio formos kepurė; pavadinimas nuo Feso miesto Maroke, kur jas gamino. Šios kepurės paplito visoje buvusioje Osmanų imperijoje, kur jas 19 a. jau dėvėjo įvairių religinių ir etninių grupių atstovai.
Anglijos karališkieji Afrikos šauliai, verbuoti Rytų Afrikoje, dėvėdavo raudonus ar juodus fesus stačiais šonais, tuo tarpu Vakarų Afrikoje veikę šauliai dėvėjo žemus raudonus fesus.

¹⁶⁾ Omo olė – vagiliūkštis; omo (jorubių k.) - vaikas, ole - vagis.

¹⁸⁾ Alakori – “greičiau“. Alakori yra jorubių žodis apibūdinantis kažką, kas yra tingus ar vengia darbo ar atsakomybių.

²⁰⁾ Abule Idžeša - rajonas Mušine, netoli Igbobi ir Akoka rajonų, kiek aukščiau Lagoso lagūnos.

²³⁾ Našlaitis - tradicinė dvasinė daina, sukurta vergovės JAV laikais. 19 a. 8-me dešimtm. ją dainavo Fisk Jubilee Singers. Dažnai dainuojama juodaodžių pilietinių teisių judėjime. Daina yra skausmo ir nevilties išraiška, dainininkui juos palyginant su tėvų netekusio vaiko beviltiška padėtimi.

²⁴⁾ Abeokuta („po uolomis“) - miestas pietvakarių Nigerijoje, Oguno valstijos sostinė, prie Oguno upės. Apie 600 tūkst. gyv. Transporto mazgas, žemės ūkio regiono centras, maisto, cemento pramonė. Abeokuta buvo teritorijoje, kurioje gyveno jorubų etninė subgrupė egbai. Kai grėsmėjo Dahomėjos karalystė vakaruose, rengianti grobiamuosius žygius medžiojant vergus. Daug pabėgėlių ieškojo prieglobsčio akmeningose vietose, kur ir stovi Abeokuta. 1825 m. pabėgėliai čia įkūrė įtvirtintą miestą, kuris sustiprėjęs 1851 ir 1864 m. sugebėjo apsiginti nuo Dahomėjos, o 1893 m. egbai įkūrė Jungtinę egbų vyriausybę, kuri buvo prijungta prie Nigerijos.

²⁵⁾ Jamsai - apibendrintas kai kurių dioskorėjos genties sukultūrintų augalų su valgomaisiais šakniagumbiais (irgi vadinamais jamsais) pavadinimas. Auga daugelyje vidutinio klimato ir tropikų regionuose. Vertingas maistinis augalas.

²⁶⁾ Oguno upė - 480 km ilgio upė Nigerijoje, įtekanti į Lagoso įlanką; jos vardu pavadinta Oguno valstija. Išteka netoli Sepeterio and Šakio miestų auktutinėje Oyo valstijos dalyje. Vienu metu ji buvo svarbiu prekių gabenimo keliu tarp Abeokutės ir Lagoso. Jorubių religijoje jos dievybe yra Jamaja, visų orišų motina, tad prie jos gyvenančiųjų upė yra garbinama.

²⁷⁾ Olumo („olu“ – dievybė; „mo“ – suformuota) – 137 m aukščio kalva pietvakarių Nigerijoje, Abeokutoje, naudota kaip natūrali tvirtovė 19 a. tarpgentinių karų metu. Jos globėja jorubių garbinama kaip oriša. Dabar yra vienas iš turistinių objektų.

²⁸⁾ Adiras („adi“ – sujungti; „re“ - dažyti) - dažytų audinių tipas pietvakarių Nigerijoje, tradiciškai gaminamas moterų, naudojant rezistinio dažymo metodus, kad būtų gaunamas audinys iš skirtingų spalvų. Paplitęs tarp egbų Oguno valstijoje.

²⁹⁾ Oriki - šlovinanti dainuojamoji poezija jorubių kultūroje. Joje naudojami tiek trumpos, tiek ilgos (dievų ar mirtingųjų) vardų formos. Ja išreiškiama, kas yra vaikas ar kuo tikimasi jį būsiant.