Z. Froido asociacijų metafizika  

Kasdieniniame gyvenime žmogus spontaniškai naudojasi asociatyviniais mechanizmais, juos taikydami viskam, kad susiję su pavyzdiniu įsivaizdavimu.

Psichoanalizė gimė kaip praktinis metodas, kurio pagalba Z. Froidas gydė pacientus: „juo naudojausi tam, kad, apžiūrėdamas sergančiuosius, nustatyčiau simptomų, apie kuriuos budrumo būsenoje ligonis dažnai aplamai nesugebėdavo (arba tik dalinai) papasakoti atsiradimo istoriją. Šis metodas pasirodė esąs ne tik labiau rezultatyvus, ... bet ir patenkino gydytojo smalsumą, turinčio teisė sužinoti kai ką apie atsiradimą reiškinio, kurį siekia pašalinti". Vėliau Z. Froidas tai pavadins „laisvųjų asociacijų" metodu.

Pradžioje apibrėšime asociacijos sąvoką – bendriausia prasme tai sąmonės mechanizmas, užtikrinantis ypatingo pobūdžio ryšį. I. Kanto nuomone, ji priklauso sričiai, kur gimsta „vidinio jausmo forma". O tai ne kas kita, o laikas. Taigi, asociacija yra toks ryšis, kuris tampa stebimas individo psichinės organizacijos jausmų struktūrose. Tačiau jausminiai ar mąstymo elementai negali egzistuoti patys savaime, atitrūkę nuo transcendentinių sąmonės struktūrų, nes nesusitelks tiksliniam kokio nors dalyko visuminiam suvokimui. Tad vyksta idealiųjų, prasminių ir jų materializuotų įsikūnijimų sintezė, suvokiant „daikto" (dalyko) vaizdinį pasireiškimą. Asociacija – tai ryšis- santykis to, kas gali būti pateikti kaip apmąstomas ir to, kas reprezentuoja tai psichinėje žmogaus sferoje, sukurdama bendrą rezultatą – patirtį. Šių skirtingų sąmonės galimybių susikabinimas nedeterminuotas – abi jos imanentinės ir spontaniškos.

Z. Froidas, kaip gydytojas, buvo priverstas pateikti natūralius pagrindus žmogaus psichikos nagrinėjimui. Ji buvo laikoma kaip atsirandančių, patenkinamų, susiduriančių, sintezuojamų, vienas kitą pašalinančių potraukių (tarp kurių pirmenybė atiduodama seksualiniams) nuoseklių veiksmų seka. O tam, kad panašioje sistemoje įvyktų judėjimas, būtina į ją įvesti kažkokį „svetimą", jai prieštaraujantį elementą, kad susidarytų „impulsas", užtikrinantis ritmiškus judesius. Tad seksualumo reiškinys, jei jį imsime organizuojančia jėga, jau turi ne vien juslines-kūniškas savybes, o turi dar kažką, kas peržengia psichikos ribas. O tie mechanizmai jau priklauso dvasinei sričiai. Ir čia Z. Froidas jau turi pasireikšti kaip filosofas. Juk žmogus, tiek savo intuityviąja-egzistencine, tiek jutimine-jusline prigimtimi, visada „plyšyje" (M.K. Mamardašvili), „klostėje" (M. Heidegeris), tarp gamtos ir buities sričių. Tačiau tiesioginių Z. Froido pasisakymų nerasime. Tačiau netiesiogiai tai gali paremti citata, kurioje Z. Froidas aiškina sintetinį sapnų aiškinimo metodą:
Association: Scissors „Mano knyga ‚Šmaikštumas ir jo santykis su pasąmone' – tiesioginis ‚Sapnų aiškinimo' atsišakojimas. Vienintelis tada dalyvavęs draugas kažkaip pastebėjo, kad mano sapnų aiškinimai kartais sudaro ‚šmaikštumo' įspūdį. Siekdamas išsiaiškinti dėl to įspūdžio, ėmiausi tyrinėti šmaikštumo apraiškas ir aptikau, kad jo esmė yra jo techninėse priemonėse, o jos tokios pačios, kaip ir ‚sapnų veiklos' būdai, t.y. sutankėjimas, pasislinkimas, virtimas priešybėmis, pačiu mažiausiu ir pan.".

Taigi „pasislinkimo" technika, išverčianti išreiškiamojo atvirkščią pusę, kurdama bendrą erdvę tų priešingų krypčių vektorių, kurie „iki" bendro „pasislinkimo" buvo savarankiški, leistina ir asociatyvi. Kartu aišku, kad determinuotumo sąvoka psichoanalizėje turi sąlyginę prasmę. Juslinis-vaizdinis žmogaus gyvenimas priimama kaip sritis, kuri tiesiogiai susijusi su buitimi. Tad tokio tipo „determinuotumas" veda prie afekto būsenų, kurios emocionaliai orientuotos į ribas, palaikančias individualios buities prasminių duotybių pilnumą. Štai ką Z. Froidas rašo apie Leonardo da Vinči kūrybinius proveržius:
„Iš tikro Leonardo nebuvo bejausmis; jam netrūko tos dieviškos kibirkšties, kuri yra visų žmogaus darbų tiesioginis ar netiesioginis variklis - il primo motore. Tačiau jis savo aistras pavertė viena tyrinėjimo aistra; jis tyrinėjimui atsidavė su tuo įkarščiu, pastovumu, įsigilinimu, kurie gali kilti tik iš aistros; ir savo dvasinės įtampos viršūnėje pasiekęs pažinimą, jis leidžia išsiveržti ir laisvai išsilieti ilgam sulaikytam afektui, tarsi srovei nutekamuoju vamzdžiu, po to, kai ji atliko savo darbą. Pažinimo viršūnėje, kai žvilgsniu galėjo apžvelgti daiktų santykius tiriamoje srityje, jį apima patosas ir jis ekstazėje šlovina tirtos kūrinijos srities didybę; arba – persiėmus religingumu – jos Sutvėrėjo didybę".

Aiškiai matome vieningą asociatyvinį mechanizmą sudarančių „pusių" prioritetus (laisvai besiliejančią, tačiau nukreipiamą vandens srovę). Pirminiai prasminiai aktai orientuoti į ypatingą trauką, ryį su žmogaus emocijomis.

Tačiau negalima neigti fakto, kad psichinis-juslinis žmogaus gyvenimas gali būti suabsoliutinta ir nagrinėjama savarankiškai. Tai pastebima, kai aiškinamos prasmės, latentiškai pateikiamos iškreiptai pasireiškiančiame individo elgesyje. Kitaip „nuslėptas" kaip „išstumtas" ims nuolat reikštis „nepaaiškinamu" nerimu, kaskart atsinaujinančia „priežastimi" tol, kol nepasireikš kaip atrefleksuotas momentas – nutikimu asmeniniame gyvenime. Būtent apie tokį psichinio elemento „pirmumo" aspektą Z. Froidas kalba veikale „Anapus malnumo principo".

Kitu svarbiu aspektu yra pasąmonės sąvokos paaiškinimas. Pasąmonės sritis irgi sutvarkyta asociatyviai, nes neatskiriama nuo individo bendrųjų įvairiaplanių apraiškų, išgyvenimų, regeneruojančių jos gyvąjį prasminį audinį. K. Jaspersas taip rašo apie „pasąmonės" reiškinį:
„Sąmonės pagrindas turi būti apmąstomas kaip pasąmoningas; pasąmonės egzistavimas įrodomas reiškiniais, vykstančiais sąmonės sferoje. Pasąmoninga – tai ir yra psichinis gyvenimas tiesiogine prasme; tai gali įsibrauti į sąmonę, tačiau ne tiesiogiai, o per tam tikrą slenkstį ‚priešsąmoningo' pavidalu, kur ji ‚cenzūros' modifikuojama".

Tačiau paties Z. Froido tekstuose pasąmonė, - tai „išstumtas noras"; ne tiek jausmų, psichinės būsenos, kie prasminės, kurios dėl kažkokių priežasčių nebuvo įsisąmonintos. Kalbama apie žmogaus patiriamus kūniškus pajautimus, savo afektine įtampa užgožiančius pažinimo-prasminę sritį arba ją slepiančius paciento intelektinio brandumo stoka (kai kalbama apie jo vaikystę). Vienokia ar kitokia pažintinio elemento išbaigto asociatyvinio akto neaiškumo, dirbtinio paslėpimo priežastis sukelia „priešveiksmį", kurio energija trukdo pilnam ryšio „prasmė-jo jutiminis vaizdas", kaip vieningo pažinimo momento, konstatavimui. Tačiau galima atvirkštinė eiga, kai prasminės struktūros pasireiškę, tačiau nesujungtos su adekvačia jutimine žmogaus patirtimi. Jie turi „negyvos" (formalios) patirties pobūdį. Ją turi asmenybė, kuri, turėdama kūrybinės vaizduotės galią, rekonstruoja apčiuopomis įgautą patirtį, kartu pervesdama ją į tiesioginę, nesusimąstydama apie tuos iškraipymus, kurie tai lydi. Tokia „veikla" gali pakenkti asociatyviniams ryšiams. Kaip bebūtų, minėtas „priešveiksmis" emociškai išgręžia asmenį ir „ieško pakeisto pasitenkinimo aplinkiniais keliais". Mokymas apie išstūmimą tapo aiškinimo apie neurozių susidarymą pagrindu (taigi, ir asociatyvinių ryšių trūkinėjimo).

Pažeista, kaip visuma, asociacija atstatoma kita asociacija – ta, kuri tiesiogiai atvira ir abipusiškai suprantama agentams (pacientui ir daktarui). Be to, visai nereikšminga tampa pirmosios, atsiradusios iškreiptu būdu,asociacijos tiesa. Ją gali pakeisti „simuliakras" – toji „falšivkė", naudojama kaip gydomoji priemonė. Mat gydytojo sufantazuoti priežastiniai-pasekminiai sakralinės problemos blokai į paciento gyvenimą įneša aiškumą ir nuima nuo jo atsakomybę už tai, ko šis savarankiškai nepajėgė padaryti.

Asociacijos įvaizdinimas šlifuojamas tokių „sinkopių" kaip spalva, garsas, geometrinė forma, tūris, tankis ir t.t. – ne mechaniniu būdu sudėliojant jų bendrą išorinį organiškumą. Jo akcentai neatskiriamai susiję su žmogaus kokio nors buitinio išgyvenimo, kaip neužmirštamo prisiminimo, emocinio išgyvenimo gelme. Apie slaptą jo dalyvavimą bet kurios asmenybės gyvenime Z. Froidas rašo, pavyzdžiu imdamas L. de Vinči:
„Nejaugi Leonardo gyvenime neturėjo atsispindėti tai, ką jo atmintis išsaugojo kaip stipriausią vaikystės įspūdį? To reikėjo tikėtis. Jei pasvertume, kokius gilius pasikeitimus turėjo patirti menininkas prieš jam padarant indėlį į meną, tai paties Leonardo reikalavimą įrodymo tikslumui reikia suvesti iki mažiausių dydžių".

Asociatyvinio mechanizmo jausmų komponentės išskyrimas parodo atskiro žmogaus ryškius momentus, istorijos aplinkybes. Juos formuoja „fabulos" arba siužetinė sąmonės pusė. Tai reiškia, kad konstruojama bandomoji medžiaga, atitinkanti savo paslėptą prasmę, aptinkama kaip „paslaptinga", t.y., pasirodanti taip, kad atsirado galimybė atsekti asmenybės štrichų, nepakartojamų puslapių atsiradimo seką. Šiuo atveju atmintyje visam laikui išlieka tokios patirties „scenos", „vaizdai", kurie logiškai ir vizualiai pozicionuoja „už jų" slypinčią prasmę. Būtent su tokia kasdienine medžiaga ir dirbo Z. Froidas.

Tačiau kartą suformuotos išgyventų emocijų jėgos, „aistrų karščio" pernešimas į bet kurį realiai egzistuojantį momentą, šis turi būti „perdengtas" kitu mechanizmu – tokiu, kuris žmogų palaikys pusiausvyroje. Kalbama apie katarsinio „leidimo" mechanizmą. Tuo metu atskleidžiamos senai „pamirštų" įvykių prasmės, tebesitęsiantys jausmai. Šešėlinis būties buvimas – bet kurios realios asmenybės būsenos „kontekstas" Sąmonės prasminio lauko paslėptas pobūdis yra suformuotas dingstančių (savaime suprantamų) veiksmų; tokio pobūdžio aktai nesukelia suvokimo lygmenyje, kurį galima išreikšti klausimu: „kaip tai nutiko?" Paprasčiau pasakyti, kad sąmonėje egzistuoja kažkas sutvarkyto, „slenkstis" ar „pasąmonė". Paskutinioji – savotiška priežastis, prisijungianti prie to, kas formuoja „išstumtąjį" (svarbią, tačiau kol kas „užmirštą", prasmę). Ji numesta prie žmogaus sąmonės horizonto taip, kad visada skausmingai apie save primena. Ž. F. Liotaras rašė:
„Tai, kas užmiršta, nesiliauja vėl ir vėl priminti apie pareigą tam. Priminti ne apie tai, kuo tai bvo ir kuo tai yra, o priminti apie save tokį, kas neužsimiršta. Ir tai – ir ne sąvoka, ir ne įsivaizdavimas, o tam tikras ‚faktas', Factum: mat tu privalai, esi skolingas Įstatymui, skolininkas. Šio ‚fakto' afektacija ir persekiojama dėl netikimo". Associations

Be to, asociacijos paslaptingumas tame, kad tas pats „vizualumas" gali būti susietas su keliais, netgi skirtingais, prasminiais potencialais. Ir atvirščiai, pa tati prasmė gali pasireikšti skirtingais vaizdiniais, jusliniais elementais. Taip Monos Lizos, „žaviosios florentietės", veide surandami ir aukštos bei švelnios meilės ženklai, o kartu ir tamsus moteriškas viliokiškumas. Be to, nevienareikšmis, judrus Leonardo drobės herojės atvaizdas yra pati jos autoriaus asociacija. Tai patvirtina faktas, kad sėkmingai surastas būtinos idėjos ryšis ir jos įkūnijimas menininko atgaminamas ir simboliniame Jono Krikštytojo atvaizde, ir bendruosiuose jo Marijos, ųv. Anos bruožuose. Ne veltui, matyt, fantazavo Z. Froidas apie neatskiriamą menininko ir jo kūrinio ryšį:
„Taigi, galėjo būti, kad Leonardo buvo prikaustytas Monos Lizos šypsenos, nes ji budino kažką, kas jau senai snaudė jo dvasioje, matyt, seną prisiminimą. Tas prisiminimas buvo pakankamai giliai, kad, kartas nubudęs, daugiau jo nepaliko; jį traukė nuolat vaizduoti jį. Peterso patikinimą, kad galima atsekti, kaip veidas, panašiai kaip Monos Lizos, nuo vaikystės įsiaudžia į jo minčių audinį, atrodo įtikinimas ir gali būti suprastas tiesiogiai".

Su savo išstumtomis arba pasąmonės būsenomis L. da Vinči pavyksta susitvarkyti meninėmis-estetinėmis priemonėmis, paverčiančiomis „neužmirštamą" dailės meno šedevrais – ir taip pašalinant psichines emocines vaikystės perkrovas. Tai, kad menininkas rado savą būdą, kaip pašalinti periodiškai atsinaujinančius vaikystės stresinius prisiminimus, rodo tai, kad jo dienoraščiuose beveik nėra pasisakymų apie tą laikotarpį, tad nebuvo poreikio raštiškai išsivaduoti iš žalojančių emocijų. Tai leido jo tyrinėtojams duoti laisvę savo vaizduotei apie „Leonardo vaikystę". Z. Froidas rašo:
„Vieną vienintelį kartą, kiek man žinoma, Leonardo viename savo mokslinių užrašų pateikė duomenų apie savo vaikystę. Vienoje vietoje, kur kalbama apie peslio skrydį, jis staiga atsiveria, kad atsiduotų iš ankstyvos vaikystės išnirusiam prisiminimui: ‚Atrodo, kad man jau iš anksto buvo nulemta taip rimtai užsiimti pesliu, nes, tarytum, man į galvą ateina labai ankstyvas prisiminimas, kad, man gulint lopšyje, pas mane atskrido peslys, savo uodega man atvėrė burną ir daug kartų savo uodega palietė mano lūpas'".

Leonardo da Vinči „katarsinį" momentą formuoja žodžiais „atrodo", „tarytum", nes jie nes jie intencionuoti apie tos situacijos tikrumą, apie kurį, iš pirmo žvilgsnio, tvirtai pareiškė menininkas. Z. Froidas linkęs patvirtinti tą tiesą arba kaip vaikišką fantaziją apie peslį, arba kaip sąmoningai menininko konstruojamą simbolį, atsižvelgiant į mitologinį egiptiečių deivės Mut vaizdinį, apie kurį Leonardo galėjo žinoti. Tame svarbiausia visoms regimoms ir neregimos metamorfozėms, nurodančioms tą patį dalyką, suteikti „priežasties-pasekmės" pobūdį, nesvarbu, kad savo prigimtimi jo nėra. Tai ne klaida, o dialektinis ryšio nustatymas tarp priešybių, sukuriančių daugybę laisvų (spontaniškų) asociatyvaus pobūdžio veiksmų.

Froido kelias
Skurdo kultūra
Froidas grįžta
Dekarto "Ego cogito"
Narcisizmas psichoanalizėje
Mūsų laikmečio sociologai
Sadomazochizmas „Užsispyrėlės sutramdyme“
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Mazochizmas - antropologinė paslaptis
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Laisva valia ir determinizmas
P. Fejerabendas prieš mokslą
Machizmo: varžymasis dėl garbės
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Benediktas Spinoza
Valdžios kvaitulys
Laiko dvelksmas
Erichas Fromas
Egzistencializmas
Moralumas
Filosofijos puslapis
Vartiklis