Kaip sekasi iššifruoti linijinius rašmenis iš Kretos?

19 a. pabaigoje, kad A. Evansas1) buvo Ešmolio muziejaus2) Oksfordo un-te direktoriumi, jį sudomino nedidelis išraižytas agato akmuo. Jį muziejui 1886 m. buvo dovanojęs R.G.J. Chester’is3), kuris, matyt, buvo nusipirkęs jį Graikijos turguje. Ant akmens buvo išraižyti smulkūs paslaptingi simboliai, kuriuos Evansas priėmė kaip ankstyvo rašto Artūras Evansas įrodymą. Išsiaiškinęs, kad brangakmenis kilęs iš Kretos, jis nuvyko į salą ieškoti daugiau tos keistos nežinomos kalbos pėdsakų.

Jam neprireikė toli ieškoti. Nuvykęs ten, jis atrado, kad šie brangakmeniai vietinių gyventojų yra vadinami „galopetres“ (pieniniais akmenimis) ir dažnai naudojami kaip žindyvių amuletai, kad užtikrintų pieną kūdikiams. Jis įsigijo nemažai šių akmenų ir, dideliam savo džiaugsmui, pamatė, kad jie išraižyti panašiais simboliais. Netrukus jis pradėjo formuluoti savo teoriją apie ikialfabetinio rašto egzistavimą, kurios kulminacija buvo jo 1893 m. pareiškimas Londono Graikų draugijai, kad jis turi „užuominą apie vaizdinio rašto sistemos egzistavimą graikų žemėse“. Šio pradinio tyrimo rezultatai buvo išsamiau iliustruoti jo monografijoje „Kretos piktografai ir profinikiečių raštas“ (1895).

Kodėl A. Evansas taip troško surasti ankstyvųjų rašto pavyzdžių Egėjo jūroje? To meto antropologinė teorija teigė, kad raštas, laikomas reikšmingu kultūriniu pasiekimu, yra vienas iš bruožų, kurių tikimasi iš „sudėtingų“ visuomenių. Būdamas pasiryžęs rasti įrodymų apie Homero minėtus Mino rūmus ir miniečių klestėjusią civilizaciją (kaip kad anksčiau H. Šlimanas atrado Priamo Troją), Evansas turėjo tikėtis, kad tokiame kontekste egzistavo raštas. Be to, stiprėjančio nacionalizmo amžiuje rašto įrodymų radimas priešistorinėje Graikijoje būtų labai svarbus siekiant įtvirtinti Europos nepriklausomą kelią, kartą ir visiems laikams išlaisvintą nuo ex oriente lux paradigmos įtakos. Galiausiai, 19 a. pradžioje Britų muziejui įsigijus Rozetės akmenį ir vėliau 1820 m. J.-F. Champollion’ui iššifravus Egipto hieroglifus, kilo visuotinis susidomėjimas mirusiomis kalbomis ir neiššifruotais raštais. Evansas buvo pasiryžęs iššifruoti dar vieną nežinomą kalbą.

Deja, jam pasisekė mažiau nei Šampolionui: Evansas niekada nerado dvikalbio teksto, kuris būtų leidęs jam iššifruoti Kretos raštus (iš tiesų, iki šiol niekas to taip ir nerado). Tačiau jam pavyko padėti Kretos raštų klasifikavimo ir sistemingo tyrimo pamatus. Bet kiek arti esame to, kad po daugiau nei šimtmečio prikeltume mirusias ankstyvųjų kretiečių kalbas?

Kretos saloje atsirado pats ankstyviausias raštas Europos žemėje. Nors teorinė „rašto“ sąvoka (kalbos žymėjimo būdas grafiniais ženklų vienetais) greičiausiai buvo perimta iš kaimyninių regionų, kur ji jau buvo naudojama (tarkim Egipto ir Artimųjų Rytų), ypatinga ženklų forma ir užrašų išdėstymas jį išskiria kaip vietinę naujovę, nepriklausomą nuo jau egzistavusių šablonų. Ankstyviausi raštai, siekiantys bronzos amžių, yra Kretos hieroglifinis raštas (apie 1900–1600 m. pr.m.e.) ir linijinis A raštas (apie 1800–1450 m. pr.m.e.). Pirmasis sutinkamas beveik vien tik Kretoje, o antrasis aptinkamas visoje Egėjo jūroje. Abu raštai iki šiol neiššifruoti ir vis dar neaišku, ar jais užrašytos tos pačios, ar skirtingos miniečių kalbos.

Iš linijinio A rašto išsivystė kitas raštas, tradiciškai vadinamas linijiniu B (apie 1450–1190 m. pr.m.e.). Nors ankstyviausi jo egzistavimo paliudijimai yra iš Knoso Kretoje, linijinis B dažniausiai aptinkamas žemyninėje Graikijoje, ypač Pilose, Tėbuose, Mikėnuose ir Tirinte. Linijinį B raštą galime skaityti: 1952 m. jį sėkmingai iššifravo britų architektas ir Karališkųjų oro pajėgų šturmanas Michael Ventris, kuris įrodė, kad šis raštas užkodavo labai ankstyvą graikų kalbos formą, tada vadintą „mikėnų“ (pagal pirmąją žinomą indoeuropiečių kultūrą žemyninėje Graikijoje). Todėl galime spėti, kad linijinio A rašto perdavimo į linijinį B raštą procesą paskatino poreikis pritaikyti šabloninį raštą (linijinį A) kitai kalbai, t.y. graikų.

Nepaisant kalbinių skirtumų, abiejų raštų vartojimas buvo panašus. Visi linijinio B rašto įrodymai ir didžioji dalis linijinio A rašto yra ekonominiai įrašai mažų molinių lentelių pavidalu, skirti bronzos amžiaus rūmų centrų apskaitai. Šie rašytiniai dokumentai išsilaikė ilgiau nei tikėtasi( ne ilgiau kaip porą metų) ir išliko iki šių dienų, nes molis buvo išdegtas ugnyje 2 tūkstantm. pr.m.e. antroje pusėje. Kad ir kokios trumpi ir glausti būtų šių lentelių tekstai, kuriose užfiksuotas prekių gavimas ir išleidimas iš rūmų, jos suteikia neįkainojamų įžvalgų apie to meto rūmų centrų ekonominius interesus, visuomenės organizaciją ir religinius įsitikinimus.

Evansas ankstyviausią raštą pavadino „Kretos hieroglifais“ pagal analogiją Egipto hieroglifams dėl jų tariamo panašumo, nors aiškus jų sąryšis dar neįrodytas. Tuo tarpu, atsižvelgdamas į jų linijiškesnę išvaizdą lyginant Linijinis A su Kretos hieroglifais, Evansas kitus du raštus pavadino „linijiniais“, atitinkamai pavadindamas „A“ ir „B“ linijiniais raštais. Jis taip pat laikėsi nuomonės, kad pastarasis raštas pakeitė pirmąjį dėl „dinastinės revoliucijos“ arba dėl to, kad jis atstovavo „Rūmų kaligrafijos mokyklą“.

Tačiau jis niekada neabejojo, kad Kretos raštai (ir ypač linijiniai raštai) naudoja vieną ir tą pačią kalbą: Kretai būdingą miniečių kalbą. Jam, karštai tikinčiam Mino civilizacijos savarankišku pobūdžiu, miniečių kalba negalėjo būti graikų ar graikų kilmės, todėl ji turėjo būti pro-indoeuropietiško kalbinio substrato dalis.

Evanso autoritetas turėjo didelę įtaką istorinei ir lingvistinei Mino civilizacijos rekonstrukcijai ir jo teiginiai ilgam liko neginčijami. Tik įrodymų kiekis ir M. Ventris sistemingumas patvirtino graikų kalbos hipotezę. Dabar jau žinome, kad linijinio B rašto kalba buvo graikų.

Tačiau M. Ventris nėra vienintelis, prisidėjęs iššifruojant šį raštą. Didelė jo darbo dalis rėmėsi Alice Kober4) atliktais tyrimais. Būdama klasicistinio išsilavinimo, ji sugebėjo linijinio B rašto tekstuose atpažinti keletą pasikartojančių tripletų. Dabar žinomi kaip „Kober trejetai“, tai identiškos ženklų sekos, kurios skiriasi tik paskutine viena ar dviem raidėmis: vienas toks trejetas yra, pavyzdžiui, tai, ką šiuo metu skaitome kaip ko-no-so („Knossos“), ko-no-si-jo („Knossios“) - vyriškos giminės būdvardis ir ko-no-si-ja („Knossios“) – moteriškos giminės būdvardis). A. Kober suprato, kad šis morfologinis variantas greičiausiai rodo žodžių galūnių buvimą gramatikoje, taigi, kad linijinio B rašto kalba buvo kaitoma. Tai buvo esminis atradimas, nes atvėrė duris graikų hipotezei (nors ji niekada nesiūlė linijinio B laikyti graikų kalba), kurią patvirtino filologas John Chadwick’as5), su kuriuo Ventris palaikė produktyvų susirašinėjimą, bendra monografija „Dokumentai Mikėnų graikų kalba“ (1956).

Išsiaiškinus su linijinio B kalba, akį patraukė kitoks linijinio A teksto lingvistinis pobūdis - jis vargiai galėjo būti graikų kalba: nebuvo galima patikimai nustatyti jokių leksinių atitikmenų tarp linijinio A teksto žodžių ir graikiškų žodžių (kaip kad Ventris sugebėjo padaryti su linijiniu B tekstu) ir linijinis A tekstas nerodė sisteminių modelių, palyginamų su Kober trejetais. Nuo pat pradžių linijinis A tekstas buvo sunkiai iššifruojamas: miniečių kalba, kurią jis užrašė, smarkiai kontrastavo su Mikėnų graikų kalba.

Iš lingvistinių interpretacijų netrukus kilo istoriniai naratyvai, skatinę įtakingą teoriją kaip maždaug 2 tūkstantm. pr.m.e. viduryje Mino Kretą užkariavimo žemyninės dalies Mikėnai. Mokslininkai pradėjo džiaugtis linijinio B tekstuose atskleidžiamos naujos informacijos kokybe ir kiekiu bei proveržiu Mikėnų visuomenės socialinei ir istorinei rekonstrukcijai. Dėl to kurį laiką linijinis A tekstas buvo nustumtas į antrą planą - bet vis tik neilgam; ir vos po kelerių metų nuo linijinio B iššifravimo atsirado naujos lingvistinės teorijos apie linijinį A raštą.

Nuo 10 a. 6-ojo dešimtm. pabaigos buvo iškelta daugybė hipotezių apie linijinio A rašto miniečių kalbos, lingvistinę priklausomybę. Su kokia kalba ji susijusi? A. Evansas pasiūlė ryšį su etruskų kalba. Jam iššūkį metė alternatyvos hipotezės: ypač Leonard Palmer’io6) luvių kalbos (iš Anatolijos) hipotezė (1958), Cyrus Gordon’o iškelta semitų kalbų hipotezė (1966 ir 1969 m.) bei Vladimiro Georgijevo7) siūlymas ją laikyti graikų kalbos forma (1957).

Vėliau visos šios hipotezės rado šalininkų: Jan Best’as9) prisijungė prie semitų hipotezės (1972, 2000); Margalit Finkelberg10) (1990) ir Edwin L Brown’as11) (1990, 1993) pasekė Palmerio pėdomis žvalgydamiesi į anatoliečių kalbas; Gregory Nagy12) pasiūlė įžvelgti graikų kalbos elementų (1963), jai esant indoeuropietiška; Giulio Facchetti13) (2001) ir Mario Negri14) (2003) atgaivino etruskų teoriją. Buvo pateikta ir naujų nuomonių, ypač Orazio Monti16) (2006) ir Peter van Soesbergen’o15) (2017) siūlymai sieti su kita ne indoeuropietiška Anatolijos huritų8) kalba. Tačiau iki šiol dar nė viena teorija neįrodė esanti pranašesnė už kitas ir karšti ginčai tebesitęsia.

Visų šių bandymų pagrindą sudaro etimologinis metodas: palyginant dvi ar daugiau žodynų ir atskirų leksinių elementų, bandant nustatyti galimą giminingumą. Tačiau etimologiniame metode gausu problemų, o didžiausias trūkumas tas, kad vien žodyno nepakanka kalbai identifikuoti - tam taip pat reikia tiksliai suprasti kalbos gramatines struktūras (ypač morfologiją ir sintaksę).

Iš tikro, nors tarp dviejų kalbų gali būti paviršutiniškų panašumų, jos pačios gali pasirodyti esančios struktūriškai skirtingos. To pavyzdys yra „netikrieji bendravardžiai“ – žodžiai, kurie skirtingomis kalbomis atrodo vienodai (tiek skambesio, tiek reikšmės prasme), bet niekaip nėra susiję ir turi skirtingą etimologiją. Dažnai minimas pavyzdys yra žodis, kuris ne tik rašomas vienodai, bet ir reiškia tą pačią reikšmę dviejose nesusijusiose kalbose. Pvz., tiek anglų, tiek persų kalbomis žodis „bad“ reiškia tą patį ir skamba labai panašiai, tačiau kiekviename kalbiniame kontekste jo istorinė raida yra visiškai skirtinga.

Nors tokius atvejus lengviau pastebėti žinomose kalbose, kurios jau seniai buvo lyginamosios lingvistinės analizės objektas,tai žymiai sudėtingiau, kai kalbama apie kalbas, kurių vis dar nesuprantame. Situaciją dar pablogina tai, kad žodžiai gali būti lengvai pasiskolinami. Be to turime nepamiršti istorinių kontekstų, kuriuose jos buvo vartojamos, ir bet kokių galimų ryšių, kuriuos patvirtina archeologiniai duomenys, tarp visuomenių, kuriose kalbėta tomis kalbomis.

Šiuo atžvilgiu, atsižvelgiant į istorinį linijinio rašymo tradicijos adaptacijos ir vartojimo kontekstą, pagrįstai galima lyginti (ženklus ir žodžius) žinomą linijinį B ir mažiau žinomą linijinį A. Nors pagrindinės kalbos skiriasi, įrodymai rodo, kad tie ženklai, kurie linijiniame A ir linijiniame B rašte turi tą pačią formą („homomorfai“), gali būti skaitomi su ta pačia arba bent jau apytiksle fonetine reikšme, nustatyta linijiniam B (todėl vadinami „homofonais“). Iš tiesų yra nemažai ženklų sekų (arba žodžių), kurios yra vienodos tiek linijiniame A, tiek linijiniame B rašte: daugiausia tai vietovardžiai ir asmenvardžiai.

Pavyzdžiui, vietovardžiai pa-i-to („Phaistos“) ir se-to-i-ja (kuris neišliko) rašomi vienodai tiek linijinėje A, tiek B versijose, kaip ir nemažai asmenvardžių, tokių kaip ki-da-ro, da-i-pi-ta, pa-ra-ne. Taip pat yra morfologinių linijinės A versijos asmenvardžių (di-de-ru, ka-sa-ru, a-ta-re) adaptacijų į graikų kalbas linijinėje B versijoje (di-de-ro, ka-sa-ro, a-ta-ro). Šis palyginimas, kurio pagrįstumą neseniai patvirtino Torsten Meissner’is17) ir Pippa Steele18), leido mokslininkams rekonstruoti apytikslius miniečių fonologijos metmenis. Todėl šiandien galime „skaityti“ linijinės A versijos tekstus, neturėdami pilnos prieigos prie užrašytų dokumentų turinio.

Atsisakydami etimologinio metodo, tyrinėtojai sutelkė dėmesį į vidinę linijinio A teksto analizę, kuri davė gerų rezultatų. Tarp reikšmingiausių, Yves Duhoux19) parodė, kad linijinio A teksto kalboje žodžių darybai dažnai naudojami priešdėliai ir priesagos (t.y. atskiri skiemenys, pridedami žodžio pradžioje arba pabaigoje, siekiant perteikti papildomą informaciją, pvz., giminę ir skaičių). John Younger’is20) atliko linijinio A teksto dokumentų kontekstinį tyrimą, siekdamas nustatyti pasikartojančius žodžių ir skaičių pozicijos tekstuose modelius, kurie leido identifikuoti daug „transakcinių žodžių“ (pvz., „ir“, „arba“ ir „taip“). Ilse Schoep21) klasifikavo linijinio A teksto dokumentus pagal jų tariamą turinį (atpažįstamą pagal prekes vaizduojančius paveikslėlius), siekdama susiaurinti semantinius laukus ir nustatyti tolesnius sisteminius modelius. Gauta sistematizacija leido toliau identifikuoti transakcinius žodžius. Jie tekste vartojami atskirai ir greičiausiai yra santrumpos, o tai, deja, reiškia, kad didžioji dalis to, ką matome linijiniame A tekste, yra stenografinis rašymas, t.y. santrumpa.

Dar vienas reikšmingas žingsnis į priekį neseniai tapo įmanomas dėl sudėtingų statistinių duomenų apdorojimo metodų ir naujausių pasiekimų sparčiai besivystančioje skaitmeninių humanitarinių mokslų srityje. Šiuo metu lingvistas Brent Davis’as22) tyrinėja novatorišką statistinį metodą. Jis atlieka vidinę sistemos žodžių pozicijų ir garsų apribojimų analizę tiek linijiniame A rašte, tiek kituose bronzos amžiaus Egėjo jūros raštuose, siekdamas įvertinti tikimybę, kad bet kurie du iš šių raštų gali koduoti tą pačią kalbą. Šis metodas pagrįstas idėja, kad tam tikroje kalboje galimas tik tam tikras skaičius garsų asociacijų – tai vadinama lingvistiniu apribojimu. Kadangi tai būdinga kalbai, tokių apribojimų tipologijos ir dažnumo nustatymas ir palyginimas gali suteikti mums užuominų apie tiriamų kalbų kalbinio panašumo lygį. Egėjo jūros raštų atveju Davis’o darbas siekia suprasti, ar jie žymi tą pačią kalbą, ar skirtingas kalbas iš tos pačios Egėjo jūros kalbų šeimos, ar net skirtingas kalbas, priklausančias skirtingoms šeimoms.

Siekiant atlikti statistinę ir lyginamąją Linijinio A rašto korpuso analizę, taip pat kuriami nauji skaitmeniniai ištekliai. Naujas išteklius yra „SigLA: Linijinio A rašto ženklai: paleografinė duomenų bazė“, kurį sukūrė Simon Castellan’as23) ir Ester Salgarella24). Tai pirmoji skaitmeninė priemonė, leidžianti vartotojams atlikti išsamią lyginamąją ir statistinę Linijinio A rašto ženklų analizę. Projekto galutinis tikslas – parodyti visą Linijinį A raštą vieningoje skaitmeninėje erdvėje, taip sudarant sąlygas identifikuoti prasmingas pasikartojančias struktūras ir grupes, kurios gali likti nepastebėtos žmogaus akies, ir padėti pamatus tolesniems originaliems tyrimams bei interpretavimo sistemoms. Ieškoma ir būdų, kaip taikyti kompiuterinio matymo metodus duomenų rinkiniui, siekiant nustatyti asmenų, atsakingų už Linijinio A rašto įrašų rašymą, skaičių ir galiausiai įvertinti bendrą raštingumo lygį ir paplitimą bronzos amžiaus Kretoje.

Bet kodėl linijinis A tekstas vis dar taip sunkiai iššifruojamas? Mokslininkai vis dar susiduria su nemažai įvairių kliūčių. Pirmoji – išlikusių linijinio A rašto įrodymų kiekis (nesiekia 1400 įrašų), be to, jie dažnai yra fragmentiški arba prastos būklės. Tai labai trukdo mums tiksliai identifikuoti atskirus ženklus, taip pat ištirti ištisus tekstus ir bendrą bet kurio dokumento tekstinę struktūrą. Dėl to netikslus linijinio A rašto ženklų ir ženklų sekų skaičiaus bei tipologijos nustatymas, taip pat santykinai mažas bendras patvirtinimų skaičius, gali galiausiai iškreipti bet kokios statistinės analizės rezultatus.

Antra kliūtis yra linijinio A raštų kokybė. Kadangi dauguma Linijinio A rašto įrašų yra administraciniai ekonominių sandorių įrašai, jie yra itin trumpi, lakoniški, su mažai sintaksės. Tipinėje Linijinio A rašto lentelėje pateikiami keli „ženklų sekos“ įrašai (dažnai asmenvardis ar vietovardis) + logograma (grafinis ženklas, žymintis užfiksuotą prekę) + skaitmenys, kartais su papildomais sandorių terminais ir ženklais. Tokia glausta tekstinė struktūra labai sumažina galimybes ištirti pagrindinės kalbos gramatines ypatybes. O tie keli įrašai, kurie nėra ekonominiai įrašai, irgi nelabai padeda, nes visi jie yra dedikaciniai ar kultiniai užrašai su labai formalizuotais ir pasikartojančiais tekstais (pvz., vadinamoji „gertuvės formulė“). Nėra jokių istoriografinių raštų, diplomatinės korespondencijos, monumentalių įrašų ar privačių laiškų įrodymų, kuriuose galėjo būti pateikti ilgesni ir sudėtingesni tekstai.

Ir galiausiai, (bent kol kas) neturima dvikalbio įrašo (tokio, kaip Rozetos akmuo), kuriame tas pats tekstas būtų parašytas ir linijine A raide, ir kokia nors žinoma kalba. Tad kol kas reikia pasikliauti savo kūrybiškumu ir sukurti novatoriškas metodikas bei būdus, kaip susidoroti su turimais skurdžiais duomenimis.

Vis tik kai ką žinome: galime apytiksliai perskaityti fonetinės transkripcijos tekstus, suprasti kai kuriuos žodžius (dėl jų kontekstinės padėties tekste žinome žodį ku-ro, kuris reiškia „viso“) ir susidaryti bendrą vaizdą apie dokumentų turinį. Ir bandymas suprasti ženklus, kurie taip sužavėjo serą Artūrą Evansą prieš daugiau nei 100 m., savaime yra vertas pastangų.

Trumpos biografijos:

1) Arturas Evansas (Arthur John Evans, 1851-1941) - anglų istorikas ir archeologas. Mino civilizacijos, kaip besiskiriančios nuo graikų Mikėnų civilizacijos, atskleidėjas, Jau 1877 m. pradėjo kasinėti Knosą, tačiau jau po 3 savaičių Otomanų valdžia nurodė nutraukti darbus; juos atnaujino tik 1900 m. ir savo darbuose rekonstravęs senovės Kretos istoriją, kultūrą ir religiją.
Kasinėjimų metu rado per 3000 molio lentelių su senovės rašmenimis ir bandė juos iššifruoti. Jis nustatė esant linijinius A ir B rašmenis, o taip pat senesnius piktografinius rašmenis. Linijinis A raštas iki šiol nėra iššifruotas. 1884–1908 m. buvo Ešmolio muziejaus Oksforde direktorius. 

2) Ešmolio meno ir archeologijos muziejus - pirmasis pasaulyje universitetinis muziejus, esanti s Oksforde. Prasidėjo nuo  antikvaro, alchemiko, astrologo Elijaso Ešmolio (1617–1692) kolekcijos. Pirmasis muziejaus pastatas statytas 1678–83 m., o dabartiniai vėlyvojo klasicizmo rūmai pastatyti 1841-45 m. Muziejus garsėja senovės Egipto meno ir Atgimimo epochos grafikos darbų kolekcijomis. Manoma, kad vienas žiedas iš senųjų žiedų ekspozicijos paskatino R. Tolkiną sukurti „Žiedų valdovą“. Vienas populiariausių eksponatų – Alfredo papuošalas. Muziejų per metus aplanko arti 1 mln. lankytojų.

3) Grevilis Česteris (Greville John Chester, 1830-1892) – anglų dvasininkas, poetas, kolekcionierius. Dėl sveikatos beveik kasmet žiemas praleisdavo Egipte ir Šiaurės Afrikoje ir per tas keliones surinko nemažai senienų ir šiuolaikinių objektų, kuriuos perdavė ne tik Britų, bet ir Ešmolio (buvo baigęs Oksfordo un-tą) muziejams. Labiausiai jį traukė graviruoti brangakmeniai, kuriuos saugojo savo kolekcijoje, kurią po mirties testamentu paliko Ešmolio muziejui. Iš jų pažymėtinas Aleksandro Didžiojo su Amono ragais atvaizdas. Parašė nemažai pamokslų ir mokslinių straipsnių. http://www.vartiklis.lt/mitai/artimi/crlotos.htm#Amon Alisa Kober

4) Alisa Kober (Alice Elizabeth Kober, 1906-1950) – amerikiečių istorikė, archeologė, filologė, žinoma darbais dešifruojant Kretos linijinį B raštą. Remdamasis jos darbais M. Ventrisas 1952 m. užbaigė dešifravimą. Dėstė istoriją ir lotynų kalbą Bruklino koledže. Su linijinio B rašto dešifravimu dirbo nuo 4-ojo dešimtm. pradžios. Kitaip nei kiti, kurie bandė nustatyti kalbą, A. Kober manė, kad dešifravimas turi prasidėti nuo vidinių lentelių aspektų. Tad analizavo rašto ženklus, aiškinosi jų panaudojimo dažnį ir pozicijas, kuriose sutinkami. 1946 m. ji gavo Gugenheimo grantą ir galėjo metus užsiimti dešifravimu, Ji nuvyko į Angliją, kad nusikopijuotų „Mino lenteles“. 1949 m. sveikata labai pablogėjo. Mirė nuo skandžio vėžio (buvo besaikė rūkorė).

5) Džonas Čadvikas (John Chadwick, 1920-1998) – anglų kalbininkas, senovės graikų kalbos žinovas, su M. Ventrisu užbaigęs Kretos linijinio B rašto dešifravimą. Nuo 1952 m. buvo dėstytoju Kembridže (iki 1984 m.). Kai tais metais M. Ventrisas per radiją paprašė pagalbos su graikų kalba, Džonas susisiekė su juo. Jis rekonstravo graikų kalbos Mikėnu dialekto gramatiką, kas leido patikslinti kai kurių ženklų skaitymą. Rezultatus paskelbė keliose knygose. Išėjęs į pensiją tęsė mokslinę veiklą.

6) Leonardas Palmeris (Leonard Robert Palmer, 1906-1984) – britų filologas, Oksfordo un-to profesorius (1952-71), senovės graikų kalbos ir jos dialektų žinovas, užsiimantis lyginamąja ir aprašomąja lingvistika. Iššifravus linijinį B raštą, vienas pirmųjų palaikė tai. Daugiausia užsiėmė Mikėnų tekstų interpretacija ir Knoso lentelių datavimu. Domėjosi bronzos amžiaus istorija ir archeologija. Darbuose apie iki-graikinį laikotarpį pasisakė apie kiltį iš Anatolijos, galbūt luvių kalbos. Laikė, kad Minų archeologiniai radiniai yra vėlesni, nei manoma.

7) Vladimiras Georgijevas (1908-1986) - bulgarų kalbininkas, filologas, akademikas, Sofijos un-to profesorius. Žinomas darbais iš indoeuropiečių kalbų (jų tarpe ir paleo-balkaniškų kalbų) lyginamąja kalbotyros. Buvo vienas iš bulgarų kalbos rašybos reformos vadovų 1945-ais. Kelis kartus nesėkmingai bandė iššifruoti rašmenis (linijinį raštą B, Festo diską). Užsiėmė kalbų (etruskų, linijinio rašto A) interpretacija lyginamuoju metodu. 1962 m. pasiūlė, kad etruskų kalba susijus su hetitų kalba (šis siūlymas nepriimtas). Tyrė trakų kalbą; gynė baltų-slavų kalbų giminingumą germaniškoms kalboms. Buvo „Trumposios bulgarų enciklopedijos“ (1962-69) vyr. redaktorius.

8) Huritai - Artimųjų rytų tauta. 3-2 tūkstantm. pr.m.e. gyvenusi šiaurės Mesapotamijoje ir šiaurės Sirijoje, o iš čia, kaip spėjama, išsiskirstė į kaimynines sritis. Spėjama kad jų protėvynė yra Armėnijos kalnynas. Huritai garsėjo savo keramika. Didžiausia ir įtakingiausia karalystė buvo Mitanija.
Jie kalbėjo izoliuota huritų kalba. Yra hipotezė, kad ji kilusi iš tos pačios prokalbės kaip ir šiaurės rytų Kaukazo kalbos. Ji buvo ir Mitanijos kalba. Seniausi huritų rašto paminklai yra iš 3 tūkstantm. pr.m e.pabaigos – tai Urkešo karaliaus Tišatalo laikotarpio varinės lentelės, puoštos liūtais. Vieni svarbiausių huritų kalbos šaltinių yra Amarnoje rastas karaliaus Tušratos laiškas Egipto faraonui Amenhotepui III bei žirgininko Kikulio tekstas apie žirgų dresavimą. Huritų kalba buvo agliutinacinė, ergatyvinė. Vardažodžiai turėjo apie 13 linksnių, vienaskaitos ir daugiskaitos lytis, buvo būdingas priesagų absorbavimas. Sintaksinė tvarka – veiksnys-papildinys-tarinys.

9) Janas Bestas (Jan Gijsbert Pieter Best, 1941-2023) – olandų istorikas, kalbininkas, archeologas, autorius, Amsterdamo un-to profesorius. 1975-79 m. buvo vienas Djadovo (Bulgarijoje) kasinėjimų vadovų. Buvo vienas iniciatorių Alverna grupei, skirtai raštų iššifravimui, prisidėjo prie linijinio A rašto iššifravimo, pasiūlė Kipro-Mino rašto skaitymą, paskelbė apie Byblos rašto dešifravimo. Pasiūlė, kad linijinis raštas A turi semitinių požymių. Pasiūlė Festo disko dešifravimą, nurodydamas šio ženklų panašumus į Anatolijos hieroglifus. Rašė ir kelionių knygas.

10) Margalit Finkelberg (m. 1947 m.) - iš Baltarusijos kilusi žydų istorikė ir kalbininkė, homerologė, Tel-Avivo un-to profesorė (1991-2017). 1975 m. emigravo į Izraelį. Senovės graikų istorijos, rašto žinovė, vėliau tyrusi ir Viduržemio jūros vėlyvojo bronzos amžiaus archeologiją bei iki-graikišką substratą. Išleido knygą „Homeras, Biblija ir kita“ (2003), o taip pat rašė ir apie lingvistiką. 2001 m. pasiūlė, kad linijinio A rašto kalba yra likiečių.

11) Edvinas Braunas (Edwin Louis Brown, 1929-2017) – amerikiečių kalbininkas, klasikinės literatūros literatūrologas ir istorikas, Šiaurės Karolinos un-to profesorius. 1961 m. daktarinę disertaciją vėliau išleido kaip monografiją „Numeri Vergiliani“ (1963). Skelbė straipsnius daugeliu temų, pvz., 8-ojo dešimtm. pradžioje paskelbė straipsnių ciklą apie graikiškas vazas. Vėliau susidomėjo ryšiu tarp senosios Anatolijos civilizacijos ir graikų kultūra. Kažkiek domėjosi graikų dievų vardais ir esme ir netgi romėnų astronomija (ypač, žvaigždynų pavadinimais). Viena jo tyrimų sričių buvo linijinio A rašto dešifravimas, kurį siejo su luvių kalba. Kartu išlaikė susidomėjimą archeologiniais kasinėjimais. Buvo aktyvus palestiniečių teisių ir laisvės gynėjas. Tikėjimo požiūriu buvo kvakeris.

12) Gregoras Nagis (Nagy Gergely, g. 1942 m.) - vengrų kilmės amerikiečių filologas, Harvardo un-to profesorius, specializuojantis Homero ir archainės graikų poezijos srityse. Žinomas įtaka M. Perio ir A. Lordo „žodinei tradicijai“ apie „Iliadą“ ir „Odisėją“. Išleido keliolika knygų: „Graikų literatūra“ (2001), „Lyginamoji graikų ir indų metro studija“ (1974), „Graikų kalbos dialektai ir indoeuropietiško proceso transformacija“ (1970) ir kt.

13) Džulio Faketis (Giulio Mauro Facchetti, g. 1969 m.) - italų lingvistas, Insubrijos un-to Varesoje profesorius (nuo 2004 m.). Jo tyrinėjimai skirti rašto istorijai, Egėjo jūros filologijai (linijiniai A ir B raštai), etruskų studijos. Užsiėmė Festo disko tyrinėjimais. Yra „Expressio“ žurnalo direktoriumi (nuo 2016 m.). Parašė „Creta Minoica“ (2003, kartu su M. Negri), „Scrittura e falsita“ (2009) ir kt.

14) Mario Negri (g. 1950 m.) - italų glotologas  Libera un-to Milane profesorius, rektorius (2015-18). Daugiausia užsiima Egėjo jūros lingvistine istorija didžiausią dėmesį skirdamas Mikėnų ir Mino civilizacijų raštams, sąryšiams tarp mitų ir istorijos. Transkribavo ir interpretavo linijinio A rašto epigrafas. Yra projekto „Nuo lentelės į lentelę“ narys.

15) Peteris van Soesbergenas (Peter van Soesbergen, g. 1945 m.) - olandų istorikas, archeologas, pedagogas, klasikinės literatūros, žinomas darbais dešifruojant linijinį A raštą. Žinovas. Žinomas daugiatomiu ciklu „Miniečių linijinio A rašto iššifravimas“ ( 2022-23). Manė, kad linijinis A raštas yra tapatus Mitanijos karalystės huritų kalbai. Linijinio rašto įrašus ant aukojimo stalų laikė maldomis dievams.

16) Orazio Monti - italų archeologas ir lingvistas, Egėjo jūros priešistorės ir senųjų raštų sistemų (ypač linijinių A ir B raštų) žinovas. Jo darbai sutelkti į lingvistinius, archeologinius ir topografinius Kretos bronzos amžiuje klausimus, įkaitant senovės vietovardžių lokalizaciją ir linijinio A rašto šifravimą.

17) Torstenas Meisneris (Torsten Meisner, g. 1966 m.) - vokiečių lingvistas, Kembridžo un-to profesorius. Mikėnų ir graikų kalbų žinovas, žinomas darbu dešifruojant linijinį B raštą ir jo ryšius su kitais Egėjo jūros raštais. Neseniai pasižymėjo indeliu nagrinėjant Kretos hieroglifų galimas kalbas ir rašymą bei jų ryšį su linijiniu A raštu. Išleido „S-kamieniniai daiktavardžiai ir būdvardžiai graikų ir proto-indoeuropiečių kalbose“ (2006) bei rengė „Kretos hieroglifai“ (2024).

18) Filipa Stil (Philippa (Pippa) M. Steele, g.1948 m.) - vokiečių lingvistė iš Kembridžo un-to. Pagrindinį dėmesį skiria senovės Kipro ir Egėjo jūros kalboms bei rašto sistemoms. Jos 2011 m. daktarinė disertacija „Lingvistinė Kipro istorija“ buvo išleista atskira knyga (2013). Dalyvauja VIEWS projekte. Išleido kelias knygas: „Ryšio tarp rašto sistemų samprata“ (2017), „Rašto sistemos aplink Viduržemio jūrą“ (2022) ir kt.

19) Ivas Djuhou (Yves Duhoux, g. 1942 m.) - belgų filologas, Mikėnų kultūros tyrinėtojas, katalikiškojo Louvain'o un-to profesorius, senovės Egėjo jūros raštų (linijinių A ir B, Kretos hieroglifinio) žinovas. 1989 m. pabrėžė, kad nežinomo rašto iššifravimui reikia dviejų pagrindinių priemonių: pakankamo kiekio tekstų ir kritinio jų leidinio. Kritiškai pasisakė prieš įvairias dešifravimo hipotezes, pvz., linijinio A rašto likietišką kilmę. Kartu kruopščiai katalogizavo susieti linijinį A raštą su įvairiomis kalbomis. Išleido „Pagalbininkas linijiniui B raštui“ (3.t, 2007, red. su A.M. Davies), „Dešifruojant bronzos amžiaus Kretos raštus“ (1990) ir kt.

20) Džonas Jungeris (John Grimes Younger, g.1944 m.) - amerikiečių archeologas, Kanzaso un-to profesorius, žinomas skaitmeniniais ir analitiniais linijinio A rašto tyrimais. Sukūrė ir palaiko linijinio A rašto tekstų ir įrašų bazę. Jis pritaikė linijinio B rašto fonetines reikšmes panašiems linijinio A rašto ženklams. Taip pat domisi Egėjo jūros antspaudais ir brangakmeniais bei bronzos amžiaus apranga.

21) Ilzė Šoep (Ilse Schoep) - belgų archeologė, KU Leuven'o profesorė, Mino Kretos kultūros (ypač politinei geografijai ir administravimui) ir rašto sistemų žinovė, ypatingą dėmesį skiriant linijiniam A raštui, laikant jį be tik lingvistine, bet ir ekonomine bei politine priemone.

22) Brentas Deivisas (Brent Davis) - australų archeologas, lingvistas, Melburno un-to profesorius, linijinio A rašto žinovas. Žinomas statistiniais ir lingvistiniais bronzos amžiaus rašmenų tyrimais. Jis atrado, kad linijinis A raštas greičiausiai laikosi veiksmažodis-subjektas-objektas (VSO) tvarkos. Remdamasis ženklų statistika spėjo, kad linijinis A ir Kretos hieroglifų raštas yra tos pačios kalbos. Paskelbė „Miniečių akmens indai su linijinio A rašto įrašais“ (2014), „Neiššifruoto Egėjo rašmenys“ (2026), pristatanti 5-is neiššifruotus Egėjo jūros raštus. Taip pat tyrinėja filistiniečių kultūrinius procesus ir užrašus.

23) Simonas Kastelanas (Simon Castellan) - prancūzų kompiuterininkas Reno un-te, žinomas (kartu su E. Salgarella) SigLA (linijinio A ženklų duomenų bazės) sukūrimu. Jo darbai nukreipti į skaičiavimo metodų taikymą vis dar neiššifruotų senųjų rašmenų analizei. Taip pat yra paskelbęs tyrinėjimų rezultatų apie monadinius mobilius procesus ir grafų tipus.

24) Ester Salgarella (Estera Salgarela) - italų filologė Aarhus un-te (2024–2026), su S. Kastelanu sukūrusi SigLA Bolonijos un-te. Užsiima bronzos amžiaus Egėjo rašmenų tyrimais ir sociologinę-kultūrinę dinamiką derinant archeologiją, lingvistiką, epigrafiją ir paleografiją. Išleido „Egėjo linijiniai rašmenys“ (2022).

Baltų kalbos
Žemaičių epas
Nykstant kalboms
Harapos civilizacija
Indo-iranėnai ir kalba
Kieta ar minkšta (kalba)?
Ką pasakoja Rozetos akmuo?
Indo slėnio rašto dešifravimai
Visos kalbos vertos pagarbos
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
D. Franck. Poezija ir misticizmas
Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Požiūriai į arijų įsiveržimą
Lietuvių kalba užsienyje
Garderobas ir tualetas
Ar skaitysim mintis?
Savieji - atstumtieji
Reikėtų vienodžiau
Kietas ar minkštas
Fizika be gamtojo
Vartiklis