Laikas prieš laiką Mesopotamijoje

Susirūpinimas pasaulio kilme buvo bendras žmonių rūpestis. Skirtingos kultūros kūrė savas sukūrimo istorijas, kurios dažnai bando atsakyti: kas buvo prieš kažką? Įprasta kalbėti apie sukūrimą ex nihilo, iš nieko, tarsi tai būtų išskirtinis žydiškos Biblijos bruožas. Tačiau, kaip primena V. Lambertas1), mintis, kad Pradžios knygos pradžia reiškia sukūrimą ex nihilo, yra teologinės spekuliacijos klausimas, nes pats tekstas apie tai neteigia. Mesopotamijos kosmologinės tradicijos yra aiškesnės apie tai, kas egzistavo prieš sukūrimą. Lygiai taip pat, kaip Biblijos dievybė pirmiausia sukūrė „dangų ir žemę“, pirmosios babiloniečių „Enuma eliš“ eilutės mums nurodo, kad nei dangus, nei žemė dar nebuvo įvardyti, tai yra, jie dar nebuvo atsiradę. Nepaisant to, babiloniečių poemoje aiškiai minimos dievybės, kurios egzistavo dar prieš sukuriant ką nors kita – Apsu ir Tiamatė: 

Kai aukštai dar nebuvo dangaus,
anei žemės, svorio, gelmės ar vardo;
kai Apsu klajojo vienas:
gėlas vanduo – pradžiapatis.
Ir dar Tiamatė – sūrusis vanduo.
Tokios buvo jos įsčios, Mumu,
kai dar nebuvo dievų…

Kūrimo ex nihilo idėja yra svetima daugumai pasaulio kilmės pasakojimų – nuo Senovės Indijos (pvz., „Himnas Purušai“ ir „Brihadaranjana upanišada“) iki Mesopotamijos. Ši tuštumos baimė (horror vacui) išreikšta garsiajame principe, kylančiame iš Parmenido ir radusio sėkmingiausią savo formuluotę vieno iš jo mokinių Meliso iš Samo žodžiuose: „iš nieko neatsiranda niekas“.

Iš tikro, tvėrimo ex nihilo koncepcija yra vėlyvas žydų ar krikščionių išvystymas. Atrodo, kad ji pirmą kartą buvo paminėta Antrojoje Makabėjų knygoje (7:28; „Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų“), tačiau tai vis dar toli gražu ne tikroji kūrimo teologija – net Filonas Aleksandrietis nesugebėjo interpretuoti Pradžios knygos aiškinti kaip kūrimo ex nihilo (žr. jo „Pasaulio sutvėrimą“). Tik 2 a., tokių ankstyvųjų krikščionių mąstytojų kaip Ireniejus, buvo pilnai išplėtota kūrimo ex nihilo teorija. Tuo tarpu, ankstesni pasakojimai apie pasaulio tvėrimą visada darė prielaidą apie tam tikrą ankstesnį esinį.

Todėl jos nėra ir Mesopotamijos kosmogonijoje (atrodo, kad ji net numano šiuolaikinių filosofų rūpesčius; pvz., Heidegeris netgi svarsto, ar, jei dievybė kuria iš nieko, ji privalo būti susijusi su tuo pačiu niekuo).

Dievybių ir būtybių buvimas prieš kūrimo aktą reiškia, kad jos egzistavo tam tikru laiku, kurį galime pavadinti laiku prieš laiką. „Enūma eliš“ epe tik Tiamatė ir Apsu gyvavo toje pirmykštėje būklėje (skaitykite apie pasaulio tvėrimą „Enuma Eliš“ mite). Vis tik gerokai prieš „Enuma eliš“ kai kurie šumerų tekstai nagrinėjo tą patį klausimą, - ypač dvi intriguojančios lentelės (viena iš ankstyvosios dinastijos laikotarpio, o kita – iš Ur III), kurias nagrinėjo J. van Dijkas2) ir A. Sjoberg’as3).

Ankstyvesnioji rasta Girsu mieste ir dabar randasi Luvro muziejuje (AO 4153) ir dažnai laikoma karališku įrašu (Urukagina 15), nors dar 1911 m. F. Thureau-Dangin’as4) sakė, kad joje greičiausiai pateikiamas himnas: AO 4153 lentelė 

[Dangus...]
... nusileis.
Žemė apakins...
Ji, augdama, prilygo Dangui.
Žemės įdubos prisipildė vandens.

Dangus Viešpats tarnavo vyriškai.
Dangus ir Žemė rėkė kartu.
Tada Enki ir Nunki5) negyveno.
Enlilis nebuvo gyvas.
Ninlilė nebuvo gyva.

Tuo laiku, ankstesniais laikais –
Tuo tolimu laiku, ankstesniais laikais –
Dienos šviesa nešvietė.
Mėnulio šviesa nesirodė.

Antrame stulpelyje Dangus (An) ir Žemė (Ki) kartu kelia triukšmą (an ki teš-ba sig an-gi-gi) - ir tokį pat ryšį tarp tvėrimo ir triukšmo sutinkame ir „Enuma Eliš“, kur apibūdinimas „Mumu“ (priskiriamas Tiamatei) atveria visą leksinių ryšių grandinę. P. Michalovskis6) nurodo panašumą su „motina“ (ummu, kurį sustiprina sakinio pabaiga „pradėjusi visus juos“ (kitas vertimo variantas nei „įsčios“). Be to gimru („visi“) yra rigmu („triukšmas“) anagrama. Be to sig numano rigmu bei šio sinonimą huburu („triukšmas“). Babilono epe huburu visada sutinkamas kaip ummu hubur (motina Hubur), tikriausiai reškiančiame „motina Triukšmas“. Be to, akadų epe „Atrahasis7) “ huburu naudojamas žmonių keliamo triukšmo, trukdančio miegoti, įvardijimui. Ir toks aiškinimas atrodo įtikinamesnis nei kiek miglotas upės Požemių karalystėje ar net Habur upės paminėjimas. Taigi tiek „Enuma Eliš“, tiek aptariame čia tekste susiduriame su pirmapradžiu triukšmu, tarsi kokiu Didžiuoju sprogimu.

Toliau aptartina frazė „Tada Enki ir Nunki negyveno“ (u-ba en-ki nun-ki nu-sig). Nunki (arba Ninki) vardas minimas tekstuose, datuojamuose nuo ankstyvosios dinastijos iki Senojo Babilono laikotarpio - daugiausia užkalbėjimuose poroje su Enki, naudojami su daugiskaitine galūne (su kai kuriomis variacijomis). Vis tik vargu ara tai reiškia „žemės valdovai“ ir „žemės valdovės“ (kaip teigė B. Alsteris8) ). Ir vis tik tą frazę galima aiškinti kaip nuorodą į visų dievybių kategorijas ar, nors mažiau tiktina, kaip tam tikrą aliuziją į Enki ir Nunki minėjimus senesniuose užkeikimuose.

Gali būti ir žodžių žaismo.  Nunki vardas gali būti kilęs iš ženklų NUN.KI, kurį galima perskaityti kaip eridu ki. Tai susiję su semantiniais ryšiais: Eridu vaidmuo buvo žymus šumerų pasakojimuose apie pasaulio tvėrimą, kur jis minimas kartu su Enki, o pats Enki yra Eridu globėjas ir ten randasi garsioji jo šventykla (e-abzu).

Antrasis tekstas yra iš Ur III Nipuro (6N-T650) ir dabar saugomas Jeile (NBC 11108): 

Dangaus Viešpats apšvietė dangų.
Žemė pasilenkė ir pažvelgė į Požemius.
Vanduo nesemtas iš gelmių, nieko nebuvo sukurta,
             plati Žemė nieko nedarė...
Enlilio didžiojo išibo9) žynio dar nebuvo,
          šventos apsivalymo apeigos nebuvo atliekamos.
Dangaus kareivija nebuvo papuošta.
...
… viskas buvo sumaišyta.
… nebuvo paimta...
Dienos šviesa dar nešvietė, po visur pasklidus naktis,
Bet dangus apšvietė savo dangiškąją buveinę.

Žemė pati negalėjo išauginti augmenijos.
Enlilio me10) (dar) nebuvo įvesti visose žemėse.
… Dangaus…
...
Dangaus ir Žemės dievai (dar) neatliko savo pareigų.

Šis tekstas perteikia kosminį betvarkę ir dieviškosios galios stoką, būdingą tam pirmapradžiam laikui: Enlilio me dar nebuvo įvesti,dar dievai nevykdė savo pareigų. Panašiai ir „Enuma eliš“ laiką iki dievų atsiradimo apibūdina kaip laikotarpį iki likimų įvedimo („Kai ... dievai buvo bevardžiai, be prigimties ir ateities“).

Abu aptariamus tekstus sieja pirmapradžio laiko aprašymas, neigiant egzistenciją. Abu audžia nebuvimo audinį, panaudodami neigimų virtinę. Ir niekas geriau neįkūnija nesamos ontologijos nei tamsa.

Teologai ir filosofai dažnai kalba apie apofatinę arba neigiamą teologiją, t.y. pastangas suprasti dievybės prigimtį pateikiant neigiamus predikatus, teigiančius tai, ko negalima pasakyti apie ją. Neigiamoji teologija vaidina svarbų vaidmenį kai kuriose tradicijose, ypač misticizme, induizme, budizme, judaizme ir krikščionybėje. Tą turime ir šiuose Mesopotamijos tekstuose (ta prasme laikas iki laiko negali net būti laiku!).

Savo straipsnyje „Neigimas kaip apibrėžimas“ (1991) apie neigimą ankstyvojoje Mesopotamijos literatūroje P. Michalovskis teigė, kad „neigiami elementai tvėrimo istorijose pabrėžia, kad pasaulis nėra statiškas, kad jis gali keistis“. Šumerų užkeikimuose, raudose ir mitologiniuose pasakojimuose dažnai išvardijami objektai (pastatai, miestai, kulto ir regalijų objektai) kurie kažkada neegzistavo, bet randasi dabar. Panašiai Mesopotamijos kosmogonijos naudojo neigimą, kad atspindėtų nebuvimo, viešpatavusio akimirką prieš sukūrimą, prigimtį. Šis neigiamas diskursas ištrina ribas tarp teigiančios ir neteigiančios poetikos.

Skirtumas tarp Mesopotamijos neigiamų kosmologijų ir pasakojimų apie tikrą sukūrimą yra akivaizdus. Pvz., pradinės „Ginčo tarp Medžio ir Nendrės11) “ eilutės susideda iš teigiamų sakinių serijos: Dangus spindi visu savo spindesiu, o Žemė žydi ir stebina tauriųjų metalų bei brangakmenių gausa; Dangus apvaisina Žemę ir paleidžia kūrinių kaskadą – nuo saldaus alaus (kurun) ir medaus (lal) iki medžio ir nendrės, esančiais pagrindiniais šio ginčo veikėjais: 

Plati žemė pasirodė pati savaime; paviršius buvo paruoštas užpildymui.
Plačioje žemėje paviršių užpildė taurieji metalai ir brangakmeniai.
Aukščiausias vietas papuošė hulalu akmenys ir spindintis karneolis12).
Žemė buvo apaugusi vešlia žalia žole ir didingai iškilus.

Šventoji Žemė, tyra Žemė, pasiruošė [priimti] šventąjį Dangų.
Dangus, didysis dievas, išsiliejo į plačiąją Žemę.
Jis apvaisino ją didvyriška Medžio ir Nendrių sėkla.
Visa Žemė, gera karvė, apsivaisino puikia Dangaus sperma.
Žemė džiaugėsi gyvybę teikiančiais augalais; ji pasišventė jų gimdymui.
Žemė su džiaugsmu davė gausą – almėjo saldžiu alumi ir medumi.

Kituose ginčų tekstuose irgi pateikiamos panašios su pasaulio tvėrimu susiję įžangos: „Vasara ir žiema13)Ųnbsp;“, „Avis ir grūdai14)“ (Laharas16) ir Ašnana17) ), „Paukštis ir žuvis15) “. Tvėrimas sukelia teigiamą kosmologiją, tuo tarpu laikas iki tvėrimo priklauso neigiančios kosmologijos sričiai.

Yra nemažai tekstų, kuriuose minimi įvykiai, kylantys iš įvairių tvėrimo aspektų arba tokie tolimi, kad atrodo artimi tai akimirkai. Jų įžangos apibrėžia jų mitinius pasakojimus (in illo tempore). Tai pastebima kai kuriuose ankstyvosios dinastijos tekstuose: vadinamojo Bartono cilindro (arba Enlilio cilindras; CBS 8383) pradžia turi paralelių UD.GAL.NUN tekstui iš Fara (TSŠ 79 i) ir „Ašnana ir jos septyni vaikai“ („Tomis dienomis, tai išties buvo tomis dienomis; tomis naktimis, tai išties buvo tomis naktimis; tais metais, tai iš tiesų buvo tais metais...“). Panašios pradžios sutinkamos ir vėlesniuose tekstuose, pvz., „Ninurtos laukai“ iš Ur III prasideda „tais laikais, tais tolimais laikais“… Taip prasideda ir „Gilgamešas, Enkidu ir požemis“: 

Tomis dienomis, tomis tolimomis dienomis,
Tomis naktimis, tomis tolimomis naktimis,
Tais metais, tais tolimais metais...

Atsižvelgiant į daugybę pasakojimų, susijusių su pirmapradžiu laiku arba, daug dažniau, su pasaulio tvėrimu ir jo tiesioginėmis pasekmėmis, galima bandyti teigti, kad Mesopotamijos gyventojai buvo ypač apsėsti mitinės praeities. Ir tai, regis, atitinka dažnai kartojamą teoriją, kad jie praeitį ir ateitį reiškė nelogiškai. Akadų kalbos žodis, reiškiantis „ateitis“ (warkitu), kilęs iš tos pačios šaknies kaip ir daiktavardis, reiškiantis „atgal, už“ (warkatuwarkiat umi „dienos, kurios yra užpakalyje“, išreiškiant ateitį. Kita vertus, daiktavardis, reiškiantis „praeitis“ (panitu), kilęs iš žodžio, reiškiančio „priekis“ (panu). Taigi, Mesopotamijos gyventojai atsisukę į praeitį ir nusisukę nuo ateities. Jei taip būtų, nenuostabu, kad jie buvo apsėsti kuo tolimesnės praeities. Tačiau ši analizė yra nesusipratimas.

Laikinės išraiškos dažniau grindžiamos kasdienėmis erdvinėmis metaforomis, kurių pasirinkimai kalbose turi mažai arba visai neturi kognityvinės reikšmės. Tokiais atvejais egzistuoja įgimta painiava tarp būsimojo laiko ir vėlesniojo laiko (nuoseklumo), taip pat tarp praeities ir ankstesniojo laiko. Be to daugelis senovės kultūrų laiko nesuvok4 linijiniu būdu, o tik kaip ciklinį reiškinį. Tad ir santykinės Mesopotamijos pasakojimų apie pasaulio tvėrimą gausos reikėtų ieškoti ne kasdieninio gyvenimo metaforoje, o ideologinėse ir kulto struktūrose.

Šiuo atžvilgiu du prieš tai nagrinėti 3-iojo tūkstantmečio pr.m.e. tekstai turi bendrą naratyvinį išraiškos būdą, kuris susideda iš neigiamo diskurso konstravimo, atitinkančio kosmologinį momentą, kuriame dominuoja kūrinijos nebuvimas. Kūriniai vyksta pirmapradžiame laike, kuris juos įrėmina neigimu, nes tokia pirmapradė era yra už paties laiko ribų, nustatant dienų ir naktų sekos patyrimo neįmanomumą. Vis dėlto šie kūriniai turi laikinį elementą, nes jos yra mitinės atminties objektai, atminties, kuri egzistuoja tiek, kiek yra tekstualizuota literatūrine forma. Mesopotamijos kosmogoninį diskursą pirmiausia domino ne pati praeitis, o veikiau sukurta laiko prieš laiką atmintis, meniškai sukurtas nebuvimo mitas per neigimo poetiką.

1) Vilfredas Lambertas (Wilfred George Lambert, 1926-2011) – britų istorikas asirologas ir archeologas, Artimųjų rytų istorijos žinovas. Apie 30 m. dėstė ir atliko tyrinėjimus Birmingemo un-te. Išėjęs į pensiją tvarkė Britų muziejaus dantiraščio lentelių katalogą. Žinomas ir atradimais susijusiais su tekstais apie Gilgamešą. Tarp įtakingiausių jo kūrinių – „Babilono išminties literatūra“ (1960), kuriame naujai atkreipė dėmesį į Artimųjų rytų didaktiką ir filosofinius tekstus, apimant dialogus, pasakas ir nurodymus. Svarbus jo vaidmuo tiriant ir atstatant „Enuma Eliš“ epą. Tačiau vėlesnių mokslininkų buvo kritikuojamas už deivių vaidmens senovės Mesopotamijos religijoje menkinimą ir dieviškųjų hierarchijų aiškinimą per patriarchalinę sistemą. Buvo vegetaras.

2) Johanas van Dijkas (Johannes Jacobus Adrianus van Dijk, 1915–1996 ) - olandų asirologas ir presbitorius (įšventintas 1944 m.), derinęs dvasininko ir mokslinę veiklas. Po karo jis grįžo į Nyderlandus ir tapo nedidelės katalikų parapijos Katvike kapelionu. Tada susidomėjo ir orientalistika, norėjo dirbti su šumerų literatūros tekstais. Pasižymėjo tyrinėjant tekstus dantiraščiu ir Artimųjų rytų kultūras.

3) Akė Sjobergas (Ake Waldemar Sjoberg, 1924-2014) – švedų asirologas, kurio specializacija buvo šumerų kalba ir tekstai. 1963 m. pradėjo dirbti JAV, nuo 1976 m. užsiėmė šumerų žodyno projektu; 1984-98 m. išėjo 4 t., padengiantys A-B raides. Taip pat 1969 m. išleido monografiją, skirtą šumero šventyklų tekstų ir himnų rinkiniui. 1996  m. išėjęs į pensiją grįžo į Švediją.

4) Fransua Turo_Danginas (Francois Thureau-Dangin, 1872-1944) – prancūzų archeologas, asirologas, kurio indėlis buvo svarus dešifruojant šumerų ir akadų kalbas. Paskelbė ir išvertė svarbiausius šumerų tekstus. Suformulavo šumerų kalbos transliteravimo taisykles. Paskutiniai straipsniai skirti 60-tainiai skaičiavimo sistemai ir Babilono rašmenų ženklams.

5) Nunki - aiškiai tai Ninki vardo variantas.

6) Piotras Michalovskis (g. 1948 m.) - lenkų kilmės amerikiečių istorikas orientalistas ir asirologas iš Mičigano un-to (dirba nuo 1981 m.; profesorius 1987-93 m.). Į JAV atvyko 1968 m. Skaito kursus apie Artimųjų rytų tekstus ir istoriją. Parašė ir redagavo kelias monografijas: „Laiškai iš ankstyvosios Mesopotamijos“ (1993), „Uro karalių korespondencija“ (2011) ir kt. Yra džiazo muzikantas, grojantis mediniais pučiamaisiais instrumentais.

7) Atrahasis - 18 a. pr.m.e. akadų epas, keliomis versijomis užrašytas molio lentelėse ir pavadintas vieno veikėjo žynio Atra-Hasis vardu. Jame perteikti 4 aspektai: viršutinių ir apatinių dievų (anunakių) sąjunga kuriantMesopotamijos žemės ūkį; politinis konfliktas tarp jų, nuramintas sukuriant pirmąsias žmonių poras; masinis jų dauginimasis; ir didelis tvanas, susijęs su viršutinių dievų ketinimu sunaikinti savo netobulus kūrinius.

8) Bendtas Alsteris (Bendt Aage Valentin Alster, 1946-2012) - danų šumerologas iš Kopenhagos un-to (1978-2005). Šumero tekstų niekada netyrė izoliuotai – kaip bendrą visumą su nuorodomis į NT, Kumrano rankraščius ir net šiuolaikinę klasiką. Dalyvavo 1990 m. ekspedicijoje į Iraką. Pagrindiniai darbai: „Dumuzio sapnas“ (1972), „Senovės Šumero patarlės“ (1997), „Senovės Šumero išmintis“ (2005). Buvo fotografas ir grojo altu. Mirė nuo komplikacijų, kilusių operuojant lūžusią koją.

9) Išibas - buvo specialus žynys senovės Mesopotamijoje atsakingas už apsivalymo apeigas ir kulto reikmenų šventumo priežiūrą. Jie dažnai valydavo dievybės statulą, kad ji išliktų tinkama, dažnai kartu su kitais žyniais, tokiais kaip ašipu (egzorcistas).

10) Me - apeigos, ritualai, „dieviškieji potvarkiai“, „dieviškosios galios“ ir pan. Buvo tikima, jog dievai savąsias galias įgyja per ritualus, kurie Mesopotamijos pasaulėvaizdyje sudarė kosminės tvarkos pagrindą. Pagal poemą „Enki ir pasaulio tvarka“, me pradžių parengė Enlilis, o vėliau perdavė Enki globai, kuris turėjo juos išplatinti į įvairius šumerų centrus. Šumerai laikė, kad me jiems perduoti per tarpininkus, 7-is išminčius, taip pat mokiusius žmones amatų ir menų. Mite „Inana ir Enki“ minima per 100 >I>me, iš kurių išsiaiškinta mažiau nei pusė.

11) Ginčas tarp Medžio ir Nendrės - šumero tekstas molio lentelėje, datuojamas Uro III dinastija (apie 3 tūkstantm. pr.m.e.). Priklauso tekstų apie ginčus ciklui. Prasideda kosmogoniniu prologu, aprašančiu Dangaus ir Žemės sueitį, davusią pradžią augmenijai. Toliau, įžengę į šventyklą, Medis ir Nendrė pradeda ginčą po to, kai Nendrė įėjo pirmoji. Tekstas mažai tirtas ir pilnai (apie 250 eilučių) tebėra neišverstas.

12) Karneolis - rausva, geltonai raudona ar oranžinė chalcedono atmaina. spalvą lemia priemaišų sudėtis ir pasiskirstymas. Plonos karneolio skeveldros prasišviečia. Tai palyginus nebrangus juvelyrinis akmuo. Jo radimvietės yra Brazilijoje, Sibire, Vokietijoje beiIndijoje (Gudžaratas), JAV (Montana), Kryme (Karadago kalne). Karneolis buvo plačiai naudojamas senovės Romoje gaminti gemoms, kurias antspaudus kaip įtaisydavo į žieduose; tais antspaudais darydavo atspaudus vaške, kuriuo uždarydavo laiškus ar kitus svarbius dokumentus - karneolis tam buvo patogus, kadangi išlydytas vaškas prie jo nelimpa.

13) Žiemos ir Vasaros ginčas - šumerų mitas, užrašytas molio lentelėje 3-me tūkstantm. pr.m.e. antroje pusėje. Tekstą sudaro per 300 eilučių, pilnai išlikę apie pusę. Jame ginčijasi Enlilio sukurti Enmešas ir Entenas.  Entenas vystė gyvūniją (avis, ožkas, karves ir t.t.) bei augalininkystę (palmes, vaismedžius it t.t.). O Enmešas statė miestus, šventyklas, gardus galvijams. Su dovanomis atvykę pas Enlilį susiginčijo, kurio indėlis vertesnis – ir Enlilis nusprendė, kad Enteno. Jaučiama analogija su Kaino ir Abelio istorija Biblijoje.

14) Avies ir Grūdo ginčas - šumerų mitas, užrašytas molio lentelėje 3-me tūkstantm. pr.m.e. Atrastas Nipuro kasinėjimo metu. Pradžioje pateikiama pasaulio sutvėrimo istorija. Toliau ginčijamasi, kas vertesni – žemdirbystės ar gyvulininkės produktai. Jaučiama analogija su Kaino ir Abelio istorija Biblijoje.

15) Paukščio ir Žuvies ginčas - šumerų mitas, užrašytas molio lentelėje 3-me tūkstantm. pr.m.e. antroje pusėje. Tekstą sudaro 190 eilučių. Prasideda paminėjimu, kaip dievai sukūrė Mesopotamiją ir vietą žmonių gyvenimui. Toliauuvis kaltina Paukštį keliant triukšmą pelkėse ir teršiantį viską išmatomis. Paukštis giriasi savo grožiu ir prikiša žuviai jos bjaurumą, o kelia ne triukšmą, o nuostabiai čiulba… Galiausiai Žuvis užpuola Paukščio lizdą. Enlilio sūnus Šulgis nusprendžia, kad vis tik pranašesnis Paukštis...

16) Laharas (iš akadų - „avis“) - Mesopotamijos dievybė, galvijų (ypač avių) globėja. Anot mito, dievas Anu sutvėrė anunakių dievų grupę, o tada Laharą. Jo sesuo Ašnana – javų globėja. Abi šios dievybės privalėjo aprūpinti anunakius maistu. Vėliau mite judvi, išgėrusios alaus, susiginčijo, kas svarbiau – žemdirbystė ar gyvulininkystė; nusprendė pasikviesti Enki ir Enlilį, kurie nusprendė, kad svarbiau žemdirbystė („Avies ir Grūdo ginčas“).

17) Ašnana arba Ezina - šumerų javų deivė, Laharo sesuo. Garbinama dar Uruko laikais. Be kitur, minima ir pasakojime „Enki ir pasaulio tvarka“, kur ji deivė, kurios „veidas [išteptas] medumi“, vadinama vaisingumo, juodagalvių gyvybės teikėja, „gerąja duona“, „visų duona“. Jos galva ir kūnas esą dėmėti. Ašnana buvo siejama ir su užkeikimais. Jai skirtas mitas „Ezina ir 7 jos vaikai”.

Enuma eliš
Šumero filosofija
Laikas ir amžinybė
Tvanas Gilgamešo epe
Mitas apie laiko pradžią
Ko neįmanoma įsivaizduoti?
Šumero slaptosios žinios: Nibiru
Gematrijos menas, numerologija
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Anaditva – laiko pradžios nebuvimo koncepcija
Dingusių šumerų lentelių fragmentas nr.5
Staigus Šumero žlugimas: branduolinė katastrofa
Akado (Inanos) užkariavimai šumerų mituose
Apie laiko klausimą filosofijoje
Laikas skirtingose kultūrose
Pasaulio sutvėrimo skiltis
Australijos Svajų metas
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Ajurveda. Himnas laikui
Ar Žemė yra plokščia?
Pasaulio sutvėrimas
Nojaus arka surasta
Kur išėjo hetitai?
Izraelio kaimynai
Mitologijos skiltis
Burtų ištakos
Vartiklis