Lovekrafto Nekronomikono istorija ir chronologija. Vartiklis

"Nėra mirusiojo, kuris amžinai [miręs] gulėtų; ir paslaptinguose aeonuose net mirusieji gali mirti" [H.P.Lovecraft. Cthulhu šauksmas, 1926].

Nekronomikonas pasakoja apie Senuosius, kadaise atvykusius į Žemę iš "tamsiųjų žvaigždžių". Jie išniro iš vandenų ir pastatė miestus ašigaliuose. Jie valdė tol, kol nepasirodė Vyresnieji, išviję juos iš Žemės į Dykrus. Ir jie užantspaudavo Vartus ir suvaržė Senųjų galią. Bjaurusis Cthulhu iškilo iš gelmių ir užsipuolė Žemės Sargus. Šie sukaustė jo nuodingas žnyples užkeikimais ir uždarė jį R'lyeh mieste, kur po bangomis jis galės sapnuoti mirtį iki aeono pabaigos [pagal John Dee "Liber Logaeth"].

Bet Senieji grįš ir vėl valdys Žemę. Vartų sargas, Yog-Sothoth, pats yra Didysis Senasis, - susidarę iš pirmapradžių chaoso gleivių. Lovecraft juos apibūdina Visa Viename ir Vienas Visame. Praeitis, dabartis ir ateitis susilieja jame. Kaip vardų sargas jis analogiškas Choronzonui.

Tas kultas niekad neišnyks, kol vėl nepatekės tinkamos žvaigždės, kai slaptieji žyniai išims Cthulhu iš kapo, kad jį atgaivintų ir atstatytų jo valdžią Žemėje. H.P.Lovecraft. Cthulhu šauksmas

Originalus pavadinimas "Al Azif" - šiuo žodžiu arabai vadino nakties garsus (skleidžiamus vabzdžių), laikytus demonų dejonėmis. Jį sukūrė Abdul Alhazred, "išprotėjęs" poetas iš Sanaa, Jemeno, Ommiade kalifų laikmečiu, apie 700 m. Nors ir vadintas "išprotėjusiu arabu" (ir neabejotai buvęs pakankamai ekscentrišku), tačiau nėra įrodymų apie jo psichinę negalią. "Išprotėjęs" arabiškai yra "madžnun", tačiau 8 a. tai reiškė "apsėstas džino".

Alhazred daug keliavo, nuo Aleksandrijos iki Pandžabo, ir buvo populiarus. Jis buvo gabus kalboms ir daugeliu progų pasipuikuodavo sugebėjimu skaityti ir versti rankraščius, kurie būdavo per sunkūs mažiau gabiems mokslininkams. Kaip ir Nostradamas, naudojęs magijos ritualus ateičiai spėti, taip ir Alhazred panašiai (kartu su smilkalais iš olibanum, storax, dictamnus, opiumo ir hašišo), kad aiškiau regėtų praeitį.

Alhazred aplankė Babilono griuvėsius ir Memfio slaptuosius požemius ir 10 m. praleido Arabijos pietų dykumoje, senovės Roba el Khaliye arba "Tuščią žemę", o šių dienų Dahna arba Raudonąją – laikyta blogųjų dvasių ir mirties pabaisų buveine. Apie ją pasakotos nebūtos istorijos. Paskutinius metus praleido Damaske, kur ir parašė "Al Azif". Apie jo mirtį arba išnykimą (738 m.) pasakojami prieštaringi dalykai. Ibn Khallikan (12 a. biografas) sakė, kad jį persekiojo nematoma pabaisa ir žiauriai sudraskė daugelio liudininkų akivaizdoje.

Alhazred mintys artimos į a. graikų rašytojams, pvz., Tukididas, kritiškai tiriant mitus ir šv.pasakojimus. Jo požiūris buvo labai šiuolaikiškas – jis manė, kad daug protingų rūšių gyvena Žemėje ir daug žinių perduota žmonijai iš kitų "sferų". Jo mintys sutapo su kai kurių neoplatonikų, kad žvaigždės yra kaip mūsų Saulė ir turi nematomas planetas su savomis gyvybės formomis, - ir tos būtybės buvo dvasinės evoliucijos kosminės hierarchijos dalis.

Jis taipogi sakė, kad magiškų iškvietimų metu turėjo kontaktų su "Senaisiais" ir perspėjo apie baisias galias, kurios sugrįš į Žemę. Pagal jį, Žvėris triumfuos po lemiamo mūšio ir Žemė liks tuščia.

Jis sakėsi matęs Izem arba Stulpų (Pillars) miestą ir po [neįvardintos] dykumos miestu radęs sukrečiančius senesnės už žmoniją rasės analus ir paslaptis. Garbino nežinomas dievybes, kurias vadino Yog Sothoth ir Cthulhu. Sakoma, kad Alhazred buvojo Egipte, kuris 4- 10 a. buvo laikomas neįkainojamos informacijos apie magiją šaltiniu. Atrodo, kad Yog- Sethoth, Azathoth ir Nyarlathotep yra egiptietiškos kilmės. Pvz., Azathoth gali būti kilęs iš Asa-Thoth, kur Asa reiškia "šaltinis", o Thoth – dievo vardas. Tad reikšmė būtų "Thoth išmintis".

Cthulhu labai panašus į arabų Khadhulu (dar rašomą al qhadhulu), reikiančiu "Pamestinuką". Daugelyje sufijų ir muqarribun raštų sutinkamas šis vardas ["Žmonės, Šaitunas yra Khadhulu", Koranas, 25:29]. Vienas Mumu-Tiamat slibino vardų buvo Bedugnės viešpats, šumerų kalba Kutulu, kur "kutu" reiškia "požemį" ar "bedugnę", o "lu" – valdovas. Mahometo laikais Šaitanas buvo vadinamas Senuoju slibinu bei Bedugnės viešpačiu, kas atitinka žydų Leviataną (o kanaaniečių Lotaną, siejamą su Tietanu, vėlyvąja Tiamatės vardo forma).

Kai kurie Kingu (Qingu) sieja su Senaisiais, kurie kovėsi su Vyresniaisiais, kurių tarnais buvo. Jie garbino Tiamatę, kaip jiems palankę, nes ji skyrė Kingu savo karvedžiu (Enuma Eliš). Kita Giliųjų rasė buvo amfibijos, - žuvies, varlės ir žmogaus mišinys. Jie šlovino milžinišką žuvį Dagoną, kuris buvo filisteniečių dievas, vėlesnė babiloniečių Oannes versija. Ši rasė ir Dagonas gali būti kažkaip siejama su Cthulhu. Be to, ir arabų mite minimi paslaptingi žuvys-žmonės, gyvenę Karkaro jūroje (skaitykite Pro-civilizacijos ir milžinai
).

Oannes buvo bjaurios išvaizdos amfibijos, atvykusios iš kosmoso kiaušinio formos laivu. Likę Babilono tekstai yra senesnių šumerų legendos perpasakojimai. Prieš 6000 m. danguje spindėjo įspūdinga Vela supernova. Ir būtent tada iš dangaus atvyko galingos būtybės arba "Stebėtojai", mokę žmoniją civilizacijos menų, o vėliau ją pavergę.

Norvegai turėjo mitą apie Krakeną, jūros pabaisą (skandinavų mitai):

Žemiau triukšmingo paviršiaus, Giliai giliai jūros platybėje, Pirmapradžiu miegu, nesapnuodamas, Niekieno netrikdomas Krakenas miega, Silpna šviesa teliečia jo tamsius šonus, Jis apžėlė milžiniškais tūkstantmečiais maurais. Ir giliai blankioje šviesoje išlindę Iš daugybės grotų ir slaptų plyšių Nesuskaičiuojami milžiniški polipai Ataugomis sklaido snaudžiančią žalumą. Čia jis gulėjo per amžius ir dar gulės, Penėdamas milžiniškas jūros kirmėles, Tol, kol ugnis įkaitins gelmę – Tada žmonės ir angelai išvys, kaip Riaumodamas jis pakyla ir sausumoje miršta.
Alfred Lord Tennyson. Kraken

Apie 950 m. Al Azif slapta į graikų kalbą (Nekronomikono pavadinimu) išvertė Theodoras Philetas iš Konstantinopolio. Nekronomikonas reikštų Mirusiųjų apeigų knyga ("nomos" – apeigos, papročiai, taisyklės). Po šimtmečio patriarcho Michailo buvo pasmerkta ir sudeginta.

[Bet 1228 m. Olaus Wormius ją išvertė į lotynų kalbą. Šįkart 1232 m. ją uždraudė popiežius Grigalius IX.]

Vokiečių dominikonas Olaus Wormius, buvęs pirmuoju Didžiojo Ispanijos inkvizitoriaus Romas de Torquemada sekretoriumi, į lotynų kalbą išvertė 1487 m. Vėliau, pasiuntus kopiją Spanheim abatui Johann Tritheim, autorius ir visos knygos kopijos buvo sudegintos. Lotyniško vertimo kopiją gavo Džonas Dee (16 a.), išvertęs į anglų kalbą. Ją pas "Juodąjį rabiną", kabalistą Jacob Eliezer gavo jo asistentas Edward Kelly.

Jie vaikščiojo tarp žvaigždžių ir Jie vaikščiojo žeme. Jie žinojo Irem miestą didžiojoje dykumoje. Šaltųjų dykrų Lengas matė juos praeinant, nežinomojo Kadath citadelė aukščiau debesų turėjų Jų ženklus. Nedorais tamsos keliais Jie ėjo ir baisiai piktžodžiavo; visa kūrinija lenkėsi jų galiai ir žinojo juos jų nusidėjimuose. Liber Logaeth, pagal Džoną Dee

Nathan iš Gazos, 1665 m. pasiskelbęs Sabatėjumi Zevi ir Mesijumi, parašė Sepher ha- Sha'are ha-Daath, Alhazredo knygos komentarus. Jo tikslas buvo sistemingai ištirti Klippoth [materijos kriaukleles, įkalinusias dvasios trupinius], tapatintas su Senaisiais. Bet ir tos knygos kopijos dingę.

"Liber Logaeth" HPL Dunwich siaubas:
Apie senuosius ir jų palikuonis Senieji buvo, Senieji yra ir Senieji bus. Iš tamsių žvaigždžių jie atėjo, dar prieš atsirandant žmogui, nematomi ir bjaurūs nusileido į pirmapradę Žemę.

Nereikia manyti, kad žmogus yra seniausias ar paskutinis Žemės valdovas, ar kad viena gyvybės ir substancijos forma egzistuoja. Senieji buvo, Senieji yra ir Senieji bus. Po vandenimis jie brendo amžius; kol iš jūrų iškilo žemė; tada jie būriais išniro ir tamsa valdė Žemę. Užšalusiuose poliuose iškilo galingi miestai, o aukštumose šventyklos Tiems, kurių prigimtį pripažino, o Dievai buvo keikiami.

Ledo dykumoje Pietuose ir nuskendusiose Vandenyno salose guli akmenys, ant kurių išraižyti jų antspaudai; bet kas matė smarkiai sužalusį miestą ar užantspauduotą bokštą, papuoštą jūros žolėmis ir barnacles. Didingasis Cthulhu Jų brolis, šaggotai jų vergai. Dholes pagarbiai juos mini Pnoth slėnyje ir Gug šlovina dainomis Juos anapus senojo Throk viršūnių.

Didysis Cthulhu yra Jų giminaitis, bet ir jis gali Juos sekti tik neaiškiai. L ! Šub-Niggurath Už Vartų dabar Senieji, ne žmonėms žinomoje erdvėse, o tarp jų. Anapus Žemės plokštumos, Jie leidžia laiką ir laukia savo sugrįžimo momento. Žemėje apie juos žino, ir dar sužinos, kai laikas ateis. Ne mums žinomose erdvėse, bet tarp jų. Jie vaikšto ramūs ir pirmapradžiai, neturintys matavimų ir nematomi mums. Ir Senieji laiko išprotėjusį ir beformį Azathoth savo Mokytoju ir gyvena su Juo tamsiame urve begalybės centre, kur jis blaškosi kaip pamišęs pirmapradžiame chaose slaptųjų būgnų trenksme, klaikiame bjaurių fleitų žviegime ir išprotėjusių aklų dievų kaukime, kurie amžinai klupinėja ir mosikuoja be prasmės.

Jie vaikšto nematomi ir veikia nuošaliose vietose, kur sakomi Žodžiai ir Ritualai išrėkiami jų Laiku. Vėjas šnara Jų balsais ir Žemė murma Jų mintimis. Jie lanksto miškus ir griauna miestus. Jei gali; joks miškas nei miestas neatlaikys griaunančios rankos. Azathoth siela gyvena Yog-Sothoth; ir jis pamos Seniesiems, kai žvaigždės parodys jų laiką, nes Yog-Sothoth yra vartai, per kuriuos tie iš Dykrų vėl įžengs. Yog-Sothoth žino daugybę laikų ir visi laikai yra jame. Jis žino, per kur Senieji atėjo senaisiais laikais ir per kur jei ateis, kai apsisuks ciklas. Yog-Sothoth žino jų vartus. Yog-Sothoth yra vartai. Yog-Sothoth yra vartų raktai ir sargas. Praeitis, dabartis ir ateitis kartu yra Yog-Sothoth. Jis žino, kur Senieji prasibrovė senovėje ir kur jie vėl prasibraus. Kai dieną pakeis naktis; žmogaus dienos praeis ir jie valdys, kaip kadaise valdė Kaip nelaimę žinosite juos; ir jų prakeiksmas suteps Žemę.

Žmogus valdo dabar ten, kur kadaise Jie valdė. Po vasaros ateina žiema, o po žiemos vasara. Jie laukia kantrūs ir galingi, nes čia Jie valdys vėl.

"Laiko užtemdyme" Lovecraft aiškiai sutapatina sapnus ir knygas. Penkis metus knygos veikėjas buvo užvaldytas neaiškios kitos asmenybės. Atgavęs identitetą, jis susapnavo, kad atsidūrė keistame mieste būdamas milžiniškame kūgio formos kūne su čiuptuvais ir rašė šiuolaikinio Vakarų pasaulio istoriją. Pasakojimo pabaigoje, jis keliauja į Australijos dykumą, kad ištirtų po smėliais paslėptus senovinius griuvėsius. Ten jis randa savo ranką parašytą susapnuotą knygą.

Lovecraft siekė "vampyrizuoti" skaitytoją, - pradėdamas jau pavadinimu. Nekronomikonas net įgavo savo gyvenimą – rašomos "mokslinės" jo studijos, plėtojama tema, aktyvūs diskusijų klubai. Jo istoriją pradėjo dar pats Lovecraft.

"Fuko švytuoklėje" U.Eco dėsto, kad ezoterinė tiesa yra ne daugiau nei semiotinė konspiracijos teorija, kurią pagimdė supainiota ir save pačią cituojanti literatūra.

H.P. Lovecraft'o apsakymas „Medis“ (1920), kuriam įkvėpė A. Machen‘o knyga „Didysis dievas Panas“, pasakoja apie nutikimą Graikijos Maenalo kalne. Apsakymas prasideda vaizdingu alyvų giraitės bei žmogaus pavidalo alyvmedžio joje aprašymu. Toliau pasakoja, kaip Sirakūzų tironas pasikvietė garsius skulptorius Kalosą Ir Musidą, kad sukurtų „stebuklą tautoms ir keliautojų tikslą“. Darbams vykstant Kalos susirgo, tuo sukeldamas Musido nerimą. Kalosas meditavo alyvų giraitėje, o Musidas ėmė jausti, kad draugas vengia jo. Musidas norėjo ant mirštančio Kaloso kapo pastatyti marmurinį paminklą, tačiau Kalosas prašė, kad tebūtų pasodinti alyvų kauliukai prie jo galvos. Po mirties, kartu su paminklu Musidas užkasė ir alyvų kauliukus. Laikui bėgant Musidą ėmė erzinti išaugęs alyvmedis. Jo šaknys ardė neužbaigtą paminklą, o virš jo išaugo didelė šaka. Naktį prieš pristatant statulą tironui, kilo audra ir alyvmedžio šaka sudaužė skulptūrą bei užmušė Musidą.