Atsiradimai ir paaiškinimai. Vartiklis

Tęsinys, pradžia >>>> Šiame puslapyje pratęsiami paaiškinimai, kaip atsirado įvairūs dalykai. Taip pat skaitykite Kaip veikia daiktai?

Kiaušinis. 2006 m. kovo mėn. Disnėjaus kompanija, „Mažojo viščiuko“ DVD išleidimo proga, nusprendė padėti tašką seniai visus kamuojančiai mįslei - kas atsirado pirma, višta ar kiaušinis. Nuosprendis buvo griežtas: „Pirmasis viščiukas turėjo skirtis genetiškai nuo savo tėvų taip, kad tasai paukštis buvo pirmasis, kuris visiškai tenkino kriterijus, taikomus vištai. Taigi, gyvas organizmas kiaušinyje turėjo turėti tokią pat DNR kaip ir viščiukas, kuris iš jo išsirito“. Tad – pirma buvo kiaušinis!

Kas pirma, višta ar kiaušinis?

Tai, atseit, gluminantis ir iš koto verčiantis klausimas,… tačiau atsakymą gali pateikti genetika. Kiekviena Žemėje gyvenanti rūšis yra daugybės jos pirmtakų DNR pokyčių rezultatas. Į tai atsižvelgiant, turi būti laiko momentas tokiam pokyčiui, kurio metu susidarė dabar gyvenančių rūšių DNR.

Grįžtant prie klausimo – tai momentas, kai atsirado vištos DNR. Kiaušinis yra tos DNR šaltinis. Tad pirma atsirado kiaušinis.

Tačiau, nors ir patvirtintas trijų gerbiamų asmenų (biologo, mokslo filosofo ir fermerio), tasai verdiktas yra nepilnas, o galbūt ir klaidinantis. Jei vištą laikysime paukščiu, priklausančiu Gallus gallus domesticus rūšiai (pietų Azijos laukinių paukščių porūšiui), kuri buvo prijaukinta maždaug prieš 10 tūkst. m., tad mums reiktų klausti, kokia forma pasirodė šios rūšies egzempliorius: viščiuko ar kiaušinio.

Iš tikro, rūšies atsiradimas nepriklauso nuo vieno atskiro individo. Ji vystosi per daugelį kartų. Todėl beprasmiška kalbėti apie pirmąjį kiaušinį ar viščiuką. Galima kalbėti tik apie pirmąją paukščių grupę, kurios dalis, matyt, buvo kiaušinio forma. Viola dezodorantas

Taip pat skaitykite Višta mitologijoje

Dezodorantai. Pats prakaitas kvapo neturi, o jis atsiranda, kai jame ima knibždėti mikroorganizmai, - nemalonų kvapą skleidžia jų išskirtos medžiagos. Prieš juos ir nukreipti dezodorantai ir antiperspirantai (šie, paprastai turintys aliuminio ar cinko druskų, sutraukia prakaito liaukas taip mažindami prakaitavimą).

Senovės egiptiečiai pažastis trynė citrinų ir cinamono mišiniu. Kinijoje prieš 5500 m. naudoti aliuminio turintys mineralai. Senovės Romoje vyrai pažastyse nešiojosi maišelius su maloniai kvepiančiomis žolėmis. Pesai jas tepė aliejaus ir druskų mišiniu. Lietuvoje močiutės pažastis trynė actu arba su krakmolu sumaišyta valgomąja soda.

Pirmasis šiuolaikinis dezodorantas užpatentuotas 1888 m. Filadelfijoje, kuris buvo cinko chlorido ir vaško mišinys kremo pavidalu ir buvo tepamas pirštais. Jis vadinosi „Mum“, o jį gaminusią gamyklėlę 1931 m. nupirko farmacijos milžinė „Bristol-Myers“, 1952 m. ėmusi gaminti tos pačios sudėties rutulinius dezodorantus „Ban Roll-On“.

1960 m. „Gillete“ pradėjo gaminti pirmąjį aerozolinį antiperspirantą „Right Guard“. 8-me dešimtm. JAV apie 82% antiperspirantų buvo aerozoliai, tačiau netrukus paaiškėjo, kad juose esančios freono dujos naikina ozono sluoksnį, o aliuminio ir cirkonio chlorhidratai kenkia plaučiams. Dabar populiariausi pieštukiniai dezodorantai ir antiperspirantai.

Į Lietuvą dezodorantai atkeliavo 7-me dešimtm. Sovietiniai produktai pasižymėjo stipriu kvapu, kuris prakaito dvoką tiesiog nustelbdavo. 9-o dešimtm. pradžioje pasirodė ir įvairiakvapiai „Fa“ dezodorantai (tada atrodė, kad jie nepaprastai gaivūs).

Lipni juosta („skočas“). 20 a. 4-me dešimtm. maisto pakavimo kompanijos gavo santykinai naują ir geresnę plėvelę, vadinamą celofanu, kuri gaminama iš celiuliozės. Ši pakuotė ne tik leido išlaikyti šviežius produktus, bet ir matyti, kas yra viduje. Tačiau šių paketų užpakavimas buvo problema, kol 3M kompanija neišrado „Scotch“ juostos. Jos klijai su medžiaga, prie kurios prilimpa, nesudaro cheminių junginių. O paspaudimas leidžia klijams įsiskverbti į mažiausias paviršiaus nelygumus. 3M lipni juosta

Iš tikro, lipnią juostą dar 1925 m. išrado 3M kompanijos amerikietis inžinierius Ričardas Driu (R. Drew, 1899- 1980). Dar 1923 m. jis pastebėjo, kad automobilių salonuose yra tam tikrų problemų dažant automobilius – tuo metu labai madinga buvo dviejų spalvų automobiliai. Bet tik po 3 m. jo komandai pavyko sukurti lipnią, atsparią vandeniui juostelę, kuria galima uždengti kitos spalvos sritis. Taupymo sumetimais pradžioje klijais ištepdavo tik juostelės kraštus, tad klientai ir pavadino šį gaminį „Scotch“ (kas reiškia ir „škotą“, ir „skūpus“). Toliau vystant 1930 m. jau buvo sukurta lipni plėvelė celofano pagrindu, jau pilna padengta klijais. 1939 m. 3M pateikė „sraigės“ įrenginį.
Pastaba: 3M gaminamos lipnios juostos prekinis vardas yra „Scotch tape“ – nuo čia atsirado bendrinis neoficialus „skotčo“ įvardijimas lipnioms.
Įdomu, kad 1953 m. nustatyta, kad vakuume lipnios juostos plėšimo vietoje dėl triboliuminiscencijos atsiranda rentgeno spinduliavimas, o 2008 m. nustatyta, kad jo galios pakanka, kad foto popieriuje gautume būdingą vaizdą.

Sąvaržėlės. Kinijoje žmonės popieriaus lapus susegdavo kažkur nuo 2 a., tačiau sąvaržėlę iš suraitytos vielos tik 1867 m. užpatentavo Samuel‘is B. Fay. Gem stiliaus (ovalas ovale) sąvaržėlė pasirodė po 1892-ųjų ir niekada nebuvo užpatentuota. Jų atsiradimui reikėjo ir tinkamos vielos, ir tinkamos įrangos, kad ši galėtų išlankstyti vielą į tinkamą formą, kad dėžutę sąvaržėlių būtų galima parduoti už skatikus.

Tiek sąvaržėlių, tiek jų gamybos įrangos ištakos susiję su smeigtukais. 19 a. pradžioje įstaigų klerkai popieriaus lapus persmeigdavo smeigtukais. Viktorijos laikų įranga jau buvo išsprendusi pigių smeigtukų gamybos klausimą. Tad išmokyti smeigtukus gaminančias mašinas imti lankstytis sąvaržėles jau nebuvo didelis perdarymas. PaperClip

Šiandien įvairių formų sąvaržėlės gaminamos iš lydyto plastiko, vielos, padengtos spalvingo plastiko danga, ir aliuminio pusapskritimių, kurie prilaiko popierius viršutinius kampus (o kartu gali būti panaudoti ir logotipo atvaizdavimui).

Banknotai. Popierinių pinigų atsiradimas Kinijoje prieš tūkstantį metų (Tangų dinastijos valdymo metais, 618-907 m.) paskatino santaupų kaupimą, deficito susidarymą ir kreditavimo išplitimą – taip atverdamas kelią dabartinei krizei. Popieriniai pinigai leido kinų pirkliams dideliais atstumais gabentis dideles pinigų sumas. Kai 13 a. Marko Polo aplankė Mongoliją, jis stebėjosi tariamu jos ekonomikos klestėjimu (nepastebėdamas infliacijos, kurią kėlė gausus pinigų spausdinimas). Europoje banknotai, kaip mokėjimo priemonė, pasirodė 17 a. viduryje. Dabar banknotai gaminami ne tik iš popieriaus, bet ir tankaus audinio ar plastiko, ir dažniausiai yra stačiakampės formos (yra ir vertikaliai orientuotų banknotų). Juos šiuo metu išleidžia, kaip taisyklė, centriniai (valstybiniai) bankai. Kad banknotai būtų sunkiau suklastojami, juose nustyta visa eilė apsaugos priemonių. Banknotų klastojimas yra draudžiamas įstatymų. Susidėvėję banknotai turi būti sunaikinami. Banknotų kolekcionavimas, kaip numizmatikos atmaina, vadinama bonistika (kaip ir banknote tyrinėjimas).

1694 m. V. Hombergas aprašė fotochemines reakcijas, kai medžiagos keičia spalvą veikiant šviesai, kartu atkreipdamas dėmesį ir į sidabro nitratą, dar prieš 300 m. atrastą Alberto Didžiojo. Tačiau pirmuoju, įrodžiusiu kad šviesa, o ne šiluma patamsina sidabrą, buvo J.H. Šulcė, 1725 m. atsitiktinai sumaišęs kreidą su azoto rūgštimi, kurioje buvo kažkiek ištirpusio sidabro – ir atkreipė dėmesį, kad mišinys patamsėja, kai apšviečiama.

Pirmąjį bandymą cheminiu būdu užfiksuoti vaizdą atliko T. Vedžvudas ir G. Devis, jau 1802 m. gaudami fotogramas sidabro druskų pagalba, tačiau nemokėdami jų užfiksuoti. Pirmąja praktine sėkme buvo N. Njepso⁵⁾ darbai, kuris nuo 1813 m. tobulino neseniai išrastą litografijos būdą. Jis tikėjosi sukurti tokį būdą, kad „pieštų“ ne litografinė kreida, o šviesa. Apie 1827 m. jis jau vartojo terminą heliografija (saulės piešinys), taip apibūdindamas raižinių kopijavimą fotografijos priemonėmis. Ankstyviausiu išlikusiu heliografiniu vaizdu yra „Vaizdas pro langą Le Gra gatvėje“ (1826). Vėliau kiek patobulinta heliografija naudota kitais būdais paruoštų vaizdų tiražavimui, tačiau fotografuoti ja buvo problemiška, nes vaizdas būdavo labai kontrastingas, be pustonių ir smulkių detalių.

1829 m. buvo pasirašyta N. Njepso bendradarbiavimo sutartis su L. Dageriu⁶⁾, tačiau 1833 m. N. Njepsas mirė. Dageris atrado, kad nematomus atvaizdus, gautus naudojant sidabro jodidą galima išryškinti veikiant pakaitinto gyvsidabrio garais. Vaizdas buvo fiksuojamas panardinus plokšteles į karštą valgomosios druskos tirpalą. Pirmoji sėkminga dagerotipija pagaminta 1837 m. 1939 m. paskelbtas būdas vaizdo gavimui sidabru padengtoje vario plokštelėje. Dagerotipiją 1939 m. L. Dageris perdavė visuotinam naudojimui mainais į pensiją iki mirties.

Pirmąjį plaukų džiovintuvą, nusižiūrėjęs nuo vakuuminio siurblio, 1890 m. sukūrė prancūzas Alexandre Goldfroi ir įrengė savo kirpykloje Paryžiuje, tačiau pirmasis 1911 m. pučiantį plaukų džiovintuvą užpatentavo armėnų kilmės amerikiečių išradėjas Gabrielis Kazandžianas. Jo pavadinimas (fenas) kilęs iš vokiečių kalbos Fohn - „iš kalnų pučiantis šiltas ir sausa vėjas“ (Alpėse, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, ...).

20 a. 3-me dešimtm. pasirodė JAV firmų „Racine Universal Motor Co.“ ir „Hamilton Beach Co.“ Pagaminti elektriniai rankiniai plaukų džiovintuvai – jie buvo dideli, svėrė beveik 1 kg ir naudotis jais nebuvo labai lengva. pasitaikydavo jų perkaitimų ir net žūčių nuo jų atvejų. Bet jau 4-me dešimtm. „AEG Hausgerate Gmbh“ (dabar AEG) pagaminti fenai jau buvo mažesni, lengvesni ir patogesni – ir jai nuo 1941-ųjų priklauso prekės ženklas FOEN. Kai jų korpusų gamybai ėmė naudoti plastiką, jie dar palengvėjo. Jie pučia maždaug 60^o temperatūros, kurią dažnai galima reguliuoti, orą.

O štai 2010 m. Rusijos Bijsko miesto Technologijų ins-te sukūrė plaukų džiovintuvą, vietoj karšto oro skleidžiantį ultragarso bangas, kurios prie plaukų sukelia aukštų dažnių bangavimų (per 22 tūkst. kartų per sekundę) ir plaukus išdžiovina apie 11 kartų greičiau nei įprasti fenai.

O fenais vadinami ir techniniai džiovintuvai, kurių pučiamas oras siekia 300-500^oC. Jie naudojami statybose įvairių paviršių džiovinimui, užšalusių vamzdžių atšildymui, plastikinėms detalėms pakaitinti joms suteikiant norimą formą ir kt. Litavimo fenai išpopuliarėjo atsiradus mikroschemoms su daug prievadų. Litavimas karštu oru pigesnis ir patogesnis už infraraudonųjų krosnių naudojimą. Litavimo fenai būna dviejų tipų: su įmontuota turbina ir su įmontuoti oro siurbliu. Rankų džiovintuvus Vėjelis

Lietuvoje (o ir pasaulyje) seniau moterys kirpyklose plaukus džiovindavosi sėdėdamos po vadinamaisiais „puodais“ (gaubtais), stacionariais džiovintuvais. Vadinamasis gaubtuvo džiovintuvas buvo sukurtas 1951 m. 1963 m. Utenos laboratorinių krosnių gamykla pradėjo gaminti rankų džiovintuvus „Vėjelis“, kurių į metus būdavo pagaminama po kelis tūkstančius.

Grafenas - mechaniškai tvirčiausia ir ploniausia medžiaga, gerai praleidžianti šilumą ir elektros srovę. Jis gaunamas iš grafito – pieštukams gaminti naudojamos medžiagos. Grafitas yra sluoksniuotos struktūros, kai anglies atomai daug tvirčiau sujungti sluoksniuose nei tarp jų. Toks vienas grafito sluoksniai ir yra grafenas.

Ilgą laiką manyta, kad yra 3 pagrindinės alotropinės anglies atmainos, bet 20 a. viduryje jų nustatyta daugiau, o 2004 m. gautas ir grafenas, kurį susintetino iš Rusijos kilusių Andre Geimo ir Konstantino Novosiolovo vadovaujama grupė. O teoriniai jo tyrimai prasidėjo dar 20 a. viduryje. Mokslininkams teko stabilizuoti grafeno struktūrą, nes jis virsta kitomis anglies alotropinėmis atmainomis – fulerenais, anglies nanovamzdeliais ar amorfine anglimi. Pirmieji, gavę grafeną, naudojo grafitą ir lipnią juostą, kurią, užlipdę ant grafito plokštelės, atplėšdavo.

Naudojant grafeną dar 2006 m. buvo sukurtas tranzistorius. Kadangi grafenas elektros srovę paleidžia daug geriau nei silicis, tad tokie tranzistoriai pagreitintų kompiuterių spartą. Jį galima panaudoti ir saulės baterijoms, lietimui jautriems ekranams, didelės talpos greitai įkraunamiems akumuliatoriams. O taip pat panaudoti jutikliuose, pvz., dujų nustatymui. Nusimato ir daugiau jo taikymo sričių.

Jau 19 a. ieškota „stebuklingos“ priemonės, sunaikinančios žmogui ligą sukėlusius virusus. Ir 1896 m. prancūzas Ernestas Diušenas¹⁾, kad tam tikras pelėsis naikina bakterijas – taip atrandant peniciliną, pirmąjį veiksnų antibiotiką. Tik tuomet šis atradimas nebuvo tinkamai įvertintas – ir tik po gerų 30 m. škotas Aleksanderis Flemingas suprato tikrąją jo svarbą medicinai. A. Flemingo atradimas, kaip neretai būna, buvo atsitiktinis dėl netvarkos laboratorijoje (apie tai žr. >>>>>) – kai vienas indelis su stafilokokų kultūra buvo užkrėstas pelėjūno (Penicillium). Jis spėjo, kad pelėjūnas išskiria ypatingą medžiagą – ir pelėjūno vardas davė pavadinimą tai medžiagai, penicilinui. Bet ir A. Flemingui paskelbus apie peniciliną spaudoje, dėmesio nesulaukta ir tik prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas privertė jį prisiminti. Penicilino pelėsis

1938 m. australų farmakologas Valteris Florey²⁾, senuose leidiniuose suradęs A. Flemingo straipsnį, su kolega vokiečių biochemiku Ernstu B. Čeinu³⁾ Oksfordo un-te išskyrė gryną peniciliną, o 1941 m. vasario 12 d. jis pirmą kartą suleistas žmogui (policininkui, rimtai sužeistu veidu su prasidėjusia infekcija) ir taip pradėtas gydymas juo. Už penicilino atradimą ir panaudojimą gydymui šiai trijulei skirta Nobelio premija (1945).

O antibiotikų pavadinimą 1942 m. pasiūlė iš Ukrainos kilęs mikrobiologas Abraomas Vaksmanas⁴⁾, atradęs antibiotiką nuo tuberkuliozės (už ką jam 1952 m. irgi skirta Nobelio premija).

Ir nors antibiotikai neginčytinai buvo proveržis medicinoje, juose slypi ir neigiamos savybės, ką liudija jau pats jų pavadinimas: anti- ir biotikos - „prieš gyvastį“. Mat jie paveikia ne tik ligos sukėlėjus, bet ir visus organizme esančius mikroorganizmus. Jų vartojimas gali sukelti virškinimo trakto sutrikimus ar alergiją. Be to ilgainiui bakterijos tampa atsparios naudojamiems antibiotikams.

DVD (Digital Video Disc) buvo sukurtas 1995 m. Tai optinė laikmena, skirta saugoti ir platinti skaitmeniniams aukštos kokybės vaizdo ir garso įrašams. Vėliau diskas įgijo platesnę paskirtį ir buvo pervadintas į Digital Versatile Disk, t.y. skaitmeniniu universaliuoju disku.

DVD diskas gali būti skirtas tik skaitymui, o taip pat įrašymui vieną ar (perrašomas) daug kartų. Ji sgali būti vienpusis ar dvipusis, vieno ar dviejų sluoksnių (įvairiomis kombinacijomis). Vizualiai DVD-ROM'o talpa gali būti nustatoma apžiūrint disko puses: Dvisluoksnė pusė dažniausiai aukso spalvos, viensluoksnė pusė – sidabrinės, kaip ir kompaktinis diskas.

20 a. 8-me dešimtm. išpopuliarėjus vaizdajuostėms kino studijos bandė uždrausti turėti jų grotuvus namuose, nes tai, neva, pažeidžia autorių teises – bet ilgainiui tai tapo joms nauju papildomu pajamų šaltiniu. Mažesnio biudžeto filmams nelikus vietos kino teatrų salėse, šie surado savo žiūrovą namuose – pradžioje per vaizdajuostes, o vėliau per DVD.

Namų kinui nereikėjo atskiro pastato ar erdvios salės, tačiau vertėjo specialiai tam įsirengti atskirą patalpą – panaudoti rūsį ar kitą atokesnę patalpą ar kambarį. Specialistai tvirtino, kad geriausi garso ir kiti efektai atkuriami ne mažesnėje nei 40 m² ploto patalpoje. Bet tai nebuvo ir būtina – daugiausia reikėjo investuoti į gerą vaizdo ir garso aparatūrą, patalpos akustiką ar patogius krėslus.

Bet kuris namų kinas prasidėdavo nuo didelio televizoriaus. Paprasčiausiu atveju prie j buvo DVD grotuvas ir 6-io garsoo kolonėlės. Į papildomą komplektaciją įeidavo ir daugiakanaliai stiprintuvai.

Kad kontroliuotų DVD video diskų pardavimą, kino studijos išsireikalavo, kad būtų įvesti DVD regionai. Regionas užkoduojamas viename baite, kuriame kiekvienas bitas žymi, ar regionas leistinas – tad gali būti 8-i regionai.

Lietuvą DVD technologijos pasiekė beveik nevėluodamos. Pirmuoju lietuvišku filmu DVD formatu tapo A. Matelio ir A. Stonio „skrydis per Lietuvą, arba 510 sekundžių tylos“ (2003). Lietuvoje parduodami diskai dažniausiai veikia tiek 2 (Europa), tiek 5 (NVS, Baltijos šalys ir kt.) regionuose.

¹⁾ Ernestas Diušenas (Ernest Duchesne, 1874-1912) – prancūzų gydytojas, aptikęs antibakterines penicilino savybes. 1897 m. jis pastebėjo, kad arabų arklininkai pelėsius nuo balnų naudoja žirgų žaizdų gydymui. Jis Penicillium grybelius išbandė su jūrų kiaulytėmis ir aptiko jų poveikį vidurių šiltinės lazdelei. Is pateikė disertaciją daktaro laipsniui apie „antagonizmą tarp pelėsių ir mikrobų“. Tolimesniems jo tyrimams sutrukdė karinė tarnyba. Jo indėlis buvo pripažintas tik 1949-ais.

²⁾ Hovardas Floris (Howard Walter Florey, 1898-1968) – australų kilmės britų farmakologas, Nobelio premijos laureatas (1945). 1935 m. pradėjo dirbti profesoriumi Oksforde. Atradę penicilino gydomąsias savybes, kūrė jo gamybos metodus pramoninėms apimtims – ir 1945 m. jis jau naudotas Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų.

³⁾ Ernstas Borisas Čeinas (Ernst Boris Chain, 1906-1979) – žydų iš Vokietijos kilmės britų biochemikas, Nobelio premijos laureatas (1945). Jį Angliją emigravo 1933 m.; 1935 m. pradėjo dirbti Oksforde. 1939 m. kartu su H. Floriu tyrinėjo natūralias antibakterines mikroorganizmų gaminamas medžiagas. Jie išsiaiškino, kaip išskirti peniciliną. Vėliau tapo aršiu sionistu ir 1939 m tapo Veicmano mokslo instituto tarybos nariu.

⁴⁾ Abraomas Vaksmanas (Selman Abraham Waksman, 1888-1973) – žydų iš Ukrainos kilmės amerikiečių mikrobiologas, biochemikas, Nobelio premijos laureatas (1952). Į JAV emigravo 1910 m. Nuo 1925-ųjų dirba Rutgerso un-te Niu Džersio valstijoje. 1932 m. jo paprašė ištirti tuberkuliozės lazdelės žuvimą dirvoje – ir 1942 m. buvo atrastas streptomicinas. Jam priskiriamas termino antibiotikai įvedimas, nors jį dar 1871 m. panaudojo prancūzų dermatologas F.H. Hallopeau, kaip substanciją, priešingą gyvybės vystymuisi. Vaizdas pro langą Le Gra gatvėje, 1827

⁵⁾ Niseforas Njepsas (Joseph Nicephore Niepce, 1765-1833) – prancūzų išradėjas, išradęs heliografiją, vienas iš fotografijos pradininkų. Gimtajame Šalon-siur-Sone užsiėmė išradimais, kurių pirmuoju buvo pireoloforas, vidinio degimo variklis, leidęs varyti valtį Senos upe. 1813 m. užsiėmė vaizdų fotografiniu pagaminimu, naudodamas sidabro druskas, tačiau vaizdai nesifiksavo. Tad vėliau jis bandė naudoti sidabro druskomis padengtą vario ar kalkakmenio plokšteles, padengtas plonu bitumo sluoksniu. Tai jis pavadino heliografija. Pirmąkart vaizdą („Padengtas stalas“) užfiksavo apie 1822 m. Vėliau susitarė bendradarbiauti su L. Dageriu. Jo garbei pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.
Taip pat skaitykite >>>>>

⁶⁾ Lui Dageras (Louis Jacques Mandé Daguerre, 1787-1851) – prancūzų dailininkas, chemikas, fotografas, išradęs fotografavimo būdą (dagerotipiją). Pradėjo dirbti scenografu ir pastatė dioramą – ji buvo labai populiari tarp paryžiečių: sėdintys žiūrovai galėjo pamatyti iš išorės kokį nors soborą, o paskui staiga atsidurti jo viduje. Jai skirtų didelių paveikslų kūrimui jis pasigamino kamerą-obskurą, tačiau niekaip negalėjo užfiksuoti vaizdo plokštelėje, nors eksperimentavo su daugeliu cheminių reagentų. Tada sužinojo apie N. Njepsą, su kuriuo ima bendradarbiauti. Dagerotipija buvo išrasta praktiškai atsitiktinai kaip vieno iš bandymų pasekmė, - 1837 m. t.y. jau mirus N. Njepsui. Dageris dėmesį sutelkė į sidabro druskų jautrumą šviesai. Proveržis įvyko paveikiant pakaitinto gyvsidabrio garais. Nepaveiktas sidabro jodidas buvo pašalinamas koncentruotu druskos tirpalu. Išradimas jam atnešė garbė ir pinigus. N. Njepso indėlis buvo tiesiog užmirštas. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.